Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠERKŠNO SIDABRAS PDF Spausdinti El. paštas

Mykolas Vaitkus: ŠERKŠNO SIDABRAS. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, 1965. 86 p. Kaina $1.50.

Stasiui Santvarui neseniai šiame žurnale plačiai aprašius Mykolo Vaitkaus kūrybą, recenzijoje galime apsieiti be bendresnių įvedinėjimų, žengiant tiesiai prie dabartinės knygos. Vis dėlto tektų pridurti, kad mūsų poetas, beletristas, dramaturgas, šaunus ir gausus memuarų pasakotojas bei vertėjas po anos Santvaro studijos susilaukė dar vieno priedo: jo romanas "Tvanas" pernai išleistas anglų kalba.

Dažnai tenka girdėti, kad lyrika esanti jaunystės dovana. Panašią nuomonę reiškė ir žymus amerikiečių poetas Robertas Frostas, tada prašokęs jau aštuoniasdešimt metų ir vis dar gerai rašęs. Šioji taisyklė netinka ir Mykolui Vaitkui. Poezijos dirvoje plušėdamas Jau šešiasdešimt metų, jisai išlaikė žvalią, ilgesingą ir jautrią sielą. Tai nesunku pastebėti ir dabartiniame rinkinyje. Nesuvedžioti skaitytojo reikia priminti, kad šioji lyrika rašyta 1953-54 metų ruože. Bet ir tai gražus amželis kiekvieno poeto kalendoriuje. Kaip liudija pastarieji jo atsiminimų tomai, Mykolas Vaitkus ligšiol neprarado savo gaivios dvasios, pastabumo ir sakinio grakštumo.

Viena iš tų dorybių, kurios žavi"Šerkšno sidabre", kaip tik ir yra kalbos kultūra bei žodžio liaununas. M. Vaitkus lietuvišką žodį išsaugojo gyvą ir spalvingą, nepaliestą nei amžiaus, nei svetimų vėjų. Tas jo žodis nesiliauja sravėjęs iš gyvojo šaltinio. Tai juo nuostabiau, kada net kai kuriuose iš mūsų jaunesniųjų poetų jauti lyg užsidedant ant žodžio lukštą, nors tarpais jis gali būti atsiradęs iš labai civilizuotų ir estetiškų sumetimų, bet tarpais ir iš paprasto versmės nusekimo.  Mykolui Vaitkui lietuviškojo žodžio šaltiniai pasiliko gilūs, atviri ir nuoširdūs. Tiesa, jis turi savo "šnektą", truputį linkusią į švelnų, estetinį padailinimą: jo poetiniame žodyne aptiksime nemaža tokių puošmenų, kaip gėlės, saulės ir kitokios graznos. Išsaugotas ir tasai grožio ilgesys, kuris lydėjo Mykolą Vaitkų nuo maždaug pirmųjų jo poezijos lapų.

Dabartinėje knygoje išsaugotas ne tiktai gaivus lietuviškas žodis, bet ir kūrybos lyrinis jautrumas. Pagalvojus peršasi mintis, kad poetas pasiekė tokią kryžkelę, kurioje į savo sielą, gyvenimą ir amžinybę belieka žvelgti tiesiai ir nemeluotai, be pozos ir be gudrybės. Antra vertus, tokie yra ir tikrieji lyrikos reikalavimai. Mūsų poetui gi padeda tai, kad šį savo sielos emocinį turtą jis gali atsverti savo kalbos jaunumu ir akylumu.

Mykolui Vaitkui gelbsti ir tai, kad jis yra eiliavimo meistras. Viena iš jo teigiamybių — ritminis įvairumas. Šia prasme jis įdomesnis ir turtingesnis už nevieną kitą šiandieninėje apyvartoje esantį poetą. Yra knygų, kurių geroka pusė sudėta vis tuo pačiu jambu. Be to, vieša paslaptis, kad laisvojo eiliavimo šalininkai ne visados apvaldo gan griežtus šio meno reikalavimus ir taip pasilieka prozos kaimynystėje. Mykolo Vaitkaus eilėdara tradicinė, bet įvairi ir lanksti. Savo ritme jis išlaiko natūralumą, taip kad nepastebi pastangos, kaip tai jauti pas vieną kitą lyriką, kai jis iš jambo ryžtasi eiti prie mažiau vartojamų. M. Vaitkaus rimų pasitaiko ir retesnių, o kartais — išradingų, beveik modernių.

Savo temomis Mykolas Vaitkus šiame rinkinyje pasiliko ištikimas tokiems dalykams kaip grožis, gamta ir butiniai susimąstymai. Yra ir proginių eilėraščių. Jeigu tektų rinktis iš gamtinių posmų, gal sustočiau prie "Gėlės maldos", kur švelnus ir nuoširdus įsijautimas išsilieja į gražų prašymą:

Tylų ežerėlį žalias alkas gožia.
Bangos supa gėlę, puošnią lygu
rožę,
baltą kaip leliją, — žavų
nenufarą,
aušrą melsvarausvę su širdim
gintaro.

Tykiai tykiai žydi vandenų
dukrelė.
Iš gelmių išdygus, saulėn veidą
kelia,
tartum skaisčią giesmę, — savo
tylią maldą
į grožybių Tėvą, kur visatą valdo:

"Štai esu aš, Tėve, kaip mane
sukūrei,
Tavo saulės aukse, Tavo mėlio
jūroj,
savo tylią širdį tau plačiai
atskleidus,
kur teatspindi Tavo šventas
veidas". (11 psl.).
V. Maželio nuotrauka

Kaip matome, poetas iš gamtos lyrikos natūraliai, su beveik meistrišku paprastumu perėjo į religinę plotmę, čia pat galima tarti, kad "šerkšno sidabras" gal apsčiau negu kuris kitas Mykolo Vaitkaus lyrikos rinkinys turi religinių, amžinybės ir vienatvės temų. Veikalo stiprybė bene bus anas atviras, nuoširdus ir tvirtas religinės poezijos balsas. Iš tokių eilėraščių galima nurodyti "Tyla amžinoji", "Jis arti", "Neapleisiu" ir kt. O kaip pavyzdį tų, kur jaučiamas ir drumstesnis nerimas, tektų pacituoti "Tau atsiduodu":

O Motina mano, geroji, kilnioji,
skaisčiausioji Gėle laimingame
rojuj,
aš vargšas Tavęspi šiandieną
kreipiuosi
ir laukiu, kad žmogų nevertą
paguosi.


Tiek daug man ko trūksta! Aš
gyvas vien skurdas,
blogybėj, klaidoj susiraizgęs
absurdas!
širdis — vien žaizda, kur pagyti
net bijo!
Vai, gelbėk — Tavęspi šaukiuosi,
Marija!
Tu, Motin geroji, žinai, ko man
reikia, —
tad vaikui paikajam pagalbą
suteiki!
Ir nūn, ir per amžius aš Tau
atsiduodu —
Tu, mano stiprybė, Tu, mano
paguoda! (70 p.).

Kai paskaitai tokius eilėraščius, iš tikrųjų, turi sutikti su pačiu poetu Mykolu Vaitkum, kad jisai, nors jau ir puošiamas šerkšno sidabro, "savo tylią širdį Tau plačiai" atskleidžia.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai