Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATSIMINIMŲ IŠTRAUKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. P. BUČYS   
1.   Pirmieji metai Seinų seminarijoje

Klierikai, prieš prasidedant mokslui, turėjo atlikti trijų dienų rekolekcijas. Apie jas jau buvau girdėjęs, kad tai baisus dalykas. Bet pasirodė ne taip labai! Tiesa, reikėjo tylėti ištisą laiką, nuolat būti koplyčioje. Apmąstymus vedė kun. Juozas Antanavičius, žinoma, lenkiškai. Pats svarbiausias dalykas—reikėjo atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Tai buvo pats baisiausias uždavinys. Kai prisiminiau viską ir pasiruošiau atlikti, tai įsitikinau, kad mane turės išvaryti susyk. Baigdamas tą išpažint, pasakiau nuodėmklausiui kun. Navickui: "Matau, jog į kunigus netinku, ir gailiuosi išleidęs tėvą, nes dabar sunku bus išvažiuoti". Nuodėmklausis pasakė, kad nereikia taip skubintis, kad reikia pabandyti. Bloguosius įpročius, žinoma, reikia pašalinti ir rūpinties, sutvarkius būdą, sąžiningai mokytis ir įsigyti kunigui reikalingų gerų įpročių. Taip ir likau. Po rekolekcijų leista mums, pirmamečiams, iš vakaro apsirengti su sutanomis ir ryto metu per mišias su visais klierikais priimti komuniją.

Po pietų visa seminarija išėjo pasivaikščioti į giraitę. Paskutinis pirmamečių sąraše klierikas pirmo mano kurso buvo Dičpinigaitis. Jis turėjo pareigą nešti palantą ir sviedinį. Giraitėje vieni klierikai mušė palantą, kiti dainavo, dar kiti vaikštinėjo. Dar prieš temstant, visi sugrįžo namo poromis, kaip buvo atėję. Po vakarienės buvo rekreacija. Susirinkę į įvairius kambarius grupėmis, klierikai dainavo, bet tiktai lietuviškai, nors šiaip seminarijoj viešpatavo lenkų kalba. Mūsų kurse buvo 15 asmenų. Tame skaičiuje trys lenkai, kiti—lietuviai.

Seminarijoje buvo patriotinis lietuvių būrelis, kuris, prieš man įstojant, jau buvo susidaręs ir įsikūręs lietuvišką knygynėlį. Lietuviškų knygų jame buvo nedaug, bet daugiau buvo lenkiškų ir rusiškų leidinių, kalbančių apie Lietuvą. Tad lituanistikos knygynėlis! Lietuviškų knyga trūkumas buvo susidaręs dėl negalėjimo jų gauti. Knygynėlio spintutė buvo seminarijos kampe, pietvakarinio bokšto patalpoje, tarp tų skrynučių ir pintinėlių, kuriose klierikai laikydavo savo asmeninius daiktus.

Beveik visi lietuviai buvo tos kuopelės dalyviai. Jos įkūrėjas buvo, gerai nežinau, ar kun. Justinas Staugaitis, ar kun. Antanas Staniuky-nas, kuriedu buvo baigę seminariją, prieš man įstojant į ją. Man esant pirmame kurse, knygynėlį valdė ir tvarkė ketvirto kurso klierikas Feliksas Kudirka.
Bet veikliausias kuopelės žmogus buvo dzūkas Antanas Milukas, trečiojo kurso klierikas, labai veiklus žmogus. Ir Kudirka ir Milukas buvo baigę po septynias klases gimnazijoje. Kudirka buvo ramaus ir tylaus būdo, labai naudingai veiklus. Milukas labiau rūpinosi lietuvybės reikalais, kaip teologijos mokslu. Jis garsiai kritikuodavo ir profesorius ir šiaip visą tvarką.

Beveik iš pat pradžių Milukas ėmė viešpa tauti ant manęs, nežinia dėl ko pramanydama^ mane "Černižina". Ką tai reiškia ir kodėl jis taip mane pramanė, turbūt, amžinai liks paslaptis Būdamas didesnis už mane, jis kartais delnu braukdavo man nuo kaktos per nosį žemyn ii sakydavo: "Knapt!" Aš nelabai džiaugdavausi tuo, bet nė nepykdavau. Jis užduodavo man daug įvairių dalykų. Bet tie dalykai būdavo naudingi, ir vienaip ar kitaip kilusieji iš idealistinių sumetimų, beveik visuomet sąryšyje su lietuvybe.

Tarp kitko, Milukas sielojosi tuo, kad seminarijoje siuvėjai buvo žydai. Jis dėjo pastangų, kad atsirastų lietuvis, jeigu neklystu — Petrus-kevičia. Iš to buvo naudos lietuviams klierikams ne vien tik ekonominės, kad žydų monopolis išnyko. Bet tas siuvėjas buvo patikimas Miluke agentas, kuris teisingai pasiųsdavo, kas reikėjo, iš Seinų į Tilžę, į "Varpo" redakciją, ir iš Tilžės partraukdavo lietuviškų spaudinių. Į seminariją pareidavo 44 egz. "Varpo". Ir Petruškevičia klierikų pinigus teisingai pristatydavo redakcijai.

Seminarijos lietuviams daug pagalbos sudarydavo gydytojas Dr. Kaukas, ypač tuo, kad pas jį ateidavo korespondencija, kurią buvo pavojinga leisti per seminarijos vadovybę. Tarpininkaujant Dr. Kaukui, susižinodavau su daktaru, kurio pavardę gal suklysiu sakydamas. Jis buvo Vilkaviškyje gydytojas.
Žiemos metu, kada išėjimas į giraitę tebūdavo tiktai vieną kartą savaitėje ir trumpam laikui, vakarinėse klierikų rekreacijose būdavo ne vien dainų (lietuviškų), bet ir referatų skaitymas. Juos gaminti turėjo visi iš eilės, bet, žinoma, ne visi išpildydavo; Milukas gana uoliai prižiūrėdavo visus ir išbardavo apsileidėlius.

2.   Klieriko Bučio pirmieji lietuviški darbai

Aš savo uždavinius atlikdavau. Tokio susirinkimėlio dalyviai, išklausę, darydavo savo pastabas. Vienas mano referatėlis buvo pripažintas, kad galima jį pasiųsti į Tilžę. Tąsyk šalia "Var po", skirto inteligentams, buvo pradėjęs eiti "Ūkininkas", skirtas sodiečiams. Mano pasiųstasis straipsnelis ilgai gulėjo redakcijoje. Aš net nusiminiau, kad jau niekad nepasirodys spaudoje. Bet būdamas tėviškėje per atostogas, gavau "Ūkininko" 1891 metų Nr. 8, ir jame buvo mano straipsnelis atspausdintas. Buvau pasirašęs slapyvardžiu "Pulvis". Kaip tas straipsnis vadinosi, neatsimenu. Pakišau tą straipsnį savo tėvui paskaityti. Jis nežinojo, kad tai mano darbas, ir nuoširdžiai ištarė savo nuomonę, kad "kvailys rašė". Taip buvo įvertintas mano pirmgimis literatūroje vaikas.

Ilgainiui sumanyta nesitenkinti straipsnelių skaitymu, bet leisti rankraštinį laikraštuką. Pirmutinis pavadintas juokingu vardu: "Knapt". Turbūt, dėl to, kad tą žodį tardavo Milukas, man braukdamas per nosį, ir man paskyrė pareigą , redaguoti. Ilgainiui laikraštukas užaugo tiek, kad pripildydavo aštuonis laiškinės popieros puslapius. Išeidavo šeštadieniais ir pakeitė vardą į rimtesnį — pasivadindamas "Viltimi" (jis bu vo ranka rašomas). Buvo keletas klierikų, kurie perrašinėdavo straipsnius taip, kad juos lengva būtų skaityti. Uoliausias perrašinėtojas buvo klierikas Jonas Kudirkevičius (iš Vyšpinių kaimo). O gražiausiai rašydavo klierikas Vincas Dargis (iš Slibinų). Ilgainiui laikraštukas užaugo tiek, kad būdavo nebe aštuoni puslapiai, bet 6 lapai po 4 puslapius. Šeštadienyje laikraštukas buvo teikiamas penktojo kurso vyriausiam lietuviui, kuris turėdavo jį greitai perskaityti, įteikti artimiausiam savo draugui, įpareigojant jį taip, kad laikraštis per savaitę pereitų visų lietuvių rankas. Šeštadienio vakare grįždavo jis į redakciją (buvo tik vienas egz.). Vienas lapas to laikraštuko buvo atspausdintas Amerikoje. Iš to laikraštuko buvo susidariusi lyg knygutė, nes ištisų metų visi numeriai tapo įrišti į gana tvirtus luobus. Ta knygutė buvo saugojama. Von-siackiui padarius kratą pas mane tėviškėje, Gelgaudiškio klebonijos virėja Marijona Muškitirai-te, bijodama, kad žandarai nerastų to laikraštuko klebonijoje, jį sudegino ir prisipažino mano dėdei klebonui. Jis tik nusijuokė ir jos nebarė.

3.   Gyvenimas seminarijoje

Mes, klierikai, neturėjome atskirų kambarių seminarijoje. Nakvodavome dideliuose kambariuose, kurių mažiausiame buvo keturios lovos. Aš gyvenau kambaryje, pažymėtame 6-tuoju numeriu. Jame buvo 10 lovų. Pamokų klausydavome ir jas ruošdavome didelėje salėje, į kurią sueidavome visi seminarijos klierikai. (Seminarija — buvęs domininkonų vienuolynas!). Tame kambaryje lovų nebuvo, tiktai ilgi suolai ir stalai — platūs, prasti ir nedažyti.

Pirmojo kurso klierikų uždavinys buvo žiūrėti, kad tų stalų ir suolų dulkės būtų nuvalytos ir grindys iššluotos. Mes tą darbą atlikinėdavome kiekvienas savo savaitėje. Vienas mūsų kurso draugas, jo savaitei praėjus, pareiškė to nedarysiąs, nes tai esąs pažeminantis uždavinys. Vieną dieną stalai ir suolai buvo dulkėti ir grindys nešvarios. Mūsų kursas susirinko spręsti klausimo, ką daryti. Minėtasis draugas pakartojo savo pareiškimą ir sakė daugiau neturįs ką sakyti.

A. t A.
Vysk. Petras-Pranciškus Būčys. M. I. C.

Tada kursas nutarė ir susyk nutarimą išpildė — tą draugą paguldė ant stalo ir, nutverę vieni už rankų, kiti už kojų, juo braukė visą stalą. Galų gale minėtajam draugui beliko arba eiti skųstis seminarijos vyriausybei, arba įvykdyti draugų reikalavimą. Pora dienų už jį jo pareigą atliko draugas, kuris jam buvo palankiausias. Paskui ir jis pats toliau atlikinėjo tą uždavinį.

Pirmojo kurso uždavinys būdavo taipgi vėdinti minėtąją salę ir žiemos metu kūrenti krosnis joje. Taip ir darydavome. Rekreacijos metu, kada nebūdavo nei pamokų, nei jų ruošimo, tas salės galas pas krosnį pavirto kurso sueigų vieta, kurioje kartais dainuodavom, kartais pasakas sekdavom, kartais gvildendavom tautinius arba teologinius klausimus. Ne be to, kad iškildavo ir asmeninių dalykų.

Atsimenu vieną iš teologinių ten iškilusių klausimų. Vienas mano draugas išsitarė, kad legenda apie amžinąjį žydą esanti tuščia pasaka. Aš smarkiai užprotestavau, teigdamas, jog negali būti katalikas, kas netiki į tą "pasaką". Nuomones pasidalino tame būrelyje, kuris buvo susirinkęs pas krosnį. Bet mane retas kas tepalaikė. Aš nenorėjau pasiduoti daugumos pažiūrai ir sakiau, kad tai yra privalomas krikščioniškojo padavimo dalykas. Draugai to nepripažino ir sakė, kad aš ne tik žioplas, bet ir užsispyrėlis. Teko šauktis aukštesnio autoriteto. Iš draugų gerbiamas, rimtas penktojo kurso klierikas Stankaitis pasijuokė iš mano pažiūros, ir pripažino, kad amžinojo žydo legenda yra tik pasaka, o ne krikščionijos tikybos padavimas. Kad ir nenoromis, man teko prisipažinti buvus uoliu kvailios klaidos gynėju.

Kūrendami krosnį, mes kartais kepdavome joje kieto sūrio gabalėlius. Žinoma, oras nuo to salėje nepagerėdavo. Aukštesniųjų kursų klierikai įspėjo, kad, kepę sūrius, išvėdintume salę, prieš prasidedant pamokoms arba jų ruošimui. Pas tą krosnį man pasisekė paskelbti vieną pranašystę. Mano kursinis draugas Mikas Leonavičius dainavo, ir jo balse buvo girdėti aiškiai lyg įskilimas, visai panašus į tokį jau įskilimą, buvusį kun. Juozo Sruoginio balse. Tasai kun. Sruo-ginis buvo baigęs seminariją 1890 m., vienus metus vėliau už savo kursinius draugus, su kuriais jis buvo įstojęs į seminariją 1884 m. To suvėlini-mo priežastis: būdamas trečiame kurse, Sruogi-nis apsirgo viduriais, turėjo išvažiuoti i Karaliaučių gydytis ir vienerius metus sugaišo. Pastebėjęs Leonavičiaus balse toki pat "iškilimą", kaip Sruoginio balse, aš tariau Leonavičiui maždaug šitaip: "Mikai, tu nebaigsi seminarijos drauge su mumis. Trečiame kurse tu apsirgsi, išvažiuosi į Karaliaučių ir įsišventinsi vėliau už mus." Kaip pasakiau, taip ir įvyko. Leonavičius pabaigė du kursus sveikas, trečiame kurse apsirgo, važinėjo į Karaliaučių. Ten gydėsi ir sugaišo daugiau negu metus. Jis įsišventino vėliau už visą mūsiškį kursą, bene 1901 m.
Salė, kurioje visi tie dalykai būdavo, lotyniškai rimtai vadindavosi "laboratorium". Klierikai ją vadindavo "labirintu".

4.   Ketvirtieji metai seminarijoje

Ypač ketvirtame kurse aš pasijutau žmogiškai subrendęs. Pradėjau rimtai žiūrėti į savo gyvenimą. Ketvirtame kurse esant, slaptoji lietuvių draugijėlė savo pirmininku išrinko penkta-metį Vincą Dargį iš Slibinų. Buvo du Dargiai ir abu Vincai. Šis, apie kurį kalbu, paskui tapo marijonu ir vėliau mirė Marijampolėje. Aš buvau išrinktas draugijėlėje vicepirmininku ir turėjau pagelbininką trečiojo kurso Petrą Bulvyčių. Draugijėlė veikė kaip ir pirma, ir buvo slapta. Kilo sumanymas ir buvo įvykdytas sudaryti lietuvių kalbos pamokas. Žinoma, slaptai. Pamokas vesti teko man. Mano mokiniais užsirašė jaunesniųjų kursų klierikai; tarp kito, mano brolis Andrius, Jurgis Narjauskas. Jeronimas Šidlauskas ir keliolika kitų, kurių pavardžių visų negaliu atsiminti. Pamokos vykdavo filosofijos kambaryje nuo 9 iki 10 vai. vakare, kuomet seminarija oficialiai turėjo miegoti. Dabar neatsimenu, kokiu pretekstu išgavau regenso Giedraičio leidimą neiti gulti devintą vai. vakare. Lietuvių kalbos mokiniai darė tai be 1 aidimo. O man to leidimo nereikėjo, nes aš norėjau budėti iki 10 vai. vak. Lietuvių kalbos pamokos būdavo du kartus savaitėje, ir stebėtina, kad niekada nesu-sigriebdinom. Regensas viską sužinodavo ir visus nuo taisyklių nutolimus susekdavo, o šito nesugavo.

Kitomis dienomis, kada lietuvių kalbos pamokų nebūdavo, aš panaudodavau tą valandą nuo 9 iki 10 gimnazijos trūkumams papildyti, ir buvau bepradedąs mokytis italų kalbos, nes norėdavau, seminariją baigęs, siekti aukštesnio mokslo. O žinojau, kad į Petrapilio akademiją negalėsiu patekti dėl dviejų priežasčių: 1) visa akademija teturėjo tik dvi stipendijas Seinų vyskupijai; abi jau buvo užimtos, 2) — į akademiją patekdavo tik tie, kurie džiaugdavosi turį gerą nuomonę pas seminarijos vadovybę. O aš žinojau to neturįs.

Vieną vakarą, dešimtai vai. besibaigiant, užpūčiau savo žvakę, išėjau į tamsų koridorių ir pas savo miegamojo kambario duris pamačiau ugnelę be liepsnos. Aišku, kad tai yra papiroso ar sigaro ugnelė. Aš maniau, kad tai mano draugas rūkorius, bijodamas rūkyti dienos metu, pasinaudojo nakties tamsa, kad regensas nesugautų berūkant. Priėjau artyn, apsikabinau ir sakau: "Vargšas Juozelis! Dėl to nelaimingo papiroso vargsti kaip šunelis, nė miegoti negalėdamas, kada reikia. Senai būtum galėjęs mesti savo netikusį įprotį". Bet apsikabintasis nieko neatsakė, tylėjo, kaip negyvas. Aš maniau, kad tai buvo Juozas Ruseckas. Sutikęs jį rytmetyje užklausiau, kodėl jis taip tylėjo. Pasirodė, kad jis nieko nežino apie tai. Iš jo Žodžių ir elgesio buvo matyti, kad tikrai ne jo tenai būta. Ir tuomet ir dabar man rodosi, kad tai nebuvo klierikas Juozas Ruseckas, o seminarijos regensas Jonas Giedraitis. Jis labai mėgdavo rūkyti, ir suprantama, kodėl jis nieko nesakė, klausydamas klieriko pamokslo apie rūkymą, kurį pats draudė klierikams.

Tos lietuvių kalbos pamokos sekdavo Jasiu-laičio pavyzdžiu. Mokydavomės Jablonskio stat-rašos ir gramatikos, ir šiek tiek literatūros. Pamokos tęsėsi dvejus metus. Taip pat jos vykdavo ir penktajame kurse man esant.

1894 m. mirė caras Aleksandras III. Nikalo-jui II sėdus į caro sostą, buvo pagarsintas pusėtinai ilgas įvairių malonių manifestas. Lenkiškoje diocezijos dalyje lengva buvo pagarsinti tą manifestą parapijos kalba, nes laikraščiai buvo išvertę į lenkų kalbą. O lietuviškose parapijose reikėjo arba rusiškai skelbti, arba išsiversti lietuviškai. Seinų vysk. Kurijos oficiólas kun. Juozas Antanavičius, seminarijos regenso ištikimas draugas, iš jo gavo leidimą atleisti mane nuo pamokų kelioms dienoms, kad išversčiau tą manifestą lietuviškai. Darbas buvo skubotas. Kokia to vertimo vertė, šiandien sunku spręsti dėl to, kad originalas buvo pilnas juridinių, techninių terminų, kurių aš visai nežinojau. Juo mažiau jų galėjau rasti lietuvių kalboje. Bet darbas buvo atliktas. Slaptojo laikraštuko perrašinėtojų organizacija pagamino nemažą skaičių egzempliorių, kuriuos buvo galima išsiuntinėti parapijoms. Kai atliktą darbą nunešiau oficiolui, tai jis ne tik žodžiu pareiškė savo pasitenkinimą, bet Įteikė man tokį stiklelį vyno, kad aš, išgėręs, turėjau saugotis ir nesusitikti su regensu, nes būtų numanęs, kad tas gėrimas garuoja iš manęs. Bet laimingai parėjau į savo kambarį, ir dalykas laimingai užsibaigė be komplikacijų.

Maždaug apie tą patį laiką (1894) išėjo Leono XIII enciklika Lenkijos vyskupams. Lenkų visuomenė buvo labai nepatenkinta tos enciklikos turiniu. Griežtieji lenkų politikai manė, kad joje patarta lenkams taikytis su savo politine padėtimi. Griežtas enciklikos papeikimas pasirodė "Varpe". To straipsnio autorius buvo Kudirka, kuris nuolat skaitydavo lenkų endekų laikraštį "Glos" ir jo mintis pakartodavo lietuvių laikraštyje. Tam "Varpo" nr. atėjus i Seinus, visi lietuviai klierikai jautėsi įžeisti.  Ir lietuvių patriotų padėtis pasidarė sunki dėl bendradarbiavimo su "Varpu", nes galima buvo sakyti, kad klierikų pažiūros antikatalikiškai nustatomos sulig "Varpo" pažiūrų. Sutarėm pagaminti straipsnį priešinga kryptimi. Tą straipsnį teko parašyti man. Lietuvių klierikų draugijėlės susirinkimas pritarė mano raštui, pasiuntė jį į Tilžę ir pareikalavo seminarijos vardu jį atspausdinti. "Varpas" delsė. Pagaliau atspausdino, pridėdamas savo pareiškimą, kuriame pritarė Kudirkos, o ne mano pažiūroms. Tas dalykas padarė, kad "Varpo" ir Seinų seminarijos klierikų sutartis pairo.

Draugijėlės pirmininkas Vincas Dargis buvo geras žmogus, bet, būdamas penktajame kurse, turėjo nepaprastai daug darbo. Todėl draugijėlės reikalai teko aprūpinti man. Bet ir aš turėjau darbų. Todėl nemažai jų kroviau ant savo pagelbininko Petro Bulvyčiaus. Iš to išėjo konfliktas tarp jo ir manęs. Vieną dieną jis man pareiškė, kad aš su juo apseinu, kaip žydas su savo arkliu. Tas pareiškimas man buvo netikėtas, bet nustebęs, paskui nurimęs ir šaltai apsvarstęs dalyką, turėjau prisipažinti, kad iš tiesų buvau perdaug reikalavęs. Galų gale visgi mudu susi-tarėva: tiktai teko sumažinti uždavinius, kraunamus ant Bulvyčiaus pečių.
Surašė Z. Ivinskis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai