Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus
 
   
 
VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BIOGRAFIJOS BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS BIRŽIŠKA   
Jojo 150 metų gimimo, 100 metų įsivyskupavimo ir 75 metų mirties sukakties proga

Norėdama išvengti priekaištų, rusų administracija, 1870 m. išspausdinusi trečią ir ketvirtą pamokslų tomą, jų nesiuntė per policiją, bet visą leidinį pristatė pačiam vyskupui, prašydama išplatinti. Valančius, savo raštinei įsakęs paruošti lydimuosius raštus dekanams, kaip įrodymą, kad administracijos reikalavimas yra patenkintas, pats visą leidinį sukrovė katedros pastogėje, kur jis ir išgulėjo nevartojamas apie 50 metų;

Panašios taktikos — potvarkių ignoravimo, delsimo vykdyti, paskiau visiško jų turinio iškreipimo — Valančius laikėsi ir daugybėje kitų savo bylų su administracija. Dažnai jam pavykdavo ją visai suklaidinti. Jau ir tuo laiku jis buvo bent tiek nustojęs administracijos pasitikėjimo. Pavyzdžiui, 1862 m. jis padavė prašymą, kad leistų jį į užsienį "pasigydyti" (iš tikro gi norėjo popiežiui padaryti pranešimą apie Lietuvos ir Rusijos katalikų padėtį), bet iš generalgubernatoriaus Nazimovo gavo neigiamą atsakymą. Sukilimo metu, o ypač posukilminiu laikotarpiu tokia taktika jau retai kada galėjo duoti teigiamų rezultatų. Valančius, tai matydamas, savo taktiką pakeitė — vietoje ligi to laiko taikomo pasyvaus pasipriešinimo, jis stojo, nors ir slapton, bet aktyvion kovon su caro valdžia.
15.

Jau 1861 m. daugelyje Lietuvos vietų lenkuojanti bajorija ir miestiečiai pradėjo ruošti bažnyčiose tautines lenkų manifestacijas, kuriose noroms nenoroms tekdavo dalyvauti ir vietos kunigams. Administracija tuojau tiems kunigams pradėjo kelti bylas, o vyskupas savaime stengėsi juos užtarti. Kai kuriais atvejais jam tai ir pavykdavo, tačiau valdžia tuojau ir ji patį apkaltino nesugebėjimu suvaldyti savo kunigus. Dėl tu kaltinimų jis 1861 m. lapkričio mėn. buvo iššauktas aiškintis į Petrapili ir ten užtruko apie du mėnesius. Ši kartą, atsirėmus senomis pažintimis, jam pavyko šią kilstančią prieš jį administracinę audrą sutramdyti. Tačiau, jam Lietuvon grįžus, politinis įtempimas vis augo ir audra artėjo. 1863 m. sausio mėnesį prasidėjo sukilimas, Lietuvoje užtrukęs beveik ligi 1864 m. pabaigos.

Sukilimui, kaipo tokiam, Valančius visiškai nepritarė. Realusis politikas, negyvenąs kokiomis svajonėmis, jis savo akimis matė sukilėlių ir rusų kariuomenės jėgų nelygumą. Todėl jis ir galvojo, kad sukilimas tik atnešiąs bergždžią kraujo praliejimą, kovą be vilties laimėti, o pralaimėjus užgrius nauji persekiojimai, aukos, vargai ir nuostoliai. Tokio savo nusistatymo jis ir neslėpė. Dėl to administracija ir mėgino prisidengti jo autoritetu sukilimui pasmerkti, manydama juo atsiremti panašiai, kaip per 1831 m. sukilimą ji buvo pasinaudojusi pavyskupio Simano Giedraičio pagalba.

Jau vien 1863 m. buvo viešai jo parašu paskelbti net trys atsišaukimai, nukreipti prieš sukilimą. Tačiau visi jie buvo parašyti ne jo, bet administracijos iniciatyva ir reikalavimu. Tuo reikalu Muravjovas buvo specialiai pasiuntęs į Varnius savo patikimą valdininką Nikotiną, kad priverstų vyskupą tuos atsišuukimus pasirašyti, Čia Valančiui reikėjo pačiam pasirinkti vieną iš dviejų kelių — nesutikti ir patekti ištrėmiman, kaip jau buvo ištremtas Vilniaus vyskupas Kra-sinskis; ar tokį atsišaukimą paskelbti, tik jį kiek galima labiau sušvelninus, nors tokiu žygiu jis, be abejo, susikompromituotų ne tik kovojančios, bet ir sukilimui užjaučiančios visuomenės dalies akyse. Jis aiškiai numatė, kad jį iš Lietuvos ištrėmus, padėtis dar labiau pablogės, nes tuomet visoje vyskupijoje neliks nei vieno autoritetingo asmens, kuris galėtų ginti bažnytinius reikalus ir užtarti tuos, kurie dėl sukilimo nukentės Taigi jis pasirinko antrąjį kelią ir sutiko kai kuriuos atsišaukimus pasirašyti. Tokio išorinio nuolaidumo taktikos jis neretai ir vėliau laikėsi.

Tikrasis tų atsišaukimų tekstas, toks, kokį vyskupas buvo pasirašęs, nėra žinomas. Mat. administracija pati juos spausdino ir, neatsiklaususi vvskupo, daug kame atsišaukimų tekstą keitė. Galimas daiktas, kad tik vieno atsišaukimo tekstas, kurį J. S. Dovydaitis išspausdino savo "Šiaulėniškio Senelio" trečiojoje dalvje, yra ten toks, koks ir buvo parašytas, juo labiau, kad manoma, jog šį tekstą buvo parašęs ne pats vyskupas, bet jo pavestas Dovydaitis.

Dėl tų atsišaukimų tiek sukilimui vadovaujančios sferos, tiek ir kiti aktyvūs sukilėlių būrių dalyviai pakaltino vyskupą, kad jis palaikes rusų valdžios politiką prieš sukilimą. Dėl to ir jam pačiam teko kiek nukentėti medžiagiškai, sukilėliams puolant Varnius. Paskiau buvo prieš jį paleisti įvairūs paskviliai ir net buvo laiškais grasinama jo gyvybei. Dėl to jis kuriam laikui ir buvo pasitraukęs į Joniškį, į savo vyskupijos šiaurinę dalį, kuri buvo mažiau sukilimo apimta.

Visi tie kaltinimai nebuvo teisingi. Jie buvo kilę vien iš nesusipratimo, dėl nesugebėjimo suprasti Valančiaus taktikos. Smerkdamas sukilimą už nereikalingą kraujo praliejimą, jis juo labiau pasmerkdavo ir žiaurias rusu valdžios priemones tam sukilimui numalšinti. Tik savaime jis negalėjo viešai tokio pasmerkimo skelbti, nes tai būtų buve tas pat, kaip sau pačiam pasirašyti ištrėmimo dekretą. Bet ten, kur to reikalavo vyskupo pareigos, jis ir sukilimo atžvilgiu jas pilnai atlikdavo. Pavyzdžiui, į jį besikreipiant kai kuriems jauniesiems kunigams leidimo išeiti į sukilėlių būrius kapelionais, jis tokius leidimus jiems duodavo. Kaip tik vėliau rusų administracija jį ir bandė tuo kaltinti.

Ne paties sukilimo, bet sukilėlių atžvilgiu tikrąją jo nuotaiką aiškiai rodo jo dar sukilimo metu iš dalyvių pasakojimų parašytas ir vėliau "Palangos Juzėj" išspausdintas eilėraštis apie kautynes ties Papile ("Paklausykit visi manęs, ir didi ir maži"...), kur išleidžiančio sūnų į sukilimą tėvo lūpomis paabejojęs sukilimo sėkmingumu, paskiau jaunatvišku entuziazmu aprašo, kaip sukilėliai ties Papile sumušė maskolius.

Tariamasis ir viešasis sukilimo smerkimas ne tik jį patį apsaugojo nuo ištrėmimo, bet ir privertė labiau su juo skaitvtis ne tik šiaip eilinę administraciją, ir patį žiaurų sukilimo malšintoią Muravjovą. Šią susidariusią padėtį Valančius nekartą sėkmingai ir mėgino išnaudoti, kada tekdavo užtarti atsakomybėn traukiamą kunigą ar ir pasaulietį. Muravjovas manė, kad iš esmės beveik visi kunigai prijautė sukilimui. Todėl ir nedaug tokių liko, kurie dėl to bent tardomi nebūtų buvę. Visa eilė tiek Vilniaus, tiek ypač Žemaičių vyskupijos kunigų buvo nubausti mirti (iš Žemaičių vyskupijos — kunigai Noreika, Gargasas, A. Mackevičius ir kiti), o šimtai kunigų ir vienuolių buvo išsiųsti į Sibiro katorgą ir ištrėmiman. Daugumui jų valdžia atėmė kunigo teises ir vardą. Savaime suprantama, Valančius visai nepaisė karo teismų reikalavimo, kad ir vyskupas jiems atimtų kunigų teisę. Tačiau jo užtarimu tiek pas vietos karo viršininkus, tiek pas patį Muravjovą daugeliui padėjo pristatyti liudininkai ir įtikinėjimas, ten plačiai buvo pavartotas ir pats suprantamiausias ir labiausiai įtikinantis rusų administratorius argumentas — papirkinėjimas. Buvo sakoma, kad Valančius ir pačiam Muravjovui buvo įdavęs stambius piniginius kyšius, už kuriuos jam ne vieną pavyko išgelbėti.

Norėdamas paveikti administracijos opiniją ir užkirsti kelią jos nusistatymui, kad visi kunigai esą revoliucijonieriai, Valančius turėjo griebtis ir vienos labai jam nemalonios priemonės — organizuoti specialią kunigų delegaciją pas Muravjovą pareikšti ištikimybei rusų carui. Tos delegacijos priekyje vyskupas sąmoningai buvo pastatęs žinomą savo rusiškomis simapatijomis Ukmergės dekaną kunigą Enriką Balevi-čių. Laiku ją pasiuntus, vis dėlto pats jos delegavimo faktas ne vienam kunigui buvo išgelbėjęs gyvybę. Rusų administracija šią delegaciją buvo plačiai išgarsinusi, norėdama šiuo faktu prispirti kitus sukilėlius padėti ginklą ir pasiduoti.

16.

Sukilimą numalšinus, visas Valančiaus viešasis kuriamasis darbas sustojo, visų pirma kad valdžia uždraudė blaivybės brolijas ir parapines mokyklas. Rusų vyriausybė tuo pačiu laiku visu frontu puolė katalikybę Lietuvoje. Prasidėjo katalikų bažnyčių vertimas pravoslavų cerkvėmis, likvidavimas ir šiaipjau tuo laiku negausių vienuolynų, nuolatinis kunigų trėmimas Sibiran ar į šiaurės ir rytų Rusijos gubernijas, draudimas priiminėti į seminarijas naujus klierikus ir griežtas draudimas net į likusius vienuolynus priiminėti naujokus, kad tuo būdu kiti ordinai savaime išmirtų. Sykiu ėjo pastangos į katalikų pamaldas įvesti rusų kalbą, draudimas statyti naujas bažnyčias, koplyčias ir net kryžius, draudimas kunigams be atskiro kiekvieną kartą gauto leidimo keliauti iš savo parapijos ribų net į artimiausiųjų parapijų atlaidus, reikalavimas, kad tiek senąjį kunigą keliant į naują vietą, tiek skiriant naująjį būtų gautas gubernatoriaus leidimas, draudimas viešųjų bažnytinių eisenų, vertimas aukštesniųjų mokyklų mokinių caro šventėmis eiti į pravoslavų cerkves ir t.t. Kartu buvo proteguojami visi tie kunigai, kurie karjeros sumetimais pasireikšdavo kaip šių suvaržymų šalininkai. Greta buvo paskelbta daugelis visiems Lietuvos gyventojams bendrų katalikams taikomų įvairių suvaržymų, kaip draudimas katalikams pirktis žemę ar užimti Lietuvoje bet kokią valdinę tarnybą. O specialiai lietuviams buvo 1865 m. paskelbtas spaudos draudimas, jau ir prieš tai pradėtas vykdyti, išleidus keletą lietuviškų knygelių rusų raidėmis.

Kadangi gyvenantį toli Varniuose vyskupą sunku buvo nuolatos sekti, tai įsakyta perkelti vyskupijos centrą, puspenkto šimto metų buvusį Varniuose, į Kauną. 1864 XI 6 čia apsigyvenęs, vyskupas tuojau buvo paliktas tiesioginėj policijos priežiūroj, laikytas lyg ir namų arešte: jam buvo uždrausta lankyti vyskupiją. Net mieste policija sekė jo pasirodymą. Visa korespondencija tiek su Vatikanu, tiek ir su savo vyskupijos kunigais buvo perliustruojama.

Susirašinėjimu su valdžios atstovais ir tam tikrais diplomatiniais žygiais vyskupas ir toliau mėgindavo sušvelninti vieną kitą smūgį. Tik retais atvejais jam tai pavykdavo. Tuo pačiu laiku diecezijon grįžo ir pavyskupis A. Beresnevičius, bet vyriausybė ypatingai bijojo tariamosios jo įtakos Valančiui ir dėl to jam uždraudė Kaune gyventi. Jį įkurdino Mintaujoje, kur jis savo globon paėmė Kuršo katalikus.

Tik Valančiui Kaune apsigyvenus ir administraciją nuolatos pasiekiant įvairių  policijos agentų skundams prieš vyskupą, pačioje 1864 m. pabaigoje, jau sukilimui pasibaigus, Vilniaus generalgubernatorius vis dėlto nusistatė ganytoją ištremti. Žinia apie tai greit pasiekė Kauną, o iš čia slaptai siunčiamais raštais buvo tuojau per dekanus painformuoti visi vyskupijos kunigai. Gandai, kad vyskupas bus greitai ištremtas iš Kauno, žaibo greitumu pasklido visoje vyskupijoje. Daug kur, kunigų paraginti, valstiečiai ryžosi važiuoti į Kauną atsisveikinti su mylimuoju ganytoju. Ir štai beveik vienu laiku tūkstančiai vežimų, kartais su ištisomis šeimomis ir net su mažais vaikais, užtvino Kauno gatves. Vietos administracija apstulbo. Griebtis kokių nors priemonių prieš tas minias buvo neįmanoma, nes gi niekas iš tų keliauninkų nebuvo įstatymams nusižengęs. Tuojau buvo apie tai pranerta i Vilnių. Generalgubernatorius pabūgo, kad, Valančių ištrėmus, gali kilti naujų neramumų ką tik taip kruvinai nuramintame krašte. Taigi nusistatyta šiuo tarpu vyskupo neliesti, tik jį palikti nuolatinėj priežiūroj.

Bet ir sekamas, dažnai ir visokiomis  piniginėmis pabaudomis baudžiamas, ganytojas nepasidavė. Kaip tik dabar ir prasidėjo io antras, nemažesnės reikšmės už pirmąjį, veiklos laikotarpis. Vyskupas jau nusivylė galėsiąs ką nors laimėti diplomatinėmis priemonėmis. Jis taip pat matė. kad ir savo kuriamojo, ramaus darbo nebegalės tęsti. Bet ir tylus tupėjimas vienoje vietoje, visos vyskupijos valdymas vienais valgios kontroliuojamais raštais visai neatitiko jo būdą. Jis buvo kovotojas, tai ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis jis nuo tos kovos ne tik neatsisakė, bet ieškojo jai naujų formų. Ir pamažu pradėjo, savaime aišku, neviešai, tokiai kovai organizuoti ir savo vyskupiją. Ne kovai su ginklu rankoje, kuriai jis ir toliau nepritarė, bet priderintai prie gyvenamų aplinkybių, atitikusių ir lietuvio valstiečio būdą. Pats neseniai buvęs griežtas legalistas, dabar jis pirmas griebėsi nelegalaus ginklo — parašė eile propagandinių raštų, kuriuose piešia ir šiokią tokią kovos programą, slaptai tai išspausdina ir išplatina visoje vyskupijoje. Kad geriau šiokį savo darbą užmaskuotų, jis iš paviršiaus ir toliau lyg ir bendradarbiauja su valdžios organais, net ir tokiu tuo laiku kebliu klausimu, kaip rusiškųjų raidžių įvedimas į lietuviškus raštus.

Tų rusiškomis raidėmis lietuviškų knygų spausdinimo atžvilgiu tiek ir negausi anuo laiku pasaulietinė lietuvių šviesuomenė (pvz. Jonas Juška, L. Ivinskis, jaunas studentas Tomas Žilinskis ir kiti), tiek ir pats vyskupas Valančius, o per jį ir žymi dvasiškijos dalis, pradžioje nebuvo pilnai susiorientavę, juo labiau, kad ir lietuviškos spaudos draudimas buvo tokia vyriausybės priemonė, kuriai nei Lietuvoje, nei kaimyniniuose kraštuose nebuvo panašių precedentų, taigi neturėta tuo žvilgsniu ir sektinų kovos pavyzdžių. Svarbiausia gi, pradžioje visai nebuvo aišku, kaip į tokį draudimą reaguos pati lietuviškoji liaudis, kuriai labiausiai jis ir buvo taikomas, nes gi toji liaudis ir buvo svarbiausias lietuviškų knygų skaitytojas.

Kadangi jau pirmosios administracijos paruoštos rusų raidėmis knygos buvo skiriamos naujai kuriamoms pradžios valdinėms mokykloms vietoj parapinių, tai vyskupui visų pirma rūpėjo, kad į tas katalikų vaikams skiriamas knygutes nebūtų įterpta tokių vietų, kurios katalikams yra nepriimtinos, kad nebūtų brukama užmaskuota pravoslavų a. Dėl to, Vilniaus administracijai pasiūlus, jis ir buvo pradžioje sutikęs jas visas tikrinti ir aprobuoti, jei ten neatsiras nepriimtinų jam vietų. Kad iš anksto išvengus galimumo per tas knygutes vesti nepriimtiną pravoslavišką agitaciją, jis pats pasiūlė Vilniaus mokslo apygardos globėjui, kurio žinioje buvo daugumo tų knygučių ruošimas, joms į rusiškas raides transkribuoti pasikviesti jam gerai žinomą ir visiškai patikimą asmenį — Lauryną Ivinskį, kuris vyskupo nusistatymu turėjęs atsverti toms knygutėms žalingą tokio Krečins-kio ir ekskunigo Petkevičiaus įtaką. Pagaliau ir pats Valančius sutiko toms pradžios mokyklos išversti "Trumpą Katekizmą Aukszcziausei Kraszto wiresnibej lijpant paraszitą", gerai žinodamas, kad šis katekizmas būsiąs išleistas rusų raidėmis, nors, savaime aišku, pats vyskupas katekizmą rašė ne rusų raidėmis, bet senomis anksčiau visose lietuviškose knygose vartojamomis.

Veikiai paaiškėjo, kad pati lietuviškoji liaudis visas tas "kirvukais" spausdintas knygutes, nors ir turinčias vyskupo aprobatą, atmeta ir labiausiai dėl to, kad ir tų "kirvukų" daugumas negalėjo paskaityti. Ir savo vaikų žmonės į pradžios mokyklas beveik neleido, tai ir nebuvo kam tų knygučių kišti. Tuo būdu pavojus, kad per jas bus brukama ir pravoslavija, savaime atkrito. Ne tik pats Valančius tuojau nustojo čia bendradarbiauti, bet atšaukė ir Ivinskį, o greitu laiku sumanė pats organizuoti lietuviškų knygų, senas rašmenimis spausdinimą Prūsuose ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą.

Pirmosios Prūsuose pasirodžiusios ir Didžiajai Lietuvai skiriamos knygos buvo kelios maldaknygės, be pakeitimo iš senų, legalinių pavyzdžių pakartotos, užsakius jas keliems paprastiems kontrabandnešiams, kurie iš jų pardavinėjimo tikėjosi turėti gražaus pelno, nes maldaknygės ir seniau buvo pačios populiariausios lietuviškos knygos. Tačiau jie neturėjo ryšių su tais, kurie tokias maldaknyges rašė. Tad ir iš viso jų vienų iniciatyva negalėjo lietuviškų raidžių klausimo išspręsti, nes jie ir toliau būtų galėję vien tik tokius senų leidinių pakartojimus gaminti ir platinti. Kaip tik tuo pačiu laiku vyskupas ir pasiryžo į tą klausimą įsimaišyti ir paėmė į savo rankas jau ne senųjų kartojimą, bet naujųjų gaminimą, spausdinimą ir platinimą.

Seniau santykiuose su rusų vvriausybe ir jos administracija vengęs, kiek galėdamas, kokių nelegalių darbų, dabar jis pats pradėjo organizuoti griežtai nelegalinę akciją, iš dalies net įgijusią savotišką revoliucinį pobūdį. Kiek bebūtų sunku suderinti tuos žodžius — vyskupas ir re-voliucijoniškumas — vis dėlto šiuo metu tai buvo vykdomas faktas.

Abejonių nekeliančiu vėliau pagarsėjusio "knygų karaliaus" garsaus knygnešio Jurgio Bielinio liudijimu, kaip tik per jį vyskupas buvo pasiuntęs į Prūsus 5,000 rublių lietuviškų knygų spausdinimo reikalui. Šie pinigai buvo skiriami visų pirma paties Valančiaus parašytoms knygoms išleisti. Pinigai buvo įduoti Varmijos vyskupijos kunigui Zabermanui, kuris tuo metu aptarnaudavo Mažosios Lietuvos lietuvius katalikus. Tačiau jam apysilpniai temokant lietuviškai, Valančiui pavyko jo padėjėju įtaisyti dar 1864 m. dėl sukilimo į Prūsus išėjusį buvusį Beržininkų vikarą, kunigą Antaną Brundzą, kuris vyskupo Valančiaus slapta rekomendacija Varmijos vyskupo buvo paskirtas Robkojų fili-jos (beveik pačiame pasienyje) administratorium.

Šių dviejų Valančiaus padėjėjų rūpesniu 1867-1869 m. ir buvo čia išspausdinta eilė paties vyskupo parašytų politinių tikybinių knygučių, kurių įtaka Lietuvoje buvo be galo didelė. Jos įnešė į Lietuvos gyvenimą visai naujus motyvus. Dėl šių knygučių, iš dalies, žymi dauguma rusų vyriausybės kėslų prieš Lietuvą liko be pasėkų, nes jos ir suformavo naują Lietuvos visuomenės nuotaiką.

18.

Tai buvusi aštuonių mažo formato brošiūrų serija, vienu beveik laiku vyskupo parašytų. Ten greta grynai tikybinių, susietų su katalikybės statymu prieš pravoslaviją klausimų, buvo ir aiški politinė ir iš dalies agitacinė tendencija. Pirmas buvo išspausdintas keturių puslapių atsišaukimas "Brolej Kataliką j, jumis noriu per gro-mata kelis žodžius pasakiti". Šis atsišaukimas net ir formos žvilgsniu pilnai atitiko kitas Valančiaus "ganytojiškas gromatas". Niekas tuo laiku neabejojo, kad tai buvo jo ir parašyta. Jame jis įspėjo ūkininkus nepasiduoti valdžios vyliams emigruoti į Rusijos rytus ir kartu piešė liūdną likimą tų, kurie tiems vyliams anksčiau buvo pasidavę. Paskiau buvo išspaudinta "Gro-mata apskrita Popiežiaus Piusa IX apie sielawar-tus bažniczios szwentos", "Isz Tamsybės wed tiktay kelis Teysybes", "Parspieimas apej Szwenta Wiera", "Szniakesis Kataliką su neka-taliku", "Litania apej wisus Szwetus Muczelni-kus", "Prajautimas", "Wargai Bažniczios Kataliku Lietuwj ir Žemajcziusi" ir "Ape atpuskus Jubileiszkus". Visos šios knygelės buvo išspausdintos 1867-1869 m. Jose, net ir tokiose, kur atrodo kalbama vien tikybiniais klausimais, Valančius, ryškiomis spalvomis nupiešęs valdžios pastangas įvairiomis priemonėmis sunravosla-vinti Lietuvą ir sugriauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, kartu formulavo ir tam tikro pasipriešinimo programą, būtent:ar tai atviro savo bažnyčios ir tikybos gynimo forma ar savotiškojo boikoto forma, nors čia nebuvo pats tas žodis vartojamas, bet tautiškai piešiamas jo turinys. Kaip tiK boikotą jis ragino taikyti naujai vaidžios pradžios mokykloms kuriamoms vietoje panaikintų parapinių, į jas savo vaikų neleidžiant. Šis jo raginimas nebuvo be atbalsio likęs. Dar eilę metų po to, kada tos brošiūros buvo išspausdintos, oaugelį pradžios mokyklų lankė beveik vieni rusų valdininkų ir kolonistų vaikai, o lietuviai savo vaikus mokė slaptai pas įvairius "daraktorius". Tai ir buvo Lietuvoje nors ir tokių kurijozų, kad, pvz. dar 1885 m. Grinkiškio pradžios mokykla veikė, turėdama tik vieną mokinį, o ir tas buvęs paties mokytojo sūnus! Ilgainiui dar tik išimties atvejais, norint berniukus leisti į aukštesnes mokyklas ir neturint gal mumo juos privačiai paruošti gimnazijos egzaminams, leista juos kartais ir į pradžios mokyKlas. Ypač į XIX a. pabaigą. Bet griežtas Valančiaus reikalavimas visai ten savo dukterų neleisti, nes, esą, visi tie rusai mokytojai — tai tik pasileidėliai, taip buvo uoliai vykdomas, kad ir 20 metams nuo jo mirties praėjus, visoje vyskupijoje vos keletas mergaičių tas mokyklas lankė. Tai, tarp kita ko, turėjo ir tą pasėką, kad ligi XIX a. pabaigai Lietuvoje beveik visai nebuvo išėjusių iš kaimo inteligenčių.

Vyskupo gi raginimas saugoti nuo maskolių savo baznycias daug veiiau ryškiausiai iškilo pagarsėjusiame Kenstaičių ir ypač Kražių bažnyčios gynime, kur liaudis elgėsi visai taip, kaip ją kauaise mokė Valančius.
Šias knygutes išspausdinus, reikėjo jas ir išplatinti, pačioje spaudos draudimo pradžioje dar nebuvo susiraizgęs tas platus knygų gabenimo tinKlas, kuris veliau buvo visą Lietuvą apėmęs. Todėl vyskupas čia pats padarė pradžią ir, susirišęs su eile pasienio kunigų, daugiausia vikarų, o per juos ir su kitais pasienio kontraband-nešiais, per juos ir įgabeno, o apskritai per klebonijas į žmones visas tas knygutes paleido.

Tuoj jos paplito visame krašte ir žmonių tarpe sukėlė tokj sujudimą, kad greitai apie jas sužinojo vietos policija, o per ją ir aukštesnioji administracija. Pradėta sekti jų platinimosi kelius, atsirado vienas kitas, kuris ir policiją painformavo apie platintojus. Paaiškėjo kai kurie platinimo organizatoriai ir pagaliau buvo suruošta pirmoji spaudos draudimo metu byla dėl lietuviškų raštų. Atsakomybėn buvo patraukta eilė kunigų ir pasauliečių. Tardymo metu prieita teisingos išvados, kad visos tos brošiūros buvo paties vyskupo rašytos. Tačiau nelengva buvo tai įrodyti, nes vyskupo pavardės nebuvo nė vienoje tų brošiūrų, o rusų administracijos akims apmuilinti vienoje jų autorium buvo nurodytas kunigas Zabermanas, kuris, būdamas Prūsijos valdinys, galėjo rusų administracijos neboti. Tačiau vėl tam pačiam tikslui į vieną brošiūrą jo sauvališ-kai įneštas raginimas lietuviams dėtis prie Vokietijos vėliau patrauktųjų atsakomybėn padėtį

A.    MELNIKAS    BAŽNYČIA
 
labai pablogino, nes čia jau buvo galima juos kaltinti ir krašto išdavimu.

Norėdama įrodyti, kad tai esančios Valančiaus parašytos knygutės, policija net griebėsi stilistinės ekspertyzos — iš stiliaus nustatydama, kad tai tik vyskupas galėjo taip rašyti. Tai jai patvirtindavo ir kai kurie rusų vyriausybei atsidavę ir nepatenkinti vyskupu kunigai. Vis dėlto pačiam Valančiui bylos nesugebėta iškelti, nes visi tie prieš jį nukreipti kaltinimai buvo vien spėjimai, kuriais byloje nebūtų galima remtis. Užtat atsakomybėn patrauktieji platintojai buvo sunkiai nubausti — tam tikrą laiką išlaikyti kalėjime, jie daugiausia buvo iš Lietuvos ištremti į Sibirą. Tik kai kuriems, kurių kalte nebuvo visai aiškiai įrodyta, ištrėmimas buvo pakeistas draudimu gyventi Lietuvoje.

Norėdama užkirsti kelią tokias knygeles ateityje ne tik platinti, bet ir jas spausdinti, rusų policija susirišo su Prūsijos policijos atstovais ir prašė pagalbos panašių lietuviškų knygų spausdinimą Prūsuose sustabdyti. Tačiau veikiančiais ten įstatymais to nebuvo galima padaryti. Patys Mažosios Lietuvos spaustuvininkai, daugiausia vokiečiai, jau nujautė gražų pelną iš lietuviškų knygų spausdinimo ir vokiečių policija tuo žvilgsniu juos palaike. Bet nenorėdami visiškai nutraukti kaimyninių santykių su rusų policija, jie ėmė, kaipo ne Vokietijos pilietį, jau anksčiau minėtą vieną tų knygnešių spausdinimo organizatorių, kunigą Antaną Brundzą, ir 1870 m . t. y. anos bylos metu, atidavė jį rusams, kure. 11 mėnesių jį išlaikę kalėjime, paskiau jį ištrėmė į Mezenę (Rusiios šiaurėie), 1876 m. į Pinegą, o paskiau perkėlė į Tambovo guberniją.

19.

Nuolatos susidurdama su vyskupu, nepaisančiu įvairių valdžios įsakymų ir potvarkių, administracija neįtartą mėgindavo ji palaužti, taikydama jam įvairias administracines, daugiausia pinigines bausmes. Jau 1984 m. pabaigoje uz leidimą statyti vieną bažnyčią Zarasų apskrityje vyskupas baudžiamas 500 rublių. I888 m. tos pabaudos ypatingai gausiai jam taikomos. Jis paskyrė Ukmerges bajorų mokyklos kapelionu kunigą Gabševicių ir už tai buvo nubaustas 100 rub. Mat, kun. Gabševičius dar 1861 m. buvo administracijos atleistas iš Kauno gimnazijos kapeliono pareigų ir ištremtas į PetrozavodsKą (jo vieton vyskupas buvo paskyręs kunigą Klemensą Kairį, kuris 1863 m. buvo suimtas, ištremtas į Verchoturję ir ten 1864 m. mirė). Kada Gabševičius grįžo iš ištrėmimo, administracija neleido jo niekur skirti, bet vyskupas to nepaisė.

Tais pačiais 1865 m. vyskupas nubaudžiamas net 1000 rublių vien už tai, kad vyskupijos rub-ricelėje buvo išspausdinęs "vieną cenzūros uždraustą vietą" (taip šį nutarimą formulavo administracija. Bet ši "uždrausta vieta" buvo kunigų Mackevičiaus, Noreikos ir Gargaso įrašymas tais metais mirusiųjų kunigų sąrašan, už kurių vėles kiekvienas kunigas privalėjo atlaikyti mišias. Rusų valdžia už dalyvavimą sukilime kunigus Mackevičių, Noreiką ir Gargasą buvo nubaudusi mirtim. Šitokiame paskelbime administracija teisingai įžiūrėjo griežčiausią nepritarimą tai bausmei. Įsidėmėtina, kad vyskupas, nors sukilimui nepritarė ir sulaikydavo kunigus nuo jo rėmimo, bet susidūręs su tų pačių kunigų persekiojimu, ne vien juos gynė tuo laiku, kada jie buvo atsakomybėn traukiami, bet nuolatos slaptai globojo juos ir ištrėmime. Vyriausybe teigė, kad visi nubausti kunigai jau yra nustoję kunigų teisių ir jiems griežčiausiai draudė mišias laikyti ir kitas dvasines pareigas eiti. Bet vvskupas, nors ir negalėjo formaliai tokių sprendimų pakeisti, visai su jais nesiskaitė ir nuolatos slaptai kunigus tremtinius palaikydavo, siųsdamas jiems dažnai ir per įvainus pasauliečius vadinamąsias obligacijas, kurias dažniausiai jis pats iš savo kišenes ir apmokėdavo, pavyzdziui, į mirties ešafotą vedamas garsusis sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius jį lydėjusiam kunigui augustijonui slaptai perdavė keletą tūkstančių tokių dar neatliKtų obligacijų, kurios pas jį susirinko iš įvairių sukiLmo dalyvių. Jos buvo perduotos vyskupui, o šis jų dalį paskirstė vietos kunigams, o daugumą išsiuntinėjo kunigams tremtiniams, pats jas apmokėdamas. Vėlesniu laiku administracija nuolatos kaltindavo vyskupą, kad šis siunčiąs nuteistiems ir ištremtiems kunigams pinigines pašalpas.

Nors formaliai jis buvo verčiamas ir iš vyskupijos rubricelių juos visus išbraukti, tačiau administracijai nesusigaudant rubricelių sąrašuose, daugelis jų ten ir figūruodavo. Ir savo rubríceles Valančius siuntinėjo ištremtiems savo vyskupijos kunigams. Jiems grįžtant iš trėmimo dėl įvairių manifestų ir vyriausybei juos paleidžiant į laisvę be teisės apsigyventi Lietuvoje, vyskupas daugumą jų stengėsi įtaisyti jokių vietų neužimančiais mansijonoriais, taigi ir nerekalingais valdžios sutikimo, tose Žemaičių vyskupijos parapijose, kurios buvo Latvijoje, taigi ne Lietuvoje. Daugelis jų rasdavo prieglobstį pas Ilukšto kleboną kunigą Tamulevičių (Dovydaitį).

Pabaudos gi tuo tarpu ir toliau buvo vyskupui dedamos. Už tokį mažmožį, kaip Raseinių ir Šiaulių labdaros draugijų aukų kunigų aprobavimas, vyskupas nubaudžiamas 200 rublių. Už šventinimą kunigais kelių seminariją baigusių aliumnų tuo laiku, kada valdžia buvo uždraudusi naujus kunigus šventinti, vyskupas sumoka 200 rublių. Nors pačiam vyskupui judėti Kaune "sveikatos sumetimais" ir nebuvo draudžiama, bet kada vieno tokio pasivaikščiojimo proga jis aplankė našlaičių prieglaudą, čia buvo įžiūrėta "katalikiška propaganda" ir vėl uždėta stambi, 1000 rublių pabauda. Už tai, kad dar 1862 m., t. y. tuo metu, kada tai dar nebuvo draudžiama, jis buvo leidęs statyti Drūkšių parapijos koplyčią, teko sumokėti 500 rublių pabaudos, ir t.t.

Visose tose jam keliamose bylose Valančius siuntė savo pasiaiškinimus. Gavęs pabaudą, jis geru noru niekados jų nemokėjo, tik pats vertė gubernatorių ją išreikalauti ar iš vyskupo algos ar iš jo valdomų vyskupijos turtų. Todėl 1866 m. pabaudų jam buvo uždėta daug mažiau. Užtat, kaip jau buvo aukščiau minėta, 1866 m. pabaigoje Kauno gubernatorius siūlė vyskupą visai iš Lietuvos ištremti. Tokį pat siūlymą buvo 1867 m. padaręs ir Kauno vicegubernatorius, kuris motyvavo tuo, kad vyskupas nė vieno valdžios potvarkio ar įsakymo nepriimąs be protesto ir be pasipriešinamo, o jį bausti piniginėmis pabaudomis esą netikslu, nes gi ne jis pats iš savo kišenės tas pabaudas sumoka. Vis dėlto vyriausybė jo neištrėmė ir po kiek laiko vėl atnaujino piniginių bausmių jam skyrimą. 1870 m., kada kaip tik ėjo smarkiausias rusų kalbos veržimasis į katalikų pamaldas, Valančius paėmė ir iš rubrice-lės pašalino rusišką maldos už carą tekstą, kuris jau seniau ten buvo prievarta įbruktas. Jam buvo paskirta sumokėti 500 rublių pabaudos. Paskiau — 100 rublių už tai, kad, nežiūrint dar 1864 m. paskelbto draudimo, konsistorijos protokolai buvo surašomi lenkiškai. Vėl 500 rublių už tai, kad, negavęs gubernatoriaus leidimo, jis buvo kunigą Domininką Alšauskį perkėlęs iš Barstyčių į Kalvariją. Tačiau čia vyskupui pavyko išsiaiškinti, ir bauda nebuvo išieškota.

Vyskupas buvo tikras kalinys Kaune. Kiekvienas jo žingsnis buvo sekamas. Tačiau iš seno pažinęs visas policijos silpnybes ir jų neaukštą išsilavinimą, jis neretai sugebėdavo visus seklius suklaidinti, ir ne vien tokiais smulkiais atvejais, kada rusų pirkliais persirengę jį aplankydavo iš ištrėmimo grįžtantieji kunigai, kuriems buvo uždrausta lankytis Lietuvoje, bet ir didesnę reikšmę turinčiais klausimais. Kaip tik tuo laiku gretimą Seinų vyskupiją valdė jaunas vyskupas Konstantas Ireniejus Lubienskis. Kilęs iš rusų caro dvarui artimos lenkų aristokratų šeimos, jis, kaip ir Valančius, vyskupu buvo pasiūlytas rusų valdžios, nes vyriausybės sferose tikėtasi juo pasinaudoti kaip valdžios kėslų prieš katalikybę įrankiu. Bet šis energingas ir atkaklus vyskupas visai ir nemanė rusams tarnauti. Tačiau valdžios izoliuotas nuo bendravimo su kaimyniniais Lenkijos vyskupais, neturėdamas su kuo pasitarti, jis buvo padaręs keletą klaidų, dėl kurių jį net pradėta kaltinti, kad jis bendraująs su vyriausybe. Norėdamas ateityje panašių klaidų išvengti ir padarytąsias atitaisyti, jis nusistatė būtinai pasimatyti su vyskupu Valančiumi, kurio garsas, kaip geriausiojo katalikų diplomato Rusijos imperijos ribose, anuo laiku buvo labai paplitęs. Tačiau koks nors oficialinis vizitas Kaune buvo neįmanomas. Taigi jis pri-vatiškai susinešė su Valančiumi ir, šio patartas, atvyko aplankyti Aleksoto parapiją. Šiam atvykus, vyskupas Valančius išsiruošė kasdieniniam "sveikatos" pasivažinėjimui. Vežikas, "netyčiomis" pasuko per Aleksoto tiltą. Pakilęs į kalną, Valančius išlipo pasivaikščioti miške ir ten susitiko vyskupą Lubienskį, kuris jo laukė. Jiems pavyko nekliudomai praleisti keletą valandų ir aptarti visus rūpimus klausimus. Policija šį kartą nieko apie tą pasimatymą nežinojo. Kaip tik nuo to laiko vyskupo Lubienskio taktika griežtai pasikeitė, ir jis, sekdamas vyskupo Valančiaus pavyzdžiu ir patarimais, pradėjo paraližiuoti visus rusų valdžios žygius, nukreiptus prieš katalikus. Vienok jam tai turėio tragiškų pasėkų. Jis greitai buvo suimtas ir, žandarų lydimas, išvežtas ištrėmiman i Rusiją. Nuskirtos vietos jis taip ir nepasiekė: 1869 m. kelionėje buvo jį lydėjusio žandarų karininko nunuodytas.

20.

Tuo sunkiausiuoju jo veiklos metu vyskupas Valančius vis. dėlto neapsirėžė vien bažnytiniu ir politiniu darbu. Daug įvairių knygų jau anksčiau buvo jis parašęs, bet išskyrus vieną Žemaičių vyskupijos istoriją ir keletą eilėraščių (be ano jau minėto eilėraščio apie Papilės mūšį, dar blaivybės reikalams pavestas eilėraštis "Ak Tu Die-we wisagalis" ir kt.), visus kitus savo dalykus jis sumetė tikybinėmis temomis, nes jie jam atrodė reikalingiausi tiek parapijų mokyklų mokiniams, tiek ir jas išėjusiems. Ir šiuo laikotarpiu, be anų, jau anksčiau minėtų tikybinių-politinių brošiūrų, jis davė dar eilę naujų tikybinių knygų — 1866 m. parašė ir 1868 m. Tilžėje išspausdino savo "Žiwatų Szwentųjų" antrąją dalį — "Givvenimus Szvventuju Diewa", 1864 m. išvertė proza ir 1869 m. išspausdino "Wisas pasalmes S. Dowida Karalaus", o 1871 m. jas ir sueiliavo ir 1872 m. išspausdino, pavadinęs "Pasalmes arba Giesmes Dourido Karalaus ir pranaszo". 1873 m. buvo jo parašytas ir tais pačiais metais išspausdintas "Mokslas Rima Kataliku" (spaudos draudimo metu pasirodė penki leidimai), 1873 m. iš lenkų kalbos išvertė "Garbinimą Szwe-cziausios Szirdies Diewa musu Jėzaus Kristaus". 1870 m. parašė ir 1874 m. Tilžėje išspausdino (su 1855 m. kontrafakcija) "Givvenimą Szwencziau-sios Panos Marijes" (7 leidimai spaudos draudimo metu ir trys leidimai po to). Yra dar keletas abejotinų knygų, kurios tebuvo išspausdintos po jo mirties, bet buvo jam priskiriamos, nors jis pats jų savo užrašuose ir nemini.

Pasaulėtinės literatūros srityje jis pirmu laikotarpiu, kaip matėme, beveik visai nedirbo. Bet ir jos jis neignoravo. Ypač jis rėmė tuos jaunuosius kunigus, kurie kaip tik pasaulietinės literatūros dirvoje rodė didelių gabumų — pirmoj galvoje Klemensą Kairį, kuris, deja, anksti ištrėmime miręs, nebesuspėjo plačiau kaip poetas pasireikšti. Jis rėmė ir Antaną Baranauską, kurio giesmių jau buvo prie savo kantiškų pridėjęs. Ragino jį poezijos neapleisti. Tuo žvilgsniu labai budingas Valančiaus Baranauskui laiškas, 1865 1 8 rašytas, kuriame jis baiminaisi, kad šis del naujų jam atitekusių pareigų ("Anykščių Šilelio" autorius, ką tik buvo paskirtas Petrapilio akademijos profesorium), nepamirštų Lietuvos, juo labiau, kad, esą, nuo nepamenamų laikų anoji šalis (t. y. Lietuvos rytai) neturi savo rašytojų ir dėl to verčiasi žemaitiškomis knygomis. Taigi Baranauskas privaląs savo rašytojo jėgas atiduoti tautiečiams.

Kaip jau matėme, tuo laiku Valančius palaikydavo artimus ryšius ir su kitais pasaulietiniais lietuvių rašytojais — Ivinskiu, Daukantu, Akelaičiu. Vienok savo plunksną jis skyrė vien tikybiniams dalykams. Bet lietuvių spaudą uždraudus, jis stojo į lietuvių tautos kultūrinę kovą ir pasaulėtiniais raštais, kurie ligi mūsų dienų nenustojo savo reikšmės. Čia, matyti, jį paveikė ir tas faktas, kad negausūs tuo laiku pasauliečiai rašytojai buvo nustoję visai ką nors spausdinti, nes ir kelio į Prūsus nežinojo ir spausdinimui lėšų neturėjo. O išėjusi iš kaimo jaunoji karta dar nebuvo subrendusi. Veikė Valančių ir tai, kad, spausdinant nelegaliai Prūsuose, jam visai nereikėjo skaitytis ir su rusų cenzūra. Pirmas jo pasaulietinis darbas buvo 1867 m. išspausdintas tūkstančio dviejų šimtų "Patarlių Žemaiczių" rinkinys. Tačiau tai nebuvo jo originalus darbas, bet, A. Baranausko liudijimu, jis tas patarles buvo atrinkęs iš kunigo Miežinio sudaryto žodyno, kuris visas tebuvo išspausdintas po 30 metų. 1868 m. Valančius išspausdino pirmąją lietuvių kalba vaikams skiriamą "Waiku kningelę". Ji buvo parašyta dar 1864 m. Ją išspausdino su iliustracijomis. Tai buvo pirmoji iliustruota lietuviška knygutė (seniau tik vienas 1824 m. Zabičio elementorius turėjo ir kiek iliustracijų). Nepavyko išaiškinti, kas tas gana primityvias iliustracijas paruošė, bet visai galimas daiktas, kad jos pasiskolintos iš kokios lenkiškos knygelės. 1865 m. parašė ir 1868 m. Joteikos slapyvardžiu išspausdino "Paugusiu žmonių kningelj". Ir čia jis skynė pirmuosius kelius, nes tai, greta Dovydaičio "Šiaulėniškio Senelio", buvo viena pirmųjų pasakojimo turinio lietuviškų knygų, skiriamų suaugusiems (apie pusantro šimto puslapių didumo). Šiame darbe apsčiai užfiksuota ir įvairių tikrų anų laikų gyvenimo faktų, apie kuriuos šiaip iš kitur neturime visai žinios. Kaip ir antrąją jo dalį sudarė 1872 m. parašytas "Pasakojimas Antano Tretininko". Valančius jau nebesuspėjo šio dalyko išspausdinti. Apie 1889 m. šis rankraštis buvo patekęs į E. Volterio rankas, kuris Tilžės vokiškuose Mitteilun-guose 1889 m. pateikė kiek autentiškų ištraukų. Patį rankraštį jis buvo persiuntęs į Ameriką, kur jis buvo 1890 m. išspausdintas "Vienybėje Lietuvininkų", o iš ten 1891 m. išleistas ir atskira knyga. Deja, šis veikalas buvo išleistas ne toks, kokį jį buvo Valančius parašęs, bet "ištaisius" ar, teisingiau pasakius, sudarkius J. Andziulaičiui jo kalbą. Vėliau nauji jo leidiniai nebuvo sutikrinti su originalu, kuris, berods, yra dingęs, tik toliau "taisyta" aną pirmąjį leidimą. Tuo būdu jo forma nuo pirminio teksto dar labiau nutolo. Iš visų pasaulietinių Valančiaus raštų labiausiai išpopuliarėjo 1869 m. parašytas ir 1869 m. pirmą kartą išspausdintas "Palangos Juzė". Dar Valančiui gyvam esant, šis kūrinys buvo du sykius pakartotas. 1878 m. išėjo, greičiausia, paties autoriaus seniau papildytas ir išplėstas leidimas. Šiame veikale įdėta nemaža vertingos etnografinės medžiagos, kiek liaudies dainų ir autentiškų paties Valančiaus eilėraščių ir giesmių. Ligi paskutiniojo spaudos draudimo dešimtmečio šie keli veikalai buvo vienintelės beletristinės mūsų knygutės, labai pamėgtos ne vien liaudies, bet ir šviesuomenės. Tai buvo mūsų grožinės prozos pirmoji užuomazga.

***

Intensyvus, nenutrūkstamas darbas, gyvenimas nuolatinėje grėsmėje, kad ištrems, negalėjo neigiamai neatsiliepti ir šiaip netvirtai jo sveikatai. Darbo nuolatos didėjo, o padėjėjų mažėjo. Sufraganui A. Beresnevičiui buvo leista atvykti iš Mintaujos Kaunan, tiktai vyskupui mirus. Daugelis jo jaunesniųjų ir jauniausiųjų padėjėjų buvo ar ištremti ar skiriami įvairioms atsakingoms pareigoms, dėl kurių jie negalėjo Kaune gyventi ar, ir čia gyvendami, nuo savo tiesioginių pareigų atitrūkti. Sveikata nuolatos silpnėjo, senoji šeimyninė kepenų liga labiau ir labiau pakirsdavo vyskupo fizines jėgas. Dar jis suspėjo paminėti savo 25 metų vyskupavimo sukaktį, bet 1875 m. gegužės 17 (najuoju stiliumi — gegužės 29) Kaune, vyskupo rūmuose, toji niūraus XIX amžiaus Lietuvos horizonto ryškiausioji žvaigždė amžinai užgeso. Gegužės 21 (birželio 2 d.) jis buvo Kauno katedroje pirmas Lietuvos vyskupų palaidotas.

Medžiaga vyskupo Valančiaus biografijai. Vyskupo Valančiaus Žemaičių vyskupijos valdymo laikams nušviesti svarbiausioji medžiaga yra tas daugelis tūkstančių dokumentų, sudariusių vadinamąjį Valančiaus archyvą, ligi 1940 m. saugomą Metropolijos archyve. Tais dokumentais atsirėmęs, prof. A. Alekna 1920 m. "Draugijoje", 1921—1922 m. "Ganytojuje" ir 1921 m. "Mūsų Senovėje" buvo išspausdinęs keliolika straipsnių, nušviečiančių atskirus vyskupo Valančiaus veiklos etapus. 1923 m. jie beveik mechaniškai buvę sujungti į atskirą monografiją. Visa šio archyvo medžiaga savarankiškai teko savo laiku naudotis ir šiuos žodžius rašančiam. Tačiau Valančiaus archyvas apėmė ne visą iš Valančiaus laikų išlikusią oficialinę korespondenciją ir susirašinėjimus, nes dar prieš pirmąjį pasaulinį karą vienas prolenkiškai nusistatęs Kauno dvasinės seminarijos profesorius dalį to archyvo medžiagos buvo slaptai iš čia išėmęs ir atidavęs Vilniaus Lenkų Mokslo Mėgėjų draugijos bibliotekai, kur ji ir buvusi laikoma ligi paskutiniojo karo. Tą Valančiaus archyvo naikinimą ir skaidymą sustabdė tik vyskupas P. Karevičius. Jis įsakė visą archyvą sutvarkyti ir įrišti į atskirus tomus, kurių bus arti šimto. Šiuos žodžius rašančiam tai pasakojo pats a. a. arkivyskupas Karevičius, kuris minėjo ir to profesoriaus vardą. Bet ir šis jau yra miręs, tai ne mums jau jį teisti — jo vardą galime ir užmiršti.

Svarbų šio archyvo papildymą galėjo sudaryti Kauno gubernatoriaus, Vilniaus generalgubernatoriaus ir Vilniaus general-gubernatori-jos žandarų archyvai, kuriuose vyskupo veikla buvo nušviečiama jau iš kitos pusės — rusiškai administracinės. Žymiausioji tų archyvų bvlų dalis, jų tarpe nemaža ir vyskupą Valančių l'e-čiančios medžiagos, 1915 m. buvo išgabenta į Rusiją ir ten žymi jų dalis 1917 m. buvo sunaikinta. Išlikusia dalimi teko ir man 1918 m. naudotis, lygiai kaip vėliau — išlikusia Kaune gubernatoriaus archvvo dalimi. Kai kas iš tos archyvinės, liečiančios M. Valančių, medžiagos buvo mano paskelbta 1921—1922 m. "Mūsų Senoveje".

Kitą didelės vertės   medžiagą teikia paties vyskupo sau, ne spaudai užrašai, kurių plačias ištraukas, išverstas iš lenkų kalbos į lietuvių, J. Tumas buvo paskelbęs 1899—1903 m. "Tėvynės Sarge", 1900—1901 m. "Žinyčioje" ir 1903 m. "Dirvos Žinyne". Šį vertimą iš naujo ištaisęs ir pridėjęs kiek komentarų 1929 m. J. Tumas buvo išleidęs kaip "M. Valančiaus Pastabas pačiam sau." J. Tumas, šį naują tų ištraukų leidimą ruošdamas, savo rankose neturėjo tuo laiku užsimetusių autentiškų vyskupo užrašų, tai į šį leidinį buvo įsibrovę nemaža ir klaidų ir netikslumų. Vėliau Valančiaus "Pamiętnik domo-wy" buvo surastas. 1938 m. man teko "Mūsų Senovėje" paskelbti keletą tokių užrašų, kurių J. Tumas nebuvo išvertęs, ir atitaisyti nemaža J. Tumo vertimo klaidų. 1940 m. toje pačioje "Mūsų Senovėje" buvau išspausdinęs santrauką visų Valančiaus rankraščio "Rozmaite Wia-domosci" užrašų. Kaip tik tuo laiku rankraštis buvo surastas. Iš jo J. Tumas buvo pateikęs, palyginti, labai nedaug ištraukų. Keletą autentiškų ištraukų iš Valančiaus užrašų knygų 1902 m. buvo davęs kun. A. Dambrauskas-Jakštas lenkų žurnale "Kwartalnik Teologiczny".

Įvairiu laiku buvo paskelbta nemaža privatinės bei viešaisiais reikalais vyskupo korespondencijos su įvairiais lietuviais ir net nelietuviais veikėjais, rašytojais, mokslininkais (Daukantui, nors žymiausioji dalis Valančiaus laiškų Daukantui dingo; P. Kuršaičiui, L. Geitleriui, J. K. Gintilai, A. Baranauskui, Pabrėžos Valančiui), tačiau išlikusi jo įdomi korespondencija su spaustuvininkn Zavadzkiu (11 laiškų iš 1852— 1861 m.) nebuvo išspausdinta. Juos visus nurašęs maniau išspausdinti "Mūsų Senovėje", tačiau dėl karo tai nebuvo įvykdyta, ir patys nuorašai dingo. Aštuonių blaivybės "gromatų" rinkinį buvo 1915 m. atskira knygute išleidęs J. Tumas, o aštuonias jo lietuviškas "gromatas", daugiausia atskiroms parapijoms rašytas, teko jau man išspausdinti 1938—1939 m. "Mūsų Senovėje". Dar vieną tokią "gromatą" išspausdino J. Sta-kauskas 1938 m. "Tiesos Kelyje". Tačiau J. S. Dovydaitis buvo pirmasis išspausdinęs 10 įvairių vyskupo "gromatų" antroje ir trečioje "Šiaulėniškio Senelio" dalyje (1861—1864 m.) ir "Gyvenime Stepo Raudnosio" (išspausdintame tiktai 1895 m.).

Be jau minėto "Antano Tretininko Pasakojimo", kitų anksčiau nežinomų Valančiaus tekstų buvo tik vieno Mykolo Biržiškos 1911 m. "Lietuvių Tautoje" paskelbta iš rankraščio tas "Žemaiczių Wiskupistes" skirsnelis, kuris buvo dvasinės cenzūros išbrauktas. Šiaip pilnas Valančiaus raštų rinkinys nebuvo išleistas, tik nuo 1901 m. ryšium su 100 metų gimimo sukaktimi pradėta naujais leidimais spausdinti jo tikybines ir pasaulietines knygas, nors, dažniausia, taip "ištaisytas", kad kitur negalima nei autoriaus kalbos nei stiliaus pažinti.   1929 m. J. Tumas knygoje "M. Valančius. Maskoliams Katalikus persekiojant" pakartojo anas 1867—1869 m. politines tikybines brošiūras, o 1931 m. J. Balčikonis "Valančiaus raštuose" pakartojo jo pasaulietinius raštus ("Vaikų knygelę", "Paaugusių žmonių knygelę". "Palangos Juzę" ir "Antano Tretininko Pasakojimus").

Ne vien lietuvių kalba literatūra apie Valančių apima keletą šimtų pozicijų, tačiau daugiausia ji nieko naujo į Valančiaus biografiją ne-įneša. Kiek didesnę reikšmę turi Valančiaus amžininkų raštai, nes tai buvo gyvųjų jo veiklos liudininkų parodymai. Čia minėtini lenkiškai 1883 m. išspausdinti bendri T. Dobševičiaus atsiminimai, kuriuose nemaža rašoma ir apie Valančių, ir to paties Dobševičiaus 1848 m. D. Eit-wido slapyvardžiu išspausdinta "Žemaičių Vyskupystės" recenzija; B. Smigelskio "Kritika Žemaičių Vyskupystės" ir "Atsiminimas apie Žemaičių vyskupystę", išversti į lietuvių kalbą, tebuvo išspausdinti 1911—1912 m. "Draugijoje". 1875 m. žurnale "Przegląd Katolicki" išspausdintas J. Račkausko 25 metų Valančiaus vyskupavimo sukakties paminėjimas ir platus jo nekrologas, kuris buvo išverstas 1901 m. "Tėvynės Sarge". Taip pat minėtinas M. Akelaičio straipsnis apie Valančių 1861 m. laikraštyje "Kurjer Wilenski" ir dar keletas lenkiškai 1875 m. išspausdintų nekrclogų. Šiaip iš literatūros apie Valančių nemaža naujos ir anksčiau nežinomos medžiagos pateikia savo prancūziškos monografijos apie "Apaštalų Sostą ir Rusiją" antrame tome A. Boudou. Ją šiame rašinyje teko kiek naudoti iš lenkiško, 1930 m. pasirodžiusio vertimo ("Stolica Apostolska a Rosja"). Nemaža autentiškos, iš archyvų išrankiotos medžiagos pateikia ir vyskupas P. Kubickis savo didžiulio darbo "Bojovvnicy kaplani" II dalyje 1 tome, išleistame 1936 m.
Vysk. Valančiaus atvaizdas. Yra išlikusių keletas autentiškų vyskupo fotografijų. Jų vienoje jis nusifotografavo kartu su visa Žemaičių vyskupijos kapitula, turėdamas greta savęs kaip tik aną pralotą Bytautą, su kuriuo kartu važiuodamas, jis vos nebuvo prigėręs. Jo gi portreto du varijantus buvo išspausdinęs žinomas "Vilniaus Albumo" leidėjas Vilčinskis. Nėra žinios, kas tuos portretus piešė; galimas daiktas, kad tas pats Vilniaus lietuvis tapytojas Jonas Zienkevičius, kuris piešė ir Daukanto portretą.
Tačiau Vilčinskiui atsiuntus į Varnius pirmąjį jo atvaizdą, jau raižinyje atmuštą, vyskupo raštinė buvo griežtai jį sukritikavusi, nes, esą, jis visai į vyskupą nepanašus (tai yra tas pats atvaizdas, kurį¥ pasiskolinęs iš Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekos, J. Balčikonis buvo prie Valančiaus raštų pridėjęs). Tuomet buvo pagamintas antras atvaizdas, kuris ir raštinę patenkino.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai