| |
|
|
|
Parašė Č. GRINCEVIČIUS
|
Tai buvo taip seniai, kad nežinome, kaip tą laiką nusakyti, nes atsitiko anksčiau, negu atsirado mūsų amžiai, metai ir dienos. Tai buvo tada, kai pasaulis dar nebuvo baigtas tverti.
Danguje vyko dideli planavimai. Patys išmintingiausieji angelai buvo sukviesti į sumanymų bei įvykdymo komitetą ir stropiai dirbo. Tie, kurie ir tenai buvo vadinami astronomais, matematikais didžiuliuose sidabro lakštuose auksiniais skriestuvais braižė kelius, kuriais turėjo netrukus riedėti iš dangaus krosnies išleidžiamoji saulė. Reikėjo taip apskaičiuoti, kad jos keliai per amžių amžius nesusidurtų su kitais dangaus ugniniais kūnais, kurie iš labai toli paprastai žvaigždėmis vadinami. Dar kita angelų išminčių grupė braižė kelius keletui mažesnių kūnų, kurie turėsią būti saulės kaimynystėje ir naudotis jos šilta apsauga nuo begalinių erdvių speigų.
Kai visa tai buvo padaryta, dangaus Valdovas, susipažinęs su planais, davė savo sutikimą, tardamas: "Fiat!".
Po to prasidėjo nauji darbai. Atskira dangaus dvasių grupė rūpinosi ir prakaitavo ties mažyčiu erdvių kūnu: ruošė smulkiuosius planus ir piešė įvairius kontūrus tam, kas vėliau turėjo vadintis Žeme.
Danguje kiekvienas darbas dirbamas su dideliu džiaugsmu, nes ten jis nėra laikomas bausme, kaip tai atsitiko vėliau mūsų minimoj Žemėj. Tačiau tokio pasitenkinimo, koks kilo planuojant Žemę, tenai dar nėra buvę. Sutvertojas, mat, buvo pažadėjęs Žemėj įkurdinti gyvų būtybių. Jos būsiančios panašios į Jį ir kitus dangaus gyventojus, o atlikusios tam tikrą stažą, galėsią būti perkeltos į dangaus aukštybes ir papildyti laimingųjų angelų eiles. Kas gi nesidžiaugia, kai jų giminė didėja!
Taigi, kaip sakėme, darbai ėjo dideliu stropumu. Vieni planavo Žemės dydį, dienos ir nakties ilgį, kiti — geografai, geologai, hidrologai— nustatinėjo vandens ir sausumos ribas, braižė žemės paviršių. Kad būtų įvairiau, vandens plotuose numatė daugybę didelių ir mažų salų, o sausumoj — tiek pat ežerų, upių ir pelkių.
Buvo numatyta, kur bus lygu, kaip delnas kur turės stovėti labai aukšti ir dantyti akmenų kalnai, kaip tarp jų turi vingiuoti didelės upės ir mažos upelės ir kur jos turi triukšmingai kristi, virsdamos sidabro purkslais. Dailininkai angelai žaliais dažais piešė medžių, krūmų ir gėlių siluetus, karpytais, apvaliais, pailgais ir kitokiais lapais — kokius tik išgalvojo jų vaizduotė.
Pagaliau tie, kurie nusimanė, planavo daugybę tokių sutvėrimų Žemėj, kurie galėtų matyti, girdėti, jausti, balsą išduoti ir judėti. Vieni jų turėsią būti sausumos paviršiuje, kiti galėsią ir nuo jos atsiplėšę į aukštybes pakilti; dar kiti turėsią tik vandeny tūnoti, arba iš gelmių neišlįsti. Ir visi tie būsimieji sutvėrimai būsią įvairūs, kaip kad įvairūs buvo jų planuotojai.
Kai visi planai, brėžiniai ir piešiniai buvo baigti, visų angelų vyriausias juos surinko, patikrino ir pirmiau, negu uždėjo savo didįjį auksinį antspaudą su Viešpaties Akim, parodė ir gavo sutikimą To, kuris tam visam buvo davęs mintį ir kuris vadinasi Vienintelis.
Kaip ir reikėjo laukti, Valdovas savo ištikimųjų tarnų darbais buvo patenkintas, pripažino, kad viskas numatyta, kas leistų žmogui gerai gyventi ir skatintų siekti dar gražesnio gyvenimo — paties dangaus, ir vėl pasakė savo didįjį "Fiat!"
Neilgai laukus, prasidėjo ir suplanuotų darbų vykdymas. Tie, kurie vadinasi angelais inžinieriais, agronomais ir dar kitaip, pradėjo leistis į tik ką sutvertą Žemę, kuri tada atrodė kaip chaotiška medžiagos masė. Vieni ritino akmenis, lipdė kalnus, kasė upėms vagas, lygino klonius, matavo vandens dugną; kiti sėjo žolę, sodino ir laistė medžius, įvairiomis spalvomis dažė augalų lapelius.
Atėjo eilė ir įvairiems gyvūnams, kurie turėjo atsirasti pirmiau, negu bus sutvertas žadėtasis žmogus. Kasdien iš aukštybių buvo nuleidžiami tie, kurie turėjo gyventi sausumoj ir jos viduje, ore ir vandeny.
Kai tie darbai visu įkarščiu buvo vykdomi, kita dalis dangaus gyventojų ruošėsi kam kitam. Yra žinoma, kad ir tenai, aukštybėse, esti didesnių ir mažesnių švenčių ir iškilmių. Dabar, kada pirmą kartą dangaus istorijoj buvo nutarta padidinti laimingųjų dvasių eiles, tokio džiaugsmo dar nėra niekados buvę. Toji šventė, džiūgavimas turėjo būti atitinkamai paminėta iškilmėm, kokių dar tenai nėra buvę.
Pirmojo žmogaus sutvėrimo proga iškilmėms ruošti komitetas numatė ilgą ir turiningą programą. Šventės centriniu punktu buvo numatyta surengti didžiulis koncertas. Visi smuikininkai, arfininkai, kanklininkai, dūdų pūtėjai, būgnininkai, varpininkai, cimbolistai, skudutininkai ir kiti muzikai repetavo, derino ir taisė savo instrumentus.
Ir tada, kai tokiu stropumu buvo ruošiamasi, paaiškėjo, kad dangaus vargonai, svarbiausias orkestro instrumentas, nors ir kalno dydžio, bet šiam atvejui yra per maži. Reikia didesnių, su dar daugiau balsų, dar geriau skambančių.
Kaip sutarta, taip ir pradėta daryti, nes tenai dėl didesnių ar gražesnių reikalų nesti dviejų nuomonių ir nesiginčijama, kaip tas daroma šiandien pas mus. Tie, kurie išmanė ir mokejo, pagal vyriausiojo vargonų meistro nurodymus liejo, gręžė ir kalė visokio dydžio dūdas. Vienos jų buvo tokios didelės, kad atrodė kaip mūsų bažnyčių bokštai, gi pačios mažosios buvo ne ką didesnės už žirnio grūdą. Jos, vargonų dūdos, turėjo ne vieną atskirą balsą, kaip tai esti labai netobuluose mūsų laikų vargonuose, bet net ir pati mažoji galėjo išpūsti net devynis tonus, gi už ją kiek didėlesnės sugebėtų pakartoti visus mums girdėtus garsus. Ką pagaliau bekalbėti apie pačias didžiąsias!
Visos dūdos buvo išlietos, išbandytos ir suvežtos į vietą, kur turėjo būti sustatyti vargonai ir Įvykti koncertas. Viskas ėjo sklandžiai ir savo laiku, tik vienas mažas įvykis, kuris galėjo ir danguje pasitaikyti, kiek sutrukdė rengėjų darbą.
Buvo taip: danguje, kaip žinome, buvo ir yra visai mažų ir kiek paauglesnių angelų, kurie ypač ausis laikais, kai nebuvo Žemėje mažų vaikų ir neturėjo ko saugoti, per dienų dienas tik skrajojo, žaidė, išdykavo, o kartais ir nuostolių padarydavo, kokį pokštą iškrėsdami. Suprantama, vaikai visur taip elgiasi, kur jie bebūtų — danguje ar ant Žemės, ir ko nors kito iš jų tikėtis negi galima. Taigi ir mūsų mažieji apskritaveidžiai, rubuiliai, mažieji dangaus gyventojai, kartais ir cherubinais vadinami, žaisdami domėjosi visu tuo, ką suaugusieji darė. Jie maišėsi visur, kur reikia ar nereikia, vis savo pirštus pri-kišdami. Taip, pavyzdžiui, tik daug vėliau, kai nebebuvo galima atitaisyti, paaiškėjo, kad jie sukinėdamiesi planavimo skyriuje, kur kristalinėse spintose gulėjo patvirtinti būsimų Žemės gyvių piešiniai, kai niekas nematė, pridarė nemaža eibių. Linksmumo dėliai drambliui pripiešė ilgą nosį, žirafai padarė bereikalingai ištįsusį kaklą, povui nesuvaldomai plačią uodegą. Kengūrai buvo visai ištrynę priešakines kojas, paskui pridėjo juokingai mažas, kaip kačiuko. Tik katinui nežinojo, kokį pokštą išskrėsti, tai pripiešė ūsus.
Jų, tų mažųjų išdykėlių, buvo pilna visur. Netruko ir ten, kur buvo jau sutverti įvairus gyviai ir treniruojami gyvenimui Žemėj. Labiausiai nuo jų neturėjo ramybės paukščiai. Jie su jais skraidė, lenktyniavo, juos gaude, nešiojo, lesino. Taip, kaip visi malonus išdykėliai.
Tuo pačiu metu, kaip sakėme, vyko ir didžiųjų dangaus vargonų statyba. Ir ten tų linskmųjų nenaudėlių netrūko. Jie landžiojo tarp dūdų, mėgino jų skambumą, čiupinėjo, pūtė. barškino. Aišku, kad meistrams tai kliudė, jiems sumaišydavo atskiras dalis, o nuo tų maželių taip lengvai neatsiginsi, juo labiau, kad ten nei barimosi, nei rykštės nėra.
O darbai danguje ėjo į pabaigą. Jau buvo nuleistas paskutinis gyvis į Žemę ir vargonų sustatymas buvo beveik baigtas. Tik tada meistrai pasigedo paties mažiausio, paskutinio vargonų vamzdžio, to, kuris turėjo devynis balsus. Visi darbininkai suskato jo ieškoti. Atmenama, kad jis tikrai buvo išlietas ir atvežtas ir kad galėjo dingti tik čia. Buvo labai mažas, tai lengvai galėjo kur užsimesti. Buvo atidžiai išieškota visur, kur tik jis galėjo būti, bet veltui. Aišku, čia bus vaikų darbas. Visi angeliukai buvo išklausinėti, bet niekas, sakėsi, jo neišnešęs, nors ir buvo, kas juo žaidė, jį lietė. Danguje, aišku, nemeluojama.
Bet pati mažiausioji vargonų dūdelė turėjo būti surasta, juk ji negalėjo taip sau kur dingti.
Tada atsiminė tie, kurie darbavosi su gyviais, į Žemę siunčiamais, kad mažieji angelai kaiku-riuos jų, su kuriais jie mėgo žaisti, buvo ir ten atsivilioję, kur statomi vargonai.
Nebuvo abejonės, kas reikia daryti. Patys grei-čiausieji angelai buvo nusiųsti į Žemę patikrinti, ar su išleistais gyviais, ypač paukščiais, nepateko netyčia ir mažasis vargonų balsas. Jie ten turėjo patikrinti, ar kartais jis neįsimaišė į kokio žvėries kailį ar paukščio plunksnas.
Neilgai trukus grįžo iš žemės pasiuntiniai ir taip ėmė pasakoti:
_— Visur buvom išieškoję ir benusimeną, kad mūsų žygis bus nesėkmingas, kai atsitiko štai kas: mes nusileidom pasitarti į tylų ir dobilais kvepiantį slėnį, kurio vidury tekėjo pati ramiausioji ir gražiausioji upė, plaukiojančiomis lelijomis išdabinta, žodžiu nuostabiausia, kokia yra mums pasisekus Žemėj įrengti, ir kuri, kaip žinote, vėliau bus Nevėžiu vadinama. Tada iš žilvičių krūmų išgirdom garsus, kurie nebuvo numatyti duoti jokiam žemės gyviui. Priartėję prie krūmo, išvydom mažą paukštį, kuris ir giedojo visais devyniais mūsų ieškomos vargonų dūdelės balsais.
— Štai kaip! — įsiterpė vargonų statytojai, — dabar mums aišku, kaip tai galėjo atsitikti. Kaip atmenam, mūsų mažieji ne sykį su savo paukščiais ir čia buvo pasimaišę, juos lesindami barstė grūdus vargonų statybos vietoje, o anas paukštelis ir bus nurijęs mūsų mažąją dūdelę žirnio vietoj. Paskui ji įstrigo gerklėj ir dabar gieda visais devyniais balsais . . .
Nors angelai buvo ir labai išmintingi, bet panašaus
atsitikimo jie nei knygose nebuvo išskai-tę, tai ir nežionjo, kas toliau daryti. Ilgai tarėsi, posėdžiavo, vartė įstatymų knygas, balsavo, bet nieko nenusprendė, išskyrus tai, kad tą nelemtą atsitikimą reikia išdrįsti pasakyti Tam, kuris viską žino ir viską gali.
Kai Jam vyresnieji angelai apie tai papasakojo, Viešpats trečią kart pasakė savo galingąjį "Fiat!"
Išmintingieji dangaus pasiuntiniai žinojo, ką tas Žodis reiškia, ir nudžiugę grįžo tai pasakyti jų laukiantiems.
Išvertus tą Žodį į mūsų šių laikų kalbą, reiškia, kad tebūnie tas paukštelis paliktas žmonių džiaugsmui ir paguodai, tepalieka nors mažas trupinėlis dangiškojo grožio ir Žemėj ir tegul lakštingalos vakaro giesmė primena mums ir kelia ilgesį — išgirsti visų balsų, vadinas, didžiųjų dangaus vargonų koncerto.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
