Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIZGIRDOS PORTRETINĖ TAPYBA PDF Spausdinti El. paštas
Dabartinėj tapyboj, didžia dalimi atsisakiusioj siužeto bei konkrečių vaizduojamosios tikrovės elementų, portretas tapo visiškai pamirštu terenu. Iš tiesų, žmogaus pavidalas ir veidas buvo nuosekliai tremiami iš dailės nuo tos valandos, kai jie impresionistų turtingoj įvairiaspalvėj paletėj tebuvo likę lygiareikšme dėme tarpe kitų dėmių ir šviesos fenomenų. Yra balsų, kurie šiuo reiškiniu piktinasi, kalbėdami apie nužmogintą meną, kaip lygiai yra balsų, kurie džiūgauja tokiu dailės išsivadavimu iš įkyriausio kopijavimo vergovės. Sekdami pastarųjų samprotavimu, portretą turėtume kildinti iš tų laikų, kai jis buvo vienintele priemone užfiksuoti žmogišką išorę, taigi savotišku fotografijos pirmtaku bei pakaitalu. Portreto uždavinys tais laikais buvo kiek galint tiksliau ir taikliau atkurti vaizduojamo asmens fizines ypatybes, dažnai jas kiek paideali-zuojant. Vidinio pasaulio perdavimas pradėjo menininką dominti tik vėliau, kai portretinė kūryba ėmė gyventi savo žydėjimo laikus. Tačiau su klasikinio bei realistinio meno blėsimu blėso ir domėjimasis fizine žmogaus išvaizda. Ji pasidarė tiktai viena pasisakymo galimybių, jokiu būdu nedominuojanti ir neapsprendžianti kitų siužetinių pasirinkimų.

Viktoro Vizgirdos portretinė kūryba taip pat didele dalimi tiktai papildo ir atbaigia jo tapybą. Nors visą laiką dailininkas, tai dažniau, tai rečiau, tapė portretus, sunku būtų teigti, kad šie portretai sudaro savarankišką ar net skirtingą jo tapybos fazę. Ir tai yra šių portretų — kaip ir visos Vizgirdos tapybos — stiprybė. Iš tiesų, Vizgirda paliko ištikimas savo individualiam stiliui visą laiką, nekeisdamas savo įforminimo ypatumų ir savaip regimos tikrovės traktavimo. Stebėdami Vizgirdos ankstyvuosius portretus (Autoportretas 1932, Autoportretas 1933, Autoportretas 1938, Autoportretas 1942; Motinos portretas 1933, Vyras su knyga 1934, Senutė 1936, žmogus skaito knygą 1939), juose pastebime tik vieną skirtingą bruožą nuo vėlesniųjų, būtent ramesnį ir atsargesnį kontūravimą, palydimą švelnesnio spalvų suliejimo. Tačiau kompozicijų dramatiškas intensyvumas ir formų sintetišku-mas jau ir šituose pirmuose portretuose aiškiai įžvelgiami (Senutė, Žmogus skaito knygą, Autoportretai 1933 ir 1938). Lyg ir tarpinis portretas būtų dail. Viktoro Petravičiaus (1939), nervingai ban-guojančiom linijom, gyva kompozicija ir drąsiom spalvinėm dėmėm sugestionuojąs ateinantį Vizgirdos subrendimo laikotarpį, kai visa regimoji tikrovė tampa impulsyviame   kūrybiniame   procese į naują, nervingai dinamišką ir dramatiškai intensyvią tikrovę. Būdinga šiam portretui yra jo ypatingas dinamiškumas, kurio vėlesniuose Vizgirdos portretuose jau beveik neberandame. Jo vieton atsiranda statiška, liaudies drožinius primenanti, vidudienio ramybė, apėmusi vaizduojamuosius, nors koloritas ir faktūra išlieka lygiai (o gal ir labiau) dinami;ki. Vėlesniesiems portretams (Fausto Kiršos portretas 1962, Tėvo L. Andriekaus portretas 1966, dr. J. Girniaus portretas 1965, Dailininkas ir žmona 1966, E. Gimbutienės portretas 1959) būdinga puošniai dekoratyvūs fonai, kurie vaizduojamuosius asmenis padaro tarsi vienos didžiulės tikrovinės iškarpos dalimi. Kituose vėlesniuose portretuose dailininko braižas darosi kas kartą intensyvesnis ir dažnai keliomis linijomis sugeba perduoti ne tik fizinius portreto duomenis, bet ir vidinę įtampą i Autoportretas 1959, Autoportretas 1964, Stasio Santvaro portretas 1966). Psichologiškai ir tapybiškai (domūs yra taip pat tie vėlesnieji portretai, kuriuose šalia subtiliau ieškoto piešinio tebeišlaikytas vizgirdiškasis dramatiškai grubus lr vyriškai kietas kitų detalių traktavimas (O. Girniuvienės portretas 1966, G. Mickevičienės portretas 1966, A. Mažiulio portretas 1966).

Vizgirdos portretinė tapyba, unikumas mūsų išeiviškojoj dailėj, yra reikšminga ir svarbi įvairiopa prasme. Reikšminga ji vertinant visą dailininko tapybą, nes parodo, kaip plačiai ir kaip giliai įstengiama aprėpti, užgriebti ir įforminti vaizduojamoji tikrovė. Svarbi ji šių dienų dailės išsivystyme, nes primena, kad grynoji tapyba nebūtinai yra ar turi būti tiktai formų ir spalvų deriniai. Aišku, Viktoras Vizgirda šiandien mūsų dailės pasaulyje turi užėmęs tokią ryškią vietą, kad jos nei naiviai realistinės mokyklos, nei madingų avangardinių atakų šalininkai nei užimti, nei sukrėsti negali ir negalės. Jo portretai tiktai dar kartą paliudija dailininko vienkartinį žvilgsnį ne tiktai į žemę, bet ir į žmogų.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai