Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIKALOJUS DAUKŠA PDF Spausdinti El. paštas
Perskaičius Jurgio Lebedžio monografiją

(Jurgis Lebedys: MIKALOJUS DAUKŠA. Monografija. Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla, Vilnius 1963. 424 psl. Tarp teksto puslapių įklijuota 15 iliustracijų. Kaina 1 rb.).

Apie Mikalojų Daukšą ir jo įnašą į mūsų tautos kultūros lobyną žinome daug ir mažai. Daug rašyta, ypač nuo pereito amžiaus vidurio apie jo kalbinį-literatūrinį palikimą (apie M. Daukšą rašiusiųjų bibliografija Vac. Biržiškos "Aleksandryne" užima daugiau kaip 5 puslapius), bet maža tesigilinta į jo asmenį, išsilavinimą, veiklą, reikšmę. Galimai visus mūsų rašytoją liečiančius klausimus panagrinėti ir, kiek galima, pilnesnį M. Daukšos gyvenimo ir atlikto darbo vaizdą duoti ryžosi Vilniaus universiteto docentas, dabar jau filologijos mokslų daktaras, Jurgis Lebedys. Dideliu stropumu ir kantrybe surinkęs visas, iki smulkiausių, apie M. Daukšą žinias, jas įstatęs į visuomeninės rašytojo aplinkos rėmus, sudarė gan išsamią monografiją, vertai susilaukusią didelio mūsų literatūros ir kultūros istorikų dėmesio. Tai buvo drauge vieno iš pirmųjų mūsų literatūrinės kalbos kūrėjų atminimui sukaktuvinė dovana, sueinant 350 metų nuo jo mirties (1613-1963). Autorius stengiasi atvaizduoti aprašomąjį asmenį tokį, koks jis buvo, jo perdaug nesprausdamas į komunistinio dogmatizmo nustatytas formas ir nedažydamas jo veiklos ir asmenybės bruožų vien tik raudonos spalvos atspindžiais. Jei knygoje ne vienoje vietoje ir bandoma kalbėti apie "pažangumą" ar "reakcingumą", apie "klasių kovas", jei jaučiama kone perdėta baimė, kad aprašomoji katalikų Bažnyčios, jos dvasininkų ar jėzuitų veikla bei įtaka neatrodytų perdaug pozityvi, jei šen ir ten įkišamos Engelso ir Markso veikalų citatos, kiekvienas supranta, kad totalitarinėje sistemoje tai yra būtina duoklė "pergalingai ai" partijai, kuri kitaip nebūtų leidusi veikalui išeiti į viešumą.

Rašyti šią monografiją autoriui buvo nelengva ne tik dėl reikalingų žinių apie patį M. Daukšą stokos, bet ir iš viso dėl visų kitų apie anuos laikus parengiamųjų darbų nebuvimo. "Nei autobiografinių užrašų, nei atsiminimų, nei platesnės rašytojų korespondencijos iš XVI amžiaus neturime. Pagrindinis šaltinis — oficialūs, dažniausiai turtinio pobūdžio dokumentai, teismų bylos, kuriose nė iš tolo neužsimenama apie kultūrinę veiklą, asmeninį gyvenimą, artimesnius santykius su kitais. Bet ir šios medžiagos tik dalis tėra išlikusi ... Lig šiol neturime lietuvių tautos kultūros istorijos, žinios apie mokyklas (išskyrus plačiau tyrinėtą Vilniaus Akademiją) nesurinktos ir neištirtos. Ankstesnieji šios srities darbai (J. Jaroševičiaus, J. Lukaševičiaus) labai pasenę. Nėra monografijų apie XVI-XVII a. rašytojus (išskyrus Bretkūną). Neišleistas nė vieno XVI-XVII amžių rašytojo žodynas" (7 psl.). Tokioje padėtyje autorius daugiau, negu įprasta eilinėse monografijose, paliečia visuomeninę rašytojo aplinką, palygindamas reikšmingesnes jo epochos idėjas, sąjūdžius, poslinkius kultūriniame Europos gyvenime, šioje knygoje gan plačiai atsispindi XVI a. antrojoje pusėje Lietuvoje, o ypačiai Žemaitijoje, su religiniu gyvenimu susiję įvykiai, asmens, katalikybės Ir protestantizmo santykiai, lietuvių kalbos mokėjimas ir vartojimas, knygų leidimas bei platinimas lr pan.

Pradžioje autorius duoda plačią apžvalgą apie raštijos lietuvių kalba pasirodymo sąlygas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Ypačiai nuo XVI a. vidurio pagyvėjusi ekonominė, socialinė ir politinė Lietuvos gyvenimo raida veikė ir į ano meto kultūros bei švietimo vystymąsi, skatindama raštingumą ne tik dažnai mokslus užsieniuose išeinančių didikų ir bajorų, bet lr užsiimančių pramone, prekyba arba dirbančių raštinėse miestiečiu, lygiai kaip geresnių gyvenimo gąlygų ieškančių valstiečių tarpe. Viso to pasėkoje Lietuvoje augo mokyklų skaičius, pradėta rūpintis savos aukštosios mokyklos steigimu. Autorius teisingai pabrėžia dvasininkų įtaką, "kurių rankose ir priežiūroje buvo mokyklos". Tačiau tiesioginiai šio švietimo kilimo vaisiai nebuvo palankūs raštijos lietuvių kalba skatinimui. Visa tai dargi nemaža prisidėjo prie lenkų kalbos didesnio įsigalėjimo, ypačiai, kad lietuvių kalbai nepavyko įgyti sau lygių teisių su kitomis kalbomis viešajame valstybiniame gyvenime, kai tuo tarpu nuo XVI a. vidurio viešiesiems raštams, šalia lotynų ir gudų kalbų, vis daugiau ir daugiau buvo vartojama lenkų kalba, kuri iki XVII a. pabaigos visai išstūmė senąją gudų kalbą.

Nors bendroji socialinė, politinė, kultūrinė Lietuvos gyvenimo raida nebuvo palanki raštijai lietuvių kalba, tačiau tuo pačiu metu jau atsirado kai kurių skatinančių veiksnių, kurie bent iš dalies nukreipė į šalį nepalankią srovę ir sudarė sąlygas pasirodyti lietuviškai knygai. Svarbiausiu veiksniu, kuris Lietuvoje išjudino kultūrinį gyvenimą iš sustingimo, autorius teisingai laiko XVI a. viduryje ir antroje pusėje pasireiškusį religinį judėjimą: protestantizmo į Lietuvą veržimąsi ir jo iššauktą katalikybės atsinaujinimą (autorius čia vartoja ne visai tikslų žodį 'kontrreformacija'; šiandien priimta sudėtingas ano meto katalikų gyvenimo apraiškas vadinti jas pilniau nusakančiu terminu: 'katalikų atsinaujinimas' arba 'katalikiškasis atgimimas' — L. von Pastor, H. Jedin ir kt.). Su šiuo judėjimu artimai rišasi ir lietuvių kalbos vartojimo pagyvėjimas: "Pirmosios lietuviškos knygos — reformacinio judėjimo ir katalikiškosios reakcijos kovų išdava" (26 psl.). Tiesa, pripažįsta autorius, "reformacija savo didžiausio paplitimo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje nedavė lietuviškos knygos" (31 psl.), bet reformacijos judėjimas iššaukė pasipriešinimą, kilo įtempta kova, vedama gyvu ir spausdintu žodžiu. Jei pati kova, palietusi daugiau išsilavinusius žmones, galėjo būti vedama lotynų ir lenkų kalbomis, tai religiniam žmonių švietimui reikėjo knygų lietuvių kalba. Tokiu būdu ne atsitiktinai pirmosios lietuviškos knygos, tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, buvo katekizmai ir pamokslų rinkiniai. Savaime aišku, šiame kontekste autorius mato ir aprašo konkrečius reiškinius, turėjusius įtakos į įvykių bei idėjų raidą: jėzuitų Vilniuje įkurdinimą ir aukštosios mokyklos Lietuvoje įsteigimą; aiškiaregių dvasininkų, ypačiai jėzuitų, pastangas skelbti žmonėms tikėjimo tiesas jiems suprantama kalba; planingą lietuviškai kalbančių pamokslininkų ruošimą; taip pat pasireiškusias trintis tarp Lenkijos ir Lietuvos didikų dėl valstybinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumo; gimtosios kalbos teisių gynimą kituose kraštuose; Vilniaus miesto tapimą stambiu švietimo, kultūros ir knygų leidimo centru; vysk. Merkelio Giedraičio, pirmojo lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje mecenato, veiklą, skatinant, globojant ir remiant galinčius rašyti ir rūpinantis knygų išleidimu.

Tačiau šiame apžvalginiame skyriuje labiau, negu kitose monografijos vietose, išryškėja, kaip totalitarinė sistema vis dar tebekliudo rašančiojo tiesų žvilgsnį į tiesą, iš šalies primesdama dogmas ir schemas, kurios varžo arba net visai neleidžia rašytojams laisvai išreikšti savo mintis, štai pora pavyzdžių. Kad pasirodytų ištikimas dialektinio materializmo dėsniams, autorius turėjo reformaciją apibrėžti: "galingas antifeodalinis judėjimas, nukreiptas pirmiausia prieš katalikų bažnyčią, kuri buvo stambus internacionalinis feodalinės sistemos centras" (26-27 psl.); paskutiniam tvirtinimui nurodo ir šaltinį: Markso - Engelso rinktinius raštus, išleistus Vilniuje 1950 m. Tačiau, kai pereina kalbėti apie reformacijos judėjimą Lietuvoje, paaiškėja, kad čia reformacija visai nebuvo antifeodalinis judėjimas; priešingai, ji pirmoje vietoje tarnavo feodalų interesams; valstiečiai jos atžvilgiu "laikėsi pasyviai, buvo jai abejingi ar priėmė ją, feodalų verčiami" (28 psl.). Todėl reikėjo aiškinti, kaip tai galėjo atsitikti ne pagal nustatytą schemą. Panašiai, kad nenusikalstų nepaliečiamoms "dogmoms", autorius turėjo primesti katalikų Bažnyčiai "tradicinę niekinančią pažiūrą į tautines kalbas" (32 psl.), nors Lietuvos atžvilgiu reikėjo pripažinti, kad kaip tik katalikų Bažnyčios veikla ir rūpesčiu pasirodė pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje lietuviškos knygos. Čia galima pastebėti, kad ir bendroji Bažnyčios istorija nepatvirtina ką tik cituoto teigimo: net aukščiausiame savo įtakos į viduramžių Europos gyvenimą laipsnyje Bažnyčia kreipė dėmesį į vietinę žmonių kalbą, įsakydama didžiausio viduramžių Visuotinio Susirinkimo, įvykusio Laterane 1215 m., dekretu vyskupams rūpintis, kad jiems pavestiems tikintiesiems būtų tarnaujama šiems suprantama kalba (9 kanonas). Be to, kaip tik katalikų Bažnyčios prieglobstyje, dar gerokai prieš prasidedant reformacijai, išsivystė sąjūdžiai, kaip Devotio moderną, įvairios karitatyvinės brolijos ir pan., kurie kreipėsi į paprastus, apleistus, kenčiančius žmones ir kalbėjo jų pačių kalba. Arba vėl knygoje matome apkaltintus jėzuitus, kad jie "į tautines kalbas žiūrėjo kaip į erezijų šaltinį ir jų platinimo priemonę" f33 psl.), tačiau ten pat aprašyta jų veikla Lietuvoje rodo, kad ypačiai jėzuitų ir jų vadovaujamos Akademijos dėka pradėta kreipti didesnį dėmesį į Lietuvoje dirbančių kunigų lietuvių kalbos mokėjimą, lietuvių kalba knygų leidimą, lietuviškų eilėraščių deklamavimą, kalbų sakymą. Ir šiuo atveju pirmasis teigimas neturi istorinio pagrindo. Jėzuitai visur elgėsi panašiai kaip Lietuvoje — plg., pavyzdžiui, studiją: S. Kot, Un gesuita boemo, patrocinatore delle lingue nazionali slave e la sua attivita in Polonia e Lituania (1563-1572), in: Ricerche Slavistiche, III (Roma 1954) 139-161. To iš jų reikalavo ordino konstitucijos, kuriomis ordino nariai įpareigojami išmokti krašto, kuriame jie gyvena, kalbą (Pars IV, cap. 6 n. 13). Autorius čia nekaltas; jis, aplamai Imant, gan sėkmingai prasiveržia prie istorinės tikrovės, bet kiekvieną kartą jam tenka nugalėti nemažus ir nemalonius jam primestų dogmų ir schemų kliuvinius. Tik vieną tokią užtvarą autoriui nepavyko (manome, kad jam buvo neįmanoma) perlipti, būtent, vien tik materialistinio žvilgsnio kreipimą į įvykius ir apraiškas, kurių negalima pilnai suprasti, nematant juose dvasinio prado veikimo.

Šioje vietoje verta pastebėti dar vieną dalyką, kuris liečia visą mūsų aprašomąją knygą. Joje beveik nieko neužsimenama apie tai, ką lietuviai, būdami tremtyje, yra parašę ir paskelbę apie M. Daukšą ir jo epochą. Vienintelis apie 10 kartų cituojamas veikalo titulas — Vac. Biržiškos "Senųjų lietuviškų knygų istorija". Nieko iš Bostone leidžiamos Lietuvių Enciklopedijos, kurioje, šalia M. Daukšos biografijos, teikiama daug vertingų žinių apie kitus monografijoje nagrinėtus klausimus; nieko iš to paties Vac. Biržiškos "Aleksandryno", kur M. Daukšos biografijai ir bibliografijai paskirta net 18 psl.; nieko iš kitų Vakaruose gyvenančių lietuvių darbų bei raštų. Gal ne viską turi Vilniaus bibliotekos? — Jei taip, tai norėtųsi paklausti: kuo užsiima mūsų sostinės bibliotekos, jei jau nebeturi laiko ar išteklių įsigyti lietuvių autorių lituanistinių darbų? Kad iš esmės bėda yra kitokia, parodo ir pats monografijos autorius. Kalbėdamas apie M. Daukšos postilės spausdinimo aplinkybes, 197 psl. išnašoje jis nurodo iš "Commentationes Balticae" I tomo kai kurias vietas. Tačiau nė žodžio apie mokslininką, kuris Romos archyvuose tuos dokumentus surado ir juos paskelbė. Kadangi autorius šiaip skrupulingai sumini asmenis ir autorius, net ir studentus, kurie jo aprašomais klausimais yra ką nors paskelbę dabartinėje Lietuvoje, reikia padaryti išvadą, kad visiška tyla apie tremties lietuvių įnašą nėra atsitiktinė. Ten egzistuoja griežtas uždraustų veikalų ir autorių indeksas. Į jį yra įtraukti visi su komunistais nesusidėję, į tremtį pakliuvę lietuviai, ir tik atsitiktinai kai kada pralenda vienas kitas vardas, ypač jei tas autorius jau prieš karą buvo paskelbęs studijų ir straipsnių, kurių nebegalima nuslėpti (tokiu būdu šioje knygoje dar minimi keletą kartų P. Skardžiaus straipsniai, kurie buvo parašyti prieš 1939 m.). Kaip mūsų atvejis rodo, nedaroma išimčių nei specialistams, nei rašantiems mokslines disertacijas. Jau iš šių faktų, prie kurių reikia dar priskaityti mokslo žmonėms santykių su laisvojo pasaulio kolegomis negalimumą, visiems aišku, kad, kur yra tokie suvaržymai, ten negali būti pilnos mokslinio darbo laisvės; taip pat aišku, kad, kas tokių suvaržymų griebiasi, tam rūpi kas kita, o ne mokslinė ir kultūrinė tautos pažanga.

Buvome sustoję prie pirmojo, daugiau įžanginio ir apžvalginio skyriaus. Po jo seka Mikalojaus Daukšos gyvenimo, atliktų darbų, išleistų knygų ir jų turėtos reikšmės aprašymas. Visiems lig šiol apie M. Daukšą rašiusiems teko konstatuoti didelį apie jo asmenį ir gyvenimą, ypač apie jo jaunystės laikotarpį, žinių trūkumą. Ir monografijos autoriui nepavyko nieko naujo tuo klausimu užtikti: tegalėjo sužymėti kitų surastas M. Daukšos biografijos "nuotrupas". Pats kilęs iš kaimyninių apylinkių (Gudžiūnų valsčiaus), J. Lebedys su meile surankiojo visas ir mažiausias žinutes apie M. Daukšos giminės kilmę, apie jo tėviškę Babėnus (netoli Kėdainių), apie jo tėvus, brolius, gimines. M. Daukšos gimimo metai lieka ir toliau nežinomi. Autorius, neturėdamas tikslių duomenų, išsireiškia gan atsargiai ir laiko jį gimus tarp 1527-1538 metų, nors pabrėžia, kad literatūros istorijose įprasta žymėti 1527 m. kaip jo gimimo datą. Taip pat lieka neišspręstas M. Daukšos mokslo klausimas: kur, kada, kiek ir ko jis mokėsi. Jokių tiesioginių žinių apie tai neužtikta. Ta proga autorius duoda vertingą apžvalgą apie anuo metu veikusias mokyklas Žemaitijoje, apie Kėdainių miestą ir jo apylinkes, apie lietuvius, kurie XVI a. pirmoje pusėje studijavo Krokuvoje ir Karaliaučiuje.

Jau šiek tiek daugiau žinių buvo galima sutelkti apie M. Daukšos buvimą Krakėse ir Varniuose. Ir čia autorius skiria daug vietos XVI a. viduryje ir gale žemaičiuose buvusiems vyskupams, kapitulos kanauninkams ir katalikų Bažnyčios padėčiai apibūdinti. Iškeldamas kai kuriuos svarbesnius M. Daukšos asmenybės ir pažiūrų bruožus, išsamiai aprašo jo biblioteką, kurios sudėtis rodo jo platų akiratį, "toli prašokusį siaurus aplinkos dvasininkų interesus" (149 psl.), jo tolerantingumą, nevengusį praktiškame gyvenime bendradarbiauti ir su kitatikiais, jo humaniškumą valdinių atžvilgiu, jo veiklą švietimo srityje.

Visus lig šiol suminėtus M. Daukšos asmenybės bruožus "papildo ir išbaigia gilus patriotizmas, troškimas ir pastangos kurti nacionalinę kultūrą, kova dėl gimtosios kalbos teisių" (172 psl.). Šiems jo būdo aspektams pavaizduoti, jo parašytoms ir išleistoms knygoms apibūdinti autorius skiria likusią monografijos dalį. Ir čia jis pateikia mūsų kultūros istorijos pažinimui svarbių apžvalgų, iš kurių paminėtina kruopšti santrauka apie seniausius   rankraštinius   lietuviškus tekstus ir pirmas spausdintas knygas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje.  Prisimintas čia neseniai užtiktas, J. Lebedžio ir J. Palionio "Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimuose"  (t. III, Vilnius   1963,  p.  107-134)   aprašytas, seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas — poteriai, užrašyti pirmajame XVI a. ketvirtyje. Aprašoma pirmųjų jėzuitų Lietuvoje pastoracinė veikla, kurioje buvo vartojama  lietuvių kalba, kalbama apie iki mūsų laikų neišlikusį Kanizijaus katekizmo į lietuvių kalbą vertimą, turėjusį pasirodyti apie 1585 m., apie  bulės  In coena  Domini lietuvišką tekstą.

Autorius šioje monografijoje pirmą kartą plačiau apibūdina principus, kuriais vadovaudamasis M.Daukša ruošė  Ledesmos  katekizmo vertimą, smulkiai išanalizuoja vertino kalbą ir stilių. Panašiai nemažesniu stropumu apžvelgia ir nagrinėja žymiai   stambesnį   M. Daukšos darbą, Vujeko postilės vertimą. Garsiajai "Prakalbai į malonųjį skaitytoją" įvertinti autorius skiria ištisą skyrelį (270-306 psl.). Tai pirmasis lietuvis, pažvelgęs į tą "nuostabiai gražų lietuviško patriotizmo žiedą" (Kolbuszewskis) plačiu istoriniu žvilgsniu, nurodydamas artimesnėje ir tolimesnėje aplinkose palankius, skatinančius veiksnius, nulėmusius "Prakalbos" pasirodymą ir pobūdį. Verta ir čia perduoti autoriaus išvadą, kuri rodo, kad M. Daukšos patriotizmas pirmoje vietoje nesireiškė kova už lietuvių didikų prerogatyvas ir laisves, nei už valstybės išorinę didybę, kaip kad toji kova atsispindėjo "Tėvynės Mylėtojo" eilėse, išleistose 1595 m., arba 1598 m. pasirodžiusioje Prakapo Baltramiejavičiaus "Cenzūroje". "M. Daukšos patriotizmas, kaip atrodo, buvo visai kitoniškas. Jis nesididžiuoja tariama lietuvių kilme iš romėnų, apie ją nė žodžiu neužsimena, nekalba apie valstybę nuo jūrų iki jūrų, nors jam ne mažiau rūpi tėvynės likimas ir gerovė, valstybinis savarankiškumas. Jis labiau už kitus myli savo kraštą, susisielojęs jo ateitimi, trokšta jo klestėjimo. Bet ateities laidą mato kitur — tautinės kultūros kūrime. M. Daukša mylėjo kalbą, kuria kalbėjo liaudis ir kurios pradėjo atsižadėti bajorai. Remdamasis kitų tautų pavyzdžiu, kaip pagrindinį patriotinį dalyką iškėlė tos kalbos meilę ir pabrėžė, jog reikia ją puoselėti, ugdyti, suteikti jai deramą vietą. Tai ir buvo aktualiausia, turint prieš akis augančius kultūrinius krašto poreikius ir žalingas tendencijas, sustiprėjusias po Liublino unijos. Dėl to svarbiausią vietą 'Prakalboje į malonųjį skaitytoją' užima gimtosios kalbos reikšmės visuomenės gyvenime iškėlimas" (291-292 psl.).

Pagaliau įvairiais atžvilgiais turiningoje knygoje autorius išgvildena M. Daukšos vertimo meną, literatūrinio stiliaus užuomazgas ir įnašą į literatūrinę kalbą. Būtų perdaug mėginti šioje trumpoje apžvalgoje suminėti visus autoriaus iškeltus M. Daukšos kalbos ir stiliaus savumus, leksikos turtingumą, žodžių vaizdingumą, kūrybiškumą, grožį, neneigiant ir esamų trūkumų bei silpnų vietų. Monografija užbaigiama žvilgsniu į M. Daukšos reikšmę lietuvių raštijos ir literatūros formavimuisi ir poveikį, kuris tęsėsi per tris šimtmečius ir nesiliauja ir mūsų dienose. Priefe duodami trijų dokumentų tekstai originalia ano meto Lietuvos viešųjų raštų (gudų) kalba: M. Daukšos tėvo testamentas (1586 m.); M. Daukšos žemės pirkimo aktas (1601 m.) ir Skundas ant M. Daukšos (1601 m.). Asmenų ir geografinių vardų rodyklės palengvina skaitytojui šioje įvairias XVI a. Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo apraiškas bei asmenis liečiančioje studijoje greitai susivokti ir vertingomis žiniomis bet kada pasinaudoti.

Prie to, ką autorius pateikė apie patį M. Daukšą ir jo kūrybą, sunku būtų ką nors naujo pridėti ar patikslinti. Bet, manau, visiems bus naudinga pažvelgti į vieną kitą galimą papildymą ar patikslinimą, kurie liečia daugiau antraeilius, M. Daukšos epochą nušviečiančius dalykus.

a. Jokūbas Lavinskis knygoje klaidingai laikomas lenku jėzuitu, vėliau išmokusiu lietuviškai (36 p.). Prof. Z. Ivinskis Lietuvių Enciklopedijoje (XIV, 292-293) davė tikslių žinių apie Lavinskio kilmę ir darbą. Šaltiniuose jis visuomet vadinamas "lituanus", kilęs iš Laviškio kaimo (ex villa Laviszki; kitoje vietoje: ex pago Lawiny), kuris tikriausiai yra tas pats šiandieninis Laviškis (Kovarsko rajone). Atrodo, monografijos autorius šioje vietoje J. Lavinskį sumaišė su Mikalojum Sedkovskiu, kuris iš tikrujų buvo kilęs iš Mažosios Lenkijos ir 1576 m. lydėjo vysk. M. Giedraitį, 1579 m. žemaičių vyskupijos vizitatorių T. Pekulą, lankančius Žemaitijos parapijas, ir sakė lietuviškus pamokslus.

b. Kalbėdamas apie lietuvius jėzuitus, gerai mokančius lietuvių kalbą, autorius pavyzdžiui sumini tris jėzuitus, veikusius Lietuvoje 1580-1600 m.: kaunietį Petrą Paulių Bludecijų, žemaitį Motiejų Galminą ir Paulių Pikelį, kilusį iš Bublių, tur būt dabartinio Kaišiadorių rajono (189 psl.). Tačiau Romos archyvuose yra žinių, kad lietuviškai mokančių ir savo kalba pamokslus sakiusių bei katekizmą aiškinusių lietuvių jėzuitų buvo žymiai daugiau. Yra išlikęs sąrašas Vilniaus jėzuitų, kurie 1583 m. rudenį sekmadieniais ir šventadieniais Vilniaus miesto aikštėse žmonėms aiškino tikėjimo tiesas. Prie kiekvieno pažymėta, kur ir kuria kalba jis tai atliko. Lietuvių kalba katekizavo Antakalnyje, prie Šv. Petro bažnyčios, Feliksas Gudavičius, jau kunigas, žemaitis iš šilo kaimo (ex villa Sillo inSamogitia), į ordiną įstojęs 1574 m.; prie Trakų vartų — Mikalojus Misčius (rašoma: Myscis, Miscič, Misticius), vilnietis, klierikas, įstojęs 1578 m.; prie Rudnikų vartų — Jokūbas Lavinskis, kurį ką tik minėjome, klierikas, įstojęs 1573 m. Panašiems katekizacijos darbams buvo skiriami taip pat lietuviai klierikai iš kunigų seminarijos; jų pavardės tačiau nepažymėtos: vienas prie Neries tilto, antras drauge su jau minėtu M. Misčium prie Trakų vartų, trečias eidavo drauge su vienu lenku jėzuitu į švč. Trejybės ligoninę. Tame sąraše taip pat sužymėti jėzuitai kunigai, kurie, lydimi lietuvio seminarijos klieriko, keturis kartus per metus važiuodavo į toliau esančias kolegijos nuosavybes teikti dvasinių patarnavimų: Jonas Grigalaitis (Ioannes Gregorii), vilnietis, įstojęs kartu su J. Lavinskiu 1573 m., į Medininkų ir Dvariškių žemes; Adomas Jokūbaitis (Adamus Iacobi), irgi vilnietis, įstojęs 1576 m., Į Maišiogalos ir Žemaitkiemio nuosavybes. Tėv. Jonas Grigalaitis, be to, drauge su Tėvu Jeronimu Kniška (Kiniszko, Kiniszkowicz), taip pat vilniečiu, įstojusiu 1572 m., buvo paskirtas rūpintis pačioje kolegijoje dirbančiųjų ir į Vilnių pas jėzuitus atvykstančių valdinių dvasiniais reikalais (iš to matyti, kad daugelis jų vartojo lietuvių kalbą). Jisai (J. Grigalaitis) drauge su jau minėtais M. Sedkovskiu, A. Jokūbaičiu, F. Gudavičium ir 1575 m. Romoje į ordiną įstojusiu, Vilniaus pirklio sūnumi, Jonu Kumeliu (Cumelis, mirė 1585 m. Vilniuje), 1583-1584 metais buvo nuolatiniai nuodėmklausiai šv. Jono bažnyčioje ir kai buvo kviečiami pas ligonis. Tėvas J. Kumelis dar buvo nuodėmklausiu lietuvių kalba pilies kalėjime, kai Tėvas J. Grigalaitis ėjo panašias pareigas miesto kalėjime. Išpažintims lenkų kalba klausyti šiuose kalėjimuose buvo paskirta po vieną lenką jėzuitą (Simon Annius ir Petrus Potrzeba). Prie šio jau didelio skaičiaus lietuvių kalba apaštalavusiųjų (pažymėtina, kad jie visi įstojo į ordiną dar prieš 1580 m.) reikia prijungti ir Martyną Bilducijų (Budučius), vilnietį, įstojusį 1574 m., 1585 m. Vilniuje ėjusį lietuviško pamokslininko pareigas; Baltazarą Rudaminą, vilnietį, įstojusį 1579 m., kuris tačiau jau 1585 m. mirė; Petrą Paulių Bludecijų, kaunietį, įstojusį 1578 m.

Turint prieš akis tiek daug jėzuitų (čia jų suminėjome vienuolika), apie tą patį laiką dirbusių lietuviškoje pastoracijoje, savaime peršasi mintis, kad vienas kitas iš jų buvo sau pasirašęs lietuviškų pamokslų. Laikui bėgant galėjo visa tai žūti. Užtenka tik prisiminti 1610 liepos 1 gaisrą, kuris tarp kitko sunaikino ir Akademijos archyvą su biblioteka. Apie buvimą lietuvių kalba knygelių, atrodo, netiesiogiai užsimena Vilniaus akademijos rektorius apie 1593 m. į Romą pasiųstame jėzuitų spaustuvės reikalu memorandume. Jame rašoma, kad po to, kai Kristupas Mikalojus Radvilas dovanojo jėzuitams spaustuvę, "buvo joje išspausdinti ir šventųjų gyvenimai lenkiškai, didelei žmonių naudai, ir kitų knygų, tiek lotynų tiek vietine kalba, nemažas skaičius" (Impresaeque sunt istis typis et Vitae sanctorum polonice ad magnam utilitatem, et alii libri tam latini quam vulgares non pauci — Jėzuitų archyvas Romoje, Lith. 36 fol. 255r). Labai galimas dalykas, kai kurios iš jų buvo lietuvių kalba.

c. Aprašydamas Žemaičių kapitulos sudėtį tuo laiku, kai Daukša buvo paskirtas kanauninku (107 -108 psl.), autorius sumini žinomus ano meto kanauninkus. Prie ten paminėtųjų galima priskaityti ir Simoną Mieleckį (Mielecius), filosofijos ir medicinos daktarą, vysk. V. Protasevičiaus asmeninį gydytoją, 1569X.4 dalyvavusį kaip liudininką, surašant Vilniaus kolegijos fundacijos aktą.

d.    Lieka neišspręsta problema, iš kokio lenkiško teksto M. Daukša išvertė Ledesmos katekizmą. Bendrai manoma, kad buvo versta iš XVI a. pabaigoje Krokuvoje išspausdinto lenkiško šio katekizmo vertimo (204 psl.). Iš J. Syganskio išleistos J. Vujeko korespondencijos sužinome, kad Vujekas 1571 m, vos tik atvykęs į Poznanę įsteigti jėzuitų kolegijos, parūpino (turūt pats atliko) Ledesmos katekizmo lenkišką vertimą. Ten pat aprašoma, kaip bažnyčioje du vaikai iš to katekizmo recituodavo, prieš pradedant kateketui jį aiškinti, ir kaip visi giedodavo, vienam vadovaujant, krikščioniško mokslo santrauką (Korespondencj a ks. J. Wujka ... 317 psl.). Ar Vujekas tą vertimą kur nors išspausdino, nežinome. Labai galimas dalykas, kad M. Daukša tiesiog iš Vujeko arba iš Vilniaus jėzuitų gavo arba nusirašė lenkiškąjį katekizmo tekstą, ypač kad su Wujeku, 1578-79 m. buvusiu Vilniuje jėzuitų kolegijos rektorium, Daukša bus be abejonės kalbėjęsis postilės vertimo reikalu. Be to, yra išlikusi žinia, kad 1583m. rudenį Vilniaus kolegijos žemiausioje gramatikos klasėje buvo aiškinamas lenkų kalba Ledesmos katekizmas, o sekančioje klasėje klasėje buvo išeinamas mažasis Kanizijaus katekizmas (Jėzuitų archyvas Romoje, Germ. 161 fol. 313 v). Todėl lenkiškasis Ledesmos katekizmo vertimas galėjo būti išspausdintas jau prieš 1583 m.

e.    Įdomu pažymėti, kad vienas iš 1561-62 Krokuvoje karštai diskutavusių apie sakinio periodų sandarą ir ritmą (žr. monografiją 355-356 psl.), Benediktas Herbestas, vėliau įstojo į jėzuitus. Grįžęs iš Romos, kur atliko naujokyną, kurį laiką apie 1574 m. buvo ir Vilniuje. Jis planavo parašyti postilę, tik, įstodamas į ordiną, tai perdavė Vujekui (Korespondencija ks.J. Wujka ... 312 psl.).

Užversdami 424 puslapių knygą, džiaugiamės autoriaus dideliu atsidėjimu ir stropumu, beruošiant šį veikalą. Daug įvairiais atžvilgiais naudingų ir svarbių žinių čia surinkta. Tai svarbus įnašas į geresni mūsų tautos literatūros ir kultūros istorijos pažinimą. Be šios knygos negalės apsieiti nė vienas, kuris norės rimtai įsigilinti į Lietuvos kultūrinį ir religinį gyvenimą XVI a. viduryje ir jo antroje pusėje, šį veikalą kartu su 640 pozicijų apimančia M. Daukšos bibliografija (kurios, deja, neteko matyti) autorius įteikė Vilniaus universitetui kaip mokslinę disertaciją. Visai pelnytai 1965 kovo 9 Vilniaus universiteto salėje buvo paskelbtas labai teigiamas J. Lebedžio mokslo darbų įvertinimas ir jam suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis. Reikia linkėti dr. J. Lebedžiui ir toliau sėkmingai darbuotis šiame dideliame ir mūsų tautos praeičiai pažinti svarbiame lauke, kuriame, kaip jis pats vaizduoja monografijos pratarmėje, dar daug darbų reikia atlikti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai