| |
|
|
|
NUOSTATAI DĖL KAI KURIŲ LITURGINIŲ NAUJOVIŲ |
 |
 |
 |
Po Vatikano Susirinkimo įsteigta taryba įgyvendinti Susirinkimo Konstituciją apie Liturgiją. Jai vadovauja Bolonijos arkivyskupas kardinolas Lercaro. Taryba, stebėdama, kaip vyksta liturginė reforma, budi ir koreguoja kai kuriuos nukrypimus nuo susirinkimo nustatytų principų.
Šie metų sausio 25 tarybos pirmininkas kard. Lercaro išsiuntinėjo visų kraštų vyskupų konferencijų pirmininkams raštą dėl iškilusių kai kurių problemų liturginiame gyvenime. Kai kurias svarbesnes to rašto mintis čia perduodame.
Ryšys tarp vyskupu ir įvairių liturginių centrų
Paskelbus liturgijos reformą, daugelyje kraštų susikūrė įvairūs liturginiai centrai, imta leisti knygos ir žurnalai, kuriuose pavieniai liturgistai dėsto savo nuomones bei naujus pasiūlymus, nurodinėja, kaip reikia reformuoti liturgiją. Iš to kilo chaosas: nežinia kam tikėti, ko laikytis. Todėl kard. Lercaro rašte primena pop. Povilo VI kalbą, pasakytą 1965.XI.10 Liturginių tekstų vertimo į liaudies kalbą kongreso dalyviams. Popiežius, priminęs Konstitucijos apie Liturgiją 22 punktą, kad "Šventos Liturgijos tvarkymas priklauso išimtinai Bažnyčios autoritetui, t. y. Šventajam Sostui ir pagal teisės normas vyskupui", toliau kalbėjo: "Iš to seka, kad atskiri asmenys, grupės, pagrindiniai krašto organai, užsiima liturginiais klausimais ir tam reikalui skirti leidiniai kiekviename krašte turi pilnai priklausyti vyskupų. Atitinkamas Bažnyčios autoritetas turi nustatyti, kaip turi būti išlaikytas vienodumas, ir padaryti tuo reikalu atitinkamus patvarkymus. Reikia dėti visas pastangas, kad šiuo klausimu būtų išlaikyta visų valios ir veiklos vieningumas, nes vienas yra tikslas, kurio visi turime siekti".
šioms popiežiaus direktyvoms įgyvendinti visų kraštų liturginių komisijų pirmininkai gavo šiuos paaiškinimus:
a) (Popiežiaus kalboje) turima mintyje tie centrai, kurie užsiima liturginio ir pastoralinio apaštalavimo veikla — organizuoja viešus pasirodymus, kaip liturginės savaitės, liturgijos mokyklos ir institutai.
b) Turima mintyje pastoralinio pobūdžio leidiniai, o ne tie, kurie užsiima grynai mokslinėmis studijomis. Tačiau bažnytiniam autoritetui priklauso spręsti apie to ar kito leidinio ar žurnalo pobūdį.
Lygiai bažnytinis autoritetas sprendžia apie glaudžius ryšius, kurie turi būti tarp tokių leidinių ir vietos vyskupo, pvz., skiriant į vadovybę ar redakciją savo atstovą, pačiam vyskupui skiriant redaktorių ir pan.
Svarbiausia, kad tame pačiame krašte direktyvos ir normos būtų vienodos, kad liturgijos kryptis būtų vieninga ir kad ji išeitų iš vyskupų, šie gi turi rūpintis neslopinti pastangų, siekiančių liturgijos atnaujinimo, palaikyti, globoti, padrąsinti naujas iniciatyvas, kad šv. liturgija būtų labiau suprantama ir pasisavinama.
Mišios lotynų kalba
Leidus į liturgiją įvesti vietos kalbas, kai kur per daug uolūs vyskupai ir kunigai visiškai atsisakė lotynų kalbos Mišiose. Tarp tų, kurių buvo įpratę į lotynų kalba laikomas Mišias, kilo nepasitenkinimo ir nerimo. Prieš kiek laiko būrys iš viso pasaulio mokslininkų, rašytojų ir kt., net ir nekatalikų, pasiuntė popiežiui kolektyvinį prašymą palikti lotynų kalbą, tradicinį grigališkąjį giedojimą bent benediktinų bažnyčiose. Daug kur įvedus tik vietos kalbą į pamaldas, įvairūs keliautojai, turistai, sezoniniai darbininkai pasijuto nuskriausti. Pirmiau, kur jie nukeliautų, visur rasdavo tas pačias lotyniškas pamaldas. Dabar gi jie visi atsidūrė prieš svetimą, jiems nesuprantamą kalbą. Mažiau uolūs ėmė nelankyti tokių nesuprantama kalba laikomų pamaldų, šiuo reikalu kard. Lercaro nurodo: "Gyvosios kalbos vartojimas liturgijoje turi atsižvelgti ne vien į Konstitucijos apie Liturgiją dvasią, bet ir į konkrečias vietos sąlygas ... Būtų gera, kad vyskupai atsižvelgtų į reikalą kai kuriose bažnyčiose, ypač dideliuose miestuose ir turistų lankomose vietose, palikti vienas, o reikalui esant, ir kelias Mišias lotynų kalba, laikomas pastoviai, nustatytu laiku ir iš anksto tikintiesiems paskelbus jų vietą ir laiką tol, kol tai bus reikalinga ir naudinga".
Liturginė kalba dvikalbiuose kraštuose
Yra kraštų, kur gyventojai kalba ne viena kalba, pvz. belgai, šveicarai ir kt. Yra kraštų, kur yra stiprios mažumos su sava kalba. Kai kur, įvedus į liturgiją oficialinę krašto kalbą, kitų kalbų tikintieji pasijuto nuskriausti. Kai kur per daug uolūs "patriotai", įvesdami į pamaldas tik krašto kalbą, nesąmoningai pasidarė kitų nutautintojais, reikalaudami, kad visų kalbų ir tautybių tikintieji išmoktų ir bažnyčioje vartotų tą bendrąją krašto kalbą. Iš to kilo priekaištų, kad bažnyčia virstanti tautybių ir kalbų naikinimo vieta ir priemonė. Šiuo reikalu kard. Lercaro nurodo: "Toje pačioje (kaip dėl lotynų kalbos) dvasioje ir ta pačia pastoraline mintimi vietos vyskupai budės, kad dvikalbiuose kraštuose (tas tinka ir daugiakalbiams kraštams. — J. V. pastaba) būtu atitinkamai aprūpinti įvairių kalbų tikinčiųjų reikalai: arba vartojant visiems bendrą lotynų kalbą, arba laikant pamaldas, kaip jau daugelyje vietų yra daroma, skirtingomis valandomis, skirtingų kalbų tikintiesiems. Vyskupai visomis jėgomis stengsis, kad kalbos reikalas ir vartojimo būdas nepakenktų dvasinei vadovybei ir nesumažintų meilės bei sutarimo tarp parapinės bendruomenės narių".
Choralinis giedojimas
Dėl choralinio giedojimo kard. Lercaro rašo: "Kai kas, gal būt, mano, kad, pravedus liturginę reformą, chorai tapo nereikalingi, atgyvenę, kad galima drąsiai juos panaikinti... Tai yra didžiulė klaida. Jei norima, kad liturginė bendruomenė būtų iš tikrųjų įvedama, vadovaujama ir auklėjama giedojime, tai chorai yra būtini. Jie... atlieka vadovaujamą rolę tikinčiųjų dalyvavime giedojime, jie veda ir palaiko tas pamaldų dalis, kurios atliekamos giedojimu".
Iš tikrųjų, pamaldose, kuriose tikintieji aktyviai dalyvauja, giedojimas turi savo vietą. Lotyniškose Mišiose paprastai choras atgiedodavo Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Agnus Dei. Tas nėra uždrausta ir dabar lotyniškose Mišiose. O ir vietos kalba laikomose Mišiose šios dalys gali būti giedamos choro ta kalba, kuria laikomos Mišios. Kompozitoriai turi pasirūpinti sukurti atitinkamą muziką. Visos žmonių masės niekad nebus galima išmokyti sutartinai, gražiai giedoti, o gerai paruoštas choras, išpildydamas savo dalį Mišių liturgijoje, pakelia visų jausmus ir mintis į gilesnį vidinį pačių Mišių aukos pergyvenimą.
Muzika bažnyčiose
Kai kuriuose kraštuose kilo nepasitenkinimo, kai, įvedus liturgijos reformą, nutilo tradiciniai vargonai ir pasigirdo visokie nauji instrumentai: kometai, klarnetai, gitaros, būgneliai, įvairūs barškalai, šiam per dideliam modernizmui kelią užkirsti kard. Lercaro rašo: "Yra visiškai būtina, kad pasiliktų nepaliestas šventas pobūdis ir grožis, kuriuo pasižymi bažnytinė muzika tiek giedojime, tiek instrumentuose. Visa, kas yra profaniška, turi būti pašalinta iš šventovės, pvz. džazo muzika negali būti panaudota bažnytinės muzikos repertuaruose ir atliekama šventose apeigose. Taip pat, atsižvelgiant į įvairių tautų mentalitetą, kultūrą, tradicijas, kai kurie vartojami grynai profaniški instrumentai negali būti įsileisti į bažnyčią. Bažnyčia turi neišmatuojamas galimybes savo giliai, sėkmingai ir žmogaus dvasią pakeliančiai akcijai, nesigriebdama abejotinos vertės priemonių arba tokių, kurios, bendru įsitikinimu, yra žalingos".
Altorius į žmones
Beveik visur buvo suprasta (klaidingai!), kad Mišios vietos kalba galimos tik prie altoriaus, kuris įrengtas taip, kad kunigas jas laikytų atsisukęs veidu į žmones. Kadangi ant greitųjų nebuvo galima perstatyti esamų altorių arba tinkamai įrengti naujų, tai rasta lengva išeitis: pastatytas prezbite-rijoje paprastas stalas prieš žmones, ir kunigas laiko Mišias atsukęs nugarą į senąjį gražų didįjį altorių ir ten laikomą Švč. Sakramentą. Tuojau kilo įvairių problemų ir abejonių tiek tikintiesiems, tiek patiems kunigams. Tikintieji nesupranta, kodėl iki tol vartotas gražus, kartais labai meniškas ir brangus didysis altorius, į kurį jų tėvai ir jie patys su pagarba žvelgdavo, staiga pasidarė negeras, lyg koks nereikalingas daiktas. Problema ir pačiam kunigui, kuris, atsukęs veidu į žmones, nepagarbiai atsuka nugarą Švč. Sakramentui, šiuo reikalu kard. Lercaro duoda vyskupams tokius nurodymus: "Yra tikra, kad altorius į žmones padeda tikriau ir bendruomeniš-kiau atlikti eucharistinę auką ir palengvina žmonėms joje dalyvavimą. Tačiau ir čia reikalinga, kad protingumas vadovautų šiai naujovei. Pirmiausia, gyvai ir žmones įjungiančiai liturgijai nėra reikalo, kad altorius būtų atsuktas į žmones. Visa žodžio liturgija Mišiose atliekama iš sosto arba iš ambonos, t. y. veidu į žmones, O Eucharistinė liturgija, įvedus mikrofonus (kas daug kur praktikuojama) pakankamai ir gerai užtikrina žmonių dalyvavimą Mišių eigoje, kunigui nusisukus nuo žmonių į altorių. Dar daugiau: reikia atsižvelgti į architektūrinį ir meninį momentą ypač tuose kraštuose, kur visa tai yra saugojama griežtais civiliniais įstatymais. Reikia nepamiršti ir kito fakto, kad tiek celebrantas, tiek tarnai, tiek visa aplinka turi savo svorį tikrai vertame apeigų atlikime. Iš antros pusės laikini altoriai, pastatyti veidu į žmones prieš didįjį altorių, turės pamažu išnykti, užleisdami vietą tinkamam ir pastoviam visos prezbiterijos pertvarkymui".
Švč. Sakramento vieta
Altorių atsukant į žmones, iškilo kita problema: kur laikyti švč. Sakramentą ? Vieni j į paliko didžia -jame altoriuje, kur buvęs, nors ir nenaudojamame Mišių laikymui. Kiti bandė dėti čia po atsuktu į žmones altorium, čia ant jo (pastaruoju atveju, jei Dievo Namelis nemažas, kliudo žmonėms matyti kunigą). Buvo ir tokių, kurie tiesiog išnešė į zakristiją. Teko matyti ir toks sprendimas: išardžius vienintelį bažnyčioje didįjį altorių, Dievo namelis (tabernakulis) su švč. Sakramentu padėtas prezbiterijos kampe šalia durų į zakristiją ant mažos kėdutės. Gi Instrukcijoje liturginei Konstitucijai vykdyti (nr. 95) aiškiai pasakyta: "švč. Sakramentas turi būti laikomas tvirtame ir nepajudinamame namelyje didžiojo ar šoninio altoriaus centre, tačiau tikrai garbingoje vietoje, arba, pagal teisėtą paprotį ir atskirais atvejais vietos vyskupui leidus, ir kitoje, tačiau garbingoje ir gražiai išpuoštoje bažnyčios vietoje". Apie Švč. Sakramento laikymą garbingiausioje bažnyčios vietoje užsiminė ir pop. Povilas VI enciklikoje "Mysterium Fidei". O dabar Liturginei Konstitucijai vykdyti tarybos pirmininkas kard. Lercaro aiškiai sako: "Įrengiant visa, kas reikalinga altoriui, prie kurio laikomos sekmadienių ir šventadienių Mišios, turi būti ypatingai pasirūpinta, kad namelis būtų padėtas garbingiausioje vietoje pagal nurodymus ir taisykles, duotas šios Tarybos. Jeigu randama reikalo namelį padėti ne ant altoriaus, tai sprendimą daro tiktai vietos vyskupas, kuris turi nuspręsti kiekvienu atskiru atveju (in casibus peculiaribus), ar sąlygos tokiam sprendimui yra tinkamos ir išlaikytos. Todėl yra neleistina, kad tokį sprendimą padarytų liturginė vyskupijos ar krašto komisija, o dar mažiau kiekvienas atskiras kunigas savo nuožiūra".
Moterų tarnyba liturgijoje
Laikant Mišias, kuriose dalyvauja tikintieji, vietos kalba, kai kas suprato, kad Mišių liturgijoje kas nors iš tikinčiųjų turi būtinai dalyvauti, atliekant tam tikras funkcijas, pvz. skaityti Mišių Lekciją. Iškilo klausimas, kas daryti tokiais atvejais, kai Mišių dalyviai yra tik vienos moterys. Kai kurie tuojau išsiaiškino, kad visi tikintieji, taigi ir moterys gali ir privalo atlikti liturgines Mišių funkcijas. Kai kur vyskupai leido seserims vienuolėms, mokyklų mergaitėms Mišiose skaityti Lekciją; teko matyti, kaip Didžiosios Savaitės apeigose seserys vienuolės gieda Lekcijas, nors bažnyčioje ir prie altoriaus yra pakankamai tarnų vyrų.
Liturginei Konstitucijai vykdyti taryba pakartotinai paaiškino, kad moterų dalyvavimas Mišių funkcijose yra neleistina naujovė. Pvz. į paklausimą: ar Mišiose, kuriose dalyvauja tik moterys (pvz. moterų vienuolyne), gerai išmokyta moteris gali atlikti lektorės pareigas? — atsakė neigiamai, nes lektoriaus pareiga yra liturginė funkcija, kuri pavesta vien tik vyrams. Todėl Mišiose, kuriose dalyvauja vien tik moterys, Lekciją atskaito pats kunigas, laikąs Mišias (Žr. Notitiae 1965, p. 189).
Prie šio klausimo grįžta ir kard. Lercaro savo rašte: "Pagaliau atsirado vienas kitas, kuris, remdamasis savavališku Konstitucijos apie Liturgiją aiškinimu, nustatė, kad mergytės, panelės ir moterys galį tarnauti altoriaus šventose apeigose. Iki kokio laipsnio liturgines funkcijas gali atlikti moterys, kurios per krikštą gauna teisę ir pareigą aktyviai dalyvauti šventose apeigose (Konstitucija nr. 14), tas bus netrukus studijuojama. Tačiau, kad dabartinėje liturginėje santvarkoje moterys negali atlikti tarnybos (ministerium) prie altoriaus, yra visiškai aišku. Ši tarnyba priklauso Bažnyčios nusistatymui, o katalikų Bažnyčia niekad nepavedė liturginės tarnybos moterims. Seka, kad visi savavališki šioje srityje įvedimai (naujumai) bus laikomi sunkiu bažnytinės drausmės pažeidimu ir turės būti visu griežtumu pašalinti".
Rašto gale kard. Lercaro prašo, kad su šiais nuostatais būtų supažindinti visi to krašto vyskupai, o kiekvienas vyskupas tuo reikalu paskelbtų konkrečius nuostatus savo vyskupijai.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
