Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
G. GRASSO DRAMA APIE BRECHTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Gūnther Grass (g. 1927) savo romanais "Die Blechtrommel" (skardinis būgnas, vadinasi žaisliukas) 1959 ir "Hundejahre" (šuns metai, vadinasi, blogas gyvenimas) 1963 yra pagarsėjęs ir už Vokietijos ribų. Vokietijoje jis pažįstamas ne vien kaip geras rašytojas, bet taip pat kaip menininkas ir intelektualas, kuris pradėjo aktyviai reikštis ir politikoje. Jis buvo populiarus kalbėtojas už socialistų partijos kandidatą, Wilhelm Brandt, per paskutinę rinkiminę kovą ir pasireiškė kaip griežtas kritikas kūrybinio ir moralinio apsnūdimo, prie kurio privedė sotūs ir ramūs metai. Šis susidomėjimas politika gal ir sudomino Grassą dramaturgu Bertolt Brechtu (1898-1956), kuris jau seniai skelbė, kad meno tikslas yra politinis, būtent, pagal jo politinį nusistatymą, apšviesti ir pažadinti kapitalistinės sistemos nuskriaustuosius kovai už savo žmogiškas teises. Turėdamas tokias pažiūras ir tikrą dramatinį talentą, Brechtas paliko savo neišdildomus pėdsakus moderniame teatre. Jo "Mutter Courage" ir "Drei-pfennigoper" yra modernios scenos klasikai.

Amerikoje jo veikalai komerciškai nepasisekė. Iš dalies dėl to, kad jų nevaidino Brechto ansamblis. New Yorke pastatytas "Artūro Ui" užsidarė pirmą savaitę; kritikai kaltino silpną sąstatą ir atgyvenusią temą apie Hitlerio iškilimą. "Mutter Courage" Čikagoje taip pat sirgo savo silpnais vaidintojais. Skirtingas vaizdas yra universitetų teatruose, kur maištaująs Amerikos jaunimas stato ir žiūri Brechtą; tai liudija "Brecht about Brecht" pasisekimas akademinėj publikoj.

Europoje vaizdas yra kitoks. Brechto ansamblis keliauja po visą Europą su dideliu pasisekimu, ir kai abiejuose Berlynuose vyksta kultūros festivaliai, jo ansamblis gan sunkiai sveria rytinėje svarstyklių pusėje. Brechtas įkūrė Rytų Berlyne savo "Berliner Ensemble", gerą ir pavyzdingą teatrą savo meminėms teorijoms parodyti. Rytų Vokietijos režimas rėmė jį ir laikė savo kultūrinio gyvenimo pažiba, nors neaišku, kiek pačiam Brechtui tai patiko.

Grass seka Brechtą ne vien politiniu užsiangažavimu, bet ir jo žanru, drama. Geriausias Vokietijos rašytojas neseniai parašė scenai veikalą "Die Plebejer proben den Aufstand" (plebėjai repetuoja sukilimą), apibūdintą kaip "ein deutsches Trauerspiel" (vokiška tragedija). Drama sukėlė šį sezoną didžiausią dėmesį ir didžiausią kontraversiją; jau ji išversta Į anglų kalbą.

Veiksmas vyksta Brechto teatre Rytų Berlyne, kur kaip tik repetuojama plebėjų, vadinasi, darbininkų, sukilimo scena iš Šekspyro dramos "Coriolanus". Brechtas pats primena repetuojamo veikalo diktatorių; čia, teatre, jis turi savo scenos pasaulį, kuriame kiekvienas turi paklusti režisieriui. Jis veikale ir vadinamas tik "der Chef", bosas. Bet aišku, kad jis diktatorius ne politikoje, ne gyvenimo tikrovėje, bet čia iliuzijų, teatro pasaulyje. Tačiau ir čia jis nenurimsta ties viena veikalo versija; jis nuolat bando naujus būdus, naujas versijas. Aplamai, estetinis ir politinis pasaulis atrodo pas jį visiškai atskirti, nors Brechtas žino, kad jis užmoka režimui už tą laisvę, kurią jis turi teatre: režimas melžia jį kaip karvę. Tolimesnė dramos eiga nagrinėja, ar ir kaip estetikos ir politikos pasauliai atskiriami.

Sukilimo scenos nesibaigiančios repeticijos vyksta su tikslu padaryti iš sukilusių plebėjų sąmoningus klasės kovotojus. Repeticija vyksta istorišką dieną, 1957 birželio 17. Prie Berlyno didingų statybų Stalino alėjoj nepatenkinti mūrininkai pradeda maištauti prieš komunistinį režimą. Staiga į Brechto teatrą įsiveržia sukilusių darbininkų delegacija; jie prašo garsų ir žodingą "bosą", kad jis parengtų jų proklamaciją išaiškinančią ir pateisinančią jų žygį. Darbininkai gan kuklūs, be didelių reikalavimų, jie nori tik mažesnių darbo normų. Kaip revoliucionieriai, jie baugštus ir net juokingi.
 
Brechtas greit įžvelgia, kad jie yra vedami ne didelių šūkių, o tik gan žmogiško savanaudiškumo. Dėl to jie ir kreipiasi į Brechtą, tikėdami rasti supratimo, nes ir jis mokėjo būti sau naudingas, gerai ir saugiai įsitaisyti ir turėti gerus santykius su viršūnėmis.

Situacija pilna įtampos, nes Brechtas turi keletą pasirinkimų: jis gali eiti su sukilėliais, jis gali numoti į jų beviltiškas pastangas, jis gali pasisakyti už režimą. Brechto žodis dabar turi lemiamos galios pačioje gyvenimo tikrovėje, už teatro ribų; jis gali vesti darbininkus į revoliuciją arba grąžinti juos sugėdintus į namus. Brechtas priveda darbininkų reikalavimus iki juokingo absurdo: jie pasirodo kaip liaudis, kuri sukilusi prižiūri, kad niekas nešiukšlintų gatvių popiergaliais. Tą patį Brechtas daro su režimo atstovu, pagal kurį išeina, kad visi, kurie reikalauja laisvės, yra sukurstyti. Režimo atstovas yra poetas batlaižys, kuris atstovauja nelemtam estetikos ir politikos sumaišymui, nes jis sako, kad kaip teatre, taip ir gyvenime reikia tvirto režisieriaus, kad aktoriai negali nei ten, nei čia pagal savo norą elgtis.

Brechtas lieka savo estetiniame pasaulyje. Jis panaudoja tikruosius sukilėlius pavyzdžiais savo aktoriams. Pagaliau nekantrūs sukilėliai pradeda karti Brechtą ir jo asistentą, tačiau jie neprieina iki galo. Tuo tarpu atvažiuoja rusų tankai ir viskam per vėlu — ir Brechto apsisprendimui.

Tuo tarpu gatvėse liejasi kraujas ir guli lavonai. Partijos poetas džiūgauja, grasina abejojantiems kalėjimu ir renka parašus po lojalumo pareiškimu režimui. Pagal visą estetinių vertybių skalę Brechtas turėtų pasirašyti, nes režimas duos jam naują, techniškai tobulesnį teatrą. Tačiau Brechtas atsisako vaidinti teatrinę rolę, mainyti veidą pagal reikalą, nes "Kai mūrininkai tarškėjo apie pergalę, jie buvo juokingi. Tik jų pralaimėjimas mane įtikino..." Kai visi kiti, paprasti žmonės, žygiavo, jis teturėjo savo menkus žodžius. Brechtas nutraukia repeticiją ir parašo savo pareiškimą režimui. Kai kiti prikiša, kad jis neaiškus, Brechtas atsako, kad toks pareiškimas visiškai atitinka sąlygas, nes ką jam daryti — ar sveikinti nu-sipelnusius liaudies žudikus, ar gal tamsius išlikusiuosius, ir koks pasveikinimas pasieks mirusiuosius? Kas liks abiejose Vokietijose, tebus oficialusis melas. Rytuose kalėjimai išspiaus metų metams sulaužytas aukas, o Vakarai padarys šventą veidą, rengs minėjimus su kalbėtojais ir chorais, o po kelių metų viskas išvirs į didelį pikniką ir girtuokliavimą, po kurio teliks tuščios bonkos ir išmėtyti popiergaliai, lavonai — nusigėrusių ir gatvėse užsimušusių. Brechtas lieka be pasiteisinimo, jo paskutiniai žodžiai: "Jau man dabar gėda".

Veikalas, taip tiesioginiai liesdamas Vokietijos sąžinės problemą, aišku, sukėlė didelį ginčą, ir klausimas dar neaiškus, ar Grassas parašė vaidinimą ar tik politinį pokalbį. Kritikų reakcija taip pat dar neaiški, nors beveik visi nepatenkinti tuo, kaip veikalas buvo pastatytas Berlyno scenoj. Jautrus nervas paliestas. Brechto šalininkai kaltina Grassą, kad jis didelį menininką paaukojo mažai dramai. Istoriško Brechto vaidmuo per sukilimą buvo tvirtesnis. Jis parašė SED (Rytų Vokietijos komunistų partijai) laišką su gan gudriu ir ironišku pareiškimu: "Istorija pritars SED revoliuciniam nekantravimui. Didysis išsikalbėjimas su masėmis apie socialistinės statybos greitį prives prie socialistinių laimėjimų patikrinimo ir užtikrinimo. Matau reikalą išreikšti šiuo momentu SED savo solidarumą". Ir šiaip jis buvo, nors ir ironija prisidengęs, atviras ir tvirtas per sukilimo dienas. Valstybinė radijo stotis, pvz., atsisakė priimti jo atsiųstą dainininką, kuris turėjo dainuoti revoliucines dainas. Grassas buvo taip pat išsikalbėjęs su Brechto atsistentu apie jį ir anas dienas. Asistento komentaras: "Aš papasakojau Grassui viską, kad atkalbėčiau jį nuo veikalo".

Pačiame veikale nesunku rasti struktūrinių ir loginių nesklandumų. Tačiau pati Vokietija dabar yra be struktūros ir logikos — gal kaip tik toks veikalas ir atitinka ją?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai