| |
|
|
|
Himnas, Atsisveikinimas, Mittelbergheim (eil.) |
 |
 |
 |
|
Parašė CZESLAW MILOSZ
|
Tarp tavęs ir manęs nėra nieko.
Nei žolės, semiančios gyvybę iš žemės gelmių,
nei gyvulio, nei žmogaus,
nei vėjo, vaikščiojančio tarp debesų.
Gražiausi kūnai yra permatomi kaip stiklas,
tvirčiausios liepsnos —vanduo, plaunantis
keleivių kojas.
Žaliausi medžiai — vidurnaktį pražydęs švinas.
Meilė — išdžiūvusiom lūpom ryjamas smėlis.
Neapykanta — sūri taurė ištroškusiam.
Bėkite, upės; kelkite rankas, sostinės!
Aš, ištikimas juodžemio sūnus, grįšiu į juodžemį,
tartum gyvenimo nebūtų buvę,
tartum dainas ir žodžius būtų kūrus
ne mano širdis, ne mano kraujas
ir ne mana būtis,
o nežinomas ir beasmenis balsas,
bangų plevenimas, vėjų choras, aukštų medžių
siūbavimas rudenį.
Tarp tavęs ir manęs nėra nieko,
bet aš gavau jėgą.
Žemės lygumomis baltų kalnų bandos
eina pajūriu troškulio malšinti,
saulės kas kart naujos linksta
į mažos, tamsios upės slėnį, ten, kur aš gimiau.
Nesu išmintingas, nei sumanus, nei tikintis,
bet gavau jėgą, kurį plėšo pasaulį.
Sunkia banga sudušiu į jo krantus
ir nutolsiu, grįšiu į aukštųjų vandenų plotus,
o jaunų bangų putos pridengs mano pėdsakus.
O, Tamsa,
pirmosios aušros žara nudažyta,
tu. lyg plaučiai, išvilkti iš žvėries sudraskyto kūno,
siūbuoji.
Kiek kartų, sulaikytas nakties vidury,
aš plaukiau su tavim
ir girdėjau keistą balsą ties tavo siaubinga
šventykla.
Tetervinų riksmas, javų šlamesys tavy augo,
ir ant stalo švitėjo du obuoliai
ir blizgėjo atdaros žirklės: — —
buvom panašūs:
obuoliai, žirklės, tamsa ir aš —
po tuo pačiu, nejudriu
Asirijos, Egipto ir Romos
mėnuliu.
Pavasariai kinta, vyrai ir moterys jungiasi,
vaikai pro miegą rankutėmis sienas braižo,
seilėtais pirštais piešia tamsius kontinentus,
keičiasi formos, griūva visa, kas atrodė
nenugalima.
Bet tarp valstybių, kylančių iš jūros dugno,
tarp užgesusių gatvių, kurių vietoje
išaugs kalnai, pastatyti iš nukritusios planetos,
nuo visko, kas praėjo, nuo to, kas praeis dar,
ginasi jaunystė, švari kaip saulės dulkė,
nepažinusi nei gėrio, nei blogio,
po tavo galingom kojom gulinti
tam, kad mindžiotum ją, kad ją peržengtum,
kad savo kvapu suktum ratą,
kuriam pajudėjus mažytis pastatas drebėtų,
kad jai alkį, o kitiems druskos, vyno ir duonos
duotum.
Niekas mudviejų neskiria.
Jei aš esu kareivis — tu esi šalmo sparnas,
šūvis, gaisro sviedinys, o iššautas
duodi tai, ko yra vertas kiekvienas gyvis.
Jei aš esu žemdirbys — tu naikini manom rankom
dirvonų žoles ir džiovini raistus,
ir vaisiai noksta, ir degtinė ištroškusioms tautoms,
lyg mana laša į gerkles.
Valdžios ištroškusiam tu juodas šydas
žemai patiestas, dengiantis žmonių namus.
Valdovas bronzo koja skaldo miglas
ir trykšta geležinė kibirkštis
ir choras griaudžia, garbindamas teisdavį,
kol mūsų tvano žiedas nepaplaus.
Dar tyli trimitas,
šaukiantis visus po lygumas ir gulinčius.
Paskutiniųjų ratų dundesio arimai dar negirdi.
Tarp tavęs ir manęs nebėra nieko.
ATSISVEIKINIMAS
Kalbu tau po daugelio tylėjimo metų,
mano sūnau. Nebėr Veronos.
Pirštuose sutryniau plytos dulkę. Štai kas lieka
mums
iš didelės gimtųjų miestų meilės.
Sode girdžiu tavo juoką. Ir kvapas svaigstančio
pavasario
šlapiom šakelėm artinasi prie manęs,
manęs, kurs netiki į jokią laimės jėgą,
kur pergyveno jau kitus ir pats save.
O, kad žinotum tu, kaip būna kartais naktį,
kai kas nors bunda staigiai ir paklausia
plakančios širdies: ko tu dar nori,
nepasotintoji? Pavasaris, lakštingala dainuoja.
Sode vaikų juokas. Pirmoji tyra žvaigždė
atsiveria ties nepražydusių kalnų miglom,
ir vėl lengva daina ant mano lūpų krenta,
ir vėl esu jaunas, kaip anuomet, Veronoj.
Atmest, atmesti viską. Juk ne to man reikia.
Nenoriu nieko prisimint, nei grįžt atgal.
Miegokite, Romeo ir Julieta, guoly sutaršytų
plunksnų.
aš jūsų rankų sujungtų iš pelenų nekelsiu.
Tuščias katedras tegu lanko katinas
ir akim šviečia ant altorių. Lai apuokas
ties negyvu, aštriu skliautu sau lizdą suka.
Kaitrų, baltą vidudienį žaltys griuvėsiuos
tegu sau šildosi tarp pelenų ir tyloje
tegu apjuosia blizgančiu lanku beprasmį auksą.
Aš negrįšiu. Aš noriu žinoti — kas mums lieka,
pavasarį atmetus ir jaunystę
ir trapumą lūpų,
iš kurių karšta banga
aistringą naktį plaukia.
Dainas atmetus, vyno kvapą,
skundus ir priesaikas ir naktį deimantinę
ir žuvėdrų klyksmą, kurį seka juodos saulės
spinduliai.
Koks grūdas liks
iš obuolio ir iš gyvenimo, kurį mums perpjovė
ugninis peilis?
Tikėki man, sūnau, nelieka nieko.
Tik brandaus amžiaus vargas.
delne likimo ruožas,
tik vargas, daugiau nieko
MITTELBERGHEIM
Stanislavui V i n c e n z u i
Vynas miega Reino ąžuolų statinėse.
Mane išbudina mažos bažnyčios varpas
Tarp vynuogynų Mittelbergheimc. Girdžiu
Kaip šaltinėlis teška rentiny, kaip klumpės
Kaukšnoja gatvėj. Džiūvantis tabakas
Palėpėje, ir plūgai, ir mediniai ratai.
Ir šlaitai, ir ruduo šalia manęs.
Dar tebesu užsimerkęs. Neragink.
Ugnie, galybe, jėga, dar ne laikas.
Daug metų gyvenau ir lyg šiame sapne
Jutau, kad siekiu nutolstančią ribą.
Kur išsipildo garsas ir spalva
Ir susijungia žemiškosios būtys.
Prievarta lūpų man dar neatverki,
Leisk man tikėti, viltis, jog pasieksiu.
Stabtelėti duok man Mittelbergheinu
Žinau, kad privalau. Šalia manęs
Ruduo, mediniai ratai ir tabako lapai
Palėpėje. Ir šičia, ir visur
Manoji žemė, kur beatsigręžčiau
Vis viena, kokia kalba beišgirsčiau
Mylinčių šneką ir vaiko dainelę.
Aš, laimingesnis nei kiti, paimsiu
Šypseną, žvilgsnį, žvaigždę, šilko klostę
Ties kelių linija. Giedras, akylas
Žingsniuosiu šlaitais, švytint švelniai dienai
Virš upių, miestų, plentų, papročių.
Ugnie, galybe, jėga, laikanti mane
Ant delno, suaižyto raukšlėmis,
Nelyginant didžiais tarpekliais, iškedentais
Vasario vėjo. Teikianti tvirtybės
Išgąsčio mirksnį, nerimo savaitę.
Ne laikas dar, tegul subręsta vynas.
Tegul keleiviai miega Mittelbergheirie.
Vertė Tomas Venclova
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
