| |
|
|
Žmogaus gyvenimas yra įspraustas į sudėtingos ir komplikuotos papročių visumos rėmą. Jis palengva kinta laikui bėgant, o istoriniai įvykiai gali jį iš pagrindų supurtinti. Tas rėmas kiekvienoje tautoje yra daugiau ar mažiau skirtingas, savitas. Ir žmogus tik tame rėme gyvendamas tvirtą žemę po kojomis tejaučia.
Viena maža to rėmo dalelė yra laidotuvių papročiai. Ir jie yra skirtingi iš vietos į vietą einant, keičiasi laikui bėgant. Nevienodi jie buvo net įvairiose tos pačios Lietuvos vietose. Ypač Klaipėdos krašto laidotuvių papročiai nuo kitų Lietuvos vietų skyrėsi. Svetimuose kraštuose dar didesnį skirtumą radome. O kaip laidodavosi lietuviai savo senojo tikėjimo laikais? Ir pirmaisiais lietuviškos krikščionybės laikais? Apie tai nedaug žinome.
šio rašinio tikslas yra iškirpti iš laiko tėkmės vieno trumpo laikotarpio laidotuvių papročius, kokie jie tada buvo viename mažyčiame žemės paviršiaus sklypelyje — XX amžiaus pirmosios pusės Plungės apylinkėse.
Plungės bažnyčioje tame laikotarpyje kartais giedodavo iškilmingą giesmę "šventas Dieve", vadinamą "suplikacijomis". Susidėjo ji iš visos eilės prašymų. Prašoma buvo, kad Dievas saugotų žmogų nuo karo, bado, epidemijų ir nuo kitų nelaimių. Buvo ir toks prašymas: "Nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie". Taigi — staigi ir netikėta mirtis buvo laikoma nelaime, nenormaliu dalyku. Tik tokia mirtis buvo normali, kada žmogus mirdavo trumpiau ar ilgiau pasirgęs ir kada prieš mirtį prie ligonio parveždavo kunigą. Todėl kunigo parvežimu šis rašinys ir pradedamas.
1. Parveža kunigą
Kai ligonis imdavo eiti silpnyn, kai jau matydavosi, kad netrukus jis mirs, važiuodavo parvežti kunigo. Važiuodavo poriniu vežimu. Ne tuo kasdieniniu, darbams naudojamu, bet geresniu, išeiginiu, su kuriuo sekmadieniais į bažnyčią važiuodavo. Jeigu ligonis būdavo mažiau turtingas, smulkesnis ūkininkas, kuris tokio vežimo ir geresnių arklių neturėjo, paprašydavo turtingesnį kaimyną, kad jis kunigą parvežtų. Tokiame reikale niekas niekuomet padėti neatsisakydavo. Net būdavo pasakojama, kad kunigą prie ligonio vežę arkliai bus geresni, tai yra — sveikesni, stipresni, riebesni, gražiau atrodą.
Skubus reikalas tai būdavo. Reikėdavo greitai kinkyti arklius ir lėkti j Plungę — skubėti, kad ligonis be kunigo nenumirtų.
Plungėje — tiesiai į kleboniją. Vienas iš kunigų tuojau nuskubėdavo į bažnyčią. Ten užsivilkdavo kamžą, užsidėdavo stulą. Iš altoriaus paimdavo švenčiaunės pakabintą indelį. Prie vežimo laukiąs žmogus kusią ir įdėdavo į tam reikalui ant kaklo prie krūtinigui ateinant klaupdavosi ant abiejų kelių. Ne prieš kunigą, o prieš Švenčiausią, prie kunigo krūtinės esantį. Kunigas sėsdavosi vežimo gale, "pono vietoje", o žmogus ant priekinės sėdynės. Ir skubėdavo į kaimą prie ligonio.
Arklius valdąs žmogus turėdavo per petį persikabinęs odinį plaukuotą krepšį (terbą), į kurį būdavo įdedama stula ir kitos liturginės priemonės apeigas prie ligonio atlikus. Kunigas rankoje laikydavo varpelį. Juo skambindavo, kai pakelėje pasitaikydavo žmogus. Varpeliu įspėdavo, kad vežamas švenčiausias. Pravažiuojamasis klaupdavosi ant abiejų kelių.
Kad kunigas prie ligonio vežamas, matydavosi ir iš to per petį perkabinto krepšio ir aplamai iš to pagarbaus važiavimo — tik du žmonės dideliame, gražiame vežime, vienas priekyje, kitas gale. Laukuose net ir toliau nuo kelio besidarbuoją žmonės šitaip važiuojant pamatę klaupdavosi.
Tuo tarpu į ligonio namus rinkdavosi kaimynai kunigo laukti. O namiškiai ruošdavosi jį pasitikti. Ligonį apiprausdavo, kiek tai padaryti bebuvo galima, apvilkdavo švariais marškiniais. Ir patalynę švaresne pakeisdavo. Apvalydavo, sutvarkydavo trobą. Ant baltai apdengto stalo pastatydavo kryžių, dvi žvakes ir dvi lėkštes. I vieną lėkštę įdėdavo keletą purių kamuoliukų, iš gerai iššukuotų linų padarytų, maždaug obuolio didumo. Juos naudodavo kunigas paskutiniam patepimui. Į antrą lėkštę įpildavo švęsto vandens. Ir šlakstyklę (krapylą) ant stalo padėdavo.
Kunigui įvažiuojant į kiemą, uždegdavo žvakes, žmonės suklaupdavo prieangyje ir imdavo giedoti.
Praeidavo kunigas pro giedančius, tarytum jų nematydamas. Įeidavo į trobą prie ligonio ir užsidarydavo duris. Ten viduje vykdavo išpažintis, o čia suklaupusieji visą laiką giedodavo. Baigdavo vieną giesmę — pradėdavo kitą. Populiariausios tam atvejui giesmės buvo: "Prieš taip didį Sakramentą" ir "Jėzau, Jėzau, eikš prie manęs". Tol giedodavo, kol kunigas duodavo ženklą, kad išpažintis baigėsi. Tą ženklą jis duodavo paskambindamas varpeliu. Giedojimas iš kartu sustodavo, nors ir pusėje posmo. Atsidarydavo durys. Vieni įeidavo į trobą ir atsiklaupdavo netoli durų, kiti prieangyje beklūpą pasilikdavo, bet visi jau matydavo, ką daro kunigas, ir dalyvaudavo apeigose.
Prieš duodamas ligoniui komuniją, kunigas iškeldavo ją ir kalbėdavo maldą, o žmonės pagarbiai lenkdavosi. Paskui su šventais aliejais tepdavo kunigas ligonio kojas, rankas, ausis, akis, nosis ir lūpas, kalbėdamas maldas, visą laiką lotyniškai.
Pagaliau kunigas baigdavo apeigas, nusiimdavo, stulą ir pasveikindavo susirinkusius. Visi sustodavo. Kunigas dar pasėdėdavo valandėlę šalia ligonio lovos, pasišnekėdavo su žmonėmis, verkiančius namiškius ramindavo.
Grįžtant į miestą, arklius valdąs žmogus jau nebe vežimo priekyje sėdėdavo, o šalia kunigo. Ir pasišnekėti su juo jau galėdavo.
2. Marina
Kai žmogus pradėdavo mirti, imdavo "mušti į lentą". Kieme kur nors po medžiu jau būdavo ji parišta. Daužydavo lentą su dviem pagaliais, tam tikrą taktą išlaikydami, šitaip būdavo pranešama kaimynams, kad miršta žmogus.
Išgirdę mušant į lentą žmonės mesdavo darbus ir skubėdavo žmogaus marinti. Prie mirštančiojo uždegdavo graudulinę (grabnyčios) žvakę. Susirinkusieji klaupdavosi ir kalbėdavo maldas prie mirštančio. Paprastai kas nors sodoje nusimanydavo žmogaus marinimo reikaluose. Dažniausiai tai būdavo moteris. Ji žinodavo, kokias maldas kalbėti, ir joms vadovaudavo. Nesunku būdavo tai žinoti, nes kiekvienose didesnėse maldaknygėse būdavo "maldos prie mirštančio". Kartais ta moteris turėdavo "laimingos mirties varpelį" ir maldas kalbėdama juo skambindavo. Mirštantįjį smilkydavo kadagių dūmais, Verbų dieną pašventintais, ir šlakstydavo švęstu vandeniu. Jei mirštantysis būdavo vyras, šlakstydavo jį moteris; jeigu mirdavo moteris, ją mirštančią šlakstydavo vyras. Prie mirštančiojo lūpų priliesdavo kryžių. Paimdavo dešinę mirštančio ranką ir su ja padarydavo judesius, kokie būtų, jeigu pats mirštantysis žegnotųsi. Jau rankų ne-benuvaldančiam ir, gal būt, sąmonės nebeturinčiam mirštančiam žmogui šitaip padedama būdavo krikščioniškai numirti, persižegnojant ir kryžių pabučiuojant.
3. Paguldo ant lentos
žodžio "pašarvoti" to krašto žmonių kalboje nebuvo. Vietoj jo sakydavo "paguldyti ant lentos".
Lavoną ten pat lovoje apiplaudavo. Jeigu miręs būdavo vyras, nuskusdavo barzdą (jei gyvas būdamas ją skuto, ilgos neaugino). Barzdą nuskutusiam palikdavo mirusiojo skustuvas (britva). Apvilkdavo švariais apatiniais ir aprengdavo išeiginiais drabužiais. Kojas apaudavo naujais, juodais, žibančiais kaliošais.
Mirusio drabužiai būdavo tamsios spalvos. Tamsiai aprengdavo ir mirusias moteris. Tik jaunas mergaites baltai parėdydavo.
Iš lentų padarydavo paaukštinimą, apie 125 cm aukščio, apdengdavo kilimu, pagalvę padėdavo. Ir paguldydavo ant jo išeiginiais rūbais aprengtą mirusįjį. Paguldydavo aukštielninką, rankas ant krūtinės tarytum maldai sunerdavo, o tarp pirštų įsprausdavo šventą paveikslėlį, kokie į maldaknyges įsidedami. Paveikslėlis būdavo atgręžtas į mirusiojo veidą, tarytum jis žiūrėtų į jį. Kartais ant sunertų jo rankų dar būdavo uždėtas rožančius.
Prie galvos pastatydavo kryžių arba didesnį šventą paveikslą. Iš šalių jaunomis eglaitėmis apstatydavo. Ir žvakėmis aukštose žvakidėse. Taip kad numirėlis tarp eglaičių ir degančių žvakių gulėdavo.
Gulėdavo numirėlis trobos gale, kojomis į duris. Įėjusiam į trobą į akis pirmiausia krisdavo tie juodi kaliošai. Toliau už jų matydavosi sunertos rankos, o dar toliau — nosis. Į taip aukštai paguldytą iš kojų galo žiūrint, nosis visą vaizdą nustelbdavo.
4. Grabas
žmogui mirus, tuojau pradėdavo dirbti jam grabą — karstą. Kartais grabą pradėdavo dirbti ligoniui dar nenumirus, kai būdavo aišku, kad jis jau tikrai mirs.
Sodoje visuomet atsirasdavo apymeistris žmogus, prie medžio darbų sugebąs, ūkiui reikalingus daiktus ir baldus dirbti mokąs. Grabas padaryti tokiam nebuvo sunku, o kartais ir tikras meistras netoli gyveno. Toks, kuris iš staliaus amato duoną valgė. Jis buvo paprašomas grabą padirbti. Ir niekas prašomas neatsisakė.
Grabas buvo daromas iš eglinių ar pušinių lentų. Tokių lentų turėjo beveik kiekvienas ūkininkas. Jeigu neturėjo, gavo iš kaimyno. Pinigų už tai niekas neėmė. Neėmė pinigų nė už grabo padirbimą.
Pats paprasčiausias grabas buvo sukalamas iš šių lentų taip, kad jo skersinis piūvis sudarė beveik taisyklingą šešiakampainį. Horizontali įstrižainė tą grabo piūvio šešiakampainį dalijo į dvi dalis. Apatinioji sudarė grabo apačią, į kurią paguldydavo numirėlį, o viršutinioji — grabo viršų, kurį būdavo galima nuimti ir užvožti.
Tas grabo pjūvio šešiakampainis ne visame grabo ilgyje vienodo dydžio buvo. Kojų gale jis buvo mažesnis, o galvos gale didesnis. Suaugusio žmogaus grabo horizontali įstrižainė kojų gale buvo apie 35 cm, o galvos gale apie 60 cm. Tad į kojų galą einant grabas siaurėjo. Kojoms mažiau vietos tereikėjo. Galvos gale vietos irgi tebuvo tik tiek, kad tilptų aukštielninkas gulįs žmogus. Ir ilgis grabo buvo tik toks, kad išsitektų numirėlis. Paprastai grabdirbis prieš pradėdamas dirbti grabą išmatuodavo lavono ilgį.
Laikui bėgant grabo forma šiek tiek keitėsi. Grabo viršus imta daryti nebe iš trijų, o iš penkių lentų — jo skersinis piūvis sudarė jau pusę nors ir ne visai taisyklingo, tačiau simetriško dešimtakampainio. Bet grabo apačios skersinis piūvis beveik nesikeitė. Ir bendra grabo išvaizda, nežiūrint visų pasikeitimų, išliko ta pati: ilgas, tiesių linijų, į kojų galą šiaurėjąs. Grabo forma buvo specifinė, savita. Grabas tame krašte nebuvo dar išvirtęs į keturkampę dėžę.
Grabą iš viršaus nudažydavo. Tik labai neturtingi žmonės baltame (nedažytame) grabe buvo laidojami. Paprastai grabas buvo juodos spalvos, kartais — tamsiai rudos. Vaikų grabeliai būdavo šviesūs, kartais visai baltai nudažyti.
Padirbtą ir jau nudažytą grabą kartais dar apkaldavo papuošalais. Juos pirkdavo krautuvėje. Tai buvo sidabrinės spalvos žibančios juostelės, dailiomis linijomis išlankstytos. Grabo gale taip pat žibąs kryželis, kartais su angeliukais iš šalių. Tas kryželis, tiesa, ne prie pagražinimų priklausė. Jis buvo būtinas kiekvienam grabui, nors ir kaip paprastam, net ir nedažytam. Grabo viršaus (antvožo), galvos gale jis buvo. Kryželis ir mirusiojo vardo bei pavardės pirmosios raidės.
Brangesnieji grabai ir kojeles turėdavo. Keturias, kartais ir šešias. Apskrito sviedinuko formos, apie 5 cm diametro.
Grabą reikėdavo "pakrikštyti". Kniūbsčią grabo viršų iškeldavo aukštyn ir jo viduje, toje vietoje, kur turės būti numirėlio veidas, su grauduline žvake įdegindavo kryžių. Nekrikštytą grabą laikyti žmonės bijojo.
Numirėliui paguldyti į grabo apačią pridėdavo obliuotų skiedrų ir apdengdavo jas balta, plona medžiaga. Galvai pagalvėlę įdėdavo. Apkloto jokio nereikėjo, nes numirėlis buvo aprengtas.
Kartais senesni ir pamaldūs žmonės grabą pasidirbdindavo iš anksto, dar gyvi ir sveiki tebebūdami, ir laikydavo jį kur nors nuošalioje vietoje pasidėję.
5. Budynė
Žmogui mirus tuojau duodavo žodį giminėms, nors ir į kitą parapiją. Kas nors raitas su žinia išjodavo. Artimesnėje apylinkėje žinia savaime greitai paplisdavo. Ir pradėdavo rinktis žmonės į budynę.
Budynė būdavo naktį. Tos pačios sodos žmonės išeidavo į ją po vakarienės. Jaunieji rinkdavosi kaip į pramogą, susitikimo vietą.
Atėjęs į budynę žmogus prie numirėlio kojų atsiklaupęs persižegndavo, trumpus poterėlius sukalbėdavo. Tada eidavo sėstis prie stalo. Jaunieji prie stalo retai tesisėdo. Jie užsilaikydavo prieangyje arba, jeigu vasara, kieme.
Stalų eilė per visą trobą būdavo ištiesta ir suolais apstatyta. Aplink juos apsėdę žmonės giedojo. Vakaro pradžioje giedodavo karunką, po jos "Sveika Karaliene". Giedodavo ir kitas giesmes. Žmonių tada dar nedaug tebūdavo. Paskui, apie 9-tą valandą, buvo vakarienė. Po vakarienės pradėdavo giedoti kalnus. Kalnai buvo pati svarbiausia budynės dalis.
Kalnams giedoti reikėjo "pravadninko". Paprastai toks buvo apylinkėje, per visas budynes einąs. Jis žinojo giedojimo tvarką ir turėjo neblogą balsą, nors ir ne labai stiprų. Svarbiausia, kad sugebėjo pravesti giesmę, "turėjo natį".
Pravadninką apsėsdavo vyrai stipriais balsais, giedant arba dainuojant išsirėkti mėgstą. Pravadninkas pradėdavo giesmės posmą, pačius pirmuosius žodžius užgiedodavo. Tuojau kiti balsai jam prišaukti pakildavo. Ir šaukdavo kiek išgalėdami. Ne į giedojimo gražumą dėmesys buvo kreipiamas, ne į tinkamą gaidą, bet į balso stiprumą. Šaukdavo vyrai paraudonuodami, o nuo jų balso ant sienos pakabinta lempa blūkčiodavo. Didžiuodavosi paskui, jeigu budynėje begiedant kalnus lempa kartais visai užgesdavo.
Kalnai buvo ilga ir sudėtinga malda. Tai visi kartu giesmę giedodavo, tai poterius kalbėdavo, tai maldą melsdavo.
Pravadninkas kartas nuo karto paskelbdavo: "Dabar už mirusiojo vėlę ..." arba "už mirusiojo giminių vėles sukalbėsime penkerius poterius". Kartais šešerius, kartais trejus. Sukalbėdavo garsiai, tačiau ne giedodami.
Maldą melsdavo vienas žmogus, nebūtinai pravadninkas. Melsdavo ją pasikeisdami, kas melsti sugebėdavo. Pusiau giedotinai, pusiau skaitytinai, tik kai kuriuos žodžius į giedojimą ištęsiant, kaip kunigas prie altoriaus per giedotas mišias. Kol žmogus tą maldą išgiedodavo, kiti tylėdavo, klausydavosi. Paskui vėl visi sekančią giesmę pragysdavo.
Giesmių kalnuose buvo daug. Ir maldų daug. Apie dvi ar tris valandas kalnai užsitęsdavo. Užbaigę kalnus dar kalbėdavo poterius už tuos namuose gyvenusius ir jau mirusius žmones.
Po kalnų budynės dalyviams duodavo valgyti. Tas valgymas vadinosi pusnaktė, panašiai kaip savo vardą turi pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Pusnaktę valgydavo ne tik kalnus giedojusieji, bet rinkdavosi prie jos visi iš priemenių, iš kiemo. Mat gerai pavalgyti buvo galima. Papiaųdavo budynei kokį gyvulį, mėsos dubenimis ir virtomis bulvėmis stalą apkraudavo.
Pravadninkui kartais ir "burnelę išmesti" duodavo, tačiau kur nors nuošaliai, kitiems nematant. Alkoholio budynėje viešai niekuomet niekas negėrė.
Valgydavo žmonės tuos pačius stalus apsėdę, kuriuos apsėdę giedojo. O čia pat netoli jų gulėdavo numirėlis.
Po pusnaktės skirstydavosi namo. Tik kelios dievobaimingos moterėlės pasilikdavo, keli žmonės. Apie stalą susėdę jie dar kvarksėdavo, giesmeles giedodavo. Kol pradėdavo aušti. Nakties tamsoje negalima buvo numirėlio vieno palikti, todėl tik auštant visi išsivaikščiodavo, vieni namiškiai namuose belikdavo.
O po pietų jau ir vėl imdavo rinktis žmonės. Vakare jų vėl daug prisirinkdavo. Vėl karunka, giesmės, vakarienė, kalnai ir pusnaktė.
Jeigu turtingesnis žmogus būdavo miręs, budynė tęsdavosi tris naktis. Jeigu mažiau turtingas — dvi. Tik labai neturtingų žmonių arba mažų vaikų budynė vieną naktį tebūdavo.
Trečiąją naktį lavonas jau ir gesti pradėdavo. Sušvelninti atsiradusiam nemaloniam kvapui kadagio skujų dūmais numirėlį smilkydavo.
6. Pagrabas
Po budynės sekė "pagrabas". Jis apėmė išvežimą numirėlio iš namų, pamaldas bažnyčioje ir palaidojimą.
Paskutinę naktį prieš pagrabą vyrai ruošdavo numirėliui vežimą. Iš gardinių ratų (vežimas šienui vežti) jį darydavo. Ant gardžių viršaus pritvirtindavo lentas, lyg ir tiltą iš jų padarydavo. Ant to tilto pastatydavo ir pritvirtindavo paaukštinimą, tarytum stalą kokį. Grindinys būdavo platesnis už paaukštinimą, todėl abiejose pusėse galėdavo ant jo stovėti žmonės. Viską apdangstydavo kilimais ir apkaišydavo jaunomis eglaitėmis.
Jeigu būdavo žiema, panašų vežimą pataisydavo ant šlajų (rogių). Jis tada žemesnis būdavo.
Pagrabo rytą rinkdavosi žmonės. Suvažiuodavo giminės ir kaimynai. Ir pėsti sueidavo sodiškiai mirusiojo išleisti.
Numirėlį tą rytą paguldydavo į grabą. Kartais jis jau anksčiau būdavo į grabą paguldytas, budynės metu. Kartais visą budynės laiką gulėdavo grabe, padėtame ant tokių pat paaukštinimų, kaip ir be grabo paguldytas numirėlis.
Artimiesiems verkiant, kukčiojant, grabą uždarydavo. Susirinkusieji giedodavo. Keturi vyrai imdavo grabą ir nedavo jį į kiemą, kur prie durų privažiavęs jau laukdavo iškilmingasis vežimas. Užkeldavo grabą ant paaukštinimo, kojų galą į priekį. Tie keturi vyrai atsistodavo ant tiltelio ir stovėdavo ten, po du iš kiekvienos pusės, prilaikydami grabą visą laiką kelionėje iš namų į bažnyčią. Ant rankovių jie turėdavo kaspinus. Nevedusiam mirus tie kaspinai būdavo balti, vedusiam — juodi. Kartais juoduose kaspinuose būdavo balti kryželiai. Tie keturi vyrai kilnodavo ir nešdavo grabą visą laiką iki kapų duobės.
Keliu išvažiuodavo eilė vežimų. Pačiame priekyje važiuodavo numirėlis. Aukštai iškeltas, tarp eglaičių. Keturi vyrai stati jam iš šalių, o penktas priekyje atsisėdęs arklius valdydavo. Du arkliai vežimą traukdavo. Po numirėlio sekdavo giedoriai dviejuose vežimuose. Po giedorių važiuodavo giminės, o po jų kiti pagrabo dalyviai.
Giedoriai abiejuose vežimuose būdavo vyrai. Vyrai, mat, stipresnius balsus turi. Tik giedojimui pravesti dažnai abiejuose vežimuose ir po vieną moterį sėdėdavo.
Pakeliui į bažnyčią giedoriai giedodavo Visų Šventųjų litaniją. Pirmasis vežimas giedodavo kreipinius, antrasis — meldimus. Giedodavo palengva, ištęsdami, kiek galima garsiau išrėkti stengdamiesi.
Jeigu labai turtingas arba šiaip kuo nors ypatingesnis numirėlis, būdavo pasamdomas keturių-penkių asmenų dūdų orkestras. Jis važiuodavo antrajame vežime. Giedoriai tada jau tik pirmame vežime būdavo. Kiekvieną litanijos meldimą orkestras išgrodavo dūdomis. Girdėdavosi už keletos kilometrų.
1915 metų pavasarį, kai atvažiavo į Plungę pirmosios laidotuvės vokiečiams užėjus, gerokai nustebino jos vokiečius. Atrodė, kad jie nesiorientavo, kas čia darosi. Gal pamanė, kad tai kokia žmonių demonstracija prieš juos. Vienu žodžiu, įvažiuojant laidotuvių vilkstinei į miestą, vokiečiai ją pasitiko ir uždraudė kelti triukšmą. Kai vėliau išsiaiškino, kad tai vietinių žmonių papročių dalis, giedoti laidojant nebedraudė.
Žinoma, ne visi taip iškilmingai būdavo laidojami. Neturtingesni būdavo vežami paprastame vežime, ,be paaukštinimo. Tačiau Visų šventųjų litanija vežant būdavo giedama visuomet, nežiūrint turto ir padėties.
Laidotuvėms įvažiuojant į miestą, varpinėje imdavo skambinti varpu. Ten įsilipęs varpininkas laukdavo atvažiuojant, iš aukštos varpinės į vieškelį žiūrėdavo. Jeigu daugiau būdavo gavęs pinigų, pradėdavo skambinti dar per kilometrą laidotuvėms tebesant. Ir skambindavo, kol įnešdavo numirėlį į bažnyčią. O jeigu mažai tebūdavo gavęs, sudauždavo keletą kartų ir nutildavo.
Jeigu būdavo miręs turtingas žmogus, laidotuvių vilkstinė Plungėje sustodavo viduryje miesto, pas Plirijoną. Taip vadinosi ant aukšto stulpo stovinti švento Florijono statula, miesto nuo gaisrų saugotoja. Ten ateidavo kunigas numirėlio į bažnyčią nuvesti (vietinių žmonių tarme — nupravodyti). Vienas žmogus atnešdavo kryžių. Tas kryžius, specialiai laidotuvėms skirtas, buvo apie pusantro metro ilgio ir apie pusės metro skersmens. Kartais dar keturius žibintus (liktarnas) atnešdavo. Apie pusantro metro ilgio kotas, jo viršuje tarytum mažas stiklinis namelis, o viduje to namelio deganti žvakė arba dagtis taukuose. Stiklas raudonos spalvos, stogelis metalinis. Pačiame viršuje kryželis. Kartais atsinešdavo ir dvi vėliavas (žemaitiškai — karūnas), juodos spalvos, su balta kaukole ir dviem sukryžiuotais žmogaus galūnių kaulais viduryje.
Kryžius, žibintai, vėliavos ir kiti laidotuvėms reikalingi dalykai būdavo laikomi sandėlyje, atskirame namelyje šventoriaus kampe, žibintai ir vėliavos būdavo nešami tik turtingesniam žmogui mirus, bet tas laidotuvių kryžius įvesdavo į bažnyčią ir paskui iš bažnyčios į kapus nuvesdavo kiekvieną numirusįjį, į jo turtingumą neatsižvelgiant.
Nuimdavo grabą nuo vežimo ir padėdavo ant mo-rų (žem. — morynų), kuriuos varpininkai būdavo jau iš anksto ten pastatę. Kunigas su švęstu vandeniu pašlakstydavo grabą, pragysdavo lotyniškai ir pradėdavo eiti bažnyčios link. Priekyje kunigo, pačiame priekyje visos eisenos, eidavo vienas žmogus iškėlęs tą laidotuvių kryžių. Jam iš šalių nešdavo vėliavas. Po kunigo tuojau nešdavo grabą, šalia grabo nešdavo žibintus, po du kiekvienoje pusėje. Ir iš paskos eidavo žmonės. Taip visa eisena ateidavo į bažnyčią ir sueidavo į ją.
Tik turtingus žmones, stambius ūkininkus, iš vidurio miesto kunigas į bažnyčią tevesdavo. Už tokį perdėtą iškilmingumą, žinoma, nemažai ir užmokėti reikėdavo. Šiaip visi numirėliai vežime iki pat šventoriaus atvykdavo. Ten grabas būdavo ant morų užkeliamas ir su jais nešamas į bažnyčią.
Pačioje bažnyčioje numirėlis būdavo pagerbiamas pagal jo turėtą padėtį visuomenėje ir pagal tai kiek buvo užmokėjęs už laidotuves. Turtingiesiems būdavo bažnyčios viduryje paruošiamas gana aukštas juodas katafalkas. Ant jo užkeldavo grabą. Katafalkas būdavo apstatomas žvakėmis, ilgomis ir aukštose žvakidėse. Tas katafalkas irgi galėjo būti didesnis ir gražesnis arba mažesnis ir paprastesnis, priklausomai nuo to, kaip buvo susitarta su klebonu. Neturtingesnius kartais padėdavo ant paprasto juodai apdengto stalo. Dažnai ir ant pačių morų bažnyčioje palikdavo. Bet visi būdavo padedami viduryje bažnyčios, kojų galu į didįjį altorių.
Tada prasidėdavo pamaldos už mirusįjį. Mišios, kartais kelerios, egzekvijos. Pamaldų ilgis priklausydavo nuo to, kiek būdavo užmokėta už laidotuves, kaip turtingi būdavo mirusiojo namai. Neturtingam mažiau ir maldos belikdavo.
Labai retais atvejais, nepaprastai turtingam ar garsiam žmogui mirus, numirėlis būdavo atvežamas į bažnyčią iš vakaro prieš laidotuves ir paliekamas joje per naktį.
Pasibaigus bažnyčioje pamaldoms, nešdavo numirėlį į kapus. Vėl būdavo tokia pat eisena, kaip ir į bažnyčią. Vainikų nebūdavo. Vainikus žmogui mirus nešdavo miesto gyventojai, bet kaime tokio papročio nebuvo. Tik jau prieš pat 1940-sius metus buvo lyg ir pradėta bandyti pasekti šiuo atveju miestą.
Kapuose jau laukdavo iškasta duobė. Padėdavo grabą šalia jos. Kunigas šlakstydavo duobę švęstu vandeniu, tuo pačiu metu iš knygos lotyniškai maldas skaitydamas. Kartais ir pamokslėlį pasakydavo. Po to leisdavo grabą į duobę.
Pro grabo apačią perkišdavo du kaip ir rankšluosčius, labai ilgus. Žemini jie būdavo, tie patys visoms laidotuvėms vartojami, prie kapų inventoriaus priklausą. Tų rankšluosčių galus laikydavo vyrai abiejose duobės pusėse. Ant jų grabas palengva leisdavosi į duobę. Ten apačioje stovėdavo vienas iš duobkasių. Jis grabą priimdavo, lygiai duobės dugne paguldydavo. Ir tada nuleisdavo jam kopėčias išlipti.
Kai duobkasys išlipdavo, kunigas šlakstydavo grabą duobėje, paėmęs kastuvą tris kartus mesdavo ant grabo žemių ir pragysdavo 'Angelas Dievo". Žmonės tęsdavo giedojimą. Artimieji mesdavo į duobę po žiupsnelį žemių. Ir tuojau kibdavo į darbą duobkasiai, pradėdavo užkasti duobę.
Duobkasiams dirbant, žmonės visą laiką giedodavo. Kai baigdavo 'Angelas Dievo", pradėdavo "Iš gilumo šaukiu". Paskui kalbėdavo poterius. Penkerius, šešerius, trejus. Tai už mirusiojo sielą, tai už jo tėvų ar giminių sielas, tai už visus tuose kapuose palaidotus. Poterius kalbėdavo garsiai.
Pagaliau duobkasiai baigdavo užkasti. Iš šviežios žemės dailų antkapį padarydavo, apie pusantro metro ilgio, apie pusės metro pločio ir apie 15 cm aukščio, ir su kastuvo kotu įspausdavo į jį kryžių. Susirinkusieji dar sugiedodavo "Sveika Karaliene" ir pradėdavo skirstytis.
Išeinant iš kapų laidotuvininkus pasitikdavo eilės elgetų (ubagų). Kapuose prie vartų, abiejose pusėse pagrindinio tako, buvo padaryti nejudami suolai jiems susėsti. Turtingam mirus elgetų eilės būdavo labai ilgos. Neturtingą laidojant daug jų į kapus nė neidavo, nes nesitikėdavo uždirbti.
Iš kapų laidotuvininkai kartais būdavo pakviečiami į parapijos salę ir ten pavalgydinami iš namų atsivežtu maistu. Tik kartais. Nebuvo tai būtina laidotuvių eigos dalis. Patys artimiausieji giminės kartais iš Plungės dar važiuodavo į mirusiojo namus, ten pietų pavalgyti, pasikalbėti, namiškius nuraminti, skaudaus įvykio pasėkas aptarti, o kartais ir palaikais pasidalyti. Kiti laidotuvių dalyviai skirstydavos! kiekvienas į savo namus.
7. Kapai
Norint iš Plungės išvažiuoti į Kretingą, reikėjo pravažiuoti pro bažnyčią. Šventorių pravažiavus dar buvo gatvė, o kur ji baigėsi, kairėje prasidėjo didelės lankos. Dešinėje buvo kalnas su ūkininko sodyba ir dirvomis. Ir to kalno gale buvo plungiškių amžino poilsio vieta — Plungės kapai. Miestui artimiausiame kapų kampe, prie pat vieškelio (į Kretingą) buvo vartai į juos. Geležiniai, gražūs, lietuviškų kryžių ornamentais papuošti. Tai buvo vienintelis įėjimas į kapus.
Kapai buvo aptverti mūro tvora. Virš pusės metro storio ir apie metrą aukščio akmenų ir kalkių mišinio mūru, viršuj lentiniu stogeliu apdengtu. Tas stogelis laikui bėgant nupuvo ir nuaižėjo, bet mūras liko tvirtas. Jis supo kapus iš visų pusių ir neleido jiems plėstis, nors buvo jie jau perpildyti.
Rytiniu kapų pakraščiu nuo vartų ėjo tiesus, platus takas. Jo gale, kitame kapų pakraštyje, stovėjo kapų koplyčia. Koplyčia ji vadinosi, bet iš tikrųjų tai buvo graži, maža, mūrinė bažnytėlė. Rūsiuose po ja buvo palaidoti Plungės didikai.
Arčiau prie tako buvo palaidoti turtingesni žmonės. Čia matėsi gana gražių paminklų, šiaip visi kapai buvo nusėti pigesniais geležiniais arba cementiniais kryžiais. O dauguma kapų jokių kryžių neturėjo. Tik nedidelis kauburėlis, jau beveik su žeme susilyginęs, šiurkščia žole apaugęs, praeinančių žmonių nutryptas.
Tvarkos kapuose nebuvo. Nebuvo nė takų. Tik tas vienas pagrindinis platus takas nuo vartų į koplyčią. Naujai supiltą žemės kauburėlį praeiviai dar aplenkdavo, bet per apžėlusį ir mažiau nuo žemės paviršiaus bepakilusį kapą jau laipioti imdavo ir greitai takelį per jį sumindavo.
Tuščios vietos mirusiam laidoti kapuose nebebuvo. Naują duobę kasdavo tokioje vietoje, kur labiau nudilęs antkapis — tas žemės kauburėlis. Iškastos šviežios žemės krūvoje žmonių kaulai mėtydavosi. Dažnai naujos duobės dugne galėdavai matyti seniai palaidoto grabo šoną.
Apleisti buvo Plungės kapai. Nebuvo papročio juos puošti, gėlėmis apsodinti. Palaidodavo žmogų, jeigu turtingesnis — ant kapo paminklą pastatydavo, ir tuo viskas pasibaigdavo. Neidavo į kapus nė Vėlinių vakarą, neuždegdavo ten žvakelių. Tik Vėlinių dieną būdavo bažnytinė eisena į juos ir gedulingos mišios kapų koplyčioje. Tuokart žmonės aplankydavo savo artimųjų kapus, jeigu juos berasdavo, jeigu nebūdavo jie jau su žeme susilyginę.
8. Laidotuvių išlaidos
Kam nors mirus vienas iš namiškių vykdavo į Plungę. "Išvežė pazvanus", sakydavo žemaičiai. Vykdavo į kleboniją pranešti, kad mirė žmogus. Ir susitardavo su klebonu dėl laidotuvių apeigų dydžio ir dėl atlyginimo už jas.
Varpininkas tuojau lipdavo į varpinę ir imdavo skambinti varpu. Šitaip jis pranešdavo apylinkei apie žmogaus mirtį. Išgirdę neįprastu laiku varpu skambinant, visi žinodavo, kad kas nors mirė. Ir teiraudavosi, kas toks mirė. Pamaldesnieji "Amžiną atilsį" sukalbėdavo.
Iš to, kaip ilgai "po dūšių" skambindavo, irgi būdavo galima spręsti apie mirusiojo turtingumą. Pasiturinčiam ilgai skambindavo, neturtingam trumpiau. Mat turtingesniam mirus daugiau pinigų gaudavo ir varpininkas, o iš neturtingo kartais gal ir nieko negaudavo.
Už vietą kapuose mokėti nereikėjo. Reikėdavo tik apsimokėti klebonui už bažnytines laidotuvių apeigas. Iškilmingesnės pasiturinčio ūkininko laidotuvės, su iškilmingu į bažnyčią įvedimu, su katafalku bažnyčioje, su keleriomis mišiomis ir egzekvijomis, kaštuodavo apie 500 litų. Paprastos laidotuvės, tik su morais, be vėliavų ir žibintų, tik su vienomis mišiomis bažnyčioje, apie 50 litų tekaštuodavo. Visai neturtingi žmonės būdavo veltui palaidojami.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
