Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PSICHOANALIZĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. VENCKUS, S. J.   
I. Psichoanalizes Kūrėjas: Sigmund Freud
Goethe yra pasakęs: "Mūsų filosofine sistema yra dažnai ne kas kita, kaip tik mūsų širdies istorija." Taigi ir mes, norėdami tinkamai ir gerai suprasti psichoanalizę, pasistengsime susipažinti ir su Freudo širdies istorija, t. y. su jo gyvenimu, juo labiau, kad ilgame jo gyvenime atsispindi Žymios mokslinės linkmės, nauji mokslo metodai ir žymūs naujųjų laikų išradimai. Jo gyvenimo laikotarpy daug kas pasikeitė: pasikeitė medicina, pasikeitė biologija, pasikeitė tautų gyvenimas ir pagaliau žymiai pamargėjo, net du kartu, ne tik EuroDos, bet ir viso pasaulio žemėlapis. Visi šitie reiškiniai, daugiau ar mažiau, yra įpinti, kaip pamatysime, į io ilgą gyvenimą. Freudas pats yra pasakęs, kad jis sutrukdęs "pasaulio miegą."1) Jis priklauso prie tų pasaulio žmonių, kurie susidarė daug draugų, bet ir daug priešų, tai reiškia, kad jis iškėlė tokių minčių, apie kurias žmonija turėjo pradėti galvoti ir pagaliau apsispręsti, ar eiti su Freudu, ar atsigręžti prieš. Jisai pradėjo savo psichoanalizę kaipo naują gydymo būdi nuo isterijos, obsesijos, neurastenijos ir skrupulų. Psichoanalizė šiandien išaugo i didelį medį, ir jo šakos pasiekia tokias sritis, kurios atrodo tolimiausios nuo psichoanalizės, kaip, pavyzdžiui, socialiniai mokslai, auklėjimas ir grožinė literatūra. Psichoanalizė turi savo filosofiją, t. y. tokius principus, kurie nori tvarkyti visą žmogaus gyvenimą. Dar daugiau, ji nori būti nauja religija su savo neklaidinga hierarchija, kuri sprendžia, kas yra ortodoksiška ir kas yra eretiška.

Dabar pažiūrėkime, kas yra Sigmundas Freudas.

Sigmundas Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiberge, Moravijoje. Freibergas anais laikais priklausė Austro-Vengrijai. Mirė gi jis ištrėmime, kaipo nacių auka, 1939 m. rugsėjo 23 d., tris savaites po to, kai valstybė, kuri jį priglaudė ir davė pilietybę — Didžioji Britanija — paskelbė karą valstybei, kuri viešai sudegino jo raštus, kaipo "pornografinę žydišką produkciją", konfiskavo jo ir jo giminės turtą ir leido jam, vietoje koncentracijos lagerio, išvažiuoti į ištrėmimą. Ir tai nacių buvo laikoma didele malone ir išimtim, kuri buvo suteikta tik tam, už kurį užsistojo visas psichoanalitinis pasaulis ir dėl kurio pats prezidentas Rooseveltas skambino telefonu vokiečių pasiuntiniui Washingtone.
------
1) Hans Sachs: "Freud, Master and Friend." Harvard University Press, Cambridge, Mass. 1944.

Visą eilę biografinių žinių mes randame jo "Autobiografijoje"2). Mums, lietuviams, įdomu iš jo paties sužinoti, kad Lietuva jo protėviams, kada jie buvo persekiojami, davė prieglaudą, darbą ir duoną, ir tai per kelis šimtmečius. Jis pats sako savo "Autobiografijoje": "Mano tėvai buvo žydai, ir aš pats pasilikau žydas. Aš turiu pagrindo tikėti, kad mano tėvo šeima labai seniai gyveno prie Reino (Koeln), kad per žydų persekiojimus keturioliktame ar penkioliktame šimtmetyje jie bėgo į rytus ir kad devynioliktame šimtmetyje jie emigravo iš Lietuvos per Galiciją į vokiškąją Austriją."

Sigmundo tėvas Jokūbas turėjo nedidelę audimo įmonę, gi motina, Amalia Nathanson, buvo labai inteligentiška ir graži moteris. Ji buvo antroji Jokūbo žmona ir du kartu jaunesnė už savo vyrą. Kada gimė Sigmundas, jos pirmgimis, ji teturėjusi dvidešimt vienus metus amžiaus. Jaunutė motina įdėjo į savo vaikutį visą savo meilę, viltį ir ateitį. Ji kažinkaip mistiškai tikėjo, kad jos sūnus Sigmundas būsiąs labai garsus pasaulyje žmogus. Ji savo svajonėmis nuaudė jam didvyrio rūbus. Pats Freudas vėliau sakydavo: "Žmogus, kuris yra buvęs savo motinos favoritas, turi nukariautojo dvasią. Šitas tikėjimas pergale dažnai atneša tikrą pasisekimą".3) Freudas vėliau, švęsdamas savo septintos dešimties gimimo dieną ir prisiminęs savo jaunystę, save vadina laimingu kūdikiu iš Freibergo, pirmgimiu savo jaunutės motinos sūnum.3)

Tėvas buvo labai šaltas ir griežtas žmogus, kuris visomis jėgomis stengėsi išlaikyti savo šeimoje talmudiškai patriarchalinį autoritetą. Sigmundas ir augo, iš vienos pusės motinos be galo lepinamas, iš kitos pusės — rūstaus tėvo ujamas. Viso to pasekmė buvo, kad Sigmundas, dar kūdikis, savo motiną beprotiškai mylėjo, o savo tėvo iš visos širdies nekentė. Vėliau, tuos jausmus beanalizuodamas, jis ir gailėdavosi ir kentėdavo. Jis dažnai sapnuose matydavo savo tėvą. O kadangi Freudui sapnų aiškinimas ir analizavimas yra labai svarbi jo mokslinės sistemos dalis, todėl jis tą reiškinį, tą tėvo pasikartojimą sapnuose, pasekdavo ir vis pastebėdavo, kad ta antipatija jau prasidėjo tada, kada jis vos tik galėjo pastovėti ant kojų. Freudas prisimena iš savo jaunystės, kad jis, dar dvejų metų būdamas, pradėjo tėvui pavyduliauti savo jaunos motinos, pradėjo
------
2)    Sigmund Freud: "An Autobiographical Study."
Transl. by James Strachey. London, Hogarth Press, 1946.
3)    Helen Walker Puner: "Freud, His Life and His
Mind." Howell, Soskin, New York, 1947, psl. 13.
...») ibid. psl. 14.

sekti intymų savo tėvų moterystes gyvenimą. Kai Sigmundo tėvas mirė, tai sūnus laisviau atsiduso, tarytum akmuo nuo krūtinės nusirito, ir pirmą kartą jis pasijuto esąs laisvas žmogus.
Antisemitizmas, naujos pasikeitusios ekonominės sąlygos, t. y. mašinų įvedimas, industrializacija, kurios pasekmė buvo rankų darbo sumažėjimas, paskui tinkamų mokyklų nebuvimas Frei-berge privertė daugel žydų emigruoti į didesnius pramonės centrus, kur daugiau darbo galimybių ir kur žydai yra mažiau pastebimi ir ujami. Freudo šeima nusikėlė į Vieną. Sigmundas tada turėjo apie ketverius metus amžiaus. Pirmieji metai naujoje vietoje buvo ypatingai sunkūs. Apie juos jis pats sako, kad jie nėra verti nė prisiminti.

Žydų kolonijos praeitis Vienoje buvo labai įvairi ir kartais labai liūdna. Žydai būdavo suvaromi į "ghetto", negaudavo pilnos pilietybės ir 1.1. 1848 metų revoliucijos bangos įtakoje daug kas pasikeitė ir žydų atžvilgiu. Gauta laisve jie labai naudojosi. Jie grūste grūdosi į mokyklas. Ypatingai daug žydų atsirado medicinos fakultetuose. Sakoma, Vienoje buvę ligoninių, kur beveik visi daktarai buvę žydai. Mokslas pasidarė žydų aukso veršis, kurį pradėjo garbinti, nes mokslas yra galybė. Racionalizmas, kuriuo ir krikščionys buvo gerokai apsikrėtę, pasidarė žydų, požymis.

Tokioje tai atmosferoje augo Sigmundas. Freudas pateko į gimnaziją, kur buvo visą laiką pirmuoju mokiniu. Jis turėjęs nepaprastą, stačiai nuostabią atmintį. Jam užtekdavę vieną kartą perskaityti knygos puslapi, kad galėtų paskui beveik žodis i žodį viską pakartoti iš atminties. Gimnazijoje būdamas, mėgdavęs daug skaityti, ypatingai didvyrių gyvenimus. Jis buvo susižavėjęs Hanibalu, juo labiau, kad ir anas buvęs žydų kilmės. Jam labai patiko, kad Hanibalas nugalėjo Roma. Freudas Romos neapkentė visa širdimi. Jeigu būtų galėjęs, jis pats būtų sutikęs amžinoio miesto pamatu akmenis išritinėti, nes Roma jam buvo Katalikų Bažnyčios simbolis. Sigmundas taip knygas mylėjęs, kad jis jas iš visur nešdavesis, skolindavęsis, pirkdavęs ir pinigu nesumokėdavęs. Paskui tėvas noromis nenoromis turėdavęs sąskaitas sumokėti.

Baigęs gimnaziją, sužavėtas Darvvino teori-ių, kurios ką tik buvo pradėiusios savo triumfa-lini marša, ir Goethės veikalo "Die Natur", nutarė studijuoti mediciną. Freudas buvo laimingas, kad turėjo žymius profesorius, pavyzdžiui, žinoma fiziologą Bruecke, Daskui dideli nervų specialistą Meynerta ir t. t. Jaunam, gabiam ir energingam studentui to ir tereikėjo. Gamtos mokslai daro pažangą. jeigu metodai tobulėia. Freudas sugebėio garsiose laboratorijose išmokti metodų. Jis baigė medicinos mokslus 1882 metais ir labai norėjo tapti universiteto profesoriumi, bet anais laikais žydams buvo sunkus kelias į profesoriaus katedrą: jis turėjo pasitenkinti dar neįvertintomis paskaitomis mažam studentų būreliui apie psichoanalize. Freudas pateko į miesto ligonine, kur jis turėjo labai gerą ir gausią kilinišką medžiagą. Jis pradėjo rūpintis neurozėmis. Neurozės dar ir šiandien tebėra gydytojų kryžius ir kankynė, nes tai yra ligos, kurios labai sunkiai pasiduoda gydomos. Freudas tai žinojo. Čia kaip tik jis ir atsistoja kryžkelėj. Jis sužinojo, kad Paryžiuje dirba žymus nervų ligų specialistas Jean Martin Charcot (1825—1893).

Anais laikais buvo bendra gydytojų pažiūra, kad kiekviena liga turi turėti kokią nors vietą, kokį nors organą, kuris nėra tvarkoje ir kurio sukrikimas pasireiškia kokiu nors simptomu. Isterija irgi negalėjo daryti išimties. Buvo manoma, kad isterija yra organinis moters įsčios sukrikimas. (Žodis isterija kilęs nuo hystera — įsčios). Tai ligai pašalinti būdavo atliekamos tam tikros operacijos, ekstirpacijos. Charcot nuopelnas yra tas, kad jis nuo tų operacijų atsisakė ir pradėjo gydyti isterijas hipnotizmu. Anų laikų mokslas hipnotizmo nepripažino. Hipnotizmas buvo laikomas tokioje pat vietoje, kaip astrologija, alchemija ar demonologija. Charcot turėjo gauti leidimą iš Prancūzų Mokslo Akademijos praktikuoti hipnotizmą. Freudas buvo toks laimingas, kad gavo stipendiją išvažiuoti į Paryžių ir dirbti Charcot ligoninėje, kuri vadinosi Sal-petriere. Freudas Paryžiuje išbuvo nuo 1885 m. rudens iki 1886 m. pavasario. Jis išmoko labai daug Charcot klinikoje. Salio klinikos jis jautėsi labai vienišas. Sakoma, kad jis laisvais popiečiais eidavo i Notre Dame katedrą, aišku, ne melstis, bet laipioti po bokštą tarp monstru ir kitokiu aopkaliptinių statulų. Kad turėtu daugiau darbo, Freudas pasisiūlė išversti Charcot raštus i vokiečių kalbą. Tasai, žinoma, tuo apsidžiaugė. Tai buvo gera Freudui proga užmegzti draugiškus santykius su pačiu Charcot ir jo asistentais. Jam buvo leista matyti patys įdomiausi eksperimentai, kurie buvo atliekami studijų dė-liai. Jis matė, kaip isteriniai simptomai buvo hipnotizmu įvesti i vieną vyrą. Pagal tada vyraujančia pažiūrą. buvo absurdiška, kad vyras gali sirgti isterija. Tai buvo pradžia skirti nervų ligas i organines (pavyzdžiui, nervu sistemos tumorai ir kt.) ir funkcionalines (isterija, neuras-teniia. obsesiia arba fobijos ir skrupulai.) Visos funkcionalines ligos vadinasi neurozėmis ir psichozėmis (šizofrenija, paranoja, maniška depresija).

Freudas Paryžiuje išbuvo metus. Jo garbei galima pasakvti. kad jis tuos metus praleido labai "audingai, laikėsi nuošaliai nuo padvkusio Paryžiaus gvvenimo. Nuo visų tų pašalinių kelių jį sulaikė nenumalšinamas mokslo troškimas, moraliniai principai ir gal tos mergaitės prisiminimas, kuria iis mylėjo ir kuri jau kelerius metus laukė, kol Sigmundas baigs mokslus. Grįždamas iš Parvžiaus. pakeliui sustojo Berlyne, aplankė kai kurias ligonines. Sugrįžęs i Vieną, pagaliau vedė ta mergaite, kuri ketverius metus laukė vestuvių dienos. Jo žmonos vardas buvo Marta Rernavs. Ir žmonos giminės, kaip ir paties Freudo, tarpe buvo visa eilė garsiu žmonių, pasiekusiu ir universiteto katedras, jei jie. sutiko atsižadėti savo žydiško tikėjimą ' ir "tapti protestantais. Marta buvo vokiškai auklėta ir kilo iš Hamburgo, todėl turėjo visus tos šalies privalumus: buvo griežta, švari ir labai tvarkinga — tai ideali šeimininkė. Ji labai puikiai virdavo, žodžiu, kūno reikalai šeimoje buvo gerai aprūpinti. J savo vyro psichoanalizės reikalus ji niekados nesikišdavo, matyt, mažai ir tesuprato.

Freudas, pagaliau sutvarkęs savo šeimos reikalus, pradėjo praktikuoti mediciną. Medikų Draugija pakvietė jį su pranešimu apie moderninę psichoterapiją. Visi daug laukė iš žmogaus, kuris mokslus baigė Paryžiuje. Visi tikėjosi sensacijos. Tiesa, buvo sensacija, bet visiškai nesitikėtos rūšies. Freudas, tarp kitų dalykų, pasakė, kad ir vyrai gali sirgti isterija. Gydytojai pakėlė maištą ir kiti demonstratyviai pasišalino iš susirinkimo, manydami, kad anas iš didelio rašto išėjo iš krašto. Tai Freudui labai pakenkė. Jis atsidūrė vienas, atstumtas savo profesijos draugų, be paramos, be protekcijos, be rekomendacijos. Jam nieko kito nebeliko, kaip neurotikai (kuriuos pats Freudas kartais "Narren" — kvailiais — vadindavo), kurie vėliau būriais į jo šaltą kabinetą plaukdavo. Taip būdavo šalta jo kabinete žiemą, kad pacientai patys sakydavo: esą, jų visos "asociacijos" tenai "sušaldavusios." Freudas daugiausia gydydavo hipnotizmu. Jo praktika rodė, kad hipnotizmas ne visados veikia, atsirasdavo daug pacientų, kurie visiškai nepasiduodavo hipnotizmui. Tada jis patyrė, kad Prancūzijoje, Nancy mieste, neurozes su dideliu pasisekimu gydo daktaras Liebeault. Paskui prie Liebeault prisidėjo Bernheim. Ši Nancy mokykla skiriasi nuo Charcot mokyklos tuo, kad sąmoningai vartoja sugestiją. Sugestija turi tą ypatybę, kad ją lengvai galima pritaikyti. Freudas, bebūdamas prie Charcot, paskui Nancy pastebėjo, kad neu-rotikų tarpe dažnai pasitaiko tokių, kurie turi seksualinių sukrikimų.

 Freudas  grįžo atgal į Vieną. Iš Paryžiaus jis parsivežė hipnotizmą, o iš Nancy — sugestiją. Jis vis dar nebuvo patenkintas. Štai vienas atsitikimas, kuris turėjo lemiamos reikšmės visai Freudo sistemai. Žymus daktaras Vienoje, cardu Joseph Breuer, turėjo ligonę, kurią jis vadino Ona O. Ji buvo dvidešimt metų amžiaus, paraližuota ir atrodė kaip ne viso proto. Ji susirgo, ilgai beslau-gydama savo tėvą. Breuer išmėgino visokias priemones ir negalėjo atrasti toje mergaitėje nė jokios organinės ligos, nežiūrint to, kad jos kojos buvo paraližuotos, akys netvarkoje, negalėjo galvos palaikyti, negalėjo gerti, nors labai nuo troškulio kentėdavo. Breuer pavartojo hipnotizmą. Per hipnozę ji kalbėjo labai sunkiai suprantamais sakiniais apie savo sergantį tėvą, apie savo ligą ir kad dėl savo ligos nebegalėjo ilgiau slaugyti savo tėvo, paskui prisiminė iš savo jaunystės savo mokytoją, kuri iš stiklinės davė savo šuniui gerti. Ir ji tai nupasakojo su pasibiaurėjimu ir koktumu. Kai ta mergaitė atsibudo iš hipnozės, daktaras paklausė, ką ji kalbėjo. Mergaitė absoliutiškai nieko neprisiminė. Tada Breuer jai papasakojo, ką ji per hipnozę kalbėjo. Mergaitė prisiminė, atpasakojo visą istoriją, dar gerokai papildė. Ji labai susijaudino ir pradėjo verkti. Daktaras kantriai išklausė jos vargų, nuliūdimų ir nusiskundimų, kuriuos ji apsčiai apšlakstė ašaromis. Ir po kelių seansų mergaitė pasveiko. Freudas sužinojo apie šitą istoriją. Tai yra labai geras isterijos pavyzdys. Onos O. dramatiškas pasveikimas yra kaip koks didelis psichoanalizės stebuklas. Ko niekas kitas negalėjo pagydyti, psichoanalizė pagydė. Šituo psichoanalize gavo egzistencijos teisę. Breuer šitam gydymo būdui pavartojo iš Aristotelio paimtą terminą, kuris vadinasi katarsis. Tai reiškia jausmų valymą per emocijas. Freudas dabar yra katarsio periode. Tai yra praėjusio šimtmečio pabaiga, apie 1890 metus. Freudas buvo pačiame gražiausiame kūrybiniame tarpe. Ir tai tęsėsi iki pirmojo pasaulinio karo. Freudas labai pasikeitė per karą. Jis turėjo Austrijos kariuomenėje du sūnus, dėl kurių sielojosi. Jis turėjo šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris. Jisai nepripažino kitokio nemirtingumo ir kitokios amžinybės, kaip tęsti savo gyvenimą vaikuose. Nors jis ir labai rūpinosi jais, bet auklėti, kaip atrodo, jis jų nemokėjo. Nė vienas iš jų niekuo ir nepasižymėjo, tik gal jo jauniausioji duktė Dr. Anna Freud, kuri dabar Londone vaikus gydo psichoanalize. Neatrodo, kad jis būtų buvęs labai patenkintas savo moterystėje. Jis, be abejo, laikėsi moterystės ištikimybės. Tur būt, ir moterims nelengva yra būti didelių ir garsių vyrų žmonomis.

Kadangi Freudas savo sistemoje labai pabrėžia seksualinius motyvus, dėl kurių visa sistema yra kitų vadinama panseksualizmu, tai kyla klausimas, kaip pats Freudas laikėsi seksualiniuose dalykuose. Jo biografai pozityviai tvirtina, kad jis kaip studentais ir paskui gyveno tvarkingai. Apie seksualinį gyvenimą jis turi tamsią pažiūrą. Straipsnyje "Erotinio gyvenimo degradacija", parašytame 1912 metais, jis taria šiuos žodžius: ". . . kuris rimtai save tyrinėja, atras, be abejo, savo širdies gilumoje įsitikinimą, kad seksualiniame akte yra kažinkas žeminančio, kas sutepa ir suteršia ne vien tik kūną." *) Ir apie moteris jis turėjo ypatingas pažiūras. Jis jas laikė žemesniais sutvėrimais už vyrus. Seksualinį gyvenimą, jis sako, galima studijuoti tik vyruose, moteryse tai esą labai sunku, nes:
1.    moterys save apgaubia nenugalimu paslaptingumu ir tamsumu,
2.    moterys labai nukentėjo ir nuskurdo dėl moderninės civilizacijos,
3.    moterys nėra atviros, dar daugiau, jos yra apgaulingos,
4.    jos jaučiasi gamtos nuskriaustos, jos geriau norėtų būti vyrais.
Kokia buvo Freudo filosofija ir religija? Jis buvo visiškas darvinistas. Jis buvo monistas, te-pripažino tik medžiaginį pasaulį su potencijomis — užuomazgomis (Anlage). Potencija pereina į veiksmą, t. y. į naują realybę su naujomis potencijomis ir t. t. Ir tokiu evoliucijos keliu mes
-------
*) ibid. psl. 287.
gauname šitą margąjį pasaulį. Religijos atžvilgiu jis buvo visiškas ateistas. Religija jam buvo obse-sijos arba kompulsijos neurozė, paeinanti iš Edipo komplekso, kuri savo pagrinde turi seksualinį instinktą. Vietoje religijos jis norėjo pastatyti proto supremaciją. Freudo religijos evangelija buvo Anatole France'o: "La Revolte des Anges" veikalas. Kaip kai kurie angelai sukilo prieš Dievą, taip ir žmonės turi sukilti prieš Jį. Kada žandikaulio vėžys, kuris palietė visą burną, jam primindavo mirtį, jis ir ją provokavo: "Mirtie, ateik, jeigu turi ateiti, bet aš tau sakau: aš netikiu, kad ta šalis, kurioje tu gyveni, yra reali šalis ... aš noriu žiūrėti į tavo veidą be vilties, be paguodos ir be tikėjimo."4)

Ta vėžio liga jį labai privargino. Apie 15 operacijų jis turėjo pakelti, neskaitant mažesnių intervencijų. Prisidėjo ir dideli nemalonumai iš visuomenės. Jo sukurtoji psichoanalizė atrado daug priešų. Jo artimiausi draugai pasitraukė Freudas pradėjo vengti viešumos. Kada pagaliau jo psichoanalizė rado pripažinimą visuomenėje, pradėjo plaukti laiškai, pagyrimai, atlyginimai. 1930  metais   Frankfurte   jam   buvo  suteikta Goethės premija, tiesa, ne kaip mokslininkui, bet kaip literatui, nes jo veikalai ir iš literatūrinės pusės buvo atrasti vertingi. Jis pats vis dėlto nepasirodė iškilmėse, tik pasiuntė savo dukterį Dr. Anna Freud, kuri jį atstovavo. Ir visomis kitomis progomis, kada atvažiuodavo garsūs žmonės ar delegacijos su pasveikinimais, Freudo vis "nebūdavo namie". Matyt, senelis mąstydavo: "Jeigu pirmiau jūs manęs nematėte ir aš jums nebuvau reikalingas, tai ir dabar nereikia." Pasiliko sau labai mažą artimųjų būrelį, su kuriais draugavo. Savo motinai, kuri peršoko 90 metų, rodė meilės, kiek tik sugebėjo. Freudas labai mėgo gėles ir sakydavo: jis jas todėl taip mylįs, kad jos neturinčios "kompleksų" arba neurozų. Į mirtį žiūrėjo stoiškai, kentėjo skausmus kantriai, su psichoanalitiška rezignacija. Nieko religiško neprisileido iki pat savo gyvenimo galo. Jis nieko nelaukė iš žmonių, apie kuriuos jis niekados aukštos nuomonės neturėjo. Jis nieko nelaukė nė iš Dievo. Dievas jam buvo infantiliškos žmonijos iliuzija, kurią sukūrė, kada ji dar tebebuvo labai žemam evoliucijos laipsnyje, kada dar "Totem ir Taboo" tebesilaikė. Krikščionybės ir Romos, katalikybės simbolio, neapkentė visu žydišku užsispyrimu. Kada buvo Romoje, jam niekas neimponavo, tik Mykolo Angelo "Mozė". Tarp Mozės ir
----
4) Sigmund Freud: "The Future of an Illusion." Transl. by W. D. Robson-Scott, London, Hogarth Press, 1928.

JONAS   RIMŠA      ALLEGRO (2-ra "Aymarų trilogijos dalis)
 
savęs matė didelį panašumą: kaip Mozė išvedė tautą iš Egipto nelaisvės ir davė dešimt Dievo įsakymų, taip ir jis su savo nauju gydymu veda žmoniją iš ligų nelaisvės. Ir kaip Mozė davė naujus įstatymus, taip ir jis duoda žmonijai naujus įstatymus, paskelbtus psichoanalizėje,
Freudas užgeso 1939 m. rugsėjo 23 dieną. Jo liekanas sudegino, pelenus supylė į etruskų kilmės, dviejų tūkstančių metų amžiaus urną, kurią jis pats buvo atsivežęs iš Vienos į Londoną.
Ant tos urnos tik tiek užrašė:
Sigmund Freud 1856—1939 Užmigo tas, kuris sakėsi "prikėlęs pasaulį iš miego."

II. Psichoanalize

Pradedant dėstyti Freudo sistemą, pravartu padaryti vieną pastabą. Visi žino, kad jis savo sistemoje labai paliečia seksualinę sferą ir iš šitos srities plačiai vartoja terminologiją, kuri rėžia ausį ir atrodo svetima mūsų krikščioniškam išauklėjimui. Aiškumo dėliai mes visgi negalėsime išvengti jo terminologijos. Skaitytojai yra prašomi nepalaikyti to už bloga. Jeigu psichoanalize būtų pasilikusi gydytojo kabinete ir psichiatrijos laboratorijose, tai nebūtų reikalo ta tema rašyti platesnei visuomenei. Bet psichoanalizė yra labai paplitusi, todėl laikome svarbiu dalyku apie ją turėti tikslias pažiūras. Ypatingai plačiai pasklido psichoanalizė čia, Amerikoje, kaip tik toje šalyje, iš kurios pats Freudas mažiausia telaukė, — gal todėl, kad jis pakankamai nepažinojo Amerikos. Tiesa, jis buvo Amerikoje, bet tai buvo 1909 m. Nuo to laiko daug kas čia pasikeitė. Mažiausia psichoanalizė įleido šaknis romaniškuose arba lotynų kraštuose. Ir žmonės save klausia, kodėl taip yra? Ar todėl, kad esama kokių rasės ypatybių, kurios yra palankios ar nepalankios psichoanalizei? Gal todėl, kad romaniškos tautos yra katalikiškos. Žinoma, ne be to, kad katalikiškos tautos neturėtų seksualinių problemų, ar mažiau jų teturėtų, bet gal jos tuos klausimus kitaip sprendžia, negu anglo saksų tautos, kurios daugiausia yra protestantiškos ir liberališkos.
Psichoanalizės išsivystyme galima atrasti penkias fazes.

1. Pirmoje fazėje Freudas vartoja hipnozę, kaip ir kiti. Su hipnoze jis pastebėjo tris dalykus:
a.    isteriški simptomai yra praeities emocionalinių sukrėtimų ir pakrikimų išdavos.
b.    Tie nemalonūs sukrėtimai buvo sąmonės užgniaužti, nustumti su didesniu ar mažesniu
pasisekimu atgal iš sąmonės. Freudas tą procesą vadina represija. Jeigu tie nemalonūs pergyvenimai ir širdies sukrėtimai ir dingo iš sąmonės, t. y. buvo užmiršti, nes žmogus norėjo juos užmiršti, norėjo jais atsikratyti, tai dar toli gražu nereiškia, kad tie sukrėtimai iš širdies visiškai pranyko, kad jie nebegali daugiau žalos daryti. Žmogaus psichė galima palyginti su geologiniais žemės sluogsniais arba jūrų sedimentacijos sluogsniais. Nemalonūs pergyvenimai turi dar tą ypatybę, kad jie yra apkrauti lyg kokia elektra. Iš jų gali kilti griaustinis, c. Freudas pastebėjo, kad su hipnoze ne visados pasiseka šituos emocionalinius pergyvenimus atšaukti į sąmonę ir leisti perreaguoti katarsio keliu.

2.    Antroje fazėje Freudas atsisako nuo hipnozės ir vartoja vien tik sugestiją. Jis uždeda ranką ant paciento galvos ir įkalbinėja jam, kad jis gali atsiminti tas emocijas, tuos nemalonius pergyvenimu, jeigu tik jis tikrai nori. Šita fazė buvo labai trumpa. Jis jau 1899 metais sugestijos nebevartoja. Tos dvi aukščiau minėtos fazės buvo ne Freudo, bet kitų atrasti metodai.

3.    Trečioji fazė (paskui ketvirtoji ir penktoji) yra jau Freudo nuosavybė. Šitoje fazėje jis įvedė du labai svarbiu metodu:
a.    Laisvų asociacijų metodą ir
b.    Sapnų aiškinimo metodą.
Laisvų asociacijų metodas. Iš tikrųjų Freudas, kaip deterministas, t. y., kuris nepripažįsta laisvos valios, neturėtų kalbėti apie laisvas asociacijas, nes jam asociacijos yra taip surištos, kaip kad cheminiai procesai yra surišti tam tikroje eilėje. Laisvų asociacijų metodas yra Freudo "facón de parler." Jis vartoja verbalinę arba žodžių asociaciją. Analizatorius pateikia pacientui kokį nors žodį, pav., universitetas arba moteris. Pacientas turi pinti asociacijas aplink vieną ar kitą žodį, kitaip tarus, jis turi sakyti viską, kas jam ateina į galvą pateiktojo žodžio įtakoje. Jis yra pamokytas nesivaržyti, nesigėdyti, nebijoti. Analizatoriaus gabumas ir sumanumas turi sekti asociacijų eigą, tvarką ir reikšmę. Analizatorius turi stebėti ir laiką, kokiu greitumu ir tempu asociacijos vystosi. Kiekvienas tempo pakitėjimas yra labai reikšmingas dalykas. Ateina momentas, kada pacientas pradeda svyruoti, pasidaro atsargus, tarytum bijodamas paliesti žaizdą. Analizatorius čia pradeda ypatingai atsargiai vairuoti stengdamasis, kad asociacijos nenutrūktų. Analizatorius turi būti kantrus, ištvermingas ir indiferentiškas, t. y. neduoti analizės metu nė jokio vertinimo, nevartoti tokių žodžių, kaip: "tai prastai", "tai pavojinga", "tai gaila" ir t. t. Kai seansas pasibaigia, tada analizatorius gali duoti savo vertinimą. Kaip matome, metodas suponuoja logišką asociacijų kontinuitetą. Yra žymių psichologų, kurie labai abejoja, net pozityviai neigia šitokį kontinuitetą, nes mano, kad tada nebeturėsime laisvos valios. Bet ir šituo atveju metodas pasilieka vertingas, juo labiau, kad kol kas nėra geresnio. Šitas metodas, atrodo, pacientui geresnis už hipnozės ir sugestijos metodus, nes ne taip įkyrus. Asociacijos metodas turi vieną didelę kliūtį, tai paciento rezistenciją. Pacientas priešinasi atverti savo giliausius jausmus, kuriuos jis represijos keliu buvo nustūmęs į širdies gelmes.

Sapnų aiškinimo metodas nesusiduria su paciento rezistencija. Pacientas yra prašomas papasakoti savo sapnus analizatoriui. Šitas metodassuponuoja, kad visi pergyvenimai, jausmai, įspūdžiai, nemalonumai žmogaus širdyje, kaip jautrioje fotografijos plokštelėje, atsimuša ir pasilieka, nors jie pačiam žmogui atrodo užmiršti ir neveiklūs. Arabų priežodis sako, kad Dievas mato ir juodą naktį ant juodo akmens juodą skruzdę. Išeina, kad nieko nėra juodo, kas ir juodą naktį žmogaus sielos nejuodintų. Kada žmogus budi, tai sąmonė sijoja tuos pergyvenimus: gerus ir gražius jausmus praleidžia, o nemalonius stumia atgal. Kada žmogus miega, tai tarytum šeimininko nėra namie, tada tie nesąmoningi dalykai (das Unbewusste, Unconscious) gali laisvai žaisti, palaidi nuo sąmonės, nuo moralės (in-hibitions), nuo logikos ir realybės. Patyręs analizatorius ir iš šitų elementų gali spėti, ką pacientas yra pergyvenęs, ir kame glūdi koks emocio-nalinis sukrikimas. Analizatorius padarys iš sapnų savo versiją ir pateiks ją savo pacientui. Šisai pradžioje stebėsis, gal neigs, bet paskui prisipažins, kad kažinkas panašaus prieš tiek ir tiek metų yra įvykę. Tokiu būdu nemalonūs sentimentai perreaguos, ir pacientui pasidarys lengviau.

4.    Šitoje fazėje Freudas įnešė naują elementą į savo sistemą, kuris visų yra laikomas pačiu svarbiausiu ir vertingiausiu. Tas elementas vadinasi transferencija. Lietuviškai galima išversti transferenciją į sužavėjimą (analizatoriuje) ir susižavėjimą (paciente). Visi žino, kokia paslaptinga jėga gali tekėti iš didelių kalbėtojų ir iš didelių muzikų į klausytojus, iš didelių pedagogų į jo mokinius ir iš kariuomenės vado į kareivius. Pasakojama, kad Napoleono kareiviai, pamatę savo vadą, stačiai būdavę apžavėti ir nė jokių pavojų nebebijodavę. Kažką panašaus turi mokėti sukelti ir analizatorius savo pacientuose. Pacientas turi pajusti didelę pagarbą, pasitikėjimą, ad-miraciją ir meilę analizatoriui. Tada jame pranyks represija, rezistencija ir tokiu būdu jis palengvins analizatoriaus darbą.

5.    Penkta ir paskutinė fazė: Emocionalinis paciento perauklėjimas. Analizatorius, jau turėdamas rankoje visus analizės duomenis, stengsis pacientą įtikinti, kad jo reakcijos yra vaikiškos, nesubrendusios ir netinkamos jo dabartiniam stoviui, kad jis reaguoja į aplinkumos stimulus, kaip dešimties metų vaikas. Aišku, kad šitokios ir panašios pastabos emocionališkai veikia pacientą. Be abejo, šisai ryškiai reaguos ir stengsis geriau taikytis prie aplinkumos. Amerikiečiai mėgsta kalbėti apie "readjustment to the environment." Suprantama, kad kiekvienas pacientas, kuris nėra visiškai kvailas ir turi bent kiek savigarbos, stengsis mobilizuoti visas savo vidujines pajėgas, kad jo reakcijos būtų sveikos, normalios. Šitas priemones tegalima taikyti tik neurotikams, o ne tiems, kurie turi organines ligas. Pats Freudas turėjo porą labai nemalonių atsitikimų. Jis gydė pacientus nuo neurozių ir sakosi juos pagydęs, bet pacientai mirė nuo kitų ligų, kurių jis nepastebėjo, nes jo akys buvo nukreiptos vien tik į neurozę. Jam neatėjo į galvą patikrinti, ar kartais čia nesislepia, be neurozės, dar kitokių ligų.
Šitos penkios fazės buvo jau galutinai formuluotos prieš pirmąjį pasaulinį karą.

Psichinė žmogaus struktūra

Freudas nebuvo nei filosofas, nei psichologas. Ir jeigu yra kokių panašumų tarp Freudo ir Schopenhauerio ar Nietzschės (kas iš tiesų buvo ir pastebėta), tai Freudas ginasi tas mintis pasisėmęs iš jų. Priešingai, jis net giriasi tyčiomis nestudijavęs filosofinių ir psichologinių sistemų, kad neprarastų originalumo.
Iš tiesų, jo sistema išėjo labai originali, nė kiek nepanaši į tada vyraujančias ir apskritai visų priimtas sistemas. Jis padalino žmogaus psichę į tris dalis: Id (Das Es), Ego (Das Ich) ir Super-Ego (Das Ueber-Ich). Vokiška terminologija yra paties Freudo įvesta, gi anglų literatūroje vartojama lotyniškoji, kurią ir mes čia paimame.

Id filogenetiškai ir ontogenetiškai pati seniausia psichės sritis. Id aprėpia viską, ką žmogus gavo evoliucijos keliu, pradedant nuo bet kokios užuomazgos (Anlage) ameboje ir einant iki labai komplikuotų mechanizmų, kuriuos mes šiandien atrandame žmoguje. Trumpai tariant, Id apima visus instinktus (Freudas vartoja žodį "Trieb"). Visoje biologijoje instinkto sąvoka yra sunkiausiai apibūdinama. Kas nežino bičių, termitų ir paukščių gudrios, komplikuotos ir labai tikslingos statybos. Viskas ten taip sumaniai ir tiksliai padaryta, kad siekiamieji tikslai atranda realizaciją: tie gyviai dauginasi, maitinasi, išlaiko savo rūšį, labai gudriai, kartais stačiai rafinuotai, prisitaiko prie aplinkumos, ir vis tik sakome, kad jie neturi intelekto. Štai kokią instinkto definiciją duoda Freudas: "Instinktu mes pirmon galvon suprantame ne ką kita, kaip tik nuolatos tekančios iš vidujinio somatinio šaltinio stimuliacijos psichinę reprezentaciją." 5) Atėjus pavasariui, paukščiukas, pamatęs šapalą ar plunksną, gauna psichinę reprezentaciją, kuri tą šapalą ar plunksną suriša su jo lizdeliu. Tos reprezentacijos yra somatiškai arba kūniškai stimuliuojamos, gal hormonų. Kitais žodžiais tariant, instinktas yra įgimta nuolatinė, spontaninė kokio nors vidujinio organo stimuliacija, kurios pasėka yra tam tikra psichinė reprezentacija. Pagal Freudą, instinktai yra vienintelis šaltinis visiems psichiniams procesams. Instinktai yra egoistiški, antisocialistiški, kurie neieško nieko kito, kaip tik pasitenkinimo, malonumo, kitaip tariant, elgiasi pagal malonumo principą (Freudas vartoja terminą "Lustprincip", angliškai: pleasure prin-ciple). Pradžioje instinktai turi visišką laisvę, kol prasideda vaiko auklėjimas. Visa primityvioji žmonija davė daugiau laisvės instinktams. Civilizacijos ir kultūros įtakoje instinktai turėjo pasiduoti represijai. Instinktų klasifikacija nėra lengvas dalykas. Seniau psichologai duodavo visą
--------------
5 ) Sigmund Freud: "Three Contributions to the Theory of Sex." In "The Basic Writings of Sigmund Freud." Transi, by A. A. Brill. Modern Library, New York, psl. 576.

JONAS  RIMŠA    RITMAS    (3-čia "Aymaru trilogijos" dalis)

eilę instinktų: savęs išsilaikymo instinktą, bado, žaidimo (Spieltrieb), smalsumo (Wisstrieb arba Forschertrieb), lyties instinktą (Geschlechtstrieb) ir t. t. Freudas suprastino instinktų klasifikaciją, praktiškai kalbant, viską suvesdamas į du instinktus: libido ir destrukcijos instinktus.

Libido instinktas, arba Eros, apima savęs išsilaikymo instinktą ir rūšies (species) išlaikymo instinktą. Freudas "libido" terminui duoda plačiausią prasmę. Yra žmonių, kurie piktinasi žodžiu "libido", nes mano, kad tas žodis lietuviškai reiškia gašlumą. Cicerono raštuose, pavyzdžiui, žodis "libido" turi ir kitokių prasmių: "iracundia est ulciscendi libido.' *) Daug psichologų ir plačioji visuomenė nedovanoja Freudui, kad jis visuose žmogaus veiksmuose atranda seksualinį komponentą: kūdikis čiulpia motinos krūtį, ar savo nykštuką, ar žaidžia kojytėmis, ar liečia bet kokią kūno dalį — visuose tuose veiksmuose kūdikis, anot Freudo, atranda seksualinį pasitenkinimą. Paskui Freudas teisinosi: nesusipratimas kilęs iš to, kad žmonės neskiria dviejų dalykų — neskiria seksualiteto (Sexualitaet) nuo seksualinio instinkto (Sexualtrieb), angliškai "sexual"
----------
*). _M, T. Cicero; Tusę. 3, 5, 11.

nuo "genital".5) Išeina, kad esama lytinių pergyvenimų, kurie yra pasklidę po visą kūną (visą odą, ypatingai oralinę ir analinę mukosą), ir kita seksualinių pergyvenimų rūšis, kuri yra koncentruota reprodukcijos organuose. Daugel kritikų dėl to Freudo psichoanalizę pavadino pan-seksualizmu. Tas priekaištas darosi dar didesnis, jeigu prisiminsime, kad Freudas, galima sakyti, visas psichoneurozes (isteriją, fobijas, obsesijas) išveda iš seksualinio gyvenimo konfliktų. Jam kiekviena neurozė yra seksualinės kilmės. Jis prisipažįsta, kad žmonėms jo teorija dėl seksualinės pusės nepatinka. Jis ištarė tuos žodžius: "Die Menschen sind ueberhaupt nicht aufrichtig in sexuellen Dingen". Žmonės užsideda apsiaustą (Oberkleidung, Luegenhuelle), tarytum seksualiniame pasaulyje viešpatautų prastas oras.6) Freudas libido dalina į Ichlibido, angliškai Inversion libido ( Narcismus, Homosexualitas), ir Objektlibido, angl. Extroversion libido (He-terosexualitas).
------
5) Ibid. psl. 585.
6) Sigmund Freud: "Ueber Psychoanalyse." Fuenf Vorlesungen gehalten zu 20-jaehrigen Gruendungsfeier der Clark University in Worcester, Mass. Sept. 1909 Wien, Franz Peuticke, 1947, psl. 43.

Destrukcijos instinktas arba mirties instinktas. Freudas primena, kad jau maži vaikai mėgsta daužyti ir plėšyti savo žaislus ir visa, kas jiems patenka į rankas. Kiti mano, kad daužymas vaikuose nebūtinai yra destrukcijos instinktas, bet gal kūrybos. Vaikas, suardęs savo žaislą į atskiras dalis, mano, kad ką nors naujo sukūrė, daugiau padarė.8) Freudas sako, kad savižudybės ir visi karai irgi priklauso nuo destrukcijos instinkto, todėl jis tą instinktą vadina ir mirties instinktu. Taigi išeina, kad žmogus svyruoja tarp bipo-liarinių jėgų: jis ten palinksta, kur didesnės jėgos veikia. Apskritai kalbant, Freudas mėgsta dualizmą, priešingumus tarp dviejų dalykų, kaip K. Markso trilogijoj: tezė, antitezė ir sintezė. Freudas toliau pripažįsta žmoguje biseksualizmą, t. y. kiekvienas žmogus, be savo lyties elementų, turi daugiau ar mažiau elementų ir kitos priešingos lyties. Freudas taip pat pripažįsta instinktų ambivalenciją, t. y. kiekvienas instinktas gali vystytis savo paties lyties kryptimi, bet tas pats instinktas gali išsivystyti ir priešingos lyties kryptimi. Freudas savo teorija lengvai išaiškina perversijų atsiradimą žmoguje.

Kiekviename žmoguje yra galimybių tapti perversijų auka, jeigu jis nebalansuoja savo instinktų. Perversija nėra kokia nors nauja ypatybė, kokiu nors būdu atsiradusi žmoguje, arba degeneracija. Perversija yra instinktų nesubalansavimas. Kiekviename yra galimybė tapti homoseksualu, fetišistu, sadistu ar mazochistu ir t. t. Kiekvienas gali seksualinių objektų atžvilgiu arba perdėti (Ueberschaetzung des Sexuellen) arba nedadėti fFrigiditas). Instinktai yra apkrauti energija (Cathexis). Pagal Freudą, nėra žmoguje kitokios psichinės energijos, kaip tik instinktų. Kaip prastas auklėjimas veda prie perversijų, taip prastas auklėjimas gali vesti ir prie neurozių. Freudas yra išsireiškęs: "Die Neurose ist sozusagen das Negativ der Perversion. '") Neurotikas nebesusitaikina su aplinkuma, nebesugyvena su žmonėmis, jis pasidaro neurotiku, tai yra jo kovos būdas su aplinkuma, žmonėmis, jam apsimoka būti neurotiškam. Tai yra jo vaikiškas kovos būdas.

2.    Ego (Das Ich). Vaikas beaugdamas pastebi, kad aplinkuma nepriima jo užgaidų ir ožia-vimosi. Jis negali visados gyventi, tenkindamas malonumus. Gyvenimo realybė yra kitokia. Tas policininkas, kuris tvarko "Id" ir jį laiko tinkamose ribose, buvo Freudo pavadintas Ego (Das Ich). Kaip Id vadovaujasi savo veiksmuose malonumo principu (Lustprinzin), taip ir ego turi savo vadovaujama žvaigžde. Tas principas vadinasi reallteto principu (Realitaetsprinzip), nes tik besitaikydamas prie realybės geriausiai išsilaikysi, t. y. paaukodamas dalį tų malonumų, kurių instinktai nori turėti.

3.    Super-Ego (Das Ueber-Ich) yra tas savo klasės, savo tautos, savo laikų, savo religijos apšviestasis Id su Ego. Super-Ego yra ta sąžinė, kuri nusižengusįjį baudžia vidujiniais graužimais: "Tu nusikaltai." (Schuldbewusstsein, guilt principle). Kiekvienas žino, kad sąžinės graužimai gali būti didelė kankynė. Super-Ego yra moralinis žmogaus nusistatymas, ir yra daugiau negatyvus, nes pasako, kas draudžiama, kas neleistina, kas netinka, negu pozityvus. Anot Freudo, visa mūsų civilizacija ir kultūra remiasi ant Super-Ego, tik neaišku, kas ką pirmiau sutvėrė: ar kultūra sutvėrė Super-Ego, ar Super-Ego kultūrą.

Aiškiai matyti, kad Freudas labai simpatizuoja Id, kuris esąs slegiamas, kaip tos proletariato masės, kurios kovoja, kurios kuria naujas gyvenimo formas, kurios yra įdomios, o Ego, kuris pirmutinis pastoja kelią vaikui šeimoje, apkarpydamas instinktus, ir Super-Ego, kuris pastato jaunam žemės piliečiui valstybės ir Bažnyčios reikalavimus, yra kaip kokie šalti ir beširdžiai biurokratai 10) ir 11).

Psichės Topografija
Freudas studijuoja psichę dvejopu atžvilgiu: topografiniu, arba statiniu, ir dinaminiu. Čia kalbėsime apie psichės topografiją. Freudas, beanalizuodamas Oną O., kurią jau pažįstame, pastebėjo, kad ta mergaitė turi dvejopas žinias: vienas būdama sąmonėje, ir kitas, kurių ji, būdama sąmonėje, visiškai neprisiminė, bet kurios per hipnozę iškilo aikštėn. Klasinė psichologija testudi-juodavo sąmonės reiškinius (Das Bewusste). Freudui sąmonė nerūpi, jis negvildena tų sąmoningų psichinių faktų. Jam ypatingai rūpi visa tai, kas yra nesąmoninga (das Unbewusste, un-conscicus). Nesąmoninga yra tai, ko sąmonė, ir norėdama, negali prisiminti. Freudas prašyte prašo, kad jo termino "nesąmoninga" (das Unbewusste) niekas nemaišytų su "pasąmoniu" (das Unterbewusste, subconscious). Kodėl Freudas daro tokį skirtumą? Kas yra pasąmonio, tas kada nors buvo sąmonėje, o kas yra nesąmoninga, galėjo niekados nebūti sąmonėje, pavyzdžiui, visa tai, ką vaikas pergyveno iki septynerių savo amžiaus metų, kada paprastai sąmonė pasireiškia, kada, kaip sakoma, vaikas ateina į protą. Senoji psichologija nelabai tyrinėjo, kokios žinios vaikuose esti, kol jie ateina į protą. Buvo tik sakoma, kad vaikas neneša nė jokios moralinės atsakomybės už savo veiksmus, neturi nei nuodėmės, nei kaltės. Čia yra nepaprastas Freudo nuopelnas, kad jis tuos nesąmoningus psichinius faktus (Unconscious) iškėlė. Todėl jis savo psichoanalizę vadina "gelmių psichologija" (Tiefenpsychologie, depth psychology). Ir iš tiesų, retai per visą šimtmetį pasitaiko minčių, kurios būtų buvusios tokios vaisingos, kaipo Freudo "das Un-
----------
8) Rudolf Allers: "The Successful Error." London, Sheed & Ward, 1941, psl. 124.
9) Sigmund Freud: "Drei Abhandlungen zur Sexualtheorie", Wien, Franz Deuticke, 1947 psl. 39.
10) David Riesman: "Authority and Liberty in the Structure of Freud's Thought." Psychiatry, 1950, 13 : 167—187.
11) Sigmund Freud: "Civilization and its Discontents." Transi, by John Riviere, London, Hogarth Press, 1930.

bewusste.'12) Jung ištarė tuos reikšmingus žodžius: "The unconscious personates."13)
Atsižvelgiant į psiches topografiją, psicho-neurozių ir psichozių kilmė pasidaro suprantama, pav., dvigubos personalizacijos reiškiniai pasidaro aiškūs, nes žmoguje yra du visiškai skirtingi šaltiniai: vieni sąmoningi ir kiti nesąmoningi, kurie tam tikrose sąlygose gali pasireikšti ir nustebinti.

Psichės Dinamika
Kokiomis jėgomis psichė, asmenybė formuojasi?
1.    Introjekcija arba identifikacija. Paprastame gyvenime sakome: pasiduoti gero pavyzdžio jtakai. Mes semiame nuo pat mažens iš aplinkumos, iš pasaulio, ką randame gero, kas mums patinka, ir krauname į savo širdies aruodus visus savo tėvelių, mokytojų, draugų paraginimus, paskatinimus, duotus žodžiais ir pavyzdžius. Dalykas yra senas, tik nauji terminai vartojami: — introiekciia arba identifikacija. Amerikiečiai mėesta vartoti išsireiškimą: "The assimilation of environment."
2.    Regresija (Freud: Verdraengung). Jau_čia vra kita jėga, kuri reguliuoja ir formuluoja mūsų jausmus, visa mūsų asmenybę. Visi žinome, kaip greit užmirštame gražinti paskolintą knygą, pasiskolintus iš kito pinigus; užmirštame, ką kiti yra mums gera nadare (lotynų priežodis: nemo scribit heneficia m calendario). Užmirštame todėl, kad necarpp jau daugiau suinteresuoti, bet neužmirštame ir pykstame, kada kiti mums negražina skolos.
3.    Transferencija. Paprastame gyvenime sakvtume: "Mylėk savo artimą, kaip pats save." Transferenciia reiškia savo jausmų pernešimą ant kitu. Meilė turi tą ypatvbę, kad mes, ją teikdami kitiems, ne tik kitus darome laimingus, bet ir patvs daromės turtingesni, vertingesni ir brangesni. Jeigu kitus mylėsime — ir patys būsime mylimi. o jeigu ne — pasidarysime egocentriški. Pagal Freuda. transferencija priklauso prie libido arba eros instinkto.
4.    Sublimacija. Seksualiniai ir destrukcijos instinktai yra perkeliami į aukštesnius objektus. Instinktai, užuot tarnavę žemesniems tikslams, yra verčiami tarnauti aukštesniems, pavyzdžiui menui, mokslui, religiiai. Pagal Freudą, tą sublimaciją atlieka Ego ir Super-Ego.
Visos viršuje paminėtos jėgos yra adaptacijos jėgos, o tos, kurios čia žemiau duodamos, yra apsigynimo jėgos.
----------
12) Karen Horney: "New Ways in' Psychoanalysis. "W. W. Norton & Co. New York. 1939, psl. 18.
13) Carl G. Jung: "The Integration of the Persor nality." Farrar & Reinehart, Inc. 1939, psl. 16.

1. Projekcija, arba noras mesti kaltę ant kitų. Jei pats ko nepadarei ir nesugebėjai padaryti, tada kitus kaltini, kad jie trukdė, kad nepadėjo, kad pavydėjo ir t. t.
2.    Konversija, arba noras apsimesti. Jeigu žmogus nenori ko daryti, tai jam pradeda galvą skaudėti, tai ima prastai jaustis ir t. t. Įdomu tai, kad tokie žmonės iš tikrųjų nebūtinai meluoja, ar simuliuoja, bet tikrai pradeda jausti, ką sako. Jie įsikalba sau ligą. Vieni motyvai paverčiami kitais, kad atrodytų labiau priimtini. Jeigu stačiai pasakytų, kad nenori tai daryti, kas sakoma, tada susidarys konfliktų, o jeigu pasakys, kad yra nesveikas, tai paliks jį ramybėje.
3.    Racionalizacija. — Racionalizacija bus tada, jeigu kas, norėdamas patenkinti, pavyzdžiui, savo seksualinį smalsumą ir nenorėdamas to atvirai pasakyti, apsimeta, kad reikia žmones, pasaulį, gyvenimą ir t. t. pažinti. Žodžiu, žmogus savo žemus motyvus supina sofizmais su aukštais motyvais, kaip antai — pasišventimo, meilės jausmais. Lietuviškas priežodis sako: "Kas nori šunį mušti, visados randa lazdą."
4.    Reakcijos formacija. Žmogus, kuris nevaldo savo impulsų vienoje srityje, stengiasi kompensuoti tą silpnybę dorybėmis, paimtomis iš kitos srities. Žmogus gali gyventi su svetima moterimi ir jaučia, kad tai yra negera, bet stengiasi ta silpnybę pridengti padidintomis dorybėmis iš kitos srities, pavyzdžiu,, labdarybe. Gal jam nesunku ta dorybę vykdyti, nes yra turtingas, turi pinigu. Kiti giriasi savo nuveiktais darbais visuomenei, tautai arba savo skrupulingumu piniginiuose dalykuose. Reakcijos formacija yra nevykusi sublimacija.

Charakteringi Psichoanalizes Punktai

1. Vaiko psichologija. Freudo pažiūros į vaiką atrado didžiausią aidą pasaulyje, visuomenės sluogsniuose. Ir lengvai galima suprasti kodėl. Vaikas yra tėvams be galo brangus turtas. Jis yra brangus tautai, nes vaikas paveldi, pasisavina, ką tėvai ir tauta sukrauna. Lietuviškas priežodis sako: "Vaikų garbė tėvų švarkus dėvi". Vaiko negalima nemylėti. Pati tautos kultūra yra sprendžiama pagal tai, kokia pagarba ir rūpestis yra teikiami moteriai ir vaikams. Geriausias maistas — vaikams; gražiausi parkai, sodeliai — pirmon galvon vaikams; higieniškiausios patalpos irgi vaikams. Normaliam, nesofistikuotam žmogui vaikas atrodo toks nekaltas, skaistus, toks širdingas ir atviras. Vaikuose nėra vyliaus. Poetai mums sako, kad vaikučio akutėse šviečia rojus.

Ką dabar Freudas turi pasakyti apie vaikus? Pagal jį, vaiko psichė pereina tris stadijas: oralinę, analinę ir falinę (berniukuose). Freudas mano, kad vaikas, pereidamas tas stadijas, jaučia malonumus, kurie yra seksualinės rūšies. Vaikas, pasiekęs šeštus ar septintus metus, pereina į la-tencijos periodą, kada dėl nežinomų priežasčių seksualiniai momentai išnyksta iš vaiko akiračio. Ir tai tęsiasi iki dešimties arba dvylikos metų. Atrodo, kad tai labai atitinka tiesą. Kiekvienas bus pastebėjęs, kaip berniukai tame laikotarpy nuo mergaičių bėga, jas dažnai skriaudžia, su panieką apie jas kalba. Dažnai tenka tėvams ginti mergaites nuo berniukų užsipuldinėjimų. Psichoanalizė turi tą naudą, kad ji sukėlė auklėtojuose susidomėjimą vaiko psichologija. Jau daugelis tėvų ir auklėtojų nebesako: "E, vaikas nieko nesupranta." Nuo vaikučio viską reikia šalinti, kas yra negera, ir tai jau reikia pradėti nuo pat gimimo.

2.    Edipo kompleksas. Žodis "complex" yra labai dažnai vartojamas anglų kalboje, ypatingai "inferiority complex" išsireiškime. Kompleksu mes vadiname kiekvieną nemalonų, represijos keliu užmirštą pergyvenimą, kuris neigiamai veikia mūsų sprendimus, mūsų mintis; kitais žodžiais tariant, yra tai nemalonus pergyvenimas, dažnai sujungtas su pažeminimu, įžeidimu, į kurį vaikas prastai reagavo, tarytum kažinkas užsikirto, kaip volai mašinoje, arba kažinkas susimezgė, kaip siūlas siuvant. Daugelis psichologų teigia, kad kompleksai turi daug didesnės reikšmės vaikuose, taip pat ir suaugusiuose, negu kad paprastai manoma. Daug vaikų mokyklose nedaro tinkamos pažangos, nes mokytojas nesugebėjo pašalinti kompleksų susidarymo nuo vaikų. Daug šeimose persiskyrimų, savižudybių esti dėl įvairių kompleksų. Kompleksai kartais gali būti labai paprasti, kaip antai, kada moteris surinka, pamačiusi pelę. Sunku pasakyti, kodėl daugelis moterų tą kompleksą turi.

Freudas mano, kad patys tėvai, per savo nežinojimą, prisideda prie kai kurių kompleksų išsivystymo vaikuose. Jis sako, kad tarp daugel galimų kompleksų dažniausiai išsivysto Edipo kompleksas. Edipas buvo graikų dramos rašytojų legendarinis karalius, kuris užmušė savo tėvą ir vedė savo motiną. Dramos mintis yra paprasta: dievų buvo pranašauta, kad Edipas taip padarys. Žmonės žinojo tą pranašystę ir darė visas pastangas, kad taip neįvyktų, bet visgi įvyko. Poetas norėjo įrodyti, pamokyti, kad dievų valiai nepasipriešinsi: ką jie nusprendė, vistiek Įvyks. Kitas svarbus punktas yra tasai: Edipas nežinojo, kad tas žmogus, kurį jis užmušė, buvo jo tėvas, ir moteris, kurią jis vedė, buvo jo motina. Freudas visa tai ignoruoja, tik palieka vieną mintį: vaikas įsimyli į savo motiną ir neapkenčia savo tėvo, kaip privalo.

3.    Kastracijos kompleksas. Gal kas pasakys, kad jis nieko neatsimena apie tuos kompleksus.

Freudas jam atsakys, kad vaiko gyvenime yra vadinamoji "amnesia infantilis", t. y. vaikas tik retais atsitikimais atsimena, kas įvyko per pirmuosius šešerius jo gyvenimo metus. Tik ypatingai apdovanoti vaikai atsimena daugiau. Atrodo, kad pats Freudas priklausė prie tų, kurie labai daug prisiminė iš savo kūdikystės. Kada ateina falinis periodas, vaikai pastebi lytinius skirtumus. Mergaitė įsitikina, kad jos kūnas yra kitoks, negu berniuko, ir jai pasidaro gaila, kad ji nėra tokia, kaip berniukas. Ji pagaliau susitaikina su savo likimu, nuo tos valandos ji pradeda eiti tuo keliu, kurį jai likimas lėmė. Ji pradeda skirtis nuo berniukų ir pradeda žaisti su lėlėmis. Berniukas gi didžiuojasi savo privilegija, kad yra ne toks, kaip mergaitė, bet kad yra vyras. Jeigu jis pradeda perdaug bijoti, kad nenustotų tos privilegijos būti vyru, gali išsivystyti kastracijos kompleksas. Iš kastracijos komplekso gali kilti ekshibicionizmo neurozė.

4. Neurozės. Freudo yra padaryta neurozių klasifikacija, kuri dabar plačiai priimta. Iki Freudo neurozės buvo laikomos spinalinių nervų iritacijos pasėka arba smegenų anemijos išdava, arba įgimtomis proto silpnybėmis. Neurozės, kaip ir psichozės, priklauso ne prie organinių, bet funkcionalinių organizmo sukrikimų. Psichozės, kaip šizofrenija, paranoja, maniška depresija, melancholija, yra laikomos proto ligomis. Charakteringos toms ligoms yra deliuzijos. Nereikia sumaišyti deliuzijas su iliuzijomis ir haliucinacijomis. Iliuzijos ir haliucinacijos yra percepcijų arba jausmų klaidos, kaip antai: klausos, akių, uoslės, skonio ir pajautimo. Geriausias akių iliuzijų pavyzdys yra miražai, kada žmogus smėlio dykumose mato kaimus ant salų, kurie yra vandenų apsupti. Kai prisiartini, nieko panašaus nerandi. Haliucinacijos yra grynai subjektyvinės percepcijos, kai žmogus, pavyzdžiui, girdi skambalą, kada joks skambalas neskambėjo, t. y. nė jokio stimulo nebuvo, o klausa visgi reagavo. Girtuokliai dažnai turi haliucinacijas, arba ligoniai su dideliu karščiu. Iliuzijos ir haliucinacijos savaime nereiškia proto ligos. Deliuzija yra mintijimo sukrikimas, o ne jausmų; pavyzdžiui, jeigu kas sakosi esąs Amerikos imperatorius, arba jeigu kaimietė mergaitė pasipuošusi sėdi prie lango ir laukia karalaičio atjojant. Psichozės vadinasi proto ligomis. Valstybės įstatymai ligonius su psichozėmis vadina "insane." Psichoanalizė nesiima gydyti psichozių, tik neurozes. Neurozė nėra proto liga, bet tam tikras emocijų pakrikimas, kuris reiškiasi nemokėjimu ir nesugebėjimu prisitaikyti prie aplinkumos, prie savo luomo pareigų (angliškai: functional maladjustment). Charakteringa, jog Freudas moko, kad visų neurozių kilmė yra seksualinės prigimties ir kad jos ima savo pradžią iš kompleksų, kurie susidarė vaikystės dienose. Jis sako, kad labai paplitusi neuroze, vadinama isterija, genetiškai yra kilusi iš Edipo komplekso. Isterija yra konfliktas tarp Id ir Epo. Obsesijos yra regresija prie analinės-sadistinės stadijos, kuri, pagal Freudą, buvo normali stadija, kada žmogus buvo mažas kūdikis. Narcistinė (savimeilės) neurozė yra sukrikimas tarp Ego ir Super-Ego. Jai charakteringos yra grandiozinės mintys. Toks žmogus galvoja, kad jis yra didelis muzikas, dainininkas, rašytojas, menininkas ir t. t. Freudas mano, kad neurastenija, gal vienintelė neurozė, kuri atsiranda vėliau gyvenime ir daugelio medikų yra laikoma įtempto protinio darbo pasekme, taip pat yra lytinės kilmės. Jis sako, kad abusus matrimonii ir pratęstas lytinis savo kūno piktnaudojimas veda prie neurastenijos.

5.    Sapnų aiškinimo metodas. Visi žino, kas yra sapnai ir kokie fantastiški jie gali būti, o kartais — tokie realūs. Freudas duoda sapnams dideles reikšmės, nes jie jam yra senų ir naujų, kartais užmirštų, nesąmoningų (unconscious) pergyvenimų vaisius. Jie išreiškia vaikystės ir vėlyvesnio amžiaus norus, troškimus ir svajones, kurie dėl kokios nors priežasties netapo realybe, dėl kurių jis nusivylė. Kas realybėje negalėjo įvykti, tas sapne įvyksta. Freudui sapnas yra psichinis aktas. Jam sapnai yra:
a.    maskuotas įvykimas arba išsipildymas norų, kuriuos budint reikėjo represijos keliu atstumti, nuo kurių reikėjo atsisakyti, nes gal tėvai, gal religija juos draudė.
b.    sapnas gali būti išskaidytas į elementus ir išaiškintas.
c.    visi sapno elementai yra reikšmingi ir prasmingi.

Freudas mano, kad jis iš tam tikro sapnų kiekio galįs nustatyti žmogaus charakterį. Sapnai yra tos slaptos diplomatinės ir karinės telegramos, kurias žinovas turi iššifruoti. Tie žinovai, pagal Freudą, yra tie, kurie pripažįsta jo psichoanalizę. Freudas ir čia pasižymi, nes jis visiems sapnams duoda seksualinę reikšmę. Ką tik susapnuosi, jis vis atras kelią per visokius simbolius į seksualinę sritį. Jeigu sapnuoji, pavyzdžiui, kirmėles, gyvates, raktus, lazdą, vandenį, ugnį, saulę, tai Freudas pasakys, kad tu sapnavai apie seksualinius dalykus. Jeigu kas sapnuoja gražią pilį, tai tikrai sapnavo moterį, kurios trokšta.

6.    Gal kas paklaus, kiek psichoanalizė praktiniame gyvenime padeda, ir ar daug šiandien yra žmonių, kurie naudojasi psichoanalizės terapija? Psichoanalizės terapija sunki ir daktarui ir pacientui. Pats Freudas negalėdavo per dieną perleisti daugiau, kaip dvylika pacientų. Seansui reikia skirti apie valandą laiko. Gydymas nusitęsia nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, po du seansu per savaitę. Kokios rūšies pacientai daugiau lanko? Nuo 20 iki 29 metų amžiaus yra daugiausia moterys (5% daugiau), nuo 30 iki 39 metų daugiausia vyrai (10% daugiau). Paprastai manoma, kad moterys daugiausia naudojasi psichoanalize, bet dabar iš tikrųjų yra daugiau vyrų, mat, prisideda karo veteranai, kuriuos valdžia gydo. Psichoanalitinis gydymas yra brangus, — už seansą reikia mokėti apie 15—20 dolerių.")

7. Psichoanalizė ir Kat. Bažnyčios Išpažintis. Yra teisinga, kad mokytojai, tėvai, auklėtojai ir kunigai labai daug žinių ir pamokymų gali pa-siemti iš psichoanalizės savo auklėjimo darbui. Panašumas tarp psichoanalizės ir išpažinties yra tas, kad abiem atvejais reikia atverti savo širdies gelmes. Skirtumas gi tas, kad psichoanalistas turi prieš save nenormalius žmones, o kunigas turi normalius. Tiesa, kartais kunigas turi reikalą su skrupulantais, kurie yra obsesijos neurotikai. Yra kunigų, kurie iš principo su skrupulantais neužsiima ir juos tiesiog siunčia pas gydytoją. Didžiausias skirtumas yra tas, kad psichoanalistas vartoja tik grynai natūralines priemones gydant, kunigas naudoja sakramento malones, kurios veikia ex opere operato, vadinasi, aukštesnė jėga ateina į pagalbą. )

Pats Freudas yra pasakęs, kad, tur būt, nėra atsitiktinumas, jei psichoanalizės autorius buvo žydas. Jis norėjo tuo pasakyti, kad žydas, kuris yra pripratęs prie persekiojimų, galėjo sukurti tokią mokslinę sistemą, kuri turėjo drąsos nagrinėti dalykus, apie kuriuos tiek daug žmonių nedrįsta nė kalbėti.

Freudas yra genialus, kur jis laikėsi grynų eksperimentų ir observacijos. Kame prasideda faktų ir eksperimentų interpretacija, čia jau prasideda nuomonių skirtumas. Freudo nuopelnai yra tuo svarbūs, kad jis daug mokslininkų išjudino studijuoti sielos problemas. Ir labai jau didelis darbas yra padarytas. Psichologai ir psichiatrai nebegali psichoanalizės ignoruoti. Psichoanalizė turi ir pavojų, — jeigu ji patenka per anksti į vaikų gyvenimą su seksualiniais aiškinimais. Katalikų Bažnyčia, ta sena patyrusi žmonijos auklėtoja, žino jaunuomenės ir žmonijos seksualines problemas. Ji sako, kad reikia auklėti visą žmogų, o ne jo dalį ar kokią vieną sritį, nors ir seksualinę. Jeigu žmogaus protas ir valia tarnaus Dievui, tai ir instinktai bus tvarkingi.
-------
14) Psychiatry:  1950,  13:232.
 15) Rudolf Allers: "Confessor and Alienist." The Amer. Eccles. Rev., 1938, 99:401.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai