| |
|
|
|
Parašė M. G.
|
Šiemet pasirodė net dvi Vinco Joniko poezijos knygos: "Brangmens" ir "Sielvarto raudos". Pirmąją išleido "Alka" Brooklyne, antrąją — "Venta" Vokietijoje. Iš tremties laikų turime kitas dvi knygas: "Trys margi laiškeliai" ir "Pakeleiviai", Keturios poezijos knygos rodo autoriaus nemažą produktyvumą. Vargu kitas mūsų autorius tiek daug parašė ir paskelbė per tokį trumpą laiką. Keturios knygos jau, rodos, turėtų praskleisti jo veidą ir parodyti jo kūrybinį pajėgumą.
Pirmame rinkiny ("Trys margi laiškeliai") Vincas Jonikas buvo tikras naujokas. Tačiau kaikurie posmeliai gražiai praskambėjo ir teikė vilčių, kad jis tvirčiau ieškos savitos išraiškos. Antroje knygoje — Pakeleiviuose" — giliau užgriebia gyvenimą, įvairus ir savo tematika, ir forma kur kas stipresnis. Bet čia jį apėmė kažkoks entuziazmas, rin-kinin sugrūdo begales balasto, reklaminių, publicistinių, pigios patrijoti-kos eilėraščių, kurie nustelbė ten esančias skaidriąsias žiežirbas.
Rodės, kad autorius jau bus pasimokęs ir atidžiau atrinks savo eilių knygą ir rimčiau žiūrės į poeziją. Tačiau "Brangmenius", — iš pirmo žvilgsnio gana solidnią knygą, — vėl griūte užgriuvo banalūs ir blogi eilėraščiai. Tas pats neatrinkimas ir formos neišbaigimas. Kai kur pradeda visai gerai, o paskui staiga prijungia visai nesiderinančią eilutę. Sumaišomos nuotaikos, stiliai ir labai lengvai įšokama į svetimą gaidą.
Jis mėgsta apdainuoti kaimą, vaikystės prisiminimus, bet prie jų dar nesuranda poetinio priėjimo. Ir šie eilėraščiai, kur jis vaizduoja kalėdininkus, kaimo muzikantus ir visą buitį, yra neišbaigčiausi, labai skurdūs savo poetiniu vaizdu. Prie jų reikia prijungti ir tuos, kuriuose autorius mėgsta pafilosofuoti, nusileisti net iki visuomeninių pilietinių jausmų. Geriausiai sekasi ten, kur jis, pasigaudamas nuotaikos, išsako tiesioginį savo momentą (pvz., "Tolstanti žemė"), kur neieško kokių gudrybių, c stengiasi būti paprastas ir nuoširdus. Tada atleidi jam ir kalbinius bei kirčio netikslumus ir patiki nors nuoširdumu.
Reikia atkreipti dėmesį į du žemaitiškus eilėraščius, įdėtus knygos pradžioje ir gale. Tiesa, jie sunkiai kai kam įkandami dėl savo tarmiškumo, tačiau išlukštenęs, surandi juose kuo daugiausia poezijos. Tai vieni iš geriausių V. Joniko eilėraščių. Kažkas yra pasakęs, kad poetas turi rašyti savo tarme. Gal ir V. Jonikas žemaičių tarmėje labiau surastų save, negu bendrinėje kalboje.
"Sielvarto raudose" autorius sutelkė tremtinio dūsavimus, apjungdamas ir iškeliavimą iš namų ir sugrįžimą, čia randame 23 vienu eiliavimu parašytas raudas.
Raudos yra viena iš sunkiausių poezijos formų, nes autorius yra nuolatinėje per didelio jausmo grėsmėje. O kai plūsta nuogas jausmas, jis virsta tik žaliava, kurią dar reikia transformuoti į poetinę formą, šios formos negausūs pavyzdžiai visose literatūrose ir rodo, kad tai kietas riešutas, į kurį ir V. Jonikas nusilaužė dantį.
Prisimename Jeremijo ir kitų Šv. Rašto pranašų raudas. Kokiu stipriu vaizdu išsakoma gyvenimo tragiką. Ir retorika čia nerėžia ausies. Ir mūsų liaudies raudose kiek daug subtilumo, švelnumo, kokių gražių palyginimų ir metaforų.
"Sielvarto raudos" yra reta knyga, kur veltui ieškosi poezijos, gražių vaizdų, metaforų, epitetų. Jau pirmame įžanginiame eilėraštyje perdaug įkrinta į Brazdžiono gaidą, pasitelkia biblinius vaizdus. O toliau— yra ištisa banalybė. Niekur nesustosi, nieko nepasidžiaugsi. Ir dar blogiau, autorius įsismaginęs drožia į publicistikos laukus, į senas nudėvėtas mintis ir iki baisaus nuobodumo kankina skaitytoją.
Keturios knygos, daug ir maža, — maža kūrybos. Autoriui reikia sutelkti dėmesį ne į kiekybę, bet į kokybę, su dideliu darbu prisėsti prie knygos.
M. G.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
