Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVI KULTŪROS PDF Spausdinti El. paštas

Technologai ir humanitarai


Paskutiniu metu dažnai diskutuojamas vadinamasis dviejų kultūrų klausimas, būtent modernios inteligentijos pasiskirstymas į dvi grupes — gamtos mokslininkus bei technologus ir humanitarus. Šio klausimo išpopuliarinimas ir pats dviejų kultūrų terminas priklausytų C. P. Snow, kuriam, kaip retam kitam asmeniui, teko artimai bendrauti ir su mokslininkais, ir su literatais, tarpininkauti tarp mokslinių ir valdžios įstaigų. C. P. Snow savo išsilavinimu yra fizikas. Pradėjęs šią profesiją praktikuoti, vėliau pasuko į rašytojų karjerą ir anglų literatūroje pasiekė pripažinimą. Šiuo dviejų kultūrų klausimu jis buvo rašęs ir anksčiau, tačiau didžiausio atgarsio sulaukė po savo paskaitos Cambridge College 1959 m. toje paskaitoje, kurioje jis aštriai užsipuolė tradicinę humanitarinę kultūrą, palygindamas humanitarų gamtos mokslų supratimą su neolitinio žmogaus supratimu (C. P. Snow. Two Cultures and the Scientific Revolution. Cambridge University Press, New York, 1961). Humanitariniai intelektualai esą panašūs į Ludditus, kurie savo laiku Anglijoje bandė sustabdyti pramoninę revoliuciją naikindami mašinas, palengvinančias ir pagreitinančias žmogaus darbą. Komunikacijos nutrūkimas tarp humanitarinių ir technologinių mokslų anaiptol nereiškia technologų izoliacijos nuo gyvenimo. Tai reiškia humanitarų atitrūkimą nuo mūsų aplinką keičiančių jėgų ir jų pačių užsidarymą steriliame kiaute, nes modernaus pasaulio kūrimas priklausąs gamtos mokslininkams. C. P. Snow, atrodo, nebandė savo tezės daugiau išplėtoti ir ją pagrįsti. Jam greičiau rūpėjo tik iškelti šį klausimą kiek galint aštriau. To jis pasiekė, nes ši paskaita sukėlė diskusijas, kurios dar ir dabar tebesitęsia. Žinoma, C. P. Snow nėra vienintelis, kuris palietė šį klausimą. Dauguma anglosaksų filosofų esejistų yra nusistatę už tiksliuosius mokslus ir šį klausimą panašiai diskutavo, kaip C. P. Snow.

Šis modernios inteligentijos pasiskirstymas iškilo su greita gamtos mokslų pažanga ir iš jos išplaukiančia specializacija. Gamtos mokslininkų ir jų darbų pritaikyto jų — inžinierių bei technologų — užsiėmimas pasidarė sunkiai suprantamas ir prieinamas asmenims be specialaus išsilavinimo ar bent be didesnių pastangų. Komunikaciniai sunkumai susidarė ne vien tik tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, bet ir tarp atskirų gamtos mokslų disciplinų. Tik palyginant neseniai buvo pradėta suprasti žala, kurią tolimesnei mokslo pažangai daro idėjų pasikeitimo stoka tarp atskirų gamtos mokslo sričių. To supratimo išdava yra ta, kad tiksliuosiuose moksluose įvyko posūkis atgal nuo specializacijos į generalizaciją. Ardomi barjerai tarp atskirų sričių, pasikeičiant metodais ir idėjomis. Universitetuose inžinierių ir technologų paruošimo programos palengva keičiasi. Tereikia tik palyginti prieš 10-15 metų naudotą inžinerijos kursą su dabartiniu, ir nesunku pastebėti, kad specialūs empiriniai kursai yra pakeisti teoriniais kursais, duodančiais platesnį ir sąmoningesnį dėstomo dalyko supratimą. Šis posūkis yra svarbus ne vien tik tiksliųjų mokslų plotmėje. Yra ženklų, jog ši tendencija į generalizaciją nesustos ant humanitarinių ir tiksliųjų mokslų ribos.

Minėta klasifikacija į dvi kultūras — humanitarinę ir technologinę — yra truputį per daug griežta ir užtemdo gal nemažiau reikšmingą inteligentijos pasiskirstymą į teoretikus ir praktikus. Fizikas, kurio pagrindinis interesas yra siaura atominės fizikos sritis, be abejo, nedaug bendrų profesinių interesų tegali surasti su antropologu, studijuojančiu Australijos čiabuvių papročius. Darbas pritaikomose srityse neleidžia tokios profesinės izoliacijos. Praktikas susitinka su gyvenimo statomomis problemomis, kurios nevisada duodasi lengvai klasifikuojamos į žmonių sukurtus rėmus. Inžinierius savo darbo eigoje yra pastatomas ne vien tik prieš technikines problemas. Teisininkas ar sociologas negali išvengti susidūrimo su technologijos sudarytomis situacijomis. Taigi, praktikų tarpe diferenciacija tarp humanitarų ir technologų yra žymiai švelnesnė. Atrodytų, jog bent tarpusavio komunikacijos pobūdžiu gamtos ir humanitarinių mokslų teoretikai stovėtų tolimiausiuose poliuose, o praktikai centre.

Šis paskirstymas į praktikus ir teoretikus, greta pagrindinės klasifikacijos, irgi dar nepilnai apibrėžia modernios inteligentijos suskilimą. Ji dar mėgsta savo narius skirstyti į intelektualus ir į šią kategoriją netinkančius asmenis. Jei inteligento sąvoka yra lengviau apibrėžiama, t. y. galima rasti ribą pagal išsilavinimą, profesinę padėtį ar panašius kriterijus, tai intelektualo sąvoka yra žymiai sunkiau de-finuojama. Humanitarai šią sąvoką taikytų daugumai humanitarų ir gal išimties atveju pranašesniems gamtos mokslų teoretikams, platesne prasme ji gal pasidarytų teoretiko sinonimas arba gal net apimtų visų sričių asmenis, kūrybingus savo profesijose. Nežiūrint šios sąvokos miglotumo, ji nėra bereikšmė. Po intelektualų vėliava kartas nuo karto susiburia visiškai skirtingų interesų ir profesijų žmonės. Ta intelektualizmo idėja dalinai tarnauja pačių kraštutinių humanitarizmo - technologijos polių apjungimui. Gal būt, juos riša bendra pagarba kūrybingam darbui, gal ir negatyvus jausmas, matant intelekto kūrybos pritaikymą praktikoje, kur idėją davęs asmuo dažnai praranda jos tolimesnio vystymosi kontrolę ir kartu su sėkmingu jos pritaikymu ateinantį finansinį atlyginimą.

Taip maždaug atrodo šis inteligentijos suskilimas, žvelgiant technologo akimis. Komunikacija tarp humanitarinių ir gamtos mokslų yra menka, tačiau atrodo, kad tai šiuo metu jau bandoma taisyti. Kaip anksčiau minėta, technikiniai mokslai ardo barjerus tarp atskirų savo šakų ir didina humanitarinių kursų reikalavimą studijuojantiems techniką. Gi humanitarinių mokslų tarpe šiuo metu pastebima tendencija specializuotis, kuri juos artina prie gamtos mokslų.

Humanitariniai mokslai nėra pasiekę žinojimo ir žinių pritaikymo laipsnio, lygaus gamtos mokslams. Toks žygis gal aplamai nėra pasiekiamas dėl skirtingo pažinimo objekto. Vis dėlto humanitariniuose moksluose, ypač jaunesniose šakose, kaip sociologija, psichologija, ekonomija, yra gyva tendencija ieškoti pritaikymų konkrečių gyvenimo klausimų sprendimui, padaryti   įtaką   pramonės   ir   valdžios   daromuose sprendimuose. Aktyvios humanitarinės sritys pajuto, jog iš jų rankų yra išslydusi jėga keisti ir įtakoti mūsų gyvenimą ir jo aplinką. Šis aktyvaus dalyvavimo noras   kartu   reikalauja   ir aukštesnio specializacijos laipsnio, t. y. kvanti-tatyviškai tikslesnio savo idėjų išreiškimo ir pasirinkto kelio rezultatų numatymo. Galima būtų kelti klausimą, ar ši humanitarų tendencija specializuotis neturės panašių rezultatų, kaip ir gamtos mokslų specializacija, t. y., ar nesudarys komunikacijos sunkumų su kitomis sritimis. Atrodo, kad, atvirkščiai, tai turėtų suartinti humanitarus  su  technologais.  Kaip  minėta, specializacija ir žinių pritaikymas praktikoje reikalauja kvantitatyviškai tikslesnio idėjų išreiškimo. Tam tikslui technologijoje yra vartojamos matematinės priemonės, kurias humanitarai turi savintis iš tiksliųjų mokslų.  Statistika yra plačiai naudojama ekonomijoje ir sociologijoje. Elektroninės skaičiavimo mašinos darosi svarbi priemonė ne vien technikinių, bet ir humanitarinių uždavinių sprendimui. Kai kurie asmenys net galvoja, kad elektroninių skaičiavimo mašinų srityje padaryta pažanga kaip tik gali sudaryti galimybę humanitariniams mokslams pasiekti tikro mokslo lygio, t. y. pakilti nuo vien buvusių įvykių ir jų priežasčių analizavimo į įvykių ateityje numatymą ir jų reguliavimą. Toks dalijimasis bendrais metodais tarp humanitarų ir technologų gali tik juos suartinti. Be to, reikia atminti, kad komunikacija mūsų tarpe yra pagrįsta rašytu ar sakytu žodžiu. Gamtos mokslininkų tarpe į žodį žiūrima kaip į nepakankamai tikslią priemonę išreikšti savo idėjas. Matematinė simbolika, cheminės formulės technologui yra daug lankstesnės komunikacijos priemonės, ir susikoncentravimas į šių priemonių apvaldymą dažnam technologui atėmė galimybę geriau išplėtoti kalbos naudojimą. Humanitariniame išsilavinime pagrindinė reikšmė yra skiriama kalbai, ir dėl to nereikėtų bijotis komunikacijos nutrūkimo  tarp  besispecializuoj ančių humanitarinių sričių  ir  likusios   inteligentijos. Tuo patys humanitarai pasirūpins. Gal net komunikacijos specialistų - humanitarų pareiga buvo pasirūpinti ir ryšiu tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. Humanitarų veržimasis į pramonę, kuri sugeba žymiai geriau atlyginti už pasitarnavimą negu   akademinės   karjeros,   kartu turi ir neigiamos reikšmės technologų - humanitarų santykiuose. Psichologų ir sociologų įnašas į samdymo techniką, įvedant įvairiausius egzaminus, skirtus ir technikinio personalo charakteriui bei sugebėjimams nustatyti, daugeliu atvejų yra peržengęs sveikos nuovokos ribas. Reklamos srityje humanitarinių mokslų įtaka pasireiškia iškraipytu kūrybingumo supratimu, kur naujos frazės sugalvojimas ar pritaikymas sėkmingam produkto pardavimui dažnai jų autorių yra išpučiamas ir padaromas svarbesniu už paties produkto sukūrimą. Toks nevisada atsakomingas humanitarų įnašas dažną tiksliųjų mokslų atstovą priverčia  žiūrėti   į  humanitarinius mokslus panašiai, kaip šių dienų chemikas žiūrėtų į alchemiką.


V. RATAS
Mokslininkas

Mūsų lietuviškoji visuomenė taip pat nėra išvengusi šio pasiskirstymo, nors išeivijai šis klausimas yra naujesnis ir svetimas. Ji yra išaugusi perdėm humanitarinėj kultūroj — tada, kai gamtos mokslų ir technologijos reikšmė buvo mažiau juntama. Nežiūrint to, savo kalboje  mes  turime kultūros  ir  civilizacijos  sąvokas, kurios griežtai  padalija   žmogaus   veiklos sritis į dvasinę ir materialinę. Šios sąvokos lietuvių kalboje turi daug ryškesnį skirtumą, nei pavyzdžiui anglų, pabrėžiant humanitarinio darbo pranašumą. Tokią humanitarų dominuojamą gyvenimo sąvoką išeivija yra pasilaikiusi, užkonservuodama dvidešimtojo amžiaus pradžios vertybių skalę ir gal net ją dar pastumdama į humanitarinių mokslų pusę. Tuo nenorima pasakyti, kad viena ar kita pažiūra yra teisingesnė ar geresnė. Tik norima konstatuoti faktą, kad musų išeivijos humanitariškumas nėra harmonijoje su ją supančia aplinka. Tas pastebima ir dažname nusiskundime, jog lietuviškasis jaunimas yra perdaug linkęs į gamtos mokslų ir technikos studijavimą ir nepakankamai didelis skaičius studijuoja humanitarinius mokslus, o juk Lietuvoje jų būdavo dauguma. Kad lietuviškasis jaunimas savo studijų objektu renkasi profesijas neperdaug   skirtingai   nuo   amerikietiško j o jaunimo, kad jie turi orientuotis į dabartinio gyvenimo  reikalavimus,  atrodo,  nėra  esminis klausimas. Visiškai normalu, kad mūsų išeivijoje humanitarai yra pats aktyviausias elementas, dominuojantis visą mūsų   kultūrinį   gyvenimą. Daliai mūsų humanitarų lietuviškoji visuomenė yra vienintelė  auditorija,   remianti   jų darbą. Gamtos mokslų kūrybinis darbas negali tarpti mažoje ir uždaroje bendruomenėje, kaip mūsų išeivija. Tai mūsiškius gamtos mokslininkus lyg ir pastato truputį toliau nuo lietuviškos visuomenės dėmesio. Nesunkiai galima pastebėti ir daugiau skirtumų tarp mūsų išeivijos ir ją supančio pasaulio, kurie paryškina humanitarinės krypties dominavimą mūsų bendruomenėje.
 
Neimant literatūrinės kūrybos, mūsų kultūriniuose žurnaluose dominuoja humanitarinės temos daug didesne proporcija, nei pavyzdžiui šio krašto kultūriniuose leidiniuose, skirtuose bendrai publikai. Yra priimta, jog kultūringas žmogus domisi psichologijos, sociologijos, teologijos ar lingvistikos klausimais, net jei jis ir nėra šių sričių specialistas. Šie klausimai nėra pristatomi gimnazijos kurso lygyje. Kultūringas žmogus yra pakankamai pažengęs ir apsiskaitęs, jog sugeba suprasti ir aukštesniame lygyje parašytus straipsnius, nors jie ir nebūtų jo specialybėje. Šiuo metu yra daug kalbama apie elektroninių skaičiavimo mašinų panaudojimą įvairiose srityse. Skaičiavimo mašinos yra naudojamos daryti vertimams iš vienos kalbos į kitą, naudojamos spręsti ypatingai sudėtingiems sociologijos ar ekonomijos klausimams. Skaičiavimo mašinos, kai kurių asmenų nuomone, gal yra potencialiai svarbesnis išradimas matominė energija ir turi savyje galimybę padaiginti žmogaus intelekto jėgą, kaip mechaninės mašinos padaugino jo raumenų jėgą. Dabar įsivaizduokime mūsų kultūriniame žurnale straipsnį apie skaičiavimo mašinų veikimo principu^ ir jų mokslinę bei socialinę vertę. Prileiskim, kad autorius dėl aiškumo savo straipsnyje naudoja matematinius simbolius, neperžengdamas lietuviškose gimnazijose dėstytų matematikos žinių. Jei toks straipsnis būtų per klaidą atspausdintas bendro pobūdžio kultūriniame žurnale, jo skaitytojų nuomonė, manau, būtų aiški. Anksčiau minėto kultūringo žmogaus nuomone, tokios temos yra neįdomios, per daug specifinės; be to, gimnazijos lygio matematikos naudojimas yra nesuvokiama paslaptis. Kad skaičiavimo mašinų panaudojimas turi didelę įtaką į mūsų gyvenimą ir jo aplinką, dar neužtenka šiuo klausimu susidomėti. Mūsų laikų kultūringas žmogus yra apsisprendęs išlikti analfabetu gamtos mokslų ir technikos srityje.

Pas mus yra labai ryškus humanitarinei kultūrai būdingas formos, mosto, principo garbinimas, kaip antitezė technologinės kultūros rezultatų, praktiškos vertės vertinimui. Technologas savo išsilavinimu yra pragmatikas ir skeptikas. Jei jis dirba teorinėje srityje, jis patikrina savo darbą eksperimentu, tuo gal išreikšdamas nepasitikėjimą žmogaus protu, bet reikalaudamas realaus, t. y. gamtos patvirtinimo. Technologas praktikas žengia dar vieną žingsnį toliau. Jis reikalauja, kad jo darbas taip pat turėtų teigiamą ir aiškią įtaką mūsų aplinkai ir tuo pačiu mums. Manau, kad daugeliui šioje technologinėje - pragmatinėje filosofijoje išaugusiųjų yra sunkiai suprantamas mūsų lietuviškos visuomenės didžiulis susirūpinimas forma ir principu įvairiose jos veiklos srityse, bet per mažas ieškojimas konkrečių rezultatų.

Įdomu bent trumpai pažvelgti, kaip dviejų kultūrų klausimas klostosi Lietuvoje. Vakaruose šis dialogas iškilo kaip technologų protestas, jaučiant savo jėgą modernaus žmogaus gyvenime, prieš humanitarų tradiciškai centrinę poziciją. Sovietų Sąjungoje gamtos ir humanitarinių mokslų santykiai yra visiškai skirtingi. Gamtos mokslai ir jų pritaikymas — technologija sovietinėje santvarkoje turi išskirtinę poziciją. Gamtos mokslų garbinimas yra užėmęs svarbią vietą režimo struktūroje, gamtos mokslų populiarizacija yra artimai sujungiama su antireligine propaganda ir per technologijos išvystymą yra matomas komunizmo įgyvendinimas. Komunistinės santvarkos įsigalėjimui Rusijoje dalinai sudarė sąlygas jos pramoninis atsilikimas; šios santvarkos tęstinumas yra užtikrinamas tol, kol režimas sugeba palaikyti krašto technologinį ir ūkinį augimą. Taip pat Sovietų Sąjungos pagrindinės problemos yra susietos su pramonės ir ūkio administracija. Komunistinės santvarkos skverbimasis į ūkiškai atsilikusius kraštus yra paremtas teigimu, kad komunizmas yra greičiausias kelias į krašto supramoninimą. Laisvas mokslinių idėjų pasikeitimas yra galimas, nes tai nesukelia konflikto galimybės su oficialia marksistine pasaulėžiūra. Tai tačiau nereiškia, kad mokslinė literatūra turi visišką laisvę sovietuose. Agronomijoje-genetikoje Mičiurino-Lysenkos teorija ilgam laikui buvo išstūmusi kitaip galvojančius iš mokslinio darbo. Fizikoje į Plancko-Einsteino darbus buvo žiūrima su sovietams būdinga baime Vakarų kilmės idėjų atžvilgiu. Technologinio patyrimo pasidalijimas pas sovietus yra gal net atviresnis negu Vakarų pasaulyje, nes nėra varžomas baimės suteikti naudingos informacijos savo prekybiniam konkurentui.

Visiškai kitoki yra režimo santykiai su humanitariniais mokslais ir ypač naujomis srovėmis. Čia viskas turi derintis ir tarnauti režimui. Tai humanitarinius mokslus ir paliko merdėjimo stovyje, be galimybės eksperimentuoti, kurti ar net domėtis naujomis idėjomis.

Esant tokiai padėčiai, toks klausimas, kaip šis dviejų kultūrų konfliktas, Lietuvoje yra neaktualus. Šis klausimas Vakaruose iškilo kaip technologų akcija prieš humanitarinės krypties dominavimą. Sovietuose technologija yra užėmusi dominuojančią poziciją, ir reakcija turėtų išplaukti iš humanitarų pusės. Gal būt galima rašytojų nusisukimą nuo socialistinio realizmo krypties, nuo traktorių ir elektrifikacijos garbinimo interpretuoti kaip analogišką procesą, šiuo metu vykstantį Lietuvoje.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai