Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIRMOJI FORMULĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Jau savaite dirbu varžtų fabrike. Nedidelis fabrikas, bet erdvus ir gerai įrengtas. Kasdien ateinu Į jį mintyse savęs klausdamasis, argi tikrai į čia vaikščiosiu visą gyvenimą. Pasenesiu, nuvarys prie lengvesnio darbo, arba gausiu pensiją. Ir bus visa baigta. Ir taip galvoju diena dienon, klausydamasis kimaus švilpuko, skirstančio dienas į dalis. Dirbu išsiuntimo skyriuje, kuriame kraunam kartonines dėžes su varžtais į vežimėlį ir vežame į vagoną. Vieni krauna viduje, kiti vagone. Darbas padalytas ir nėra sunkus. Bet ir to mes nenorime. Vienas iš krovėjų turi nuvežti į vagoną dėžes ir grąžinti atgal tuščią vežimėlį. Kiti tuo tarpu laukia be darbo. Bet nė vienas nenori važiuoti, ir aš galvodamas, kad pagaliau kas nors turi tai padaryti, vežu kelintą kartą be eilės. Grįždamas atgal su tuščiu, noriu pasakyti, kad nebevešiu, tegu ima kiti, bet neišdrįstu. O kiti tuo laiku, keikdami ir juokdamies, tarp savęs kalbasi, ir aš taip už visus tampaus. Mūsų prižiūrėtojas nieko nesako. Jam visai nesvarbu, kas veža, svarbu, kad nuvežta. Nors man ir nesunku, bet pyktis ėda. Kodėl gi vis aš? Bet aš nemoku reikalauti. Aš esu svetimas ir jaučiu, kad greit neišmoksiu nesiskaityti ir būti griežtas. Nemokėsiu veržtis pirmyn, ir tai reiškia, kad gyvenimas pasibaigs šitoj dirbtuvėj.

Netoli skyriaus viršininko būdelė. Nesenas vyras kažką skaičiuoja ir rašo. Beveik aš matau, kaip jis žiūri į pravažiuojantį mane vieną ir kitą kartą. Širdyj dar didesnė neapykanta, ir norėčiau pasakyti: "Štai, kiti sau sėdi, o aš visą laiką velku". Bet aš žinau, kad to nepasakysiu. Tam aš neturiu nei teisės nei drąsos. Ir ką gi aš pagaliau veikčiau, su kitais palikęs? Jie kalbasi ir keikia, gi aš nei to, nei kito nemoku. Kai aš dešimtą kartą pratraukiu vežimėlį, tylus ir galvodamas, tikriausiai mano veidas daugiau piktas nei melancholiškas. Ir man pravažiavus dar kartą pro šalį, skyriaus viršininkas atsidaro duris ir švilpia. Kai aš atsigrįžtu, jis pamoja man Aš laikau vežimėlio rankeną, ir jis pasako: "Palik". Vienas iš būrelio darbo draugų, švilpimo atgręžtas, paima paliktą vežimėlį, gi aš nueinu i viršininko raštinę.

—    Jūs esate iš to krašto, iš kur ir mano tėvas? — įėjus staiga jis paklausia manęs gražia mūsų kalba ir, pažiūrėjęs i mano nustebimą, tęsia: — iš veido matau ir iš to. kad jūs visą laiką vežate. Be žodžio ir pykčio. Iš tenai visi žmonės lėti ir nemoka reikalaut.
—    Tai nesunkus vežimas, — sakau nežinodamas, kodėl jis mane čia pasikvietė.
—    Aš žinau. Bet ir smulkmenose nereikia nusileist.
Dešimt sekundžių mes tylime. Per šį trumpą laiką aš pažiūriu į sieniniam kalendoriuj atvaizduotą šviesiaplaukę merginą, stovinčią ant liepto, į prekių sąrašus ant jo stalo, į telefoną ir Vėl pamąstau: "Kokiam velniui jis čia mane atsikvietė?" Bet jis neduoda man to pačiam išspręsti. Jis pastumia man kėdę ir, pats atsisėdęs ant palangės, sako:
—    Jūs keisti žmonės. Jūs mokate gyventi, jūs taupūs, bet vistiek jūs nieko neatsiekiate. Čia, šitame krašte, namukai ir automobilis — ne daiktai. Prie šitokio stropumo ir vargo nebijojimo reikėtų turėti daugiau. O jūs neturėsite. Jūs lėti. Jūs nesiveržiate. Matai šitą fabriką? Prieš dvylika metų jo nebuvo. Jame dabar dirba keletas šimtų darbininkų. Ir tu esi tarp jų. Tiesa, tai nėra daug, bet šimtai sudaro milijonus. Gi šio fabriko galėjo nebūti. Čia buvo tepalų pilstytuvė. Dirbo keliasdešimt žmonių ir mažai uždirbo. Tik nuoseklus veržimasis tai padarė, ką turime. Nors tas veržimasis pražudė žmogų, bet kas žmogus prieš fabriką? Nors žmogus ir artimas ir man jo gaila, bet šiandieninis fabrikas didelė gerovė ir verta vieno žmogaus gyvybės. Man to žmogaus labai gaila. Jis mylėjo savo kraštą, ir tu esi iš jo. Ir tu toks pat, kaip tas žmogus — neryžtingas ir lėtas. Todėl aš pasikviečiau tau kai ką pasakyti. Aš žinau — tu pramoksi. Nesuabejok. Nesustok. Sustojimas reiškia palindimą po kito ratais.

Aš visokių žmonių buvau matęs savo vargo kelio išsitiesime į nepabaigiamą tolumą, bet vistiek nustebimas stovėjo mano akyse, ir jį matydamas, viršininkas nusijuokė ir tarė:
—    Aš noriu tau pasakyti, kad būtum ryžtingesnis. Kitaip visą laiką tempsi vežimėlį. Ne šį, bet vargo vežimą. Šitame krašte gyvenimas yra kova. To gal aš tau nesakyčiau, bet tu toks pat, kaip ir anas žmogus. Jūs idealistai, turėtumėt suprasti, kad veržimasis pirmyn yra naudingas visiems. Lavina protą ir valią. Kai suklumpi, tai vistiek kas nors palieka iš to veržimosi. Jei suklupo kitas besiverždamas, gal tuo suklupimu atneša tau laimę, ir tu ja pasidalinsi su kitais. Tai vis šio to verta, mano drauge.
Aš vis žiūriu su nuostaba, ir viršininkas, tai puikiai matydamas, sako:
—    Neišsigąsk. Aš nesu kvailys. Kvailiai vežimėlį stumdo. Pailsėk čia. Aš tau papasakosiu kai ką. Sukraus dėžes be tavęs. Manau, kad lengviau čia klausyti, negu ten krauti.

Viršininkas sėdi ant palangės, pažiūri pro langą ir pradeda:
—    Morkūnas gyveno čia trisdešimt metų. Prieš tiek jį atvijo noras neatiduot savo laisvės ir galvos už svetimą karalių ir kraštą. Jis paliko ten, pavasariniam lauko pilkėjime ir kvėpavime, vargą ir kažkokį pakaitalą laimei. Gal net ją pačią. Juodas darbas, dulkės ir dūmai, ir ilgesys tokio pat juodumo, vis suko mintis kiekviename žingsnyje į ten, kur nebuvo fabrikų, kur dulkėdavo šviesiai ir kur pavasariais tirpdavo sniegas greičiau negu čia didelėse krosnyse geležis. Negalvojo Morkūnas čia likt, bet kelio atgal vis nebuvo. Tai degė pasaulis, tai jis pats degė noru sukrauti daugiau, ir todėl vis ėjo diena dienon, sugrįžimą stumdamos į priekį. Ir jis buvo tikras ir nežinomas, kaip mirtis. O dabar Morkūnui virš penkiasdešimt metų, ir jo sūnui dukart mažiau. Maždaug tiek pat, prieš kiek mirė žmona. Gyvenimas buvo vienodas. Geras ir sunkus, ir tie abu dalykai keitėsi valandomis. Gi visa, kas buvo palikę, tolo su metais. Tiesa, Morkūnas atmindavo laukus ir net arklius įsivaizduodavo iki smulkmenų ir pirkią su peiliu išramtytomis palangėmis, nors ir arkliai buvo kiti, su kitomis žvaigždėmis kaktose ir kitu kojų baltumu. Ir ant naujų palangių sėdėjo brolių vaikai ir kitaip dainavo. Iš tos pačios vietos buvo jo žmona. Jis išsivežė ją mintyse jauną pusmergę, tikriau jos vaizdą. Ji paliko akyse neaiški ir smulki aną rytą, jam sėdant į vežimą. Morkūnas ilgai nebegalėjo atminti jos veido ir akių, toks keistas tada buvo rytas. Be to, nebuvo kada žiūrėti į jauną pusmergę, nes reikėjo žiūrėti į būsimą gyvenimą, kurį kaip rūką norėjo peržvelgti degančiom akim. Bet kai jis čia apsiprato, tam juodam kauksme ir skubėjime buvo vienas baltas taškas. Tai galvojimas apie ją, palikusią ten prie tvoros. Klumpėtą ir kartūno skarele virš smulkaus veido. O paskui jis parsikvietė ją. Ji tapo Morkūno žmona, staiga nuskaidrinusi jo gyvenimą. Rodos, dulkės nebebuvo tokios juodos, ir dienos taip pat, ir namų pasiilgimas, pirma buvęs toks neaprėpiamas, pasidarė retas, kaip didžiosios šventės. Paskui žmona, palikdama sūnų, išėjo. Sūnų jis pakrikštijo Jurgiu ir ilgai gyveno nesuprasdamas, kodėl ji mirė. Jis galvodavo apie viską. Siekdavo mintimis kaip ranka, toliausiai, kiek įstengdavo. Jis grįždavo atgal iki ano ryto, kai ji paliko pusmergė prie vartų, ir eidavo iki to laiko, kai ją sutiko čia, ir vėl atsidurdavo toj pačioj vietoj. Nesitraukiančioj ir nesikeičiančioj. Ir praeities perkratinėjime nerado jokios spragos, kuri būtų galėjusi viską pakeisti, nes ji mirė gimdydama.

Dabar Morkūnas gyvena su sūnumi. Naktimis saugo fabriką. Senas fabrikas, kaip ir jis pats, ir jie vienas antram patinka. Nedirba fabrikas. Arba labai mažai. Sako, nėra ko dirbti, ir Morkūnas nesigilina perdaug į visa tai, nes daug fabrikų nedirba. Bet vistiek jį reikia saugoti. Gal kada nors praeis visuotinis ūkio kritimas ir vėl žmonės keiks fabriko sirenas ir garbins jas. Dešimt metų Morkūnas saugo fabriką. Pradėjo tada, kai jis dirbo kasdieną ir buvo pilnas keiksmų, dundesio ir juoko. Gi dabar buvo pilnas tylos. Didelės, kaip patys pastatai.

Morkūnas, klausydamasis naktimis lietaus ir darganos, ūžiančios fabriko stogo vamzdžiais, stebėdavo rytmetinę šalną, ir žinojo kiekvieną fa briko kiemo akmenį. Jis žinojo, kurioj pastogėj perėdavo žvirbliai, ir kai jie sapnuodami čirkšdavo, jis sakydavo:
—    Matai, ir jie kaip žmonės. Visai, kaip žmonės. Kvailas paukštis, ko jam blaškytis ir sapnuot, jei aš jį saugau?
O aplink stūksojo laukai. Toliau už upės — miestas ir žiburiai. Ir netoliese kelias, kuriuo bėgdavo šviesos. Kada šviesos pasidarydavo balz-ganesnės ir mašinų ūžesys retėjo ir garsėjo, Morkūnas žinodavo, kad eina rytas. Kai daug kartų savo lėta ranka buvo pasirašęs čekį ir sukęs kontrolinį laikrodį, kai buvo apsvarstęs su sūnumi savo ateitį, vieną vakarą, krintant vėlyvo rudenio lašams ir tamsumai, atėjo į jo galvą baimė — tamsos ir žmonių. Tėvynėj jis savo laukais vienodai drąsiai vaikščiodavo minkštoj tamsoj ir melancholiškam saulės ir lauko bangavime, netikėdamas, jog kas nors gali ateiti į jo namus ar darbovietę. Bet tą vakarą, plaukiant tamsumai ir rūkui nuo upės, kurių negalėdavo perpiauti keliu bėgančios šviesos ir kur girdėjai nuolatinį signalų šauksmą, Morkūnas prisiminė, kad čia yra daug blogų žmonių, vaikštančių kartu su geraisiais. Juk niekas negalėjo žinoti, kas gali ateiti per tą tamsumą, nors nebuvo ko imti, išskyrus tepalus, kuriuos pilstė pardavimui. Ir šitą kelių naktų išmąstymą Morkūnas pasako sūnui.

—    Žinai, Jurgi, naktys labai tamsios. Kartais baisu, kad kas nors neateitų. Duona verčia vogti. Gyventi žmonės turi, o gyventi sunku. Žinai konservų fabriką. Atėjo ir bandė apiplėšti. Pažįsti senį Valecką? Norėjo rėkti — ir gavo peiliu į nugarą.
—    Kvailas, — taria Jurgis. Nedideliam kambaryj jis atrodo stambus ir aukštas, — kvailas, tėve. Ko rėkti? Tegu velniai tą fabriką. Gyvent reikia, tai saugai. Bet nenusineš jo. Jei ir nusineštų, argi svarbu? Nežinau, kaip mokė jus ten tavo tėvynėj, bet čia, mokykloj ir fabrike, išmokau, kad reikia žiūrėti pačiam savęs. Neapsimokėjo Valeckui mirti už kito turtingumą.

Morkūnas pagalvoja ir sako:
—    Ne taip, sūnau, išeina. Tam juk ir sargas, kad rėktų. UŽ rėkimą ir pinigą moka. Už saugojimą. Vistiek Valeckas sušuko, sulendant peiliui į nugarą. Tie išsigando ir paliko viską. Apgynė fabriką ir galvą padėjo už tą apgynimą.
Sūnus pastovi, paskui prieina prie lango, pažiūri į keletą aukštų kaminų, į lygų kelią, kuriuo lekia dantis sukandusios mašinos, — tokios tylios jos, be jokio urzgimo, — paskui pažiūri Jurgis į namus tamsius, lyg užgultus ne dulkių, bet rudenio artėjimo, ir taria:
—    Tėve, aš nesuprantu, kas jūs esate per žmonės? Jūs įsimylite gyvą ir negyvą daiktą. Jums kiekvienas daiktas — lyg žmogus. Tu sustoji ties pravažiuojančiu arkliu ir šypsaisi. O kas, tėve, arklys? Nusispiauti. Automobilis — kitas reikalas. Į arklį tik tada verta žiūrėti, kai esi lenktynėse už jį užstatęs paskutinį dolerį. Tu, tėve, kalbi apie fabriką, kaip apie gyvą daiktą. O kas tau fabrikas? Išeisi — ir paliks. Arba išva-
 

JONAS   RIMŠA — NOKTURNAS — Aymary šokis ir muzika prie ežero Titicaca
 
rys. Nueisi į kitą. Aš ir pro šalį pravažiuodamas nepasižiūrėčiau, o tu, žinau, specialiai nuvyksi ir stovėsi prie tvoros. O fabrikas ne žmogus, kad pasiilgtum.
—    Už tai jį reikia saugoti, — taria tėvas.
—    Tėve, ne fabriką saugai, bet žmogų, kuriam jis priklauso. Apiplėšė, ar sudega fabrikas, nukenčia savininkas. Turtas sumažėja. Bet jis daug turi ir neverta už to daugumo sumažėjimą rizikuoti galva. Paprašyk savininko, kad paskirtų kitą žmogų. Dviese lengviau. Jei rūpi turtas, tegu negaili išlaidų jam apsaugoti.

—    Ne, kito tai nesamdys. Fabrikas mažai dirba. Bet galėtų pastatyti stulpus su šviesomis kiekvienoj kertėj. Nušviestų kiemą, ir geriau viską pamatytum. Drąsiau būtų. Seniai galvojau, tik nedrįstu prašyti.
—    Nedrįsti? Ko nedrįsti? Žmonės drįsta vogti, o jis prašyt nedrįsta. Nors vogti kartais lengviau, kaip prašyt. Kai eini vogti ir nepasiseka, pralaimi pats sau, bet kai prašai ir negauni, pralaimi nedavusiam.
—    Bet kaip, Jurgi? Fabrikui išlaidos. Gal palaukti, kol prasidės darbai? Dar supyks savininkas ir atleis. Juk ir jam nėra lengva, — sako senis ir žiūri į sūnų, ir patinka jam tas sūnaus tvirtumas, nors to tvirtumo seniui truputį ir baisu.

—    Tėve, turėtum išmokti galvoti. Čia nesunku galvoti. Pirma reikia žiūrėti savęs, o paskui irgi savęs. Šviesos ne tik tau geriau, bet ir fabrikui. Saugesnis. Mes turime, tėve, veržtis pirmyn. Pirmyn visą laiką. Gyvenimas yra nepaprastas veržimasis. Kas nesiveržia — lieka. Per jį lipa kiti.
—    Pabandysiu, — taria tėvas ir galvoja apie sūnų, negalėdamas suprasti, iš kur toks kietas būdas. Žmona buvo tyli, o ir jis pats geriau nusileidžia, negu ginčijasi. O sūnus ryžtingas ir atkaklus. Mokėsi vakarais, dirbo keliuose fabrikuose, vis ieškodamas geresnio, nenusileisdamas nei tingėjimui nei viršininkams. Dabar pakenčiamai stovėtų, jeigu ne krizė. Morkūnas ilgai galvoja apie fabriką, ir planas pasidaro realus ir išsprendžiamas.

Vieną rytą, kai fabriko savininkas išlipa iš mašinos ir atsistoja kieme, kažko žiūrėdamas pro pastato viršų į pilkšvą rytmečio dangų. Morkūnas prisiartina ir sako:
—    Žinote, ponas, naktys tamsios. Reikėtų lempas pastatyti kiekviename kiemo kampe.
Savininkas, aukštas ir plačiais pečiais, stovi kieme toks didelis ir tylus, kad senis pasigaili savo pasakymo. Po poros sekundžių savininkas numeta žvilgsnį žemyn, lyg tai, ką jis matė tame pilkšvume, staiga nukrito prie Morkūno kojų.

—    Būtų geriau. Fabrikas brangus, — deda žodžius Morkūnas lėtai ir parinkdamas, lyg daiktus. Žodžių jam netrūko, juos jis buvo suradęs prieš keletą dienų, bet drąsa jį buvo palikusi vieną. Tam sekundės tarpe, kuris liko, iki savininkas pakėlė galvą ir vėl pažiūrėjo į pastatus ar į dangų, Morkūnas pagalvojo: "O kam aš čia būsiu, jei visada bus šviesu, kaip dieną?"
Savininkas vėl numeta žvilgsnį žemyn:
—    Gerai. Aš pagalvosiu.
—    Paskui ištraukia cigarą, paduoda Morkūnui, uždega, ir kai Morkūnas nori eiti šalin, įkiša į švarko kišenėlę dar vieną:
—    Rūkyk, tai geriausia markė.

Sekantį vakarą randa Morkūnas viename ir kitame kiemo gale duobes. Jos pradėtos kasti priešinguose kiemo kampuose, ir Morkūnui pasidaro linksma. Jis mindo šviežiai išmestą žemę bato galu, lyg, rodos, tai jo paties iškastos duobės iš miško parsineštiems šermukšniams sodinti.

Savaitės pabaigoje ant stulpų kabo didelės lempos su šviesaus, spindinčio metalo abažūrais, kurie meta šviesą išilgai ir skersai pastato. Morkūnas sėdi prie vieno tų stulpų ir stebi, kaip fabrikas, didelis ir sunkus, tirpsta toj šviesoj. Rodos, jis traukiasi ir mažėja. Taip aiškiai jis dabar apmatomas. Kiemas pilnas linksmo šviesų šokinėjimo, ir sidabriniai ruožai piausto kiemo žvirgždą, sunkvežimių ir kojų kietai sumintą.
Šviesos laukas stovi nuo kelio, kuriuo nesustoja bėgti mašinos, nuo upės, virš kurios plaukia pilkas rudenio garavimas, ir nuo laukų, kuriuose guli ruduo. Net ir viduj nereikia šviesos, nes pro didelius langus, kaip mėnulio virpantis geltonumas, veržiasi šviesa į vidų, išbraižydama kryžiais mašinas, popierio dėžes ir grindis.

Morkūnas kartą pasako sūnui:
—    Matai, teisybę sakei. Tikra teisybė. Dabar daug ramiau. Galiu ramiai laukti ryto ir vakaro.
—    Taip, tėve, toks gyvenimas. Visko jame yra. Tik reikia mokėti pasiimti. Viską. Nepa-siimsi — ir neturėsi. Reikalauk ir ieškok, kad lengviau ir patogiau gyventųsi.
Po poros dienų Morkūną, einantį namo keliuku iš fabriko, sutinka vienas tarnautojų drauge su savininku, ir neišlipdami iš mašinos sako:
—    Nors esi pats sargas, vistiek neprivalai viduj rūkyti.
Morkūnas nustemba.
—    Aš? Rūkyti? Ne, aš niekada nerūkau, — sako jis, ir jo veidas parausta ir virpa iš baimės ir apmaudo.
—    Rasta fabrike nuorūkų. Pirmadienio rytą. Niekas ten paskutines keturias dienas nedirbo.
—    Aš nežinau, — sako senis, — aš nežinau. Aš visada rūkau lauke. Gal meisteris?
—    Meisteris iš viso nerūko, — pasako nuvažiuodami, ir valandėlę Morkūnas pastovi keliuke. Jis pažiūri į nedidelę dulkių juostelę, nusivijusią mašiną, pažiūri į pastatą, į netoli esančias dvi tepalų cisternas ir taria sau:
—    Žinoma. Degantys dalykai. Ką gi! Kiekvienam rūpi savo.
Kai visa tai namuose papasakoja sūnui, šis taria:
—    Nenusileisk. Negalima. Gyvenimas kova. Nebūk kvailas. Pasakyk, pasakyk, kad tu saugosi tik lauke. Vidų tegu užsirakina. Tegu meisteris išeidamas užplombuoja. Kas tau? Sumažės kontroliniam laikrodžiui prisukti raktų ir bėdos. Reikia visada žiūrėti tik savęs. Čia tuo gyvenimas pagrįstas. Senos pasakos — žiūrėti ko nors kito!

Morkūnas visa tai pasako meisteriui. Bet seniui neramu. Ne, jis nemėgsta šitokio kalbėjimo, tai kažkas netvarkoj. Visą laiką buvo gerai. Jis nieko nereikalavo ir niekas jam nesakė nieko. Dabar tik nei iš šio nei iš to, nuo jo, sargo, užrakina fabriką. Jam dabar lieka tik kiemas ir sargo būdelė. Nors, sako, kitur irgi taip yra. Apžiūri tik iš lauko. Kas už spynos viduj — nebe sargo reikalas.

Liūdną spalio parytį, kai Morkūnas sėdi kieme klausydamas keliu bėgančio šlamesio, pastebi antro aukšto languose lengvą spindėjimą. Skubiai atsistoja ir žiūri. "Nieko. Tai nuo kiemo stiprios šviesos tas spindėjimas. Kvailas. Išsigandau be reikalo", taria senis sau. "Tikrai kvailas", pamoja jis ranka ir pakelia akis į dangų. Spalio ryto balkšvame danguje šąla kelios žvaigždes. Jos taip aukštai, ir nuo jų matyti Nemuno kloniai. Jos vienodai šviečia visiems. Blogumui ir gerumui. "Keista, bet tai labai gerai", murma Morkūnas ir vėl pasuka akis į pastatą.

—    Tikrai viduj šviesu. Prakeiktas šviesumas, — senis skuba aliarmo link. O viduj laksto ugnis. Ji pribėga prie lango, ir lango akys nušvinta, jai prisiartinus, o kai bėga šalin, tos akys niaukiasi, lyg langui ji būtų nepaprastai reikalinga ir svarbi.

Morkūnas nesuspėja nubėgti iki vartų, prie kurių telefonas ir pavojaus signalai. Staigus sprogimas jį užpila karštu oru ir pasodina. Bet tik dešimtadaliui sekundės. Morkūnas staiga pasikelia ir mato, kaip liepsna ir dūmai skuba išsiveržti lauk pro langus, kurių stiklai sprogsta ir byra žemėn. Alyvos cisternos įkaista nuo liepsnos, ir naujas sprogimas apiberia Morkūną smulkiomis mūro atbraižomis, liepsna ir dulkėmis. Morkūnas atsisuka į kitą pusę. Jis glosto rankomis ugnies puolamus drabužius ir bėga į laukus, kuriuose guli ruduo ir tamsa. Neartoj dirvoj Morkūnas suklumpa ir bijo pažiūrėti atgal. Rankas spaudžia prie veido, ir alkūnės lenda į juodą drėgnumą. Paskui jam pasidaro truputį geriau. Saulė nuveja gaisro pašvaistę, ir netoks didelis liepsnoj imas ir šviesus triukšmas gąsdina rytą ir rudenį. Morkūnas grįžta atgal. Jam nepaprastai skauda galva. Jis neišlaiko to sunkaus skaudėjimo ir vėl sėda. Sargui pasirodo, kad jis gano arklius. Netoliese jo kūrenasi ugnis. Čia pat mažytis krūmas. Į jį remiasi Morkūnas ir jam gera tam lėtam jo lingavime ir vėsumoj. Kai saulė dirvoj sutrumpina skurdaus krūmo šešėlį, Morkūnas pakelia galvą. Jis pamano, kad besaugo-damas užmigo, ir skubiai griebiasi už laikrodžio, pastebėdamas suodinas rankas, ir jam staiga jos pradeda skaudėti. Ir veidas skauda neapsakomai. Jis ūmai viską atsimena, pažiūri į apdegusius blokus ir skubiai eina jų link. Jo veide išgąstis ir nustebimas žiūri vienas į kitą.

—    Matai, aš sudeginau, — sako senis, — aš. Nemačiau iš karto. Tos prakeiktos šviesos tokios stiprios. O savininkas toks geras. Paprašiau — ir pastatė. O paskui be reikalo prašiau užrakinti.
Užrakino. Gal būčiau atradęs viduj ugnį pačioj pradžioj. Senas kvailys. Viską išreikalavau fabrikui sunaikinti. O nei jam nei sau nieko gero.

Jis prieina pastatus. Jo akys vėl pilnos nesupratimo. Drabužiai purvini ir ant pečių vis dar kabo kontrolinis laikrodis. Toli, kitame kiemo gale, pamato einantį savininką ir keletą žmonių. Jie nešasi popierius rankose ir, pro budinčius ugniagesius praeidami, kažką kalbasi. Tur būt, kad taip prakeiktai greit viskas nuvažiavo. Ugniagesiai sėdi ant mašinos ir žiūri į lėtą mūrų smilkimą. Dūmai kyla lėtai ir sruvena upės link. Jie susilieja su rūku ir plaukia pavandeniui. Paskui savininkas ir tie keli vyrai vėl eina palengva, žiūrėdami į buvusį fabriką. Morkūnas, rodos, išgirsta žodį "sargas". Gal tik jam taip pasigirdo. Bet vistiek jį dabar tardys ir klausinės. Juk sargas saugo, o ne kas nors kitas. Morkūnui baisiai skauda galva. Jis pažiūri į laikrodį, ir jo lūpos persikreipia keistam šypsniui. Pro jo akis bėga žalios lygumos ir vienos tų žalių lygumų pakrašty stovi žmona. Ne, ji stovi, kaip tada pavartėj. Atsirėmusi į tvorą ir klumpėta. Ir skarelė ta pati. Bet ji nusiriša skarelę ir moja. Ir skarelė didėja. Ji plevėsuoja vėjuje labai stipriai, uždengdama akis ir dangų. Jis daro kilpą iš kontrolinio laikrodžio diržo. Rodos, jis girdi žingsnius, lyg eitų ji. Klumpėta. Klumpės kaukši garsiai, bet žmonos nematyti. Prieš akis skarelė uždengia viską. Ir tą laukų žalumą ir tvorą, į kurią ji atsirėmusi. Morkūnas stiepiasi, nes jam labai sunku matyti. Rodos, jis norėtų palipti ant ko nors ir pažiūrėti. Prie jo prieina tie pirma žengę per griuvėsius žmonės ir sustoja. Vienas iš jų šokinėjančiu balsu sako:
—    Pastatas padegtas. Jūsų akcijos nebuvo tvarkoj. Draudimas turėjo išgelbėti. Be kitų, teks apklausinėti sargą.
Staiga jų akys pastebi Morkūną vos pirštų galais siekiantį žemę. Virš galvos jo kontrolinis laikrodis. Lyg pareigos simbolis. Ant to paties šniūro ir balkio.
—    Keista, — taria vienas iš vyrų, — labai keista. Tai, be abejo, turi ryšio su ugnim, ir padėtis truputį gali pasikeist. Pažiūrėsim.
Savininkas krūpteli. "Nuostabu, kodėl jis taip padarė?" Jie visi nustebę žiūri. "Tikrai keista", galvoja savininkas. Jie visi žiūri ir tyli. Žmonės miršta kasdien, bet tai nėra taip paprasta. Savininkas numeta uždegtą cigarą, valandėlę pastovi ir užsidega kitą. "Puikus pareigingas senis. Neįmanoma buvo užgesinti. Vargšas. Matyt, staigumą iš proto išvarė". Paskui savininkas taria garsiai:
—    Juokingi jūs, ponai. Matote, kieno kaltė. Žmonės veltui nesižudo. Nepastebėjo arba pats uždegė. O prieš savaitę pastačiau lempas, kad geriau matytų. Na, jis ir nuorūkas mesdavo, nežiūrėdamas kur. Vieną kartą perspėjom. Einam paskambinti policijai ir sargo namiškiams.
Po pusvalandžio tramvajum važiuoja Jurgis.

—    Nesuprantu, — sako jis sau, — keista. Kodėl tėvas mirė? Gal kas nužudė, o gal apdegė? Gal jis išsigando savo buvusių reikalavimų. Bet tėvo mirtis nepraeis veltui. Jo pralaimėjimas nors sūnui turi atnešti ką nors. Užmokės fabrikas tūkstančiais už tėvo mirtį. Tai bus išlupta. Gyvenimas yra veržimasis. Spausk, reikalauk ir neatleisk. Tai pirmasis ir paskutinis sakinys. Pirmoji formulė geresniam gyvenimui sukurti. Taip, gausiu keletą tūkstančių. Nusipirksiu namus ir automobilį.

JONAS RIMŠA

Ūmai jis tos minties susigėsta. "Iš tikrųjų tik mirė tėvas, dar nežinia, kaip yra, o jis jau kažką". Tramvajuje stumdosi žmonės. Ir gatvėje vienas kitą lenkia. Pasaulis skuba. Toks nežmoniškas veržimasis. Ir Jurgis tam skubėjime pamiršta, jog gyvenime geriau įsitaisyti nori visi. Ir formulę vartoja tą pačią. Ir fabriko savininkas, ir visas kraštas, ir pasaulis visas taip pat. Ir dėl jos dega daiktai ir žmonės. Jurgis išlipa ir per apsvilusių popierių krūvas įeina į kiemą, po kurį vaikščiojo tėvas dešimt metų.

Nuo lauko kilo vėjas. Senis, lyg būtų girdėjęs savininko mintis, buvo pravėręs lūpas keistam šypsniui. Jo akys vis buvo pilnos klausimo ir noro kažką pamatyti, o praverta burna, rodos, norėjo kiek galima daugiau įtraukti į plaučius ateinančios nuo laukų laisvės ir oro.

Viršininkas baigė. Valandėlę mes nutilom. Buvo praslinkęs geras pusvalandis, ir aš, nieko nesakęs, norėjau išeiti. Juo labiau, kad skambėjo telefonas, ir viršininkas pakėlė ragelį.
—    Tu palauk dar, — pasakė jis man, ir aš vėl atsisėdau. Po poros minučių skubios kalbos apie važtaraščius jis pažiūrėjo į mane ir pasakė:
—    Aš manau, supratai, ką pasakojau?
—    Žinoma, — tariau, — žinoma. Savininkas nors ir per didelį vargą gavo draudimą. Po metų, kai baigėsi depresija, išsistatė fabrikas ir dabar dirbame.
—    Visai taip, — tarė viršininkas, vėl sėsdamas į seną vietą. Manau, supratote, kad reikia veržtis iki beprotybės. Kartais ir kitą paaukojant tam tikslui.
—    Jūs visa taip puikiai prisimenate ir žinote, — nustebau jo pasakojimo nuoseklumu.
—    Daug kartų apie tai pasakojau.
—    Ir žmonės jums tikėjo?
—    Žinoma, — dabar nustebo viršininkas, — žinoma. Kaipgi? Be to, žmonės visada tiki, kas pasakyta, tik kas parašyta — ne.
—    Bet aš netikiu.
—    Jūs kuris nedrįstate pasakyti, kad vežimėlį stumkite iš eilės, dabar išdrįstate tvirtinti mane meluojant.
—    Ne, aš to nesakau, — tariu iš lėto.
—    Bet tai tą patį reiškia. Jūs esate tiesus. Jei tiesa nugalėjo tavo nedrąsumą, vadinas, jūs tikrai netikite. Kodėl?
Man mažai rūpėjo tos istorijos, todėl tariau:
—    Kai mane priėmė į darbą, aš neklausiau, ar bus tokių progų, kad aš galėsiu pasėdėti. Pagaliau nė kiek man negeriau būtų, jei keli trauk-tumėm tą supresuotu oru varomą vežimėlį.

Bet viršininkui ne tai buvo įdomu, ir jis vėl paklausė:
—    Bet kodėl, mano drauge, netikite visu tuo, ką aš pasakojau?
—    Kodėl? Gal tai teisybė, bet jūs blogai pa-pasakojot. Žudosi žmonės ir kitus žudo, bet Morkūnas ne toks buvo. Mūsų krašto žmonės nesi-laužia pirmyn, kaip jūs sakote, bet jie ir patys nelūžta. Jie kenčia. Jie yra kentėjimo profesionalai. Kentėjimas visada laimi prieš nesiskaitymą su priemonėmis. Niekada senis nebūtų taip padaręs. Galimas daiktas, jis apdegė. Galimas daiktas, iš skausmo kliedėjo, bet išeiti iš proto, nors ir dėl šitokio dalyko, negalima. Tai visai neatitinka jo būdo. Jis lėtas, nuoširdus, apgalvojąs ir sugebąs kentėti. Tai buvo kažkaip kitaip. Jis apdegęs sugrįžo į fabriko kiemą, priėjo viršininką, nesileido vežamas į ligoninę, kol paaiškino, kad ne jis kaltas, paskui, galimas daiktas, ligoninėj mirė ugnies ir sielvarto sugraužtas, kad jam buvo suversta kaltė. Išeina žmonės iš proto, bet jie tokiais atvejais nesikaria. Ne. Jie, nors ir kvailai, nors ir nereikalingiems žmonėms ir nereikalingose vietose įrodinėja savo nekaltumą. Norėjimas įrodyti, tegu ir bepročio, būna didesnis už norą nusižudyti. Lūžta tik tie, kurie kitą laužia.
Kai aš, visa tai pasakęs žvelgiu į viršininką, jo akyse keistos ugnys ir veidas įraudęs.

—    To man niekas nedrįso pasakyti. Keistas jūs žmogus. Eikite prie savo darbo.
Aš, keikdamas visą šį pasikalbėjimą, atsikėliau ir norėjau eiti, bet jis vėl sustabdė:
—    Palauk. Jūs esate iš to krašto, kur mano tėvas. Jūs labai daug žinote. To man niekas nepasakė, ką jūs. O aš tai pasakojau šimtą kartų. To aš pats norėjau ir kiti prašė. Jūs ateikite pas mane šį vakarą. Būtinai. Juk jūs žinote, kas aš esu?
—    Tai labai lengva žinoti. Jūs — Morkūno sūnus Jurgis, — pasakiau juokdamasis. — Kie-vienas galėtų atspėti.
—    Tikrai jūs mokytas žmogus. Ateikite šį vakarą, — atidarė jis man duris į dirbtuvę, pasakydamas adresą.
—    Ateisiu, — tariau ir nuėjau pas savo darbo draugus.
—    Ką tau jis sakė? — paklausė jie manęs.
—    Nieko, — atsakiau kraudamas dėžes. Paskui visi tempėme vežimėlį paeiliui. Mano
pasikalbėjimo turinio nežinojimas vertė visus laikytis eilės. Jie visi labai gerai žinojo, kad su žmogumi, kurį kalbina viršininkas, reikia skaitytis.

Vakare nuėjau į viršininko butą. Jis pasodino mane dideliam ir puošniam salione. Jauna ir liekna žmona atnešė vyno ir išėjo. Mes išgėrėme po keletą stiklų ir po to viršininkas pasakė :
—    To aš galėčiau nesakyti, ką rengiuosi. Visai jokio reikalo. Bet pasakau vien todėl, kad tu atspėjai. Tai yra paslaptis.
—    Jūs nebijote to sakyti? — paklausiau sukdamas stiklą.
—    Ko bijoti? Jūs nieko negalėsite man padaryti. Viena, jūs nenorėsite daryti, antra, tai įvyko seniai, trečia, tam reikia pinigų. O ketvirta, jei jūs ir turėtumėte, neapsimokėtų, o jei ir taip, negalėtumėt beįrodyti. O aš noriu pasakyti, kas buvo. Aš tūkstantį kartų pasakojau tą istoriją, ieškodamas buvusių veiksmų pateisinimo, ir niekada neradau. Aš radau visuose išklausiusiuose, bent manau taip, nes niekas mano teigimui nesipriešino, bet neradau pasiteisinimo savo širdyj. Ir dabar, kad tai tikrai nebuvo pasiteisinimai, tu patvirtinai savo netikėjimu. O norisi kartą nepameluoti.

Mes išgėrėme po stiklą vyno, ir viršininkas vėl tarė:
—    Tada gaisrai įvykdavo dažnai, bet nevisi gaudavo draudimus. Reikėjo gerai padaryti ir suvaidinti, kad fabrikas, nežiūrint skolų, tebėra vertingas ir brangus. Sargas buvo reikalingas. Jo negalėjo nei paleisti, nei palikti. Geriausiai, kad jis patvirtintų gaisrą savo mirtimi, nes mirusieji nekalba ir lengviausiai apkaltinami. Visa buvo gerai parengta, nes ir nedidelis apsirikimas galėjo fabriką visai pražudyti. Savininkas jau yra miręs. Jis nebuvo blogas žmogus, bet juk gyventi reikia. Ir mano tėvo mirtis buvo neišvengiamai reikalinga tam gyvenimui.

Nustatytu laiku netoli fabriko laukė du žmonės. Vienas iš jų buvo tarnautojas, klausęs mano . tėvą apie nuorūkas. Jie buvo nustoję vilties surasti sargą, kai jis grįžo atgal. Ir aname pasakojime ta vieta, kur senis sugrįžęs stebi pasikeitusią aplinką, turėtų būti tokia: toli eina savininkas. Sargas skaudančia širdim, ir rankom, ir veidais nori eiti pasakyti, kaip visa įvyko, bet staiga jis sutinka du vyrus:
—    Kur tu buvai? Sudeginai visa ir dingai? — sako vienas jų.
—    Miegojai ir nematei. Parodyk, — nukabina antras nuo sargo peties laikrodį ir tariamai žiūri į skaičius. Paskui šaltu skubumu ir laisvai užmeta kontrolinio laikrodžio dirželį ant pečių ir patraukia. Ir keletą sekundžių sargas bando pirštų galais pasiekti iš po kojų pabėgusią, pelenais apneštą žemę.

O toliau vėl viskas tiesa. Gal matė mojant skarele mano motiną, kurios aš neatmenu kitokios. Tėvas vis pasakojo apie ją, kaip išvažiavo, kaip ji liko ir kaip atsikvietė čia. Bet visada pradėdavo nuo išvažiavimo ir nuo to, kad paliko ten daug ko brangaus.

Paskui atėjo savininkas su draudimo įstaigos žmonėmis. Visa taip buvo. Na, ir viskas nuostabiai gerai būtų pavykę, jei ne aš. Aš atvažiavau ir, kaip jūs, netikėjau tuo, kas buvo atsitikę. Aš sakiau, kad tėvas negalėjo taip padaryti, jis buvo sąžiningas ir sveikas. Jis, be to, buvo katalikas ir jokiu būdu, net ir po didžiausios nelaimės nebūtų nusižudęs. Aš norėjau gauti iš draudimo įstaigos dalį pinigų ir buvau jos advokatų ramstis. Bet man sunkiai sekėsi susitarti. įrodyti, kad tėvas nužudytas, buvo sunku ir todėl, kai sudegusio fabriko savininkas man pasiūlė didelę dali pinigų, aš teisme pasakiau, kad tėvą gerai pažįstu, kad jis kartais užmigdavo su pypke ir iš viso, jei jis nusižudė, tai tikrai buvo kaltas. Tada aš gavau keletą tūkstančių dolerių. Dabar tarnauju toj pačioj imonėj ir turiu nemaža akcijų. Bet kai turėsiu daugiau pinigų, aš išeisiu. Man sunku. Negaliu kurti laimės ant savo tėvo kapo. Nors kitaip padarydamas, maža būčiau laimėjęs.

Tėvas vistiek negrįžtų, o mano gyvenime būtų daug trūkumų. Ir aš nemanau, kad tėvas tuo būtų patenkintas.
Viršininkas nutilo. Jį stabdė ašaros, ir pro jas jis vėl tęsė:
—    Aš to niekam nepasakyčiau, nes bijočiau, kad išduos. Ir tau pasakau ne todėl, kad tu iš mano tėvo krašto ir ne todėl, kad tu atspėjai melą. Gal visa tai tik palengvina pasakymą. Juk aš pasakojau kitiems daug kartų tą neteisingąjį variantą. Išdailinau žodžius ir sakinius išrinkau per tiek kartų. Tik tėvo nepašviesinau. Aš jį net sujuodinau. Teisme aš jį palaikiau nebranginančiu turto ir savo gyvenimo, gi kitiems, nenorėdamas, kad tikintis tėvas nusižudytų, pasakojau, jog išėjo iš proto. Supranti, aš gyvenu turtingai ir turiu visko, tik savo tėvo — ne. Turiu, bet ne tikrą. O kartą norisi teisybę pasakyti. Apie savo tėvą, kurio nužudymu aš naudojuos kartu su kitais. Ir dar net blogiau. Aš apšmeižiau jį. Aš noriu nors vieną vakarą turėti savo tėvą, kurį negyvą aš dar kartą nužudžiau, besiverždamas į geresnį gyvenimą.
Mes tą vakarą ilgai kalbėjom ir gėrėm. Viršininkas vėl buvo linksmas, parodęs savo tėvą nors vienam žmogui, kuris buvo iš to paties krašto, kovojančio ne kitų nustūmimu, bet kančia.

Po poros dienų aš tapau supakuotų dalių svėrėju. Kartais darbo būdavo daug, kartais visai jo nebūdavo, bet jis buvo lengvas.
—    Nenusileisk niekam. Veržkis pirmyn visais keliais, — pasakė viršininkas man. — Kai pramoksi kalbos, o aš išsikelsiu kitur pradėti sa-varankiškesnio gyvenimo, sugalvosiu ir tau ką geresnio.

Paskui retai aš jį susitikdavau. Jis buvo užimtas, o gal susitikimas jam nebuvo malonus Turėjau pakankamai laiko ir galvojau, kaip reikia išsiveržti iš fabriko. Ir aš visada sutikdavau su mintim, kad reikia ieškoti ir grumtis už geresnę poziciją, nes tai yra gyvenimo pasisekimo pirmoji formulė. Ir paskutinė tokia pat. Nors, kai ja reikėdavo naudotis, aš suabejodavau, nes aš pašokau, tegu ir nedidelį tarpą, bet vistiek šiek tiek pirmyn, nusileisdamas kitiems, tempdamas ne tik savo, bet ir kitų vežimą. O gal tai ir ne nusileidimas padėjo? Gal ne. Gal padėjo man tepalų pilstytuvės savininko formulė, pavartota prieš dvylika metų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai