Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEOGRAFINIS - ISTORINIS LIETUVOS VARDYNAS PDF Spausdinti El. paštas
Paruošė Bronius Kviklys: MŪSŲ LIETUVA. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. Liet. Enciklopedijos Leidykla Bostone. Leidėjas Juozas Kapočius. I tomas, 1964 m., 752 psl. II tomas, 1965 m., 750 psl. Knygos kietai įrištos, 26 x 18 cm formato, gausiai iliustruotos.

Turėjo prabėgti 60 metų nuo lenkiškojo "Slownik geograficzny" 16-kos tomų geografinės - istorinės enciklopedijos, kuri davė ir Lietuvos vietoves, kol sulaukėme jau lietuviško panašaus leidinio apie Lietuvą ir lietuvių gyventas žemes. Ko nespėjo atlikti nepriklausomoji Lietuva, padarė didelio užsimojimo ir geležinės ištvermės vyras emigracijoje. Broniaus Kviklio "Mūsų Lietuvos" jau turime du solidžius tomus; ruošiami dar du. Šį didelės reikšmės veikalą pavertė knygomis ir gana plačiai paskleidė J. Kapočius, jau su "Lietuvių Enciklopedija" užsirekomendavęs kaip įžvalgus fiinansų ir žmonių organizatorius nebūtinai praktiškam reikalui. Apie pora šimtų bendradarbių padėjo B. Kvikliui sutelkti faktinės ir iliustracinės medžiagos, ypač iš pastarųjų laikų, ko negalima rasti raštuose. Didžiąją medžiagos dalį surinko pats autorius Kviklys, jis galutinai parašė visus tekstus, išskyrus kelis trumpus įtarpus, kurių autoriai nurodyti paraštėse.

Vienam asmeniui neįmanoma pagrindinai recenzuoti pusantro tūkstančio puslapių veikalą, apimantį istoriją, geografiją, etnografiją, ekonomiką, architektūrą, šiek tiek tautosakos, ir, žinoma, statistiką, šiuo atveju mėginama užregistruoti patsai "Mūsų Lietuvos" pasirodymo faktas, supažindinant žurnalo skaitytoją su knygų turiniu ir pavidalu. Atitaisomi keli netikslumai. Nesiimama tikrinti visi istoriniai ir kitokie faktai; tai jau iš šalies atliko ar atliks savo sričių specialistai. Žurnalistas Br. Kviklys yra žinomas savo "Genocide" angliška knyga (1949) ir visa eile jo redaguotų žurnalų bei knygų. Savo patirtimi jis yra kvalifikuotas sistemingam kraštotyros veikalui paruošti, tai jau matyti iš pusės atlikto darbo. I tomo į-žangoje autorius pristato "Mūsų Lietuvą" šiais kukliais žodžiais:

"Didžiulė mūsų išeivių meilė savo ar savo tėvų gimtajai žemei, Lietuvai, paskatino mane paruošti knygą, kurioje kiekvienas rastų pasiskaityti apie vietovę, iš kurios jis ar jo tėvai kilę... Stengiausi laikytis mokslinių reikalavimų, mokslinės tiesos. Tačiau veikalą rašiau ne mokslo žmonėms, o eiliniam Lietuvos mylėtojui-ai. Taigi nevengiau dėti ir tokių dalykų, kurie ... dažnai laikomi pasakojimais, padavimais. Neapkroviau skaitytojo ir smulkia dokumentacija. Kam tai bus įdomu, panaudotus šaltinius ras ... duodamoje bibliografijoje. Pagal išgales panaudojau man prieinamą kai kurią archyvinę medžiagą, miestelių monografijas, spaudos korespondencijas, savųjų ir svetimtaučių autorių raštus apie Lietuvą".

Svarbesnieji talkininkai, suteikę žinių apie atskiras vietoves žodžiu, laiškais, rašiniais, nuotraukomis buvo: prof. S. Kolupaila, prof. Z. Ivinskis, R. Krasauskas, prel. M. Krupavičius, prof. Ig. Končius, Pr. Čepėnas, J. Dainauskas, Al. Ružancovas, A. Mažiulis, dr. Al. Račkus, J. Lingis, VI. Žilėnas, B. Pupalai-gis ir daug kitų. I tomo kalbą taisė Petras Žilionis, II tomo — Feliksas Kudirka. Fotografijomis iš kitų leidinių daugiausia aprūpino D. čibas, o II tomui dar ir Vyt. Rei vytis. Albinas Kernius braižė žemėlapius ir kelias iliustracijas.

I tomo turinys: Lietuvos žemė ir žmonės (geografija ir istorija, 60 psl.). Vilnija (pietryčių Aukštaitija, apskritimis, 450 psl.). Lietuvių gyvenvietės Gudijoje (24 psl.). Rytų Aukštaitija (Zarasų, Breslaujos ir Švenčionių aps., 208 psl.). II tomas: Rytų Aukštaitijos tęsinys (Utenos ir Rokiškio aps., 193 psl.). Lietuvių gyvenvietės Latvijoje (15 psl.). Vidurio Lietuva (Kauno, Kėdainių, Ukmergės, Panevėžio ir Biržų aps., 524 psl.). Grupuojant apylinkes prie miestelių, aprašyti ne tik geografiniai objektai ir ryškieji istoriniai įvykiai, bet ir lietuvių tautos atbudimo, valstybės kūrimo, laisvės kovų, rezistencijos momentai su detalėmis, kurių niekur kitur nerasi. Suminėta tūkstančiai eilinių ir neeilinių žmonių vardų ir jų likimų, susijusių su atitinkama vietove.

Sekančiuose tomuose (III ir IV) bus Šiaulių aps., Žemaitija, Užnemunė ir Mažoji Lietuva (su buv. Rytprūsių dalimi). Taigi apimama ne tik administracinė, bet ir etnografinė Lietuva. Veikalo įvade išsamiai panagrinėta ir pailiustruota žemėlapiukais Lietuvos administracinių ir etnografinių sienų ir gyventojų statistikos kitimas, daugiausia remiantis prof. dr. K. Pakšto studijomis. Istorijos apžvalgą (16 psl.) parašė Br. Kliorė.

Įdomu palyginti "Mūsų Lietuvą" su minėtuoju "Slovraik geograficzny", kuriuo dažnai naudojosi "Lietuvių Enciklopedijos" bendradarbiai lokalinėms vietovių istorijoms, o taip pat ir Br. Kviklys. Tasai lenkų paruoštas leksikonas buvo išleistas Varšuvoje 1880 - 1902 m., redaguotas trijų asmenų, remiamas visuomenės savame krašte ir talkinant valstybinėms įstaigoms. Lietuva jiems terūpėjo kaip buv. unijinės valstybės dalis, tačiau vis dėlto gana detaliai aprašė ne tik didesnius miestus, bet ir daugelį dvarų, miestelių, kaimų. Pačių lietuvių to "Slowniko" autoriai kaip ir nematė: Lietuva jiems buvo visų pirma lenkiškai kalbančių miestų ir dvarų šalis. Tie 16 tomų išėjo be jokių iliustracijų, be žemėlapių — dėl lėšų stokos. Redaktoriai būdingai rašė savo I tomo į-žangoje: "Geriau pradėti ne visiškai tobulai, kad tik su gera valia pataisyti, negu laukti, rinkti metų metais ir ... nieko neatlikti". Ši pastaba taikytina ir vertinant Br. Kviklio "Mūsų Lietuvą": jei autorius, siekdamas tobulybės, atidėliotų veikalo išbaigimą dar keletą metų, gal būt, niekad jo nesulauktume atspaudinto - O dabar, pastebėjus vieną kitą klaidą (jų, be abejo, pasitaiko), galima bus atitaisyti paskutiniojo tomo pabaigoje.

"Mūsų Lietuva" — tai ne tik miestai ir dvarai, kaip lenkiškajame Lietuvos vardyne, bet visų pirma atbudusi ir švieson i ėjusi tauta,išaugusi ir kaime, ir mieste, ir taip pat dvaruose. Pastariesiems Br. Kviklys nerodo tradicinės šovinistinės paniekos, kaip dažnai užtinkama lietuvių publicistikoje, bet objektyviai įjungia juos į Lietuvos visumą. Neretai autorius randa ir buv. dvarininkų nuopelnų atsikuriančiai valstybei ir sąmonėj ančiai tautai. Dvarų reikšmei pailiustruoti paminėsiu Rokiškio dvare gr. Tizenhauzo privatinę muzikos mokyklą, kurios istorija duota "Mūsų Lietuvoje". Toje mokykloje gavo pagrindinį išsimokslinimą tokie lietuvių kompozitoriai, kaip Juozas   Gruodis,   J.

Tallat-Kelpša, Mikas Petrauskas. Arba iš Veprių dvaro istorijos patiriame, kad tenai surinktoje paskutiniojo savininko Marijono Platerio bibliotekoje, po bolševikų apiplėšimo 1918 metais, buvo rastas S. Daukanto rankraštis "Darbay senųjų Lituwiu yr žemaycziu".

šia proga prisimena kitas panašaus pobūdžio neretai cituojamas bene pirmasis Lietuvos dalies istorinis-geografinis abėcėlinis leksikonas. Tai yra Karaliaučiaus kunigo Kasparo Hennenbergerio "Erclerung der Preūssischen grössern Landtaffel oder Mappen. Mit leicht erfindung aller Stedte, Schlösser, Flecken, Kirchdörffer" etc., i: leista Karaliaučiuje 1595. šalia vertingos medžiagos, toje knygoje pridėta visokių pasakėlių. Pvz., apie lietuviškąjį Taplaukių kaimą ir pilį parašyta tiek: "Taplaucken. 0, 21. Ein Schloss ward anno 1376 von Kynstutt verheeret. Anno 1566 den 21 Januarii ist alda von einam Hunde ein Schwein geworffen worden, sol lebendig geblieben sein" (psl. 451). Nevisada sena knyga — gera knyga. Br. Kviklio veikale tokių niekų nėra.

Iš lietuviškų istorinių - geografinių monografijų, kurias panaudojo ir B. Kviklys, paminėtinos šios knygos: kun. dr. J. Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, Kaunas 1938; inž. K. Šakenis, Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje, Kaunas 1935; P. Biržys (Aki-ras) Alytaus aps. (1931), Biržų aps. (1932), Kėdainių aps. (1934), Mariampolės aps. (1937), Mažeikių aps. (1937) ir kelių miestelių monografijėlės; J. Baltakevičius, Lietuvos miestai, Šiauliai 1932; Pr. Barkauskas ir AL Vabalas, Vadovas po Lietuvą, Kaunas 1938; gausi literatūra apie Vilnių ir eilė kitų knygų. Bet toji literatūra neapėmė visos Lietuvos, jos vertė taip pat labai nevienodo lygio; svarbiausia, tos knygos jau pasenusios ir sunkiai begaunamos. "Mūsų Lietuva" užpildys jau seniai jaučiamą spragą to pobūdžio kraštotyros literatūroje.

Bibliografija, labai išsami, duota didžiųjų skyrių — Lietuvos sričių — pabaigoje, suklasifikuota keturiomis pastraipomis: I knygos ir brošiūros, II žemėlapiai ir planai, III periodika ir enciklopedijos, IV periodikos ir enciklopedijos atskiri straipsniai. Įvado gale duota 280 bibliografinių pozicijų, Vilnijos — 284, nebekartojant ankstesniųjų; Rytų Aukštaitijos bibliografiją sudaro 180 dalykai. Vidurinės Lietuvos bibliografija bus III tome. Išnašose yra papildomų bibliografinių nuorodų ir talkininkų pavardžių. Pasitaiko netikslumų prie pavardžių, pvz. A. Salys rašomas be dr. titulo (I 203, 241 p.), o toksai J.Gabrys (Paršaitis)—-su dr., nors jis toks nebuvo (I 274). Pasigendu dr. Povilo Rėklaičio veikalų bibliografijoje (1962 m. knyga apie D. L. Kunigaikštijos meno paminklų tyrinėjimus, studijos apie Lietuvos bažnyčias "Comment. Balticae" ir kt. vokiečių kalbos leidiniuose, "Aiduose" ir kitur). Panaudoti to autoriaus straipsniai "Lietuvių Enciklopedijoje", matyti, davė B. Kvikliui pakankamai medžiagos trumpai panagrinėti Lietuvos architektūrinių paminklų istoriją.

Kai kurių senų planų bei žemėlapių reprodukcijoms tekste reikėjo tiksliau nurodyti šaltinį, pvz. Vilniaus planams (I 87, 90, 104). Reikalingi preciziškesni panaudotųjų Brauno, Hohenbergo, Boguc-kio, Makovskio, Smuglevičiaus planų ir piešinių bibliografiniai šaltiniai, nes tokia bibliografinė pozicija, kaip Nr. 382: "Vilniaus miesto planai iš Balinskio, Brauno ir kt. veikalų" yra nepakankama.

Teko girdėti kalbant, kad "Mūsų Lietuvoje" perdaug dėmesio rodoma sovietinės Lietuvos spausdi-niams kaip šaltiniui, kad perdaug rašoma tekste bei iliustruojama, kas atlikta sovietinėje okupacijoje. Matyt, turima galvoje tokie aprašymai, kaip Kirtimai (I, 165: "Aero stoties rūmų fasadas papuoštas įvairių bolševikų veikėjų statulomis") ir panašios vietos. Jei autorius būtų ilgiau nudelsęs knygos spausdinimą ir dar kartą viską koregavęs, gal būtų išvengęs tokių "išsišokimų". Bet tai tik trupinėliai, nemažiną veikalo patikimumo. Kažin ar kuris kitas lietuvių veikalas buvo taip detaliai suregistravęs okupantų padarytas skriaudas Lietuvai, kaip kad atliko Br. Kviklys. Tik paskaitykite įvado 62 psl., Gervėčius (I, 197-199), Valažiną (I, 273) ir t.t. Vilnijos lietuvių patriotizmui būdingas 1939 m.
lazūniečių žygis 120 km pėsčiomis į Vilnių pamatyti Lietuvos kariuomenę. Gražus lietuvių tautinio sąjūdžio aprašymas Vyžuonose (II, 1C4), kaip ir kitose vietovėse. I tome daug vietos skiriama lietuvių kovai už savąsias teises Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. II tome randame daugiau epizodų iš rezistencinių kovų vokiečių ir sovietų okupacijose, nors to netrūksta ir I tome. Pvz., Semeliškėse (I, 515) įsteigtas Lenino vardo kolchozas vietos ūkininkams "išlaisvinti" — taikliau nepasakysi. Tiems skaitytojams, kuriems "užkliūva" viena kita okupuotos Lietuvos naujo pastato nuotrauka, reikia pasiskaityti tekstuose, kokia kaina lietuvių tautai tie pastatai atsirado.

Nors kalba buvo taisyta specialistų, viena kita vieta prašosi tikslesnio sakinio. Pvz., I t., 254 psl-skaitome, kad arkivysk. M. Reinys XIX a. gale lankė mokyklą Ašme-nėlėje. Tur būt, ne lankė, kaip arkivyskupas, bet mokėsi dar vaikas būdamas. II t. 170 psl. parašyta: "čia tenka pažymėti, kad tautinio atgimimo ir parapijos atgavimo darbe labai daug dirbo šviesus ūkininkas ..." Trumpiau ir paprasčiau būtų: "Tautiniam atgimimui kelti ir parapijos teisėms atgauti daug dirbo ...".

"Mūsų Lietuvos" iliustracijų tarpe randame retų ir reikšmingų dokumentų reprodukcijų. Pvz., Latvijos lietuvių veikla Gryvos miestelyje. Alūkstos aps., pailiustruota plakato nuotrauka, kurioje įskaitome: "Pirmas Lietuviškas Literatiškai dramatiškas vakaras Gryvoje 1904 m. dienoj Gruodžio Seredoj. Programas I Amerika Pirtyje ... II Neatmezgamas mazgas. Farsą vienoj veikmėje P. Veikiančios ypa-tos ..." (su rusiškai įrašytu "spausdinti leista"). Kitur randame panašų plakatą: "Pirmas Lietuviškas vakaras Kamajuose. Nedėlioję 9-tą dieną lapkričio 1908 m. rengiamas naudai blaivininku draugyjos. Programa: Lietuvių himnas — Dr. V. Kudirkos. I. "Musu bajorai "dramatiškas ..." Iš lietuvių gyvenviečių Gudijoje (gaila, nėra orientacinio žemėlapio) kažkur Mogiliavo srityje, Malkavos kaime 1885 m. iš Utenos aps. nusikėlę lietuviai ūkininkai dar po maždaug keturiasdešimties metų turėjo lietuvišką skaityklą (žr. fot. I, 534 psl. su įskaitomu užrašu lentoje prie pirkios "Skaitykla"). II t. 89 psl. randame Jono Biliūno laiško faksimilę, kuri pradedama šitaip: "Zakopane, 3.1.1906. Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! Sveiki gywi broli Juozapai, Marti ir vaikai..."

Nors "Mūsų Lietuvos" tekstas suglaustas, prikrautas faktų, datų, vardų, bet parašytas vaizdingai, sklandžiai skaitomis. Tokie skyreliai yra V. Rastenio parašytas apie Spitrėnų kaimą ir dvarelį (II t.), arba A. Mažiulio ir kitų Pasartės kraštas ir Dusetos (I, 571-595). Į-domi Pasartės žemėlapio schema, čia matai ne tik gyvenvietes, bet ir tokius ežerėlius, kaip Duburaitis, Čičirys, Duburys, Kampuolis, Kriaunakumpis etc. ir, aišku, visko centre yra patys Sartai. Šiame "krašte" B. Urbonas ir A. Mažiulis buvo surinkę lietuvių kalbos žodynui net po 20.000 žodžių kiekvienas. Surinkę ir suskaičiavę. Panašių taip pat gerų žemėlapių schemų yra daug abiejuose tomuose, pvz. Antalieptės, Salako, Rimšės apylinkių. Tos schemos daugiau pasako už vieno kito objekto nuotrauką. Įdomiai ir gana komplikuotai Rokiškio miesto augimo istorijai paryškinti reikėtų miesto plano. Jį iš dalies atstoja 1810 m. panoraminis piešinys ir 1929 bei 1961 m. panoraminės fotografijos. Rokiškio miestui ir dvarui, kuris yra pačiame mieste, skirta 13 iliustracijų.

Fotografijų yra daug, ir labai gerų, niekur nematytų, visai naujų ir senų; yra ir reprodukcijų iš kitų leidinių. Jos nenumeruotos. A. Bendorius suskaitė II tome 973 iliustracijas (žr. jo recenziją "Drauge" 1965.X.9, 16, 23). I tome jų gal kiek ir mažiau, nesuskaitytos. Knygų vertę labai kelia šimtai nuotraukų, atliktų Lietuvoje 1958 -1964 metais, ypatingomis B. Kviklio pastangomis susiradus žmonių, kurie jam tas nuotraukas padarė ir atsiuntė. Tai daugiausia miestelių bažnyčios, varpinės, vaizdai. Žemėlapiai - schemos, kurių I tome yra 43 ir II tome 33, daugiausia specialiai nubraižyta šiam leidiniui; dalis reprodukuota. Būtinai reikėtų paskutiniojo tomo gale duoti visų žemėlapių raidinį sąrašą su puslapių  nurodymais.  Kai  kurios schemos nevisai ryškios, perdaug sumažintos, pvz. Nr. 22, 4. Vilnijos planas (Nr. 20) turi du vienodus parašus — užtektų vieno. A. Bendorius gana išsamiai panagrinėjo "Mūsų Lietuvos" kartografiją savojoje recenzijoje, tai čia to nebekartosime. Parašuose galime atitaisyti I, 87 psl.: rašytina "iš... 1576 atlaso", kaip ir 89 psl.

I tomo 38-39 psl. duotosios archeologinės pastatų konstrukcijos gana fantastiškos, geriau vieton tokių iliustracijų duoti tikras atkastųjų priešistorinių pastatų liekanų fotografijas, kurių galima rasti naujojoje literatūroje. I, 92 psl. nuotrauka yra ne katakombų, o kolumbariumo (plg. Liet. Enc. XII 246 kitą nuotrauką). I, 100, 129 psl. nuotraukų parašuose yra Lukiškio a., o tekste rašoma Lukiškių. Psl. 1C2 fot. — reikia paaiškinimo, ką reiškia Safianikai. Psl. 115 — reiktų pažymėti, kad šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mitrą 1941 m. rekonstruavo arch. J. Mulokas. Psl. 238 Medilo apyl. gražusis kryžius - koplytėlė yra tas pats, kaip ir anksčiau duotoje Mikulčių km. pirkios nuotraukoje. Psl. 264 po fotografija parašyta Daubuciškių kenesa, o tekste tasai pastatas vadinamas mečete. Liet. Enciklopedijoje tasai kaimas vadinamas Daubųtiškis (su mečete). Tie maldos namai yra totorių, taigi mečetė, nes kenesa yra karaimų sinagoga, kaip ir Trakuose.

I,    678 psl. tariamoji Švenčionių bažnyčios nuotrauka iš tikro yra Obelių bžn., o II, 149 psl. Obelių vardu įdėtoji fotografija priklauso Švenčionims. Tai gal vienintelis pastebėtas sukeitimas iš per tūkstančio nuotraukų. Plg. II, 151 psl. Obelių miestelio aikštės nuotrauką ir Liet. Enc. XX 518, 519. I, 393 psl. — ne "senas svirnas", o rūkykla, Ig. Končiaus fotografuota Ustronės dvare. 735 psl. pirtis prie Ūkojo ežero yra S. Kolupailos nuotrauka.

II,    45 psl puiki ežerėlio fotografija yra Kazio Daugėlos. Jei jau buvo dedami kitų nuotraukų autoriai, galėjo būti suminėti ir pastarieji atvejai. II, 66 psl. 1982 m. nuotraukoje matoma medinė Pakalnių bažnytėlė, o tekste rašoma mūrinė. Ir priešingai, 154 psl. Lukštų bažnyčia aiškiai akmenų mūro, o tekste — medinė. 73 psl. Skiemonių bažnyčios nuotrauka atžymėta 1962 metų data, o "Liet. Enciklopedijoje" (XXVIII 43) jai pridėta fotografo Vyt. Augustino pavardė be jokios datos. Nesiderina. 271 psl. Lietūkio sandėliai iškeltini iš Kauno į Klaipėdą, kur jie buvo pastatyti. 404 psl. kapinaitės — ne Josvainių apylinkėje, o Aukštadvaryje, Trakų aps. (matyti tipingi dzūkiški kryžiai). 527 psl. Kernavės šešiakampis pastatas yra ne varpinė, o koplyčia arba bažnyčios sandėlis — klėtis. II t. 241 psl. fot. yra ne Kauno bazilika, o Šv. Jurgio bažnyčia Kaune, šios klaidos suregistruotos ne kaip priekaištas autoriui ar leidėjui, bet kaip patarnavimas "Mūsų Lietuvos" savininkams: jas galima pieštuku atitaisyti, nelaukiant paskutiniojo tomo pasirodymo su klaidų atitaisymais. Tokioje daugybėje iliustracijų panašios klaidos yra visiškai žmogiškos ir ypatingai šių knygų leidimo sąlygose pateisinamos.

Iš ypatingų nuotraukų pažymėtinos: I, 503 p. — Talpūnų k. kapinių kryžius (1947 m.) su "Gedimino stulpų" ornamentu; II, 32 p. — Tauragnų bažnyčia paprastoje pirkioje (1960 m.), sudegus tikrajai bažnyčiai; Kaunas 1941 metais dūmuose, "žaliasis tiltas" susprogdintas ir sukri tęs į Nemuną;

I,    295 p. — Smilginių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus valdyba su sermėgomis ir smokingais;

II,    280 p. — patvorin išmesti Lietuvos "Nežinomųjų kareivių" paminkliniai kryžiai Kaune, ir daug kitų — kas kam Įdomu. Tik abejoju, ar su veikalo rimtimi ir dokumentišku pobūdžiu derinasi tokios teatrališkos pozuotos nuotraukos, kaip jaunimas su tautiniais kostiumais Kauno apylinkėse (II,272, 318, 382). Miesto jaunimas tokių sceniškų kostiumų laisvalaikiu nebedėvėjo. Atrodo, kad tai dainų ir šokių ansamblio dalyviai, nufotografuoti "turistiniams" leidiniams iliustruoti. Jau geriau rodyti tuos kostiumus dainų švenčių estrados ar teatro scenos nuotraukose, nes tam jie buvo skirti po 1930 metų Kaune.

I tomo fotografijos atspausdintos techniškai geriau už II tomą, kur dalis nuotraukų išėjo per tamsios ar dėmėtos, nors jų originalai buvo geri (pvz. 22, 30, 33, 52, 58, 75, 77, 82, 87 ir t.t.). Sekančiuose tomuose reikia išvengti tokių pertamsių tonų, kur dingsta nuotraukų detalės, žinome, kad spaustuvė yra pajėgi geroms iliustracijoms reprodukuoti.

Grįžtant į tekstus ir "Mūsų Lietuvos" suredagavimą, pageidautina sisteminga Lietuvos administracinio paskirstymo istorija. Jos nėra veikalo pradžioje, tai galėtų būti paskutiniojo tomo gale, prie bendrųjų visų tomų rodyklių. Lietuvoje negyvenusiam pasidaro neaišku, kada gubernijos išvirto sritimis, kaip apskričių ir valsčių sistema pakito į rajonus ir apylinkes ir pan. I, 251 psl. išnašoje pažymėta, kad medžiagos suskirstymui apskritimis laikomasi J. Andriaus žemėlapio (Liet. Enciklopedijos leidykla, 1956 m). Duotas XIX a. Lietuvos, (I, 17 psl.) ir vokiečių okupacijos 1942-44 m. administraciniai žemėlapiai. Taip pat praverstų abėcėlinė rodyklė su paaiškinimais, ką reiškia visokie administraciniai pavadinimai (apylinkė, apskritis, gubernija ir t.t.). II, 8 psl. tarp kitko pažymėta, kad Utenos apkritis išbuvo iki 1950 metų, kada okupacinė valdžia sudarė rajonus.

Tokios plačios apimties veikalą, kaip "Mūsų Lietuva", nelengva sistemingai suskirstyti knygose. Paprasčiausia yra leksikoninė tvarka pagal abėcėlę vardais, kaip enciklopedijose. Bet tada nukenčia turinys, neišlaikomas sąryšis tarp gretimųjų vietovių ir įvykių. Br. Kviklys logiškai pasirinko kitokią sistemą, kur vietovės grupuojamos vienon vieton. Bet ir tuo būdu kai kurie gretimieji kaimai, esą abipus apskrities sienos, atsiskiria knygoje per šimtą puslapių ar net į atskirus tomus. Norint susirasti kurią nors vietovę, labai padeda tomų gale pridėtosios vardų rodyklės pagal abėcėlę. Tik paskutiniajame tome reikėtų tas rodykles perredaguoti į vieną visiems tomams ir dar papildyti jas kaimais ir dvarais, kurie tekstuose ne tik minimi, bet kartais išsamiai aprašyti, tačiau dabartinėse rodyklėse nesurašyti. Kažkaip išėjo, kad II tome nėra knygos turinio pagal puslapius, o tik abėcėlinė rodyklė.

Duodant iliustracijų šaltinius, vieniems daroma išimtis ir nurodoma, kaip Cz. Jankowskio "Powiat Oszmianski", kiti nepaminėti, kaip P. Biržio knygos. Gaila, kad Br. Kviklys nesulaužė įprastos tradicijos mūsų spaudoje ir savo knygų iliustracijose nerašo architektūrinių objektų autorių vardų — architektų ar inžinierių. O tai būtų svarbiau už fotografų pavardes. Daugumos Lietuvos pastatų, ypač statytųjų nepriklausomybės laikais, architektų pavardės žinomos, ir jos turėtų būti minimos po nuotraukomis, kaip minimi dailininkų vardai su jų paveikslų reprodukcijomis. Kaip atrodytų, jei, sakysim, Čiurlionio ar Rimšos kūrinių reprodukcijos būtų atžymėtos tik jas fotografavusių asmenų vardais? Bet taip yra skriaudžiami mūsų iškilieji architektai M. Songaila, V. Žemkalnis, S. Kudokas ir eilė kitų, kurių kūrinių nuotraukos sudėtos į knygas, o pavardės nutylėtos, kartais pažymint tik fotografą. Dar gerai, kad senesniųjų architektūrinių paminklų, kaip Vilniaus ir kt. bažnyčios ir rūmai, taip pat ir didesniųjų dvarų, architektai paminėti nors tekste. Jie dažniausiai būdavo svetimšaliai. Vadinas, svetimuosius daugiau gerbiame, kaip savuosius kūrėjus. Yra viena kita gera ii imtis: paminėtas arch. M. Mačiulskis kaip 1936 m. statytosios Petrašiūnų bažnyčios autorius, arch. V. Dubeneckis kaip 1921 m. Karmėlavos bažnyčios projektuotojas ir senojo cerkvės bokšto perdirbėjas į buv. karo muziejaus bokštą Kaune. Bet neparašyta, kad naujuosius Vytauto D. rūmus projektavo tas pats V. Dubeneckis su K. Kriščiukaičiu. Aišku, to muziejaus sodelio Laisvės statulos autorius skulpt. J. Zikaras paminėtas, lyg kad vieną statulą būtų buvę lengviau sukurti negu visą pastatą. Dar geriau būtų prie pastatų fotografijų parašyti ne tik architekto pavardę, bet ir statybos metus. Bet tai pareikalautų specialių studijų. O tai vienas knygos autorius vargu ar galėtų atlikti prie viso kito milžiniško darbo. Dar vis neturime Lietuvos architektūros istorijos, kur visa toji medžiaga būtų lengvai randama.

Ohio lietuvių gydytojų draugija, įvertindama Br. Kviklio darbo reikšmę ir užmojį, paskyrė jam savo 1964 metinę premiją už ypatingus darbus lietuvių kultūrai. Iš tikrųjų, Eronius Kviklys atsistoja su savąja "Mūsų Lietuva" greta žymiųjų Lietuvos kraštotyros ir lietuvių kultūros istorijos darbininkų. Nuoširdžiai linkime jam ištikrųjų, Eronius Kviklys atsistoja su savąja "Mūsų Lietuva" greta žymiųjų Lietuvos kraštotyros ir lietuvių kultūros istorijos darbininkų. Nuoširdžiai linkime jma ištesėti ir užbaigti visus "Mūsų Lietuvos" keturius tomus. Didelė padėka leidėjui J. Kapočiui ir veikalo talkininkams.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai