Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASKUTINIS AUŠRININKAS IR JO VAIDMUO MŪSŲ TAUTOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Čižiūnas   
Kai giedame mūsų tautos himno žodžius "iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia", dažnai galvojame apie tą praeitį, kuri yra toli nuo mūsų šimtmečių glūdumoje likusi. Tuo atveju mokytis ir stiprybes sau semtis esame linkę iš laikų, kada turėjome galingą, valdovų-dinastų sukurtą valstybę ir buvome, Silvestro Valiūno žodžiais tariant, "ponais ir gudų ir prūsų". Vertinant iš esmes šitokį mūsų linkimą į tolimosios praeities garbinimą, tenka jį psichologiškai pateisinti, tačiau ir griežtai patiems sau papriekaištauti. Gėrėtis didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kovų ir politikos vaisiumi — XIV— XV šimtmečių Lietuva ir jos praeities romantika — ir manyti, kad vėlesnioji Lietuva, palaipsniui netekdama savarankiškumo, neteko ir istorines reikšmes palikuonims, yra klaidinga ir netgi žalinga. Klaidinga yra dėl to, kad mūsų tautos istorija be jokio pagrindo trumpinama, nors ji niekuomet nebuvo nutrūkusi su bet kuria "juodąja" mūsų praeities data; žalinga yra del to, kad labiausiai pamokomi reiškiniai, vykę tamsiausiais ir sunkiausiais mūsų tautos gyvenimo laikotarpiais, lieka už mūsų dėmesio ribų, o anie testamentiniai Kudirkos žodžiai tautos himne lieka be praktiško pritaikymo.
Niekad neužmirština, kad naujausieji tautos istorijos puslapiai tiek pat turtingi pamokomais pavyzdžiais, kaip ir senieji. Skirtumas naujausios praeities naudai yra tas, kad iš jos mes turime žymiai ryškesnį kovų, vargų bei nesėkmes ir džiaugsmo bei garbes vaizdą, iš kurio jau beveik betarpiškai galime "^mtis sau stiprybes sunkiai dabarčiai ir gerokai tamsiai ateičiai. Šitoksai tvirtinimas pasirodo teisingas ypač tokiais momentais, kai, bekovodami su mūsų kasdieninės būties nepritekliais ir sekdami visais prieinamais būdais pasaulinių įvykių raidą, kad joje susivoktume ir susirastume sau paguodos, gauname patirti apie žymiųjų mūsų tautos asmenybių pasitraukimą iš mūsų tarpo anapus regimojo pasaulio. Tais atvejais mes gauname pajausti, kad iš mūsų eilių iškrenta nebe eiliniai tautos nariai, kurių mes galime ir turime ateičiai prisiauginti, bet tie, kurie savo asmens svoriu ir viso gyvenimo veikla praeityje yra lėmę vienokį ar kitokį garbingą mūsų tautos istorijos puslapį. Tokių asmenybių išauginti jokia tauta negali, nors ir planingiausiai veikdama. Ryškiosios asmenybės, teikiančios tautai savo moralinį antspaudą, išauga savaimingai, bet joms išaugti reikalinga sveika tautos fizinės substancijos dirva ir dvasinės kovos atmosfera.

Tokios mintys kyla apmąstant liūdną neišvengiamybę, išraunančią iš mūsų tarpo tuos žmones, kurių gyvenimo veikla vienu ar kitu būdu yra sukūrusi pagrindus, ant kurių stovėjo atgimusi mūsų tautos nepriklausomybė ir laikosi tas didelis kultūrinis kraitis, kuriuo savyje nešini pergyvename mūsų tautos tragediją ir einame mums likimo skirtuoju kryžiaus keliu.

Prieš penkerius metus, gegužės mėn. 23 d., Flensburge mirė paskutinis aušrininkas Martynas Jankus. Gyveno, paseno ir mirė, kaip visi kiti, kuriuos fizinė nebūtis jau skiria nuo mūsų. Tačiau jeigu mes šią žemiškąją būtį vertiname aukštesniais kriterijais, negu vien mūsų fizinės egzistencijos apimtis reikalauja, tai kiekvieną mirusįjį palydime į amžinybę su skausmo ar liūdesio jausmu širdyje ir beveik visuomet su klausimu patiems sau: ko, būtent, netekome  mirusiojo asmenyje ?

šitoks, tik dar labiau mums visiems privalomas klausimas iškyla mūsų sąmonėje, pagerbiant ir paminint didįjį velionį, atblokštą tautos ištikusios nelaimės į šiaurės vakarų Vokietijos užkampį ir čia gyvenusį vargingą, gilioje ir liguistoje senatvėje dar vargingesnį, tremtinio gyvenimą.

šios liūdnos sukakties proga pamėginsime duoti trumpai sutrauktą vaizdą tų laikų, kuriais velioniui Martynui Jankui teko būti stambia figūra tautiniame Mažosios Lietuvos atgimime, veikti jungiančiuoju asmeniu  tarp  didžiosios  ir mažosios Lietuvos patriotų ir savo darbais pelnyti Mažosios Lietuvos patriarcho vardą. Nemažiau betgi mums rūpi ir labai sutrauktais bruožais nusakyti jo gyvenimo kelius ir drįsti viena-kita mintimi įvertinti jo asmenį.

XIX šimtmetis lietuvių tautai buvo toks pat reikšmingas, kaip ir visoms kitoms, anksčiau suverenumą ir laisvę praradusioms, Europos tautoms. Prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų poveikyje daugelis šitų tautų (flamandai ir valonai Belgijoje, italai, graikai, Balkanų slavai) suskato kovoti dėl savo tautinių teisių ne tik visomis kultūrinėmis ir politinėmis priemonėmis, bet ir ginklu. Ta kova ne visoms tautos buvo vienodai sėkminga, tačiau ji pamažu judino Vienos kongreso uždėtus Europai varžtus ir davė jau pirmoje XIX šimtmečio pusėje kai kurioms mažoms tautoms laisvę (Belgijos ir Graikijos nepriklausomybės atgavimo pavyzdys.) Atgautoji vienų tautų laisvė buvo kovos akstinu kitoms to paties likimo ištiktoms tautoms.
Lietuvių tauta, praradusi XVIII šimtmečio pabaigoje politinę nepriklausomybę, išlaikė savyje visas potencines kultūrą kuriamąsias galias net ir pačiu tamsiausiu ir liūdniausiu svetimos priespaudos laikotarpiu, būtent antroje XIX šimtmečio pusėje. Netekusi beveik ištisai nutautusiu bajorų luomo, tauta buvo atstovaujama vienos pačios liaudies, išlaikiusios savyje ir visą tūkstantmetinį savitos kultūros lobį. Likusi be vadų, tauta svetimųjų buvo laikoma mirštančia tauta, nes, iš tikrųjų, milžiniškas slavų ir vokiečių spaudimas tirpdyte tirpdė tautos kūną ir sparčiai siaurino jos etnografines rytų ir vakarų sienas. Vakarų etnografiniame pasienyje vyko mirštančiosios tautos kultūrinių palaikų garbstymas, kartais pietistinis jų rankioji-mas ir skelbimas (Litauische Literarische Gesellschaft Tilžėje) ir kartu beatodairinis tautos gyvybės marinimas. Vis dėlto XIX šimtmečio tautinio atgimimo idėjos ir šūkiai pamažu įsižiebė ir lietuvių tautoje. Tautų atgimimas, ėjęs, Maironio žodžiais tariant, kaip pavasaris Karpatų kalnais, nesustojo ties Vltava ar Vysla, bet pasiekė ir Nemuną. Tik tos idėjos Lietuvoj, kaip ir kaimyninėj Lenkijoj, nevienodai buvo žmonių protų priimtos ir taip pat nevienodai įkūnijamos. Lietuvos bajorija matė savo tautinės laisvės laidą ir simbolį tradicinėje sąjungoje su bajoriškąja Lenkija, todėl tik beveik išimtinai tuo šūkiu kovojo prieš rusus 1830-31 metais ir 1863 metais sukilimų metu. Toje kovoje liaudis beveik nedalyvavo, su labai nedidelėmis išimtimis, kurios ir toje pačioje kovoje turėjo skirtingų  nuo  bajorų siekimų.
Ir tik tada, kai tautų prisikėlimo idėja labai negausiame pačios liaudies sūnų-inteligentų būryje iškėlė didžias tautos vadų ir organizatorių asmenybes, tada tiktai lietuvių liaudyje ėmė žiebtis tikrojo tautinio susipratimo kibirkštys, vėliau suliepsnojusios skaistaus patriotizmo ugnimi. Valančiaus, Daukanto, Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio, Šliūpo ir eilės kitų vadų pastangos iš bevardės, tik lietuviškai kalbančios, galvojančios ir kasdieninę būtį formuojančios liaudies vėl atkūrė lietuvių tautą, mokėjusią išnaudoti patogias politines progas išeiti į pasaulio viešumą su aiškia politine programa ir su ginklu rankoje jai paremti.

Kaip tik šis tautos sąmonės budimo ir brendimo laikotarpis Mažojoje arba Prūsų Lietuvoje iškėlė eilę kovotojų dėl tautos savitumo ir laisvės. Viena ryškiausių tų kovotojų figūrų, be abejonės, yra buvęs ir velionis Martynas Jankus.

Gimęs 1858 m. rugpiūčio 7 d. panemunės ūkininko šeimoje Bitėnuose, jis visą gyvenimą nepaliovė buvęs gimtosios žemės budėtoju, nors pasaulinės audros du kartu buvo išplėšusios jį iš tėviškės. Vokiečių valdžios pareigūnų kėsinimasis į šventas lietuvių teises bažnyčioje ir mokykloje uždega dar jauną Martyną Jankų kovai dėl tų pačių teisių. Ta kova nusitęsė beveik per visą netrumpa jo gyvenimą. Kova dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose pagarsėjo ir toliau už Mažosios Lietuvos ribų, tikrojoje Vokietijoje. Hanoverietis Dr. Jurgis Sauerveinas, įžymus anuo metu daugelio pasaulio kalbų, jų tarpe ir lietuvių, mokovas, paskubėjo lietuviams į talką kovoje su neteisinga vokiečių valdžios politika tautinių mažumų atžvilgiu. Pirmoji pažintis su šiuo vokiečiu filantropu 1878 m. paskatino M. Jankų įsitraukti į platesnio pobūdžio politinę veiklą. 1886 metais įkurtoji tautiškai susipratusių lietuvių draugija "Birutė" buvo pirmas stambesnis politiškai organizacinis Martyno Jankaus ir kelių jo artimesnių bendradarbių žygis. Kaip sunkūs buvo pirmieji šios draugijos veiklos žingsniai, galima spręsti jau ir iš to, kad steigiamajam jos susirinkimui ilgai niekas nenorėjo duoti salės ne tik Tilžėje, bet ir kitose krašto vietovėse.

Antras stambus Mažosios Lietuvos lietuvių politinis žygis buvo dalyvavimas Vokietijos reichstago rinkimuose su savo atskirais kandidatais. Martyno Jankaus vadovaujami, drąsesni ir labiau tautiškai susipratę lietuviai 1890 m. pirmą kartą išeina į rinkimus su savo atskiru kandidatų sąrašu. Deja, tuomet dar teko jiems skaudžiai nusivilti: jų sąrašas tegavo vos 37 balsus. Nepaisydami vokiečių patyčių, lietuviai nenusimena ir rengiasi naujiems rinkimams. Kaip tik už metų įvyko vėl nauji rinkimai, šį kartą M. Jankaus kandidatų sąrašas gauna jau 127 balsus. Vokiečiai įsitikina, kad lietuviai ne juokais palengva, bet ir pastoviai siekia savų politinių tikslų, būtent — turėti reichstage savą žmogų, lietuvių reikalų gynėją Vokietijos viešumoje. Kai lietuviai rengėsi tolimesniems rinkimams, vokiečiai panoro klasta jiems pakenkti: tris dienas prieš rinkimus papirko lietuvių kandidatą, kad šis staiga atšauktų savo kandidatūrą ir tuo būdu pražūtų lietuvių balsai be naudos. Tačiau ir tuo atveju lietuviai suskubo išstatyti nauią kandidatą Smalakį, kuris vis dėlto surinko 2,800 balsų. Toks lietuvių balsų skaičius jų kandidato į reichstagą neišrinko, bet aiškiai visiems parodė, ką gali organizuotumas ir ryžtingumas. Lietuviai įsidrąsino: vėliau vykusiuose rinkimuose jie išstatė savo kandidatus visame Mažosios Lietuvos krašte. Sauerveinas, buvęs lietuvių kandidatu nuo Tilžės ir Pakalnės apylinkių, surinko 3.020 balsų, Zaunius, kandidavęs nuo Pilkalnės ir Ragainės, — 800 balsų, Juška — nuo Labguvos ir Vėlavos apylinkių — 600 balsų ir Smalakys, Klaipėdos bei Šilutės apylinkių kandidatas, per 6.000 balsų. Kadangi Smalakys buvo gavęs tiek pat balsų, kiek ir tų pačių apylinkių vokiečių liberalų vadas, reikėjo juodu perbalsuoti. Buvo susitarta, kad lietuviai Tilžės ir Ragainės apylinkėse paremsią minėtą vokietį, o jo rinkikai Šilutės ir Klaipėdos apylinkėse balsuosią už Smalakį. Tokiu būdu abudu kandidatai, lietuvis ir vokietis, kiekvienas nuo skirtingų apylinkių, pateko į Vokietijos reichstagą. Nuo paminėtų rinkimų lietuviai jau visuomet turėjo savo atstovus Vokietijos reichstage. Šis pirmasis politinis Mažosios Lietuvos lietuvių žygis yra vienas pačių pirmųjų ir įžymiųjų M. Jankaus asmeninės energijos nuopelnų.

Kitas stambus, jau kultūrinio pobūdžio, Martyno Jankaus darbas yra lietuviškosios spaudos organizavimas. Iš pat jaunystės pamėgęs rinkti medžiagą lietuvių praeičiai tirti, gerai susipažinęs su Lietuvos istorija, Martynas Jankus matė, kad be spausdinto žodžio lietuvybė tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek ir anapus Rusijos sienos — Didžiojoje Lietuvoje — beveik neįmanoma žadinti bei organizuoti bet kuriems kultūriniams ar politiniams žygiams.

Emigravusių, ar tik laikinai iš Rusijos ribų pasitraukusių lietuvių inteligentų atlankytas Bitėnuose, M.
Jankus pasiryžta dėtis į spaudos darbuotojų talką ir visu įkarščiu imasi organizuoti laikraščio leidimą ir platinimą. Kai 1883 metais Dr. Jonas Basanavičius suredaguoja pirmąjį "Aušros" numerį ir šis numeris, M. Jankaus paramos dėka, išvysta pasaulį, tada lietuvių tauta įsigyja pirmąjį labiausiai patikimą ginklą kovai su svetima kultūrine penetracija ir galingųjų okupantų daromomis skriaudomis. Nuo to momento Martynas Jankus tampa ne tik "Aušros" ir jos priedais leidžiamų kalendorių bei kitų knygelių finansuotoju, bet ir aktingu platinto-ju-organizatoriumi. Tais pačiais 1883 metais jis atvyksta į Didžiąją Lietuvą susipažinti su jos padėtimi ir tais žmonėmis, kurie galėtų imtis toliau platinti iš Prūsų gabenamus čia, Rusijos imperijos ribose, draudžiamus raštus.

Tačiau Martynui Jankui rūpėjo ne vien tiktai ta spauda, kuri buvo daugiausiai skiriama Didžiajai Lietuvai. Jis suprato svarbų reikalą rūpinti kiek skirtingo turinio, bet tos pačios dvasios literatūrą Mažosios Lietuvos broliams. Daug pinigų įdėjęs "Aušros" leidimui ir ne visus juos atgavęs, Jankus 1889 metais ryžtasi nupirkti spaustuvę, įrengti ją pas save Bitėnuose, kad čia galėtų betarpiškai paremti lietuviškųjų raštų gamybą. Pigiau, o kartais ir nemokamai, atlikdamas spaudos darbus, M. Jankus du kartu susilaukia finansinės krizės, neišgalėdamas išlyginti susidariusių skolų. Abu kartu aprašomas jo ūkis, abu kartu šiaip taip išsigelbsti nuo varžytynių, tik antruoju kartu tėvo pagelbimas, gauna perrašyti ūkį nebe savo, bet vaikų vardu.

Martyno Jankaus asmenyje būta ne tik ryžtingo spaudos organizatoriaus, leidėjo, išleidusio apie 20 įvairių knygų, skirtų Mažosios Lietuvos skaitytojams, bet ir autoriaus, mėginusio savo paties plunksną panaudoti tiems patiems uždaviniams, kurių siekė, taikinėdamas kitiems (yra parašęs "Žiemos vakaro ady-nėlę" ir sudaręs kai kuriuos tautosakos rinkinius).

1910 m. persikėlęs gyventi J Klaipėdą, M. Jankus čia dar spausdina "Apžvalgą" ir išleidžia keletą kitų leidinių. 1913 metais miršta jo žmona, o kitais metais įsiliepsnojęs pirmasis pasaulinis karas sunaikina jo turtą ir visą Jankų šeimą kartu su tūkstančiais Mažosios Lietuvos tautiečių nubloškia į Rusijos gilumą, į Pavolgį. Tos tremtinių kelionės metu M. Jankus netenka tėvo, kiek vėliau ir sūnaus. Antrasis sūnus žūva vokiečių prancūzų fronte, trečias sūnus, Kristupas, mokydamasis   spaustuvininko   darbo,   buvo sužeistas į vieną akį ir po to visiškai neteko regėjimo.

Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti suranda M. Jankų, vargstantį tremtinio būtyje, ir kai 1917 m. revoliucija nuverčia caro režimą, pergabena į didesnį lietuvių tremtinių centrą Petrapilyje. Ten pat įvykusiame Rusijos lietuvių tremtinių seime gauna aktyviai pasireikšti ir Martynas Jankus, deklaruodamas Mažosios Lietuvos lietuvių susijungimą su Didžiąja Lietuva. Šis faktas buvo užfiksuotas ir talentingos mūsų dailininko Adomo Varno rankos šaržų albume "Ant politikos laktų".

Karui pasibaigus ir užsimezgus vėl normalesniam susisiekimui, Jankus su dešimtimis tūkstančių Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautiečių grįžta į tėvynę. Apsigyvenęs savo ūkyje Bitėnuose, jis vėl įsijungia į visuomeninę veiklą. Jam rūpėjo Klaipėdos krašto, tuomet buvusio karą laimėjusios santarvės žinioje, likimas. Kai santarvininkų politikai delsė jo sprendimą ir į kraštą ėmė reikšti pretenzijas net Lenkija, norėjusi Lietuvą suimti į ūkines reples ir tuo būdu paklupdyti ją prieš save, atėjo momentas Mažosios Lietuvos veikėjams imti krašto likimą į savo pačių rankas. 1923 m. sausio 9 dieną M. Jankaus pirmininkaujamas Vyriausias Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas pasirašo Šilutėje ir paskelbia manifestą į visus krašto gyventojus. Šiame manifeste pareiškiamas viso pasaulio akivaizdoje krašto gyventojų noras prisijungti prie Nepriklausomos Lietuvos. Tame pačiame manifeste buvo paskelbta 12 punktų, kuriais išdėstomi naujai sudarytosios krašto direktorijos sudėtis ir darbo uždaviniai. To manifesto padariniai gerai mums žinomi. Sausio 15 dieną sukilimas parėmė ginklu šio manifesto dėsnius, o po to prasidėjusi politinė byla Ambasadorių Konferencijoje Klaipėdos kraštą perdavė Lietuvos valstybės suverenumui.

Nors pradžioje negausi Klaipėdos krašto lietuvių šviesuomenė buvo visada neabejojamai patriotiška, tačiau jos politinė laikysena Didžiosios Lietuvos atžvilgiu nevisuomet buvo aiškiai apsisprendusi. Per dažnai jos elgsenoje kyšojo šiokio ar tokio atspalvio autonominės tendencijos. Martyno Jankaus žodžiuose ir elgsenoje išliko tas pats jau nuo jo veiklos pradžios ryškus bruožas — visiška Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių dvasinė vienybė. Dėl to jis buvo bene geriausiai suprantamas Didžiosios Lietuvos lietuviams "klaipėdietis", besąlygiškai jų gerbiamas ir mylimas. Retai kuri stambesnio masto ekskursija iš Didžiosios Lietuvos į Klaipėdos kraštą nebeužsukdavo į Bitėnus pas Martyną Jankų, o visos tokios ekskursijos Nemunu į pajūrį vienu pačių stambiųjų savo maršruto punktų laikydavo Rambyno ir, savaime aišku, Bitėnų aplankymą. Lietuvos Šaulių Sąjungai ir kai kurioms kitoms organizacijoms metinis Rambyno at-lankymas Joninių dieną buvo virtęs tradicija, nuo kurios nukrypti būtų buvę beveik šventvagiška. Gerai prisimena kauniškiai, kaip populiarios ir visų laukiamos buvo Šaulių Sąjungos, ypač jos centrinio choro rengiamos Joninių ekskursijos garlaiviais į Rambyną! Paskirų chorų ir jungtiniai koncertai, misterijos, Joninių ugnys Rambyno kalne, Bitėnai ir juose gyvenąs Rambyno vai-dila-budėtojas Martynas Jankus — visa tai šiuo metu jau praeityje. Bet ta praeitis yra dar taip nesena: ji yra pačiuose mumyse, tiksliau — mūsų sąmonėje gyva ir nenykstanti!

Nepasotinamai godus ir karingas nacionalsocializmas 1939 metų kovo mėnesį ištiesė savo šarvuotą leteną priešpaskutiniam "Reicho vienijimo" žygiui, atimdamas iš Lietuvos Klaipėdos kraštą ir prijungdamas jį atgal prie reicho. Suprantama, kad Martynui Jankui nebuvo kitos išeities, kaip tik išsikelti iš gimtųjų Bitėnų į Didžiąją Lietuvą. Gaudamas jam valstybės skirtą pensiją, gyvena Kaune, iki Lietuvą okupuoja bolševikai. Vėliau kuriam laikui išsikelia į provinciją, tačiau netrukus vėl grįžta į Kauną. Tyliai ir skurdžiai gyvendamas, čia jis susilaukia antros okupacijos, kurios metu tiek dvasinė garbingojo senelio būsena, tiek materialinė padėtis buvo itin sunki. Šiai okupacijai baigiantis, Jankus gauna sugrįžti į tėviškę, bet neilgam, nes bolševikų frontas slinko į vakarus ir vertė visus, kam buvo brangi gyvybė ir asmens laisvė, trauktis tolyn, taip pat į vakarus.

Pergyvenęs, kaip ir tūkstančiai kitų pabėgėlių, visus kelionės vargus ir tris kartus nuo 1944 m. rudens sirgęs plaučių uždegimu, M. Jankus, dukterų ir artimesnių tautiečių globojamas, vis dar pasveikdavo, vis dar, nors ir senatviškai paliegęs, gyveno ateities viltimis. Toks jis buvo Husume, retkarčiais svečių iš toliau atlankomas, vieno kito tautiečių sambūrio raštu pasveikinamas. Tik nebepakėlė beveik 88-rių metų senelis Jankus kraustymų į Flens-burgą: senatviškoji negalia paguldė jį į lovą, ir 1946 m. gegužės 23 d. jis mirė.
Taip šio antrojo pasaulinio karo ir artimojo pokario dvejų metų laikotarpyje nuėjo amžinybėn du paskutiniuoju aušrininku — Jonas Šliūpas ir Martynas Jankus. Abu juodu mirė ne tėvynėje, o toje pačioje Vokietijoje, kur likimas prieš juodvie-jų valią nubloškė juos kartu su dešimtimis tūkstančių kitų tautiečių. Abiejų kūnų pelenai yra urnose, kurioms vieta turėtų būti ten, kur laisvieji tautiečiai kursis vėl naujam, gal būt, tikrai laimingesniam ateities gyvenimui, be baimės dėl savo ir artimųjų laisvės ir gyvybės. O kurgi lietuvis įsivaizduoja tokį rytojų, jei ne laisvoje tėvynėje Lietuvoje ?!

Kai prisimename jau minėtą ryškų politinės bei kultūrinės Martyno Jankaus veiklos bruožą — besąlyginį tautinės vienybės išpažinimą ir praktinį jos vykdymą, mūsų akyse šis Bitėnų ūkininkas iškyla visa galva aukščiau daugelio Mažosios Lietuvos inteligentų, nepajėgusių savyje nugalėti nors ir nedidelio separatizmo jausmo, arba, tokio jausmo neturint, taip nuoširdžiai vykdyti praktinį abiejų tautos dalių sujungimą, kaip tai darė velionis.

Toks požiūris į Martyno Jankaus asmenį ir veiklą įgalina mus atsakyti į klausimą, kuo buvo šis paskutinysis aušrininkas mūsų tautai? Aiškiai visi žinome ir jaučiame, jog ne jo senas amžius ir ne vienas faktas, kad jis yra buvęs paskutinis gyvas likęs "Aušros" leidėjas ir bendradarbis, kelia mumyse jam giliausią pagarbą, šiandien galima drąsiai tvirtinti, kad jei visi Mažosios Lietuvos sąmoningi tautiečiai būtų lygiavęsi į Martyną Jankų, t. y., vienaip su juo galvoję ir veikę abiejų amžiais išskirtų tautos dalių sujungimo- santykiavimo klausimu, tai būtų buvę išvengta daugelio nepasisekimų ir klaidų Klaipėdos krašto valdymo politikoje 1923—1939 metų laikotarpyje. Senelis Martynas Jankus turėjo savo aiškų nusistatymą politinio bei kultūrinio abiejų tautos dalių bendravimo ir jungimosi klausimu. Jo nusistatymas visais atvejais buvo aiškus ir nekintamas: lietuvių tauta yra vieningas etninis subjektas, kurio jokie svetimos politikos poveikiai nėra taip giliai suskaldę, kad atstačius bendrą nepriklausomybės pastatą, jame prireiktų mažai tautos daliai atskiro kambario. Ir niekas kitas iš Mažosios Lietuvos vadų taip pastoviai nesiekė jungti abi kiek nutolusias nuo viena kitos tautos dalis po viena nepriklausomybės rūmų pastoge, kaip tai darė Martynas Jankus.

Mažosios Lietuvos patriarcho vardas Martynui Jankui susidarė daugiausia Didžiosios Lietuvos lietuvių lūpomis tariamas kaip tik dėl to, kad visa tauta pasąmoningai jautė tos vienybės reikalą bei reikšmę ir anapus buvusios 700 metų sienos, Bitėnuose, matė žilagalvį "Aušros" laikų bei nuotaikų reprezentantą, "kaip ąžuolą drūtą prie Nemunėlio", mokantį jungti romantiškąsias svajas su realiais gyvenamojo laiko reikalavimais ir žygiais. Todėl šitoks garbingas velionis Martyno Jankaus titulas yra ne banali jo seno amžiaus pagerbimo išraiška, bet giliai prasmingas viso jo gyvenimo ir veiklos simbolis.

Baigiant šią trumpą paskutinio aušrininko gyvenimo ir veiklos charakteristiką, tenka mums atsigręžti į save ir padaryti kai kurių pastabų patiems sau. Juk garbingasis velionis buvo vienas iš tūkstančių mūsų likimo draugų. Jo netekome būdami didžiausios pasaulio istorijoje skriaudos aukomis, laikinai sustoję skausmingoje kelionėje į nežinomą rytojų. Tą kelionę mums gerokai sunkina mūsų pačių silpnybės, kurių vienos kyla iš etninės mūsų prigimties, taigi iš tautinio charakterio, kitos —- užkrėstos iš aplinkos, kurioje atsidūrėme. Prie pirmųjų priklauso mūsų lėtumas organizavimosi srity, laukimas sprendimų iš viršaus, nepripažinimas autoriteto kitam, pavydas ir pasalinis kenkimas, sujungtas su šmeižtais ir paskalomis, prie antrųjų — lengvo pelno ir tuščios garbės vaikymasis, tinginiavimas, girtuoklystė, gimtosios kalbos teršimas svetimybėmis ir kitokie iškrypimai. Tebūnie kiekvienas mūsų dvasinio bendravimo aktas gera proga kritiškai pažvelgti į dvasinį mūsų pačių pasaulį, į kiekvieno mūsų sielos vidų ir tarti sau patiems atvirą žodį. Pagerbdami paskutiniojo aušrininko idealizmą, jam skiepijant tautinės vienybės idėją vos pradėjusiuose tautiškai sąmonėti broliuose, ir aukštai vertindami jo realizmą, parenkant priemones idėjoms skleisti, mes ryžtamės pasekti didžiuoju velioniu.

Mūsų idealizmas turi būti gyvas ir skaistus, tačiau jį turi remti realaus gyvenimo pažinimas. Turime būti gerai ginkluoti pozityviomis žiniomis, kad galėtume žiaurioje kovoje už būvį visomis mūsų fizinėmis ir protinėmis galiomis paremti savo teises gyventi pilnutiniu kultūringos žmonių bendruomenės — tautos gyvenimu. Kovodami su mumyse pačiuose įsišaknijusiomis silpnybėmis, geriausiai pagerbsime mirusius di. džiuosius tautos dvasios vadus ir palengvinsime sau kelią į svajojamą skaistesnę ateitį.
V. Čižiūnas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai