Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Duobės PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Jankus   
Ketvirtadienį Paparčiuose buvo linų myni-mo talka, ir tėvas turėjo eiti, bet pasišoviau aš. Negalėjau eiti ir eiti iš kampo į kampą, kaip narve uždarytas vilkas. Reikėjo už ko nors užsikabinti, kur nors patį save nublokšti. Pati sveika prigimtis verste vertė tvertis ko nors. O čia pavaduoti tėvą buvo ir gera ir garbinga. Tam, kas skatino žmones apie mane geru žodžiu prasitarti, aš visada buvau jautrus. Taip pat galvojau, kad bus ir Antanas. Jeigu ne linus minti, tai naktipiečiuose, nes Paparčių, paprastai, niekas iš turtingesniųjų nevengdavo.

Bet Antano nebuvo, jis turėjo didelių reikalų mieste. Niekas nieko tikra nežinojo, bet kalbos buvo, kad jis tenai užmetęs tinklą kažin kam labai svarbiam. Kažin kam surištam su akademija, su profesūra ar dar kuo svarbesniu. Jis niekam nieko nesakęs, bet pati Genienė prasitarusi Paparčių mamelei. Tenai rūgo mūsų tolimo užkampio mąstymui kažin kas labai didelio. Apie tai šnekėjo ir vienas ir kitas, ir kiekvienas turėjo manęs paklausti, ar aš tikrai nežinąs, ką jis tenai pradėti žada. Aš nieko nežinojau, ir žinoti nenorėjau. Man tik buvo nuostabu, kad linamyny buvo Vitalija. Turėjo ateiti tarnaitė. Taip bent sakė prieš savaitę, bet dabar tarnaitei atsiradę svarbesnių darbų. Keistas dalykas, kai tarnaitei svarbesnių dalykų atsitinka, negu pačiai šeimininkei, bet vistiek Vital'ja buvo čia, ir visam tam gandų debesėlyje apie didelius jos Antano reikalus stovėjo ji pati prie paprastų papilkėjusio ąžuolo mintuvų su šiurkščia pralaužtų linų sauja, maža tokia, gyva, nuo greito judėjimo raustančiais veidais, vis storiau apnešamais tirštomis linų dulkėmis.

Ir Antanas turėjęs būti, bet jo vieton geležinėm rankom laužia dideles linų saujas du berniukai ir puslaužius meta mergaitėms. Tos pyksta ir plūstasi, bet juodu nekreipia dėmesio: jiems įprasta šiurkštaus savo darbo dalį taip pat šiurkščiai numesti silpnesniam. Aš laužiu Vitalijai, ir negaliu taip daryti. Kad ir norėčiau, negaliu. Galvoju: apversiu, gyvačiuke, tave saujų saujomis, ir žinokis, išsikapstyk pati, o ausyse skamba: Jonas, Jonelis, Joneliukas, ir negaliu. Dirbu dvigubai skubiau už kiekvieną kitą ir jai paduodu saujas jau beveik gatavas. Iš karto tai keistai malonu, paskum pasidaro sunku: rankos ima gelti ir delnai dega, bet greitumo nelėtinu. Aš jėgų turiu. Žinau, kad jų užteks ligi pusiaunakčio, o paskum bus viskas baigta.   Mes nė vieno žodžio dar nepasisakėm, ir man beveik gera, kad užsitiesiau tokį greitą darbą: nėra kada kalbėti, o ji tegu turi laiko pagalvoti. Tegu atsimena kiekvieną žodį, kurį kalbėjo apie Joną ir apie Joneliuką. Man tai vistiek. Dabar visiškai vistiek. Kaip didelis raudonas kalnas, kyla dvasioj pasiryžimas, ir žirau, kad rytą išvažiuoju pirmuoju traukiniu, kad dirbsiu kaip velnias, kad pasiliksiu universitete ir pasidarysiu profesorius, kad išvažiuosiu universiteto pinigais užsienin pagilinti studijų, kad savo akimis pamatysiu amžiais sukrautus meno turtus ir savo pirštais paliesiu senus pastatus ir architektūros stebuklus, kad sugrįšiu širdį prisikrovęs pirmųjų šaltinių vertybių, ir kas man tada bus visi Antanai, nors vienon krūvon rudėti. Kalnas augo didyn ir didyn, ir mano g'l-vojimas virto piktumu, virto pagieža, kaip didėja baisios audros gūsiai, ir aš žinojau, kad padarysiu viską iš grynos pagiežos, kad pats save iškelsiu augščiau viso kito. Nebejaučiau rankose nei skausmo, nei degimo, tik nuostabų didelį saldumą, ir dirbau taip greitai, kad ji vos spėjo sklaidyti pusiau gatavas saujas.

—    Ar pašėlai, Jonai, — išblaškė man ugninį kalną. — Kad būčiau žinojęs pati toki darbininką esant, nebūčiau tos talkos nė kvietęs.

Šalia manęs stovėjo Papartis ir sklaidė saują linų.

—    Ir mergaičių nebūtų reikėję: pats viską iš karto sugebi padaryti, o mergaitė, žiūrėk, vistiek pro saujų kalną neišsikasa.

Jis juokės, ir negalėjai pasakyti, ar jis tai sako, kaip pagyrimą, ar tik pasijuokti nori iš pusiausvvrą pametusio jaunuolio. Vistiek man darėsi gėda. ir negalėjau sugriebti žodžio, kuriuo galėčiau atsikirsti. Bet ir rereikėio: senukas nusigrįžo, praeidamas Vitalijai delnu pašiureno storą skarele, po kuria rūpestingai nuo dulkių buvo suslėpti plaukai, ir man kamuolys vėl atsistojo gale gerklės. Paskutinę saują išlaukiau, šiurkščiai taip, kaip ir Genių bernai, išėjau ir atsistojau jaujos tarpdury. Lauke pūtė minkytas vėjas, o iš jaujos kvepėjo karštomis linų dulkėmis. Visi baigė laužyti paskutines saujas, ir man atrodė, kad čia nebėra ko veikti. Bet ir to raudono pagiežos kalno nebebuvo. Aš vėl tebebuvau paprastas kaimo vaikinas, galvoiąs, jog geriau būtų aplenkti naktipiečius ir užuolankom nueiti namo, bet negalejau nė to. Aš vėl buvau senas ir redorus berniukas, kuris negali apie save leisti kam negerai pašnekėti.

*     *     *
 
Kol praėjo naktipiečiai, dangų aptraukė tamsūs debesys ir pakilo vėjas. Abu su Vitalija stovėjom priegonky ir žvalgėmės į tamsumą. Mum abiem buvo pakeliui, ir tas jau buvo gerai. Daugiau į mūsų pusę nebuvo nė vieno, ir nė vienas nesuko galvos, kaip kam bus namo parsirasti. Jie, vieni važiuoti, kiti pėsti, jau buvo išklegėję, ir Vitalija pirmą sykį tą vakarą prašneko man vienam:

—    Gera, kad tu esi. Viena nežinau, kaip galėčiau pareiti.

Nieko nepasakiau. Aš niekada nesugaunu ką greitai pasakyti, ypač tada, kai tikrai reikėtų ką pasakyti, ir kai tas pasakymas tikrai galėtų daug laimėti.

O vėjas traukė tirštais gūsiais ir gainiojo po laukus pirma išvykusiųjų balsus. Ir keistai tas gainiojimas atrodė, kaip kokiam dideliam žaidime: jie kartais pranykdavo, kaip dideliais žingsniais tolyn nubėgdavo, kur slaptynėj prisitūpdavo ir vėl staiga šoktelėdavo augštyn prie pat paausio, lyg tyčia pažeme atslinkę iš pasalų pagąsdinti, ir vėl sūkurin susisukę dingdavo kur už tvoros, ar už tvarto, kurio kampas juodavo tuoj anapus kiemo. Klausiau to žaidimo ir vis traukiaus ir traukiaus savo paties kiautan. Jau turėjau žodžius, ką būtų reikėję pasakyti, bet nemačiau jokios prasmės, išskyrus savęs nulenkimą žemiau visų kitų.

—    Galėtumėt juk ir pernakvoti. Kur dabar tokiu oru ir naktį dar, — padraudė nuo priemenės slenksčio Papartis.

—    Nagi, dėde, ar jau žmones juokinti, — greitai atsakė Vitalija ir dar pridėjo: — Viena būdama nebijočiau, o dabar, kai dar ir kam palydėti yra, tikrai būtų sarmata žmones varginti.

—    Kokia čia dabar tau, vaikuti, sarmata. Žiūrėkit, kad lyg ir lyti nori. Matai, kaip nudulkia, — dėjosi prie vyro ir Papartienė, iš priegonkio į besiblaškantį vėją pasilenkdama.

O naktis buvo tamsi tamsi, ir vėjas, rodos, pačia pažeme nešė juodus debesų volus. Jiems užėjus, nebebuvo matyti nei juoduojančio tvarto kampo, nei Vitalijos su Paparčiais, čia pat stovinčiais šalia manęs priegonkyje. Pakėliau ranką, bet ir savo paties pirštų negalėjau matyti. Su tamsa užėjo lyg ir mažutis purkšlys, lyg migla tokia, bet man buvo ir smagu ir baisiai neramu, kad tuoj išeisim vieni ir paskęsim nepermatomam tamsume, ir darėsi baugu, kad man betylint, Vitalija staiga nepanorėtų nakvoti. Tada ir aš sprendžiau pasilikti ir dar su Paparčiu išgerti. Gerai išgerti, o paskum, kai visi galvos, kad aš tikrai nebegaliu niekur eiti, pakilti ir išeiti. Bet Vitalija visas senukų kalbas juoku vertė:

—    Koks čia, mamele, lietus: vėjas, pro kūdrą prabėgdamas, skvernus sušlapo ir dulkina į akis.

To kelio iš tikrųjų nekiek ir tebuvo. Man kiek tolėliau, o Vitalijai tik pora akmens metimų per dobilieną, kita tiek per pušynėlį, per Genių kalnelį, o paskum galiukas papaverksniais: ten takai jau nebe žingsniais, bet pėdomis išmatuoti.

—    Jūsų laisva valia, kaip sau norit, bet matot, kaip tamsu, pušyne akis išsibadysit, - dar mėgino prišnekėti Papartis. — Nors žiburį pasiimkit.

Aš tik nusijuokiau. Žiburio niekada neim-davau keliui pasišviesti. Žiburys ir skėtis buvo du dalykai, kuriems savo kasdienoj neturėjau vietos. Ne todėl, kad būčiau juos laikęs nenau^ dingais, bet buvo gėda išsigąsti kelių lašų vandens ar galvoti, kad patamsy kelio nebesusiras!. Palinkėjau Paparčiams labos nakties, pasiėmiau mergaitę už rankos, ir išėjom. Norėjau eiti ir kalbėti taip ramiai, kaip eidavom ir kalbėdavom prieš metus, prieš dvejus, kai nebuvo jokios slaptos minties. Ir ne slaptos, bet tokios, kurios pasakyti nerandi kaip.

Vėjas tikrai buvo didelis. Daug didesnis1, negu būnant tarp trobų galima buvo pagalvoti, bet ne šaltas, o toks, kaip į drungnas pakulas įvyniotas, lyg pavasaris būtų apsigalvojęs ir apsisprendęs iš pusiaukelės atgal sugrįžti. O gal tik taip atrodė, nes ir kojos buvo tokios lengvos, kad žemę nebe su kiekvienu žingsniu stipriai bepagaudavo. Bet iš Paparčių išeinant tai buvo labai paprasta. Visada taip. Ir gerti pas juos niekada neverčiama, tik paprašoma paragauti to ir dar kito ir dar kokio nors. Tas virintas tėvuko, tas mamelės. Tais vardais juos nežinia kodėl nuo seno visi vadino: ir vaikai, ir šeimyna, ir kaimynai, ir nežinau, kas galėjo būti toks akiplėša ir atsisakyti paragauti to, ką darė vienas ir ką padarė kitas, ir nepasakyti po gerą žodį ir vienam ir kitam. Vitalija niekada negerdavo, bet paragauti atsisakyti negalėjo, ypač, kad ir pačiai greitai reikės būti šeimininke, ir reikės svečius ir priimt ir turėti su kuo pavaišinti. Negi geruose namuose vis tik monopoliniais ir tevai-šinsi. Ir senutė, pasilenkusi ties ausim, šneka:

—    Ateik, kai tėvuko nebus namie, visas paslaptis duosiu. Juk reikės. Mudu irgi negeriam, bet negali išleisti nepamylėto žmogaus. Negali per savo nuosavą slenkstį taip, — ir plojo pirštų galiukais per raustantį veiduką. — Man rodos, ar rytoj tik neišvažiuos į banką, atbėk ko prasimetus, tik tikros teisybės niekam nesakyk. Nė mamai nesakyk. Jai niekada nepasakiau.

Ir šneka ji ir šypsosi, ir skausmingos raukšlelės apie lūpas susipina, nors niekas negalėtų nė per pusę lūpų ką pasakyti apie nesutarimus Paparčių kieme. Taip norėjosi prieiti ir paklausti, kokie tie peiliai, iš po kurių širdis visą amžių nepakeliama, o tėvukas žiūri iš kito galo ilgo stalo, taip pat šypsosi ir viena akim merkia. Jis negali girdėti, ką pasakoja mamelė, bet trenks-mingai per visą stalą sako:

—    Gerinkis, užtat, mažiuk. Jei mokėsi būti gera, pasakysiu, kaip reikia padaryti, kad Antanėlis kaip pririštas namie sėdės. Pamatysi, bus taip.

Tarp vėjo ūžavimo painiojosi tie žodžiai ir smagus jaunimo triukšmas, ir noras rasti, ką nors greitai pasakyti. Taip norėtųsi šūktelėti: "Mesk po velnių tu savo tą Antaną ir eik su manim. Nesvarbu, kad tėvas nesutiks, išeisim ir gyvensim. Rasim, kaip gyventi". Bet vėl nėra atramos, lyg reikėtų šokti nuo augšto skardžio ir nematyti, kas po kojomis.

—    Ar tau neatrodo, kad žemė vis kažin kur iš po kojų dingsta. Va, rodos, sieki, sieki ir nebepasieksi, — nelauktai pasakė Vitalija ir smagiai susijuokė.

Atrodė laiminga ir nelaužanti galvos peiliais, po kuriais širdis kiekvieną dieną guli.
—    Ir man, — pritariau. — Tai pirmas ženklas, kad einam iš Paparčių.

Mano balse buvo piktumo. Pats jį girdėjau, bet norėjau ir aš būti nerūpestingas.

—    Ir va nežinau, kodėl noriu juoktis, — pridėjo.

Ir man pasirodė, kad ji iš manęs nori juoktis, bet aš vistiek greitai nutariau apsimesti.

—    Juokis, pasakiau, — ir vėl išgirdau piktumą balse, bet pykti nenorėjau. Baisiai nenorėjau. Žinojau, kad yra proga išsikalbėti ir, jeigu reikia, išsibarti, ir kad tokios progos gal visą gyvenimą nebepasitaikys.

—    Bet aš rimtai sakau. Aš visiškai neturiu ko juoktis, bet taip lyg kas kutentų. Ar tu nelaikysi manęs pakvailusia ir nepaliksi vienos čia toj vėjo pagairėj, jeigu pradėsiu klegėti?

Ne, ji kalbėjo nuoširdžiai, o gal tik mokėjo .ir juoktis iš tavęs ir parodyti, kad nesijuokia.

—    Leisk sugalvoti kokį smagų anekdotą, kad bent atrodytų, jog turi iš ko juoktis.

—    Gerai, bet tiktai greitai, — ji suspaudė ranką.

Bet aš ir anekdoto negalėjau rasti. Man tikrai atėjo noras palikti ją vėjams ir nueiti, ir nebegalvoti apie jokias moteris. Bent tuo tarpu negalvoti, kol pabaigsiu mokslus ir kaip reikia atsistosiu ant kojų.

—    Nesivargink, — nesulaukusi nieko prabilo ji. — Kam jieškoti pateisinimo, kur jo nereikia. Mane taip sau ima juokas, ir gana. Kai tik koja negali pasiekti žemės, tuoj ir kutena gale gerklės. Klausyk, Jonuli, tu laikyk mane stipriau. Tas midus toks nekaltas atrodė, ir aš išeidama visą stiklinaitę dar išgėriau. Tėvukas pasakė, kad galiu gerti, ir išgėriau, ir dabar matai, kas darosi. Negerai, kad su kvaila mergaite visi gali daryti, ką norėdami.

Stipriau prisispaudžiau jos ranką, bet pasakymas nudiegė per širdį: kodėl ta mergaitė kvaila ir kodėl su ja kiekvienas gali daryti, ką panorėdamas? Man galvoje atsistojo Antanas, ir paskui jį atėjo vaizdai, apie kuriuos pirma nebuvau pagalvojęs. Pirma galvojau, kad juodu vedasi, kad jos netenku, ir buvo viskas, bet dabar atėjo galvon, kaip jis buvo toli nuėjęs, ir kur jis sustos.

—    Laikau, bet būtų gera, kad galėtų kas ir mane palaikyti, — atsakiau smagiai, bet sau pačiam teikiau visiškai kitokios prasmės.

—    Laikau ir aš.

—    Bet aš bijau, kad mane reikės laikyti labai ilgai, — ir galvojau, kad Antanui galiu ką labai negera padaryt.

Užmušti jo nenorėjau. Nieko savo gyvenime užmušti nenorėjau, bet dabar aiškiai žinojau, kad tas mudviejų reikalas geru nepasibaigs.

—    Ar mes gerai einam? — dabar ir ji stipriai glaudėsi. Taip, kaip pastaruoju laiku svajojau, kad glaustųsi.

—    Ar ne vistiek, — šiurkštokai atsakiau, bet ji balso nepakeitė.
—    Ar tikrai namo einam?
—    Ir tas vistiek, — taip pat atsakiau.
—    Gerai, man irgi vistiek, — dar stipriau prisiglaudė.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai