Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MINIATŪR0S APIE PAVASARĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BALYS AUGINAS   
ŽIBUTĖ                                                           
                                                                           
Ji rymo čia, paklydus pamiškės pašlaitėj,
Tarp samanų baugščiom akim vis dairosi  namų.
Lyg išvyta pamotės pasakų našlaitė,  
Ji dreba nuo gūdaus pelėdos juoko ir verksmų.

Nedrąsiai kelia mėlynas akis į dangų —
Ir perlo ašaroj sutvyska meilės spindulys   
Ir ją svajonių princas — jaunas mėnuo randa
Ir siūlo jai žvaigždžių pilnas dausų pilis — — —

 
PAKALNUTĖ

Lyg išsipusčiusi, išlepinta šokėja,
Grakščiai ji šoka miško aikščių glūdumoj.
Liaunučiu liemeniu vilioja rūstų vėją,
Ir girtas kūno jos kvapais, jis miega neramiai


Susėdę po egle, žili miškų barzdukai
Į šokio taktą ploja vaikiškais delnais   
Staiga aistringam allegretto šokis jos nutrūko
Ir tyliai ilsisi, svajodama jinai.

VIDUDIENIS

Didžiulio saulės korio tirpsta gelsvas vaškas
Ir laša žemėn dideliais sodriais lašais.
Lopšinės nebeošia susimąstęs miškas,
Ir vėjas liaujas supti lizdą su mažais —   

Ant vieškelio sugulę dulkės — lyg plaštakės,
Pailsusiais sparnais sutūpusios būrin — — —
Troškioj kaitroj užsnūsta liepos plačiašakės,
Ir bitės slepiasi vėsion žiedų taurėn.

RYTAS

Saulė dideles šviesias akis atmerkia,
Lyg nubudęs linksmas kūdikis lopšy
Ir giedriu žvilgsniu į mano skurdžią pirkią
žvelgia. O naktis sutirpsta pamaži — — —

Rytas — užmiegotais skruostais piemenėlis —
Tingiai gena lankon būrį debesų.
Ir po mano langu čeža gelsvas smėlis —
Aidi tylūs žingsniai kojų jo basų.

Ir girdžiu, — tai pro vartus dainuodamas jis
Eina ir ant kelio groja alksnio vamzdeliu.
O migla nuo pievų, tartum žąsys,
Klusniai seka paskui dulkėtu keliu — — —


ŽALIASIS NOKTIURNAS

Plaukia tvenkiniu mėnesio ragas
Ir nugrimsta sidabro dugne —
Ir gelmė suliepsnoja ir dega
Tartum pelkių žaliasis rapsodas,
Senų maurų aksomo ugnia.
Sužavėtas vandens lelija,
Jaunas varlinas stygina  c e l l o
Ir užgroja — net žydintis sodas
Apsiverkia žiedelių rasa — — —
Mėnesienoje žemė visa
Girdi liūdnąją varlino gėlą.

TYLA

Ant miško samanų aksomo miega vėjas —
Nuvargęs karaliūnas užkeiktoj pily. —

Užsnūsta ir kalnų šaltinis, neramiai šlamėjęs,
Ir jų sapne ramiam tu pamatyt gali,

Kaip debesys, bures pailsusias nuleidę,
Užkliuvę už pušų viršūnių, stovi lyg laivai.

Kaip ežero sapnuojančio stiklinį veidą
Nutvieskia saulės žvilgantys šarvai   

Ir praveria tingias akis pabudus ežero gelmė —
Tarp medžių aidi rytmečio tylos giesmė.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai