Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vysk. Petras Pranciškus Bučys, žmogus, vienuolis, lietuvis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   


Vysk. Petras Pranciškus Bučys, rytų apeigų dvasininko drabužiuose

". . . buvau pasišovęs būti Kristaus Bažnyčios apologetu Lietuvoje"
(Atsim. 260 p.)

"Kai kurie žmonės, kartais viešai kalbėdami, dažniausiai man girdint, vienas kitas raštu privačiame laiške, į akis mane pavadina katalikiškosios Lietuvos patriarchu. Tuo jie parodo man palankumo ir pareiškia pagarbą. Todėl aš negaliu jų įžeisti įtardamas, kad jie melavę. Bet aišku, kad minėtasis jų posakis neatitinka tikrenybę. Nė rūpestingiausios kieno nors pastangos negalėtų parinkti šiek tiek įrodymų minėtajam posakiui.

"Ne tik katalikiškosios Lietuvos, bet visos mūsų tautos patriarchas buvo ir yra vysk. Motiejus Kazimieras Valančius. Deja, mūsų visuomenė mažai kada ir pernelig retai apie tai mintija ir šneka. Man šalia jo atsistoti pritiktų tik tam, kad jo dydis šalia mano stuomens geriau būtų matomas. Juk taip daro statybos inžinieriai, šalia trobos plano pažymėdami žmogų arba medį. . ." (Atsim. 260 p.)

Šituos žodžius vysk. Būčys pats įraše prieš pusę metų paskutiniuose užrašinėti baigtų atsiminimų puslapiuose. Pačiai pabaigai jis pats sava ranka buvo panorėjęs duoti apgalvotą ir bendrą piūvį per visą savo gyvenimą. Toje sintetiškoje apžvalgoje jis, perdėm kritiškai nusiteikęs link savo darbų ir veikimo, stengėsi įrodinėti, kad ir anas titulas jam negalįs būti priskirtas.

Ateis gal labiau tinkamas momentas objektyviai ir iš tolimesnės laiko perspektyvos įvertinti visas vyskupo plataus darbo sritis. Gal atsiras ir teologas, kuris iš esmės pasisakys apie gausius jo veikalus. Jo našus pedagoginis - pastoracinis - visuomeninis veikimas taip pat turės būti iškeltas. Juk vysk. Bučio viso gyvenimo darbas nepaprastai išsišakojęs. Iš esmės pašauktas būti fundamentalinės teologijos profesorium, jis nuėjo, kaip daugelis mūsų senosios kartos žymių vyrų, ir į kitas sritis. Jis ėjo ten, kur pats katalikiškasis gyvenimas jo pirmiausia reikalavo. Tad jis ir tapo ne vien aukštųjų mokyklų profesorium ir mokslininku. Jis yra taip pat publicistas ir rašytojas, kapelionas ir apaštalautojas, vikaras ir klebonas, dienraščių redaktorius ir leidėjas, vienuolis ir ilgametis marijonų generolas, rytų apeigų vyskupas ir Rytų Bažnyčios Kongregacijos patarėjas ir tt.

Kolei tai daugialypei vyskupo veiklai įvertinti ateis laikas, turime pasitenkinti čia tik skubota ir suglausta garbingojo velionies gyvenimo bei jo darbų apžvalga. Ją tinkamiau galėtų padaryti teologas. Be to, išskyrus paskutinius dvejus metus Romoje, neteko anksčiau iš arčiau būti vyskupo aplinkoje. Tad neteko susidaryti ir plunksnos vertų atsiminimų. Pagrindinį šaltinį čia sudaro jo paties pernai papasakotieji atsiminimai, kuriuos padiktuoti vyskupas, po pusės metų lūkuriavimo, pagaliau sutiko. Jų susidarė šeši stori sąsiuviniai (396 p.). Penkiuose egzemplioriuose jie buvo perrašyti mašinėle (262 p.). Visos ištraukos ir citatos čia daromos iš perrašyto egzemplioriaus. Tuose memuaruose vyskupas buvo nuoširdžiai atviras ir kritiškas savo gyvenimo praeičiai, ir jeigu kur jis į pabaigą buvo mažiau kalbus, tai vien dėl to, kad nesijautė galįs — kaip vienuolis — paliesti kitus žmones.

Kritiškumo masto sau tačiau jis niekada nenustojo. Tad ir čia nesivaduosime anuo posakiu, kad apie mirusius "aut bene, aut nihil". Visą darbingą savo gyvenimą velionis skelbė didžiąją T i e s ą ir už ją kovojo. Tad būtų jam nedaug patarnauta, jeigu ir šis jo darbų suminėj i-mas išvirstų i barokiško stiliaus panegyriką, kokių 17-18 amž. gausiai būdavo spausdinama Lietuvoje mirusiems vienuolynų ir kolegijų geradariams.
Pirmiausia, kokie yra pagrindiniai vyskupo gyvenimo rėmai?

1.   Tarp knygos ir žagrės

Jau nuo seno buvo dvi plačios Būčių gimines. Viena jų į Zanavykus buvo atkilusi nuo Gumbines (Maž. Liet.), kita — pasklidusi Aukštaičiuose. Kai kurie Sūduvos Būčiai sulenkino savo pavardę i "Bučinski". Lengvai atsekama vyskupo dviejų kartų genealogija. Šilgalių kaime (Slavikų parap. Šakių apskr.) gyveno dveji Būčiai. Vieni buvo evangelikai ir vadinosi Pa-šešupiniais Bučiais. Kiti — taip pat prie Šešupės — gavo pravardę "Švelnabūčiai", ir buvo katalikai. Jonas Būčys (1810-1855) buvęs ypač švelnaus būdo žmogus. Vedė jis Agotą Totorai-tytę ir turėjo keturis sūnus. Jų vienas, Pranas, išėjo į kunigus ir Gelgaudiškyje mirė klebonu (1923), spaudos draudimo metu užsiimdamas lietuviškų knygų gabenimu ir paveiksliukų su lietuviškais užrašais platinimu. Jauniausias kunigo brolis Petras buvo apsiskaitęs vyras ( + 1931) ir, ilgai gyvendamas pas savo brolį Šilgaliuose, nešdavo iš Prūsų knygas. Tai abu vyskupo dėdės. Jonas, antrasis vyresniškumu (1844-1904), paveldėjo Švelnabūčių tėviškę Šilgaliuose ant Šešupės stataus kranto, kur upė dalina Lietuvą nuo Prūsų. Žemės buvo 86 margai (43 ha). Ji netiko kviečiams, bet bulvės ir rugiai gerai užaugdavo. 1870 m. Jonas vedė iš Šunkarių-Valakbūdžių Oną Povilaitytę (1848-1908), ir turėjo tris sūnus ir penkias dukteris. Velionis buvo vyriausias.

Gimęs Šilgaliuose 1872 m. rugpiūčio 20 d., ant rytojaus per atlaidus vaikas buvo giminės kun. Prano Augustaičio (Seinų seminarijos profes.) Sintautuose pakrikštytas šv. Pranciškaus Ksavero, to didžiojo Indijos Japonijos misijonieriaus, vardu. Vyskupas tad švęsdavo vardadienį gruodžio 3 d. Senovišku būdu Pranukas prie motinos ratelio, lygiai kaip Rimšos skulptūroje, pramoko skaityti. Jau kibo ir į namuose iš anapus Šešupės lengvai gaunamą "Tilžės Keleivį", "Lietuvišką Ceitungą". Kai Slavikuose 1880 m. buvo atidaryta mokykla, per tris žiemas berniukas ją baigė, ir 1883 m. rudenį buvo įstatytas į pirmą Marijampolės gimnazijos klasę. Mokėsi jis vidutiniškai. O penktoje klasėje ėmė staiga visai apsileisti. Liko antriems metams. Kursą labai tingiai kartodamas, jau nebeturėjo vilties, kad pereis į šeštąją klasę. Tad po Velykų tėvai atsiėmė iš gimnazijos.

"Likau namie. Tėvas pristatė prie ūkio darbų; šieną piaunant, ant delnų susidarydavo kruvinos pūslės. Bernai ir pusberniai su panieka sakydavo, kad nemoku dirbti. Tėvas nuolatos būdavo piktas, o motina amžinai susirūpinusi ir nuliūdusi . . . Keldavome antrą valandą ryto ir eidavome į kluoną su spragilais kulti rugių. Kiek buvo kūlikų, tiek klojimų reikėdavo iškulti iki pusryčių. Paprastai būdavome šeši kūlikai. Miegodavome žiemos metu nekūrenamame svirne. Per gavėnią nė mėsos, nė pieniško neragavome . . ." (Atsim. 7 p.).

Šitaip Pranas ėjo kietą namų mokyklą. Nedaug tereikėjo, kad tas "truputį mokslo palaižęs" pusbernis pasiliktų Šilgalių liaudyje ir taip vargtų šios žemės vargus, kaip ir kiti Zanavykų žmonės. Taip tačiau neįvyko. Namuose vis labiau kilo rimtas pirmagimio ateities klausimas. Tėvai baiminosi, kad į sūnaus gimnazijos mokslą sudėtos lėšos nenueitų niekais. Kartą tėvas jį net viržiu skaudžiai aplupęs.

"Dar gyva tebebuvo tėvo motina. Ji nuolat man kalbėdavo, kaip tai geras dalykas yra būti kunigu ir kaip aš kvailas, kad viskas nuėjo niekais. Ji peikdavo tėvą, kad tas manęs neprivertė . . ." (Atsim. 7 p.).
Jaunuolio sąmonė tačiau budo ir brendo; jis pamatė, kad reikia būti žmogumi. Staiga iš kaimo jis prasikalė, lyg kokia pavasario žibuoklė iš kietos ir šaltos žemės. Sužibėjo jis ne vien Paprūsės kampui, ar Zanavykams, bet ir visai lietuvių tautai. Sužibėjo jis stipriausia šviesa, atnešdamas Bažnyčiai ir Lietuvai žymiausių nuopelnų. Jo gyvenimo laiptai ėjo vis aukštyn ir aukštyn: teologijos magistras ir kunigas (1899), Friburgo teologijos daktaras (1901), Akademijos profesorius (1902), Lietuvos universiteto rektorius (1924), marijonu generolas (1927), vyskupas (1930) ir t.t.

Kai "Židinio" redakcija (Dr. I. Skrupskelis) 1935 m. išleido specialų numerį (Nr. 7), skirtą Lietuvos kariuomenės ir visuomenės susiartinimui, pirmasis straipsnis buvo vysk. P. Bučio: "Kariuomenė, tauta, žmonių giminė". Jame autorius pasakojo, kaip trys jaunučiai Marijampolės antrosios klasės gimnazistai 1885 m., išėję iš J. Jasiulaičio lietuvių kalbos pamokų, ryžosi, gimnaziją baigę, būti Lietuvos kareiviais, raiti vykti į Šunskų girias ir paskui į Prūsus. Ten pas juos, kovai už Lietuvą, turėję suplaukti visi jauni Lietuvos vyrai... Iš tų trijų svajotojų, "būsimų Lietuvos kareivių", ilgiausiai gyveno vyskupas, bet ir jis nenuėjo, kaip matome, į Šunskų girias, o į Seinų seminariją. Šitaip jis ryžosi būti dvasios kariu, t. y. tokiu kareiviu, kurio ginklai nerūdyja ir netrupa. O tose gretose šis karys iš eilinių-grandinių-leitenantų išėjo į pačius žymiausius generolus . . .

2.   Pašaukimo keliais

Trys yra pagrindiniai etapai, kuriais ėjo vysk. Bučio teologinis išsimokslinimas: Lietuvoje — Seinų seminarijoje, Rusijoje — Petrapilio Dvasinėje Akademijoje  (teologijos magistras),
Vakarų Europoje — Šveicarijos Friburgo universitete (teologijos daktaras).

1889 m. liepos mėn. pradžioje tėvas nuvežė sūnų į Seinus laikyti įstojamųjų egzaminų. Kai tačiau pagarsino priimtųjų sąrašą, P .Bučio pavardės ten nebuvo. Teko dar visus metus dirbti namie ūkio darbus. Kitų metų liepos mėn. jau pats vienas išvyko į seminariją. "Egzaminas buvo nesunkus. Reikėjo skaityti Tomo Kempiečio "De immitatione Christi" ir versti lenkiškai. Po egzaminų buvo pagarsintas sąrašas priimtųjų. Tame sąraše buvau ir aš." (Atsim. 31 p.). Šitaip 1890 m. rugsėjo mėn. Pranas apsivilko sutana ir pradėjo "eiti į kunigus".

Savo atsiminimuose vysk. Būčys labai rūpestingai pasakoja apie visų savo mokslo įstaigų (gimnazija, seminarija, akademija, universitetas) dėstytojus, juos charakterizuoja. Tie pasakojimai eina nuo vadovybių iki pat žemiausių.

Nepaprasta vyskupo atmintis fiksavo dar daugybę faktų-faktelių, įvykių-įvykėlių. Šituo atžvilgiu jame daug panašumo su Dr. K. Grinium, kurio "Atsiminimai ir mintys" (1947) taip pat stebino savo žinių gausa.
Seinuose greitai prabėgo įprasti penkeri klieriką vimui skirtieji metai. Kai ką apie juos vyskupas yra rašęs "Tėvynės Sarge" (1947, Nr. 1, 4 p.). Kitu atveju jis vėl davė įdomių epizodų, kai plačiu straipsniu įnešė stambių pataisų-pa-pildymų prie Dr. K. Griniaus atsiminimų ("Tėvynės Sargas" 1949, II t., Nr. 1, 34 p.). Mes gi pasitenkinsime trumpu pažymėjimu, kad jau antraisiais mokslo metais Būčys ėmė rodyti tarp klierikų savo pranašumą. Seminarijoje atsigavo jis visais atžvilgiais. Jis ėmėsi lietuviškos veiklos,, rašinėjo į lietuviškus klierikų lakraštėlius, siuntinėjo straipsnių į lietuvių spaudą (nuo 1891 m.). Jis čia pradėjo atsidėjęs papildinėti iš gimnazijos užsilikusias spragas. Jis ėmė vis labiau kreipti dėmesio į savęs auklėjimą ir tobulinimą. O tikram Šešupės lygumų kaimo vaikinui, kuris vis vasaromis grįždavo prie jos krantų, reikėjo ir išorinės ir dvasios kultūros. Apmąstymai, sąžinės kvotimai, savaitinės išpažintys, dažnos Komunijos tai skatino.

"Noras save pažinti, pamatyti savo įpročių blogumą gana greitai augo. Jau trečiame kurse būdamas, buvau visiškai atpratęs meluoti. O gimnazijoje man esant, ne tiktai draugai, bet ir mano amžiaus jaunuoliai giminės ir negiminės mane vadindavo "Drūtmelagiu". Atpratimas nuo melavimo pasisekė dėl to, kad seminarijos pedagogika buvo įdiegusi įsitikinimą, jog ir atleidžiamoji nuodėmė, kad ir nekenkdama kitiems žmonėms, tačiau labai kenkia ją darančiam. Šitas įsitikinimas liepė ir pareigas sąžiningai pildyti . . ." (Atsim. ~54 p.).

Seminarijos regensui J. Giedraičiui buvo kilęs klausimas klieriką Praną Bučį už lietuvišką veiklą iš penktojo kurso pašalinti ("Tėvynės Sargas" 1949, 35 p.). Tačiau jis 1895 m. pavasarį vis tik buvo prileistas prie egzaminų, kuriuos puikiausiai išlaikė. Būčys labai nustebo, gavęs tuojau patirti, kad jis ir jo draugas Vincas Dvaranauskas (marijonas nuo 1911 m.) nebūsią šventinami į kunigus, nes esą nuskirti važiuoti į Dvasinę Akademiją Petrapilyje. Tokius tolimesniam mokslui numatytus kandidatus paprastai neapsunkindavo kunigo pareigomis, ir jie šventimus gaudavo Akademijoje.

Petrapilyje Būčys studijavo ketverius metus (1895-1899). Iš jo plačių atsiminimų nesusidaro įspūdis, kad ten tada bendrai mokslas būtų aukštai stovėjęs, nors pasitaikydavo atskirų ir gerų dėstytojų. Lietuvių profesorių Būčys ten rado prefekto pareigose jauną J. Maciulevičių— Maironį. Jis dėstė moralinę teologiją. Žemaičių seminarijos profesorius K. Jaunius atvyko dėstyti graikų kalbos, o kai kun. J. Pranaitis (jis buvo dėstęs dar giesmes ir liturgiką) išvyko į Taškentą (1902 m.), tai Jaunius dėstė ir hebrajų kalbą. Su Būčių Petrapilio Akademijoje kursas iš kurso drauge ėjo ir prel. K. Šaulys, kuriam 1952. I. 28 sueina 80 metų.
Akademijoje P. Būčys labai sėkmingai sunaudojo savo laiką. Jis pats mokėsi prancūziškai ir vokiškai, gilinosi į teodicėją, specialiau studijavo įvadą į Šv. Raštą. Turtingoje Akademijos bibliotekoje jis rado sau reikalingų knygų, o daug skaityti jis buvo pamėgęs jau gimnazijos suole. 1897 m. gavėnios pradžioje, po aštuonių dienų rekolekcijų, Būčys gavo subdijakonato šventimus. Trečią kursą baigiant (1898) pavasarį buvo įšvęstas dijakonu, ir gavo teologijos kandidato laipsnį už lotynišką darbą "De Papa Honorio I". Tai buvo pirmoji pradžia tų apologetinių raštų, kuriuos paskui jis rašys per visą savo gyvenimą.

Ketvirtam kursui baigti ir teologijos magistro laipsniui gauti reikėjo per metus parašyti jau žymiai didesnį mokslinį darbą. Būčys pasirinko temą apie kankinį šv. Stanislovą (Krokuvos vyskupą). Sėkmingai apgynęs savo darbą ir įšvęstas kunigu 1899 m. kovo 25 d. (1949 m. pavasarį buvo minima 50 metų jo kunigystės) magistras buvo formaliai jau baigęs Akademiją. Tačiau jis savęs dar nelaikė mokslus baigusiu.
Dar pas tėvą bebernaujant, o dar labiau Seinuose, jaunuolio galvoje jau buvo gimęs pasiryžimas tapti apologetu. Šitas nusistatymas Akademijoje galutinai sutvirtėjo. Reikia atsiminti, tai buvo tikrieji pozityvizmo "žydėjimo" laikai. Liberalai ir socialistai stipriau užpuldinėjo Bažnyčią ir dvasininkus. Kabinosi prie dogmų ir Bažnyčios istorijos. Būti tikru apologetu — reikėjo pačiam susidaryti tvirtą pasaulėžiūrą. Nemaža spragų studentas Būčys papildydavo savo pastangomis, nes Akademija neteikdavusi reikalingos pagalbos.

Būčys pasiryžo išvažiuoti į Vakarus. Prisidėjo ir ta aplinkybė, kad ten studijuoti vyko ir jo mokslo draugas kun. Jurgis Matulaitis- Matulevičius. Tada visoje garbėje švitėjo Šveicarijos Friburge Albertas Marija Weissas, ir Bučio svajonė buvo tapti jo mokiniu. Buvo dar ir kitas pagrindas. Jis norėjo tapti katalikiško laikraščio redaktorium, kuris savo lygiu atstotų Kudirkos "Varpą".

1899 m. rudenį 27 metų kunigėlis per Kara-liaučių-Berlyną-Miuncheną, leidosi pirmą kartą į Vakarus. O kadangi vistik nemokėjo dar kalbėti nei prancūziškai, nei vokiškai, tai ir jis, kaip tie "Mūsiškiai užsieniuose", neišvengė juokingų nuotykių. Gavęs prieglaudą studentų bendrabutyje Canisianume, rado jau ten ir kelis lietuvius kunigus: J. Totoraitį, J. Matulevičių, J. Naujoką, A. Racevičių. Visi jie turėjo slapyvardžius, nes tik pravarde buvo galima pasislėpti nuo Rusijos policijos kontrolės. Būčys įsirašė slapyvardžiu "Bernys".
Per dvejus metus magistras Būčys uoliai studijavo Friburge. O ten mokslas jau žymiai aukščiau stovėjo negu Petrapilyje. Domininkonas Weissas jau buvo prirašęs daug gražių veikalų vokiškai. "Aš ne visai esu tėvo Weisso sistemos ištikimas mokinys, nors savo mokytoją labai gerbiu ir branginu. Jis buvo nepaprastos vertės žmogus. Studentaudamas Friburge naudojausi juo ir kaip savo nuodėmklausiu. Profesoriaudamas universitete, jis gyveno vienuolio atsiskyrėlio gyvenimą . . ." (Atsim. 136 p.).
Nebeturėdamas reguliarios stipendijos, kun. P. Būčys Friburge vis turėjo dairytis pajamų, nes Canisianum dykai nelaikė. Keletą mėnesių jis traukiniu važinėjo šventomis dienomis mišių laikyti į netolimą Authigny parapiją. Ilgesnį laiką jis buvo mergaičių ūkio mokyklos kapelionu Orsonense. Rūpestingai studijuodamas, Būčys savo petrapilinę magistro temą praplėtė ir iš jos padarė istoriškai-apologetinę lotynišką tezę: apie šv. Stanislovą, Krokuvos vyskupą (išspausdino lenkiškai Krokuvoje 1902 m. 196 p.). Viešame dispute apgindamas savo disertaciją, magistras Būčys 1901 m. liepos 27 d. gavo teologijos daktaro laipsnį.
Tuo jo mokymasis buvo atbaigtas. Nuo tada jis pats pradėjo duoti kitiems. Ir lygiai pusę šimtmečio jis gausiai į visas puses teikė savo žinias, nesigailėdamas nei laiko, nei sveikatos. Prieš pereinant tačiau kalbėti apie labiau žinomas jo veikimo sritis, reikia iškelti vieną apmirštą.

3.   Sielų pastoracijoje

Iš tiesų vysk. Būčys labiausiai minimas kaip profesorius, marijonų generolas, rytų apeigų vyskupas. Jis yra tačiau buvęs ir paprastu vikaru, ir klebonu. Tiesa, tai buvo tik trumpi proginiai pasirodymai. Bet ir juose kun. P. Būčys parodydavo daug savo iniciatyvos.

Ką tik mokslus baigusį, Seinų vyskupas Baranauskas Bučį, kuris anot kaimiečių, buvo "mokytesnis už patį vyskupą", nė iš tolo neleido eiti į lietuviško laikraščio redaktorius, bet numatė į Punsko vikarus. Tik 1902 m. kovo mėn. pabaigoje į Seinus teatėjo Varšuvos generalgubernatoriaus sutikimas. Tad kun. Būčys 1901-1902 žiemą vikaravo gimtuose Slavikuose.   Ką tik išmokslintas teologijos daktaras tuojau pastebėjo, jog pastoracija Zanavykuose yra perdėm pasyvi, t. y. atlikinėjamos tik šventadienių pamaldos ir duodami patarnavimai, kai patys parapijiečiai kreipiasi. Nebuvo net tikro parapijiečių sąrašo, nebuvo jokio pastoracinio plano, neieškota jokios pastoracinės medžiagos, nesantykiauta su katalikų šeimomis.
"Jokio pozityvaus veikimo nebuvo. Neturėjome nei sąrašo paplitusių parapijoje dvasinių ar kultūrinių blogybių, su kuriomis reikėtų kovoti, nei idealų, kuriuos reikėtų vykdyti. Pasirodė, kad ne viena Slavikų parapija yra tokioje padėtyje. Visame Naumiesčio dekanate padėtis buvo tokia pat, o dekanatas, protingo ir visais žvilgsniais gerbtino prelato Saliamono Olekos vedamas, vyskupijoje skaitėsi pats geriausias . . ." (Atsim. 166 p.).

Ir čia vikaraudamas, bevažinėdamas pas ligonius, jaunas vikaras susidarė sau visą eilę problemų ir uždavinių, kuriuos teko gyvenime vykdyti. Petrapilyje vieną ištisą vasarą kun. Būčys pavadavo Carskoje Selo kleboną. Kitomis vasaromis padėdavo jis Sudarge ar savo dėdei Gelgaudiškyje. Bet tikrą pastoracijos darbą beveik metus dirbo, kai jis per I Didįjį Karą nuvyko į Ameriką. Ten jis 1917 m. rudenį buvo Milwaukee (Wise.) arkivyskupo paskirtas į Sheboyganą Nekalto Prasidėjimo parapijos klebonu. Iš išnykusios protestantų parapijos buvo pirkta medinė bažnytėlė ir klebonija. Pati parapija, turinti tik 110 lietuvių katalikų šeimų, buvo labai varginga.

"Parapija turėjo skolų tiek, kiek vertos dvi jos trobos ir žemė po jomis. Parapijiečiai, dėl ankstyvesnių patyrimų, visiškai nepasitikėjo savo kunigais. Parapijos atskaitomybę vedė komitetas ir klebonui sumokėdavo tik algą, bet į sąskaitas nebeleisdavo žiūrėti. Algos buvo skirta 50 dol. mėnesiui, bet ne kiekvieną mėnesį būdavo tiek pinigų kasoje, kad galima būtų tą algą išmokėti. Vargonininką ir zakristijoną klebonas turėjo samdytis iš savęs". (Atsim. 137 p.).

Po kelių mėnesių Sheboygane atsirado šilti ir malonūs santykiai su parapijiečiais, bet lietuvių parapijos opinija mieste vis dar buvo menka, nors klebonas stengėsi iš visų jėgų. Perkeltas į Čikagos arkivyskupiją į Waukeegana, į 2-3 kartus didesnę šv. Baltramiejaus parapiją, naujasis klebonas parodė jam įprastą rūpestingumą. Jis tuojau atremontavo mokyklą, kleboniją, parapijos išlaidoms padengti organizavo loterijas-bazarus. Buvo suvaidintas jo paties parašytas didaktinis veikalėlis "Katra neišmanė". Be kitko, svarbiausią rolę gražiai atliko operos solistės Rakauskaitės motina. Bet ir šioje parapijoje kun. Būčys trumpai tepabuvo. Jis buvo iškviestas į Čikagą redaguoti žūstančio "Draugo". Šitaip greitai ir baigėsi jo formalus pastoracinis darbas. Tačiau iš esmės jis nesiliovė per visą gyvenimą. Tie trumpalaikiai patyrimai jam buvo labai naudingi.

Niekas jau niekada nebegalės suskaičiuoti, kiek vysk. Bučiui per 50 su viršum metų teko pasakyti pamokslų ir kalbų. O daug re-kolekcijų jam teko vesti ne vien marijonams. Buvo jis rekolekcijų vedėju ir pasauliečiams. Labiausiai jo svarų žodį tačiau apčiuopdavo kunigai. Per jo rekolekcijas jie pajusdavo gilią spinduliuojančios asmenybės įtaką. Kiekvienos vysk. Bučio rekolekcijos duodavo daug ko jaunam kunigui pamąstyti. Jos paremdavo jo kasdieninį sielos gyvenimą teologinėmis tiesomis. Jos sutvirtindavo kunigo dvasios pagrindus ir iš įvairių gyvų pavyzdžių atskleisdavo jo pašaukimo prasmę. Vyskupas buvo, berods, vienintelis tarp savo amžininkų, kuris taip vykusiai sugebėdavo savo gilias teologines žinias pritaikyti klero gyvenimui. Vysk. Bučio paskaitų ir rekolekcijų "mokyklą" išėję kunigai, be abejo, tiksliau ir išsamiau galės parašyti apie jo didelę įtaką jaunajai Lietuvos kunigų kartai.

4.   Pedagogine veikla

Dirbti pedagoginį darbą teko vysk. Bučiui ilgus metus ir labai įvairiai. Būdamas ketvirtame seminarijos kurse, slapta jauniesiems klierikams jis dėstė, pagal Jablonskio "statrašą", lietuvių kalbą. Į Seinus jis grįžo jau profesorium fundamentalinei teologijai ir lenkų kalbai 1902. IV. I, bet tik keturiems mėnesiams, nes buvo pakviestas adjunktu (nuo 1905 m. ordinariniu profesorium) apologetikai į Petrapilio Dvasinę Akademiją. Vienuolika metų ten Būčys profesoriavo, vis dėstydamas tą pačią pagrindinę savo gyvenimo ir raštų temą.

Akademijoje lietuviai turėjo savo svorį. Nors šalia 15 milijonų kitų Rusijos katalikų, lietuvių tebuvo tik 3 milijonai, tačiau Petrapilio Akademijoje lietuvių svoris buvo neproporcingai didelis. Jie sudarė trečdalį klierikų (20-30) ir gerą trečdalį visos profesūros. Tai yra puiki atestacija mūsų ano meto dvasiškijai.
Prof. P. Būčys lietuvių svorį ir garbę tik kėlė. Prof. B. Česnys (U944. VIII. I), kuriam nuo 1904 m. teko būti Akademijos studentu ir vėliau dėstytoju, apie savo mokytoją pasakoja: "Iš entuziastiškų draugų nupasakojimų mano gautieji geri įspūdžiai apie prof. Bučį ne tik neišdilo, bet dar dikčiai sustiprėjo, man pačiam pradėjus lankyti jo prolekcijas. Jis skaitė fundamentali-nę teologiją . . . Čia tai ir pasirodė ypatingas kun. Bučio, kaip profesoriaus, talentas, kad jis sugebėjo ne tik praplėsti dalyką ir atskleisti daug dar mums nežinomų davinių, bet ir jau žinomus dalykus taip pateikti ir tiek naujai nušviesti, jog ir tie atrodė įdomūs, lyg pirmą kartą būtų girdimi". ("Tiesos Kelias" 1927, Nr. 1, 24 p.). Taip kalba prof. Česnys. Bet prof. Bučio žymių studentų buvo daugiau: ark. ;M. Reinys, latvių vysk. J. Rancans, prof. kun. P. Kuraitis, prel. M. Krupavičius, prof. kun. Iz. Tamošaitis, prof. VI. Jurgutis, prof. kun. Pr. Penkauskas, kun. J. Vailokaitis, Dr. J. Purickis, klier. Liudas Noreika (Atsim. 181-2 p.).

Prof. Būčys 1912 m. tapo Akademijos prorektorium; 1913. V.-1914 m. ėjo rektoriaus pareigas. Akademijos rektoriui lenkui dėl karo nebegalint į savo pareigas sugrįžti, jis antrukart (1914. IX. 13 - 1915. III. I) ėjo rektoriaus pareigas. Bet formaliu rektorium, kaip nelenkas, nebuvo paskirtas. Su marijonų generolu kun. J. Matulevičium išsiaiškino, kad nelenkiška kilmė negalėjo būti pagrindu jo neskirti į rektorius. Tada prof. Būčys iš Akademijos visai pasitraukė. Jo pedagoginė veikla Petrapilyje nesiribojo tačiau vien Akademija. Jis privačiai dėstė tikybą dviem Petro Vileišio sūnums-gimnazistams, vieno lenkų grafo vaikams ir t.t. Jis buvo VIII Petrapilio gimnazijos katalikų kapelionas, dėstė tikybą katalikėms bajoraičių šv. Elenos Institute. Tokių kapelionavimų jam ir toliau tekdavo. 1915-16 m. žiemą jis ėjo kapeliono pareigas lietuvių tremtinių kolonijoje Maskvos priemiestyje Izmailovs-kaja Rošča ir mokė jų pradedamoje mokykloje.
 

 
Čikagoje jis vėl buvo kapelionu šv. Kazimiero seserų vienuolyne ir jų laikomos mergaičių Akademijos vyresnėse klasėse (1918-1921). Iš ten lietuviškai dėstytų apologetikos pamokų paskui susidarė pirmasis leidimas "Trumpoji apologetika" (1922 m.).

Kai 1921 m. vasarą marijonų generolas Matulevičius įsakė prof. Bučiui iš Amerikos grįžti į ką tik atsikūrusią Lietuvą, tai vysk. Pr. Karevičius paskyrė jį sekretorium plano katalikų universitetui steigti. Tačiau Būčys paruošė projektą tik teologijos fakultetui, nes visam katalikų universitetui nebuvo jėgų. Abiejų Lietuvos vyskupų (Karevičiaus ir Karoso) įgaliotas, jis nuvyko Romon ir gavo Studijų Kongregacijos kard. Bisletti) ir Sekretarijos (kard. Gasparri) pritarimą. Iš to gimė Teologijos-Filosofijos fakultetas. Kalėdomis sugrįžęs, tuoj buvo pakviestas į Seimo komisiją paruošti Lietuvos universiteto statutui. Su kai kuriais pakeitimais jo ir prof. Čepinskio projektai buvo priimti. Universitetą įsteigiant (1922. II. 16), prof. Būčys tuojau buvo paskirtas į Teologijos-Fiosofijos fakulteto penkių profesorių branduolį ir tapo funda-mentalinės teologijos katedros vedėju. 1922 m. balandžio mėn., po rimtos ligos, jis tapo to fakulteto dekanu. 1923-24 m. buvo universiteto prorektorius, o 1924. IX. I Lietuvos universiteto rektorius (vienintelis teologas rektorius per visą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą!). 1925-26 m. jis vėl buvo Teologijos-Filosofijos fakulteto dekanas.

Tik Kaune prof. Bučiui pirmą kartą teko lietuviškai dėstyti fundamentalinės teologijos paskaitas. Jo skaitomąjį kursą keliais storais sąsiuviniais studentai teologai rūpestingai atsilito-grafavo. Ir čia profesorius mokėjo žinias perduoti ir sužavėti. Fundamentalinė teologija yra pirmasis dalykas, kurį teologijos studentams tenka klausyti. Tik po jo eina dogmatinė. Toks jaunų teologų puikiai skaitomu dalyku užsidegimas, be abejo, pozityviai atsiliepia ir į jų tolimesnį teologinį gilinimąsi ir pašaukimą. Skaitė prof. Būčys ir teologijos enciklopedijos kursą, kurį pats išleido 1925 m. (254 p.).

Kaip ir Petrapilyje, taip, žinoma, ir Kaune, šalia profesoriaus pareigų, buvo daug ir visuomeninio veikimo. 1926 m. pradžioje jis kruopščiai talkininkavo savo vienuolijos generolui, apaštališkam vizitatoriui, arkiv. J. Matulevičiui, kai labai ir intensyviai bei skubotai buvo ruošiamas Lietuvos bažnytinės provincijos projektas. Staiga, dėl pavėluotos apendicito operacijos, arkiv. J. Matulevičius Kaune mirė (1927. I. 27). Liepos 12 d. nepaprastoje kapituloje Vilanuose (Latvijoj) prof. Būčys buvo išrinktas įpėdiniu to šviesaus vyro, su kuriuo nuo jaunystės, beveik per visas mokslo įstaigas, buvo drauge ėjęs ir drauge veikęs. Naujasis generolas turėjo išvykti Romon (1928 m.), ir jis pasitraukė iš universiteto.

Dar kartą vysk. Bučiui teko turėti šilto pedagoginio kontakto su jaunimu, kai jis 1935-37 m. Telšių kunigų seminarijoje tapo fundamentalinės teologijos profesorium ir klierikų dvasios tėvu. Ir čia jis, kaip anksčiau, kalbėjo į širdis   ir ugdė naująją kunigų kartą.

5.   Plunksnos darbininkas

Iki pat priešpaskutinės savo gyvenimo dienos vysk. Būčys neišleido plunksnos iš rankos. O rašyti jis pradėjo dar jaunu klieriku būdamas 1891 m. Kai 1927 m. "Tiesos Kelias" Nr. 1 paminėjo jo 35 metų spaudos darbo sukaktį trimis reikšmingais straipsniais (Tumas, Totoraitis, Česnys), ten buvo išspausdinta, nors ir labai nepilna, Bučio raštų bibliografija iki 1912 m. Ten buvo tada jau 207 bibliografinės pozicijos. Žinoma, geroką jų dalį sudarė smulkūs straipsniai ir recenzijos. Per kitus 39 metus (nuo 1912) jis dar daug prirašė, ir todėl, jau neminint smulkių raštelių-recenzijų, jo raštų skaičiuojama per 600. Tai sudaro knygos, studijos, straipsniai ir t.t.

Pirmas klieriko Bučio straipsnelis buvo išspausdintas Tilžėje leidžiamo "Ūkininko" 1891 m. nr. 8 slapyvardžiu "Pulvis" (Dulkė). Klierikas Milukas, kuris už savo lietuvišką veikimą buvo iš Seinų seminarijos pašalintas, šalia Naujoko, Dargio, Kudirkevičiaus, Dvaranausko, Jusaičio, Totoraičio, įtraukė ir Bučį į jau veikiančią lietuvišką draugijėlę. Šis ėmė rašinėti, ir daugiausia vasaros atostogomis jis pasiųsdavo smulkių straipsnelių-korespondencijų į "Ūkininką", "Apžvalgą", "Šviesą". Tumas bandė net tiksliau tuos rašinius sužymėti ("Tiesos Kelias", 1927, Nr. 1, 2-3 p.). "Varpe" Būčys vedė su Kudirka polemiką (1895, Nr. 1) dėl pop. Leono XIII enciklikos Lenkijos vyskupams. Enciklikoje imperatoriaus valdiniai buvo raginami paklusti valdžiai, nors rusai prieš metus (1893) buvo padarę Kražių skerdynes. Būčys gynė encikliką, o Kudirka ją smarkiai puolė (žiūr. Kudirkos Raštai, II, 283, 242, 258).

Ir seminarijoje klier. Būčys jau 1891 m. bendradarbiavo ranka rašytuose laikraštukuose "Knapt", "Visko po biskį", "Vilty"). Rašė jis ir į "Tėvynes Sargą". O kai "Vienybę Lietuvninkų" ėmė redaguoti jo bičiulis kun. Milukas, pasidarė jis pastovus bendradarbis. Jau iš Friburgo rašinėjo jis "Žinyčioje", "Dirvoje-Žinyne". 1905-6 m. suredagavo Petrapilyje Metraštį-Ka-lendorių. Bendradarbiavo jis ten "Lietuvių Laikraštyje". Profesoriaudamas vis parašydavo į Kauno "Nedėldienio Skaitymus", "Vilniaus Žinias", "Viltį" (Vilniuje), Jakšto "Draugiją". Seinuose leidžiamame kunigų žurnale "Vadove" pasidarė Būčys nuolatinis bendradarbis, kur skyriuje "Katalikybė ir tiesa" nuolat polemizuodavo, arba aiškindavo apologetinius klausimus. Tą patį jis darė "Šaltinyje", kur buvo jo skyrius "Klausimai ir atsakymai". Iš šitos publicistinės veiklos "Apie tikėjimo dalykus", iš "Vadovo" ir "Šaltinio" bei kitos periodinės spaudos velionies palikime yra gana storas tomas (per 1000 p. mašinraščio in 4°). Jis buvo vėliau krūvon rūpestingai surinktas. Akademijoje išvystęs nuostabų darbštumą, prof. Būčys rašinėjo ir lenkiškų straipsnių bei recenzijų į "Przegląd Katolicki", "Podręczna Encyklopedija Kosscielna", "Wiado-mosci Koscielne", "Aįeneum Kaplanskie", "Slo-wo", "Pod znakiem krzyza" ir kitur. Vėliau rašė prancūziškai "Messager du Sacre Coeur" (Belgijoje) ir kitur.

Tikru publicistu tačiau Būčys tapo tik Amerikoje, kai ėmė redaguoti "Draugą". Redaktoriumi jis buvo dviem atvejais. Pirmiausia jis redagavo greit po atvykimo iš Europos, 1917 m. va-sario-liepos mėn. "Tąsyk gyvenau marijonų name prie North Avenue, šv. Mykolo parapijoje, ir Ashland gatvės tramvajum važinėdavau į "Draugo" redakciją, buvusią Wood St., ties šv. Kryžiaus klebonija. Pietums įsidėdavau duonos su mėsa ar su sūriu, ir apyvakariais grįždavau į marijonų namus. Algos gaudavau 125 dol. į mėnesį. Šv. Kryžiaus parapijos klebonas, kun. Aleksandras Skripka, pasigailėjo manęs ir pakvietė pietus valgyti klebonijoje .. ." (Atsim. 185 p.).

"Draugas" buvo įbridęs į didelius sunkumus. Kunigų raginamas, arkiv. J. Mundelein pasiūlė marijonų viršininkui kun. Feliksui Kudirkai perimti laikraštį su visomis skolomis ir turtu. Marijonai parodė didelės energijos ir daug sumanumo, kai jie pasidarė "Draugo" skoloje paskendusio, tikraisiais leidėjais. Po kiek laiko jie laikraštį pastatė ant kojų. Antrukart "Draugo" redaktorium prof. Būčys išbuvo beveik trejus metus (1918. IX-1921. VII). Laikraštyje tekdavo jam rašyti visokiausiais klausimais ir įvairiausių straipsnių. O po jais jis, paprastai, nepasiraši-nėdavo. Tad jų nė skaičius nežinomas. Vien religinių straipsnių "Drauge" 1917-1921 jis pats skaičiavo apie 750.

Amerikoje būdamas, Būčys 1920 m. įkūrė liaudžiai religinį, marijonų leidžiamą savaitraštį "Laivą". Į jį rašė jis iki pat savo gyvenimo pabaigos. 1920-21 m. jis ten pastoviai aiškindavo Lekcijas ir Evangelijas (52 straipsniai). Lietuvon sugrįžęs, 1921 m. redagavo "Laisvę". 1922-29 m. išspausdino daug straipsnių "Ryte", "Lietuvoje", "Šaltinjne" (atgaivintas 1926 m. kovo mėn.), "Tiesos Kelyje", "Kosmose".
Prof. Bučio publicistinė veikla buvo gerokai apmažėjusi, kai jis 1930 m. buvo konsekruotas rytų apeigų vyskupu. Bet grįžęs 1934 m. Lietuvon, vėl rašė į eilę katalikiškų laikraščių ir žurnalų: "Tiesos Kelyje", "Židinyje", "XX Amžiuje", "Mūsų Laikraštyje", "Žemaičių Prieteliuje" ir kit.

Kaip ir savo kalboje, taip ir rašte, vyskupas turėjo originalų žodį, patraukiantį stilių, sugestyvų rašymo būdą. Be abejo, pasitaikydavo jo kalboje prieškarinių žodžių likučių, arba zana-vykiškų provincializmų. Tačiau jo mintis visuomet būdavo ne raizgytai dirbtinė, ne gudriai akademiškai supainiota, bet paprasta; joje būdavo iš pašaknų imamas klausimas. Būčys mokėjo paprasčiausiais žodžiais giliai ir gražiai išsireikšti.

Štai, pav., savo straipsnyje apie Laterano sutartį jis taip įdomiai pabaigia: "Taip dviejų protingų ir drąsių žmonių sutartis užgydė seną Bažnyčios ir tautos žaizdą, pasidarė stambus ir naudingas tarptautinis įvykis. Žmonija žengė ilgą žingsnį pirmyn". ("Židinys", 1929, t. 10, 41-52 p.).

Dar įdomesnis buvo Bučio straipsnis "Židinyje" 1938 m. (t. 28): "Lietuva ir jos jaunoji karta". Neiškenčiu nepaminėjęs jo žodžių apie Petrą Kriaučiūną, kur jis kondensuotai ir vaizdingai išreiškė tos didelės asmenybės reikšmę: "Net ir Plokščių pakalnėje gyvendamas tas žmogus buvo tautinio lietuvių susipratimo širdis. Benedik-senai iš Danijos, Mikkola iš Suomijos, Sauervei-nai iš Vokietijos ir susipratusieji lietuviai iš Prūsų bei Klaipėdos krašto nevažiuodavo nei pas Basanavičių į Varną, nei pas Kudirką į Šakius, bet pas Petrą Kriaučiūną į Plokščius. Nemanau mažinti Basanavičiaus ir Kudirkos nuopelnų, bet man gaila, kad tauta užmiršta didį žmogų dėl to, kad jis nerašė, tik dirbo, kaip tie pirmieji garbingos Lietuvos kūrėjai XIII amžiuje, kurie nematė reikalo žymėti savo veiklos kronikose..." (645-6 p.). Toliau vyskupas dėstė 1938 metų (autoritatyvio režimo laikai) Lietuvos jaunajai kartai: "Kai politika įsigali tikyboje, moksle ir teisybės vykdyme, tai tauta lieka be tiesos ir be teisybės, be dviejų brangenybių, sudarančių tautos stiprybę ir tėvynės meilės židinį", (ten pat, p. 650).

Tai buvo testamentinis vysk. Bučio straipsnis Lietuvai, nes jis po metų išvyko iš Lietuvos, kurios daugiau neberegėjo. "Šitą lyg testamentą rašydamas jaunajai Lietuvos kartai, tikiu ir pasitikiu jos protu, širdimi ir sąžine. Man spindi maloni viltis, kad bebaigiantieji ir neseniai baigusieji lietuviai, kai jie sykį stos tautos priešakyje, pakels jos dorovę, išgydydami dvasines jos ligas, ištobulins valstybinį aparatą, pastatydami prie jo sąžiningus valdininkus, panaikindami politikos hipertrofiją . . ." (ten pat, p. 651).

Su dideliu įdomumu Būčys 1937 m. "Tiesos Kelyje", straipsnyje "Su Jakštu per pikto laukus" (Nr. 1, 69) charakterizavo "Lietuvos mokslininkų ir laikraštininkų patriarcho" A. Jakšto "Pikto Problemą". Sujaudintas Jakštas parašė jautrų padėkos prierašą (81-82 p.). Bet mūsų publicisto plunksna kai kada būdavo ir labai aštri. Per tris "Tiesos Kelio" numerius (1936, 401, 498, 506 p.) jis išliejo savo kritiką prieš Putiną ir jo Vasarį, gindamas Lietuvos kunigą. Kadangi jo kriterijus jau buvo nebe literatūrinis, tai jam Gintauto "Savu Keliu" (antidotas prieš Putino romaną) herojus Saulius atrodė nepalyginamai vertesnis už ištižusį, bevalį Vasarį.

Nors Bučio publicistika yra gausi, įdomi ir gyva, tačiau savo sugebėjimu toje srityje jis neprilygo nei Jakštui, nei Smetonai. Betgi logika jame visada būdavo aiški. Tiesa, akademikas-profesorius kartais pasikeldavo į teorinius silo-gistinius samprotavimus. Jie iš paviršiaus, rodos, buvo teisingi, tačiau tokio galvojimo prielaidos likdavo nepatikrintos. Tam gyvą pavyzdį teikia keturi jo straipsniai 1917 m. Amerikos marijonų leidžiamame žurnale "Tikyba ir Dora" (Nr. 51-54).

Po ilgo įvado, kuriame tiek daug išvadžiojimų, kur tik teoretiniai ateities galimybių samprotavimai vienas kitą teremia, Būčys rašo: "Tačiau katalikiškoji inteligentija tiktai kunigais tėra stipri Lietuvoje. Taigi kunigams negriebiant tėvynės valdžios į rankas, ją pagriebs priešingoji srovė, būtent, pirmeiviai. O jie duos laisvę visiems, išskyrus Katalikų Bažnyčią." Tad tolimesniuose straipsniuose jis išvedžioja, vėl su gausiais argumentais, kad Lietuva dėl nesaugaus savo likimo, tegalinti apsiginti "prigulėdama prie kitos didelės viešpatijos", nes "negalime nei svajoti apie tikrąją savistovybę". Tačiau Būčys revidavo savo autonomizmo pažiūrą, kurią prieš dvylika metų buvo nutaręs D. Vilniaus Seimas. Ketvirtame straipsnyje jis jau rašė: "Jei būtume žinoję, kad visa katalikiškoji visuomenės pakraipa sutarė reikalauti savistovybes, tai būtume patylėję . . . Baigdami šį raštą, pasiduodame tautos disciplinai ir drauge su jos visuomene norime Lietuvai savistovybės". Tai buvo paskutinis drausmingo publicisto sakinys, kuris galutinoje sąskaitoje tik teigiamai charakterizuoja autorių. Visus keturis prof. Bučio straipsnius perspausdino kun. Dr. V. Bartuška savo knygoje: "Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais", 1937, 283-290 p., iš ten juos ir cituojame.

Kad vysk. Būčys lengvai valdė plunksną, tai žino visi, kas jos gausius raštus skaitė. Kad jis yra mėginęs ir literatūrinių bandymų — tas, rodos, mažai kam žinoma. "Poezija man niekad nesisekė, ir eilių nepajėgiau rašyti" (Atsim. 188 p.). Prozoje tačiau yra bandęs smulkių literat. dalykėlių. Seniausias jų tilpo "Šaltinyje" ("Te-ateinie Tavo Karalystė"). Kalendoriuose būdavo jo juokingų vaizdelių, dažniausiai pajuokiančių prietarus. 1905 m. Petrapilio Kalendoriuje buvo "Šoksiu ir perplėšiu". "Žiburio" kalendoriuje vėliau išspausdino "įlinkę" (žydo vardas) ir kitus dalykus. Tai pačiai rūšiai priklauso jo pagarsėjusi apologetinio turinio apysaka "Rapukus kaupiant" (1929, 52 p.). Čia prof. Būčys vėl pasirašė savo senu slapyvardžiu — Pulvis. Dar kitas jo slapyvardis buvo "Černižna", gautas juokais iš Miluko.

Velionis rašė iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų. Storas tomas "Paskutinieji Raštai" užrašu — yra iškarpos 1944-1951 m. iš "Laivo", "Draugo", Italijos lenkų karių "Orzel Bialy" (1944), Stockholme latvių katalikų leidžiamo "Dzimtines Bals" (1951) ir kita. Šalia spintoje sudėti trys storiausi tomai "radijo valandėlių" kalbų, kai vysk. Būčys nuolat kalbėdavo bei rašydavo paskaitėles lietuviškoms Vatikano radijo transmisijoms (iki 1941 m. pavasario). Trys stambūs tomai yra apmąstymų. Gražiai mašinėle perrašyti apmąstymai marijonams (519 p. in 4°). Dar storesnis mašinraščio tomas (597 p. in 46) "Apmąstymai apie gerą elgesį", viso 121 apmąstymas. Patys naujausieji jo rašyti apmąstymai (sau ir vienuoliams) — 101 straipsnis (vėl 520 p. in 4°) "Apmąstymai apie V. Jėzaus stebuklus ir sakytuosius prilyginimus".
Savo kruopščiame tvarkos pamėgime vyskupas į atskirą tomą surinko pamokslus, rekolekcijų medžiagą ir prakalbas (lotyniškai įvardinta "Adnotationes variae de rebus praesertim as-ceticis"). Dar kitas tomelis spintoje yra dvasinių konferencijų, pamokslų ir prakalbų planai bei santraukos (įvairiomis kalbomis). Septynis tomus sudaro kanoniškų vizitacijų (1924, 1931, 1940, 1946, 1949 ir t.t.) užrašai bei protokolai. Išskyrus 1924 m., visas kitas vizitacijas atliko pats vysk. Būčys. Pagaliau dar yra trys dideli tomai (1939-51) laiškų nuorašų. Vyskupas turėjo didelę dorybę: į kiekvieną laišką vis tuoj pat atsakydavo.

Iš viso to galima jau susidaryti įspūdį, kiek daug vyskupas rašė, juo labiau, kad jis paliko ir eilę knygų. Senatvėje dažnai skųsdavosi, kad de-šinėji ranka jam skaudanti, ir baiminosi, kad gali nebepajėgti ja naudotis rašymui. "Tuomet likčiau kaip be galvos" — sakydavo.

6.   Religiniai veikalai

Šalia visokios publicistikos, tačiau svarbiausią vysk. Bučio rašto produktą sudaro jo veikalai, ir tai labiausiai apologetiniai. Jis yra parašęs, arba savo išmėtytus raštelius surinkęs, poroje dešimtų įvairaus dydžio knygų-knygelių. Šitaip jis paliko lietuvių tautai kaip neužmirštamas ir rūpestingas gausios religinės literatūros gamintojas lietuvių kalba. Pradėjo dar klieriku būdamas nuo vertimų. Nespausdintas liko, jo su kitais klierikais organizuotas, Fiszerio pamokslų vertimas. Taip pat rankraštyje liko ir žuvo jo vertimas: Alfonso de Liguori — "Kaip mylėti Jėzų", 893. Būčys redagavo ir iš dalies vertė Smolikowskio "Marijos mėnuo", 1900 (II leidimas 1903). 1907 m. lotyniškai (Petrapilyje) ir 1909 m. Seinuose buvo išleista jo "Švenč. Panelės Marijos Apsireiškimai Liurde" (362 p.), II pataisytas leidimas 1934 m. Marijampolėje; o III leidimą be atmainų išspausdino "Darbininko" redakcija 1943 m. Dar viena jo knyga susilaukė trijų leidimų, būtent, "Trumpa Apologetika" (Čikagoje 1922, Tilžėje 1923, Marijampolėje 1926). Tik porą metų ją tačiau tevartojo gimnazijų vyresniųjų klasių tikybos pamokoms. Lietuvos vyskupai patvirtino naują tikybos mokslo programą, o "Trumpa Apologetika" netiko jai. Nuo arkiv. Karevičiaus (buv. Petrapilio kunigų seminarijos profesorius) nepasislėpdavo nei vienas teologinis negriežtumas, nei vienas, kad ir mažiausias, nuo teologinės tiesos nukrypimas. Šitą aštrų kritiką, turintį gausias ir labai stiprias teologines žinias, aukštai, be kitko, vertino Jakštas ("Tiesos Kelias" 1931, 692-3 p.). Vysk. Būčys tad pastebi apie savo knygas: "Apie kitus mano spausdintuosius veikalus nėra ką daug kalbėti. Arkiv. Pr. Karevičius sužymėjo pastebėtąsias juose klaidas". (Atsim. 261 p.). O pats

V. Petravičius   PIETA  (aliejus ant šilko)

autorius, labiau turėdamas galvoje, tiesa, savo prieškarinius darbus, sako: "Šiandien jau neverta tą visa surinkti, nes dabar jau kitoki abejojimai, ne tie reikalai, ne tos nė pažiūros abejojančių žmonių. Į tarptautinį katalikų apologetikos mokslą nieko nesu įdėjęs. Ne aš vienas rašinė-davau lietuviškai apologetinius straipsnius. Nelengvas uždavinys būtų išspręsti, kam tenka pirmoji vieta tarp rašinėjusių juos" (Atsim. 260 p.).

Tais klausimais iš esmės, žinoma, nieko negalėdami čia pasakyti, turime pasitenkinti tik tuo inventorišku veikalų išskaičiavimu. Kaip minėta, prof. Būčys prieš D. Karą "Vadove" ir "Šaltinyje" nuolat aiškindavo tikėjimo klausimus. Tik maža dalelė jų buvo išspausdinta atskiru veikalu "Tikėjimo dalykai" (1913, 112 p.). Autorius surinkdavo savo spausdintus rašinius krūvon, ir iš jų atsirasdavo geros ir storos religinės knygos. Iš jo straipsnių 1930 m. "Tiesos Kelyje" pasirodė "Gyvenimo Pagrindai" (83 p.). Tai yra apmąstymai inteligentams. Kaip matėme, didžiausia dalis vysk. Bučio apmąstymų (1636 p. mašin. in 4°) yra jo rankraštiniame palikime. 1936 m. vėl. iš "Tiesos Kelio" buvo surinktos jo rašytosios sekmadieninės homilijos ir didžiumai svarbesnių švenčių pamokslai (81 pamokslas). Šitaip gimė 397 puslapių knyga "Pamokslai". Kai vyskupas gyveno Telšiuose, jo autoritetingas žodis buvo labai branginamas. Tada atsirado iš atspaudų "Straipsniai katalikams pasiskaityti" (337 p.).

Rašinėjo vysk. Būčys įvadus knygoms. Vienas iš tokių, pav., buvo A. Jakšto rinkiniui "Tikėjimas ir Mokslas" (1930). Ten Būčys iškelia Jakštą kaip apologetą. Taip pat ir jo straipsnis "Su Jakštu per pikto laukus" akivaizdžiai rodo, jog Būčys buvo šviesus mokslo vyras. Savo kolegas ir jų raštus objektyviai vertindavo, greičiau jiems kokį gerą žodį pridėdamas, kai tuo tarpu sau turėjo visada autokritikos. Į savo parašytą žodį neįsimylėdavo. Šitokia autokritika jį lydi per visą gyvenimą. Ji kartais būdavo net per griežta.

Būčys yra rašęs įdomių straipsnių, atsiminimų ir kolektyviniuose leidiniuose. Kai buvo leidžiama stora (396 p.) knyga apie Pijų XI (1937 m.) jo 80 metų gyvenimo ir 15 metų pontifikatui paminėti, tai redaktorė O. Zaštautaitė panaudojo labai įdomų vysk. P. Bučio rankraštį "Pijaus XI darbai Lietuvai" (333-377 p.). Tai yra vienintelis tos rūšies straipsnis lietuvių kalba, kuris istoriškai apžvelgia Lietuvos ir Vatikano santykius. Kai kur, tiesa, norėtųsi aiškesnių komentarų ir paaiškinimų Lietuvos laikysenai. Vyskupas tais klausimais daug žinojo ir jis teikė visokios medžiagos kun. Dr. St. Matuliui, M.I.C., kai šis rašė disertaciją apie apaštališką vizitatorių Lietuvai ark. J. Matulevičių.

Būčys yra rašęs ir gana populiariai. Vaizdingai aprašė jis savo kelionę aplink pasaulį. Tik ji truko ne 80 dienų, o 120 (1928. VII. 28 - XI. 1). Tai buvo keliavimas į XXIX Tarptautinį Eucharistinį Kongresą Sydnejuje  ("XXIX Tarpt. Euchar. Kongresas Sydney" 1929, 244 p.). Diskusijų forma su savo tėviškės kaimynais jis parašė "Pasikalbėjimą apie sielą" (1930, 87 p.).

Vysk. Būčys nuolat savo kalbose, pamoksluose, rekolekcijose, raštuose sielodavosi tautos dorovės ir jaunimo auklėjimo reikalais. 1930 m. jis išvertė pop. Pijaus XI encikliką apie krikščionišką jaunuomenės auklėjimą ("Tiesos Kelias", persp. rink. "Popiežių enciklikos" 1949). Parašė knygutę "Tėvų teisė ir pareiga auklėti vaikus" (1927). Dar 1918 m. Amerikoje buvo išleista jo 60 pusi. knygutė "Apie apšvietą". Labai svarios autoriaus mintys atkreipė dėmesio Lietuvoje (J. Grinius: Prof. Bučio pažiūros į privatinių mokyklų sistemą, "Lietuvos Mokykla" 1923, Nr. 11). "Aiduose" (1949, Nr. 24, 139 p.) vėl buvo iš naujo mūsų visuomenė supažindinta su tomis brangiomis mintimis. Paneigdamas švietimo supolitinimą, prof. Būčys pareiškia: "Viešpatija neturi kištis į religinius žmogaus įsitikinimus. Ji neplatina tikėjimų, nei netrukdo jiems . . . Taigi vardan laisvės pamatų apgynimo, mokykla turi būti vien privatė, o ne viešpatiji-nė" (35-37 p.). Knygutės pagrindinė mintis yra, kad valstybė negali būti kompetentinga pasaulėžiūros srityje. Kadangi mokykla be pasaulėžiūros negalima, tai mokyklų steigimas turi atitekti pasaulėžiūrinėms bendruomenėms, o valstybei turi likti tik paprasta priežiūros teisė. Už šitokias mintis nepriklausomoje Lietuvoje energingai pasisakė prof. St. Šalkauskis, prof. K. Pakštas. Jas gina prof. A. Maceina ir kiti.
Pats žymiausias tačiau vysk. Bučio veikalas yra "Katalikų tikyba pagal Apaštalų Sudėjimą", 3 tomai: I tomas — Dievas Sutvėrėjas, 1929, 221 p.; II tomas — Jėzus Kristus, 1930, 514 p. Abudu tiedu tomai spausdinti Čikagoje "Draugo" spaustuvėje. III tomas — Šventoji Dvasia, 1932, 289 p. spausdintas Marijampolėje. Šio veikalo 1000 su viršum puslapių yra prieinami vidutiniam inteligentui. Bet tokie populiarūs teologijos mokslo išdėstymai buvo svarbūs ir naudingi taip pat ir kunigams, "dar ir kaipo nepaprastai vertinga pagalba katekizacinių ir daugelio švenčių pamokslų sakyme" ("Tiesos Kelias" 1932, 556 p.).

Antrojo D. Karo metu (1942-45) vyskupas Romoje atsidėjęs rašė apie kun. Justiną Pranaitį, plačiai paliesdamas jo ginčus su žydais, duodamas krikštytų žydų sąrašus ir t.t. Viso yra 5 tomai (2118 p. Prie to rūpestingiausiai surankioti šaltiniai: Pranaičio dienynas (1902-1916 m.), 268 jo laiškai ir 133 atvirlaiškiai, fotografijų albumas, gausus vysk. Bučio susirašinėjimas Pranaičio biografijos reikalu ir kita.
Prof. Pr. Dovydaičio 50 metų sukakties proga 1936 m. arkiv. Reinys apskaičiavo, kiek maždaug spausdintų puslapių profesorius iki tol buvo parašęs ir suredagavęs. Vysk. Bučio 60 metų (1891-1951) rašto darbams to padaryti neįstengiame, nes bet kokie skaičiai nepasakys tikslių duomenų. Visą tą lygiai šešių dešimtmečių plunksnos darbą peržvelgus, kyla didelis nusistebėjimas, kada gi jis turėjo ir laiko tiek daug rašyti, nes jis ilgai buvo marijonų generolas, rytų apeigų vyskupas, reiškėsi visuomeninėje lietuvių veikloje.

7.   Marijos garbei

Atvykus į Friburgą marijampoliečiui kun. J. Matulevičiui, tarp Friburgo studentų kunigų būdavo pakalbama, jog reikia atgaivinti visai išnykstančius Marijampolės marijonus. Būdamas Petrapilio Akademijos profesorium, šviesusis J Matulevičius dar labiau užsidegė tuo sumanymu Jis pritraukė ištikimą bičiulį prof. Bučį. Akivaizdoje paskutinio "baltojo tėvelio", marijonų generolo kun. V. Senkaus (+1911. IV. 10), Bū-čys 1909. VIII. 27 tapo slapta atnaujintos marijonų vienuolijos nariu. Tuoj atliko jis novicija-tą, ir pirmieji trys marijonai (Matulevičius, Bū-čys, Totoraitis) istoriškoje Gelgaudiškio kapituloje (1911. VII. 27) nauju generolu išrinko J. Matulevičių. Kai jis staiga Kaune mirė (1927. I. 27), autoritetu vyriausias liko prof. Būčys. Jis buvo tuoj (1927. VII. 12) išrinktas įpėdiniu, turėjo išvykti Romon (1928. V). Pusseptintų metų ėjo jis generolo pareigas. Vienuolija augo ir stiprėjo. Jos narių skaičius tada pakilo iki 431, namų įsikūrė 18. Pačioje Lietuvoje, neskaitant Lenkijos ir Amerikos provincijų, be centrinio Marijampolės namo, susikūrė nauji marijonų židiniai Žem. Kalvarijoje, Panevėžyje, Ukmergėje. Įšventintas rytų apeigų vyskupu, Būčys gavo naujų uždavinių, ir 1933 metų kapituloje marijonai turėjo išsirinkti kitą generolą — kun. A. Cikoto. 1939 m. visuotinėje kapituloje Romoje jis vėl buvo išrinktas generolu. Prieš pat II Did. Karą rudeniop paskutinį kartą vyskupas bematė Lietuvą. Marijonų klierikams Žem. Kalvarijoje davė aštuonių dienų rekolekcijas, pašventino Panevėžyje novicijatą ir naujai pastatytą bažnyčią ir per Kauną grįžo Romon (1939. VIII. 25).

Įprastu sau rūpestingumu ėjo generolo pareigas beveik 12 metų, nes 1945 m. negalint sukviesti visuotinės kapitulos, Vienuolių Kongregacija tas pareigas jam pratęsė nenustatytam laikui. Tačiau amžius diktavo savo. Stiprus ap-kurtimas (vyskupas galėjo šiek tiek girdėti tik su specialiu ausies aparatu) trukdė eiti pareigas, kuriose jis visada norėjo būti labai sąžiningas, ir 1951 m. pavasarį marijonų generolas iš pareigų atsisakė. 1951. IX. 17 Vienuolių Kongregacija, pirma padarius anketinį apklausimą, paskyrė naują vadovybę ir naują vysk. Bučio įpėdinį — kun. VI. Mročeką.

Būčys yra išbuvęs marijonų generolu beveik 18 metų. Kiek daug jis yra atlikęs administracinio darbo, kiek daug rūpesčio padėjęs per paskutines tris kanoniškas vizitacijas po visus pasaulio marijonų (išskyrus Lietuvą, Latviją, Lenkiją) namus (1931, 1940, 1946, 1949), galima būtų maždaug apčiuopti, pasiskaičius jo plačius pranešimus. Ypačiai senelį marijonų generolą prislėgė Lietuvos ir kitų provincijų likimas po Ikomunistų jungu. Daug takto ir švelnaus supratimo reikėdavo rodyti daugiatautėje vienuolijoje (lietuviai, lenkai, gudai, latviai, amerikiečiai, rusai), kai naujose tautinėse valstybėse nacionaliniai skirtumai ėmė vaidinti svarbų vaidmenį. Visą laiką darbštusis vyskupas budėjo, kad būtų išlaikyta broliška meilė, kurioje yra vienuolijos stiprybė.

Reikėtų tikrai labai atsidėjus paieškoti kito tokio lietuvio, kuris tiek daug būtų keliavęs. Išskyrus Aziją, jei neskaityti Ceilono, vyskupas buvo Įkėlęs koją į visus kontinentus. Kaip nuolatinis Tarpt. Eucharistiniams Kongresams Komiteto narys, jis keturis kartus dalyvavo tokiuose Kongresuose. 1928 m. jis buvo Sydnejuje ir atliko kelionę: Neapolis - Suezas - Ceilonas - Syd-nejus - Havajų salos - Los Angeles - Čikaga - New Yorkas - Neapolis. 1930 m. jis buvo Kongrese Kartagenoje (S. Afrikoje), 1932 — Airijos Dubline. Dešimtį kartų vyskupas buvo Š. Amerikoje. Du kartu iš Š. Amerikos skrido lėktuvu į Pietų Ameriką. Paskutinį savo skridimą lėktuvu senelis vyskupas atliko 1949 m., turėdamas jau 77 metus: USA - Argentina - Portugalija - Roma. Didelė dalis tų kelionių buvo marijonų vizitacijos ar važinėjimas rytų katalikų misijų reikalais.

8.   Du dešimtmečiai Rytų Bažnyčios tarnyboje

Gyvendamas Petrapilyje, prof. Būčys atsidėjęs sekė ir gerai susipažino su stačiatikių gyvenimu. Jis buvo žymių konvertitų nuodėmklausiu. Kaip apologetas, buvo išstudijavęs rusų religinę literatūrą. Kai tik jis atvyko Romon pastoviai gyventi (1928. V), į jį tuoj buvo atkreiptas dėmesys. Veiklusis pop. Pijus XI savo planuose nuo 1928 m. vis labiau puoselėjo mintį ruoštis Rusijos vienybei su Katalikų Bažnyčia. Anuo metu buvo stipriai tikima, kad Rusijos valdovai bolševikai kartą duos šiokios tokios laisvės Bažnyčiai. Nevengta net ir tam tikrų derybų, kuriose Maskvos valdovai davė suprasti, kad Rusijos tikinčiuosius galės aptarnauti tik rusai dvasininkai. Visa tai sukėlė sąjūdį atkreipti dėmesį į rusus. O ir tarp rusų emigrantų vis daugiau atsirasdavo konvertitų, todėl ir jų dvasinė globa negalėjo būti pamiršta.

Šalia Rytų Bažnyčios Kongregacijos (kurios patarėju vysk. Būčys buvo iki mirties), pop. XI 1930. IV. 6 įkūrė atskirą Apaštališkąją Komisiją Rusijos Reikalams, priklausančią tiesiogiai popiežiui. Jos pirmininku tapo jėzuitas vysk. d'Herbigny, o Būčys buvo pritrauktas artimu bendradarbiu. Planas buvo didelis ir kilnus. Juk jau nuo 16 amžiaus Katalikų Bažnyčioje buvo žymus skaičius unitų, kurių liturgija yra bizantiška, bažnytiniai rūbai kitokie, mišios laikomos slavų kalba, Komunija dalinama duonos ir vyno pavidalais. Tačiau tai grynai išorinis skirtumas. Unitai yra tokie pat katalikai, kurių galva yra popiežius.   
Sunkią sau naštą ir didelę auką prisiėmė drausmingas vienuolis Būčys. Jis nenorėjo tapti vyskupu ir sakėsi esąs, kaip vienuolis, padaręs
 
įžadą vengti poaukščių ir garbingų vietų. "Tada d'Herbigny man atsake, klausdamas, ar aš esu padaręs įžadą neklausyti popiežiaus" (Atsim. 207 p.). Ir taip 1930 m. liepos 6 d. Romos šv. Klemenso bažnyčioje, asistuojant dviem rytų apeigų (graikų įr syrų) vyskupams, Bulgarijos vyskupas Kirilas Kurtevas suteikė Bučiui vyskupo konsekraciją. Pagal rytų paprotį, naujasis vyskupas turėjo pasirinkti naują vardą. Ir taip titulinis Olimpo vyskupas ėmė vadintis Petru-Pranciškum.

Įtrauktas į naują darbą, vysk. Būčys visada mėgęs kurti didelius planus, bus pasiūlęs Rusijos komisijai ir Lietuvos stačiatikių atvertimo planą, pagal kurį arkiv. Pr. Karevičius turėjo būti paskirtas Lietuvos rytų apeigų arkivyskupu su katedra Kaune, įgulos bažnyčioje. Senelis arkiv. Karevičius pakluso gautajam patvarkymui ir buvo išvykęs Jugoslavijon prie Zagrebo mokytis rytų apeigų. Tik griežtas Lietuvos marijonų reagavimas prieš tokius nerealius ir neįvykdomus planus ark. Karevičių paliko ramybėje.

Būtų platus klausimas nušviesti visą vysk. Bučio veiklą toje srityje. Vos pramokęs slaviškų apeigų, jis tuojau porai mėnesių buvo išsiųstas vizituoti įvairių rusų emigrantų kolonijų, plačiai išsimėčiusių Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoj. Nuoširdžiai kritiškai naujasis rytų apeigų vyskupas pasisako: "Naudos iš tos kelionės nebuvo. Visur pasirodžiau su aukštu apaštališkojo vizitatoriaus titulu, bet su visai nepatenkinamu rytinių apeigų žinojimu, ir su menku, net menkučiu, asmeniniu autoritetu. Neturėjau nė tarno mano valizoms nešioti. O tų valizų buvo daug: mitrai, pastoralui, asmeninėms reikmenims . . . Juk reikėjo zokristiją sū savim vežioti .. ." (Atsim. 208 p.).
Toliau dėmesys buvo nukreiptas į Amerikos rusus. Jau 1931 m., kai vysk. Būčys ten vizitavo marijonus, ir kitais metais, jau Popiežiaus Komisijos Rusijai pavestas, jis vėl veikė apaštališko vizitatoriaus titulu. Šį kartą jis vyko organizuoti katalikų misijų tarp emigrantų rusų. Romon grįžęs įteikė 90 puslapių raportą (su 14 priedų). Atlikęs generalinę marijonų kapitulą (1933. VI. 23), kurioje vėl buvo renkamas marijonų generolu, bet popiežiui jo išrinkimo netvirtinus, perdavęs generolo pareigas kun. A. Cikotai, jis 1933 m. spalių mėn. vėl išvyko Amerikon baigti tvarkyti katalikų rusų misijos. Išbuvo jis Amerikoje 7 mėnesius, bet grįžęs Romon rado žymiai pasikeitusius nusistatymus. Mat, Amerikos episkopatas kritiškai pažiūrėjo į vysk. Bučio ne visada realius planus bei užsimojimus. Amerikoje vysk. Bučio paveikti keli rusų dvasininkai jį tik išnaudodavo ir nemanė rimtai prisijungti prie Katalikų Bažnyčios. Be abejonės, kas nors apie vysk. Bučio veiklą Amerikoje painformuodavo ir Romą. Čia buvo įsitikinta, kad vysk. Bučio misija yra nepasisekusi. O ir pats vysk. d'Herbigny skaudžiai apvylė gražias popiežiaus viltis. Tada vysk. Bučiui davė suprasti, kad jo misija yra pasibaigusi ir jis galįs grįžti į savo vienuolijos darbo barus. Netekęs toje srityje uždavinių, vysk. Būčys 1934. VI. 27 grįžo Lietuvon ir čia pasiliko iki 1939 m.

Atvykęs Lietuvon, vysk. Būčys ėmė dairytis, kas būtų galima čia padaryti Bažnyčių vienybei. Savo planus, kaip reiktų apaštalauti Lietuvos rusų tarpe, išdėstė Šv. Sostui ir laukė nurodymų. 1934 m. gale, arkiv. Skvirecko kviečiamas, vysk. Būčys iš Marijampolės atvyko Kaunan ir čia Įgulos bažnyčioje pradėjo laikyti pamaldas rytų apeigomis, kol Telšių vysk. Staugaitis pakvietė jį profesoriauti Telšių kunigų seminarijoj. Klebonų prašomas, įvairiose Žemaitijos vietose laikydavo rytų apeigomis pamaldas, sakydavo lietuviškus pamokslus, aiškindavo apeigų įvairumą. Stačiatikių ir sentikių grąžinimo Bažnyčion reikalu nuolat rašinėjo į "Žemaičių Prietelių". Iš jo straipsnių buvo atmušamos brošiūrėlės ir dalinamos ypačiai ten, kur buvo stačiatikių.

Per klebonus vyskupas surinko statistikos ir parašė kruopštų darbą "Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje" (atsp. iš "Athenaeum" 1936, 72 p.). Iš tos pačios veiklos ėjo ir lotyniškas straipsnis "Tiesos Kelyje" (1936) apie sentikių krikšto galiojimą. Mat, kai kur norėta katalikais tampančius sentikius perkrikštyti.
1937 m. Rytų Bažnyčios Kongregacija paskyrė vysk. Bučį naujai įsteigtos misijos rusams Lietuvoje pirmininku. Grįžęs iš Telšių Kaunan, jis laikydavo Įgulos bažnyčioje pamaldas, organizavo apologetinius pasikalbėjimus, apaštalavo šeimose. Vyskupas dirbo, ką galėjo, nors jo padėjėjai, atsiųsti iš kitur, buvo silpni, kol pagaliau, vėl išrinktas generolu, 1939 m. grįžo Romon.

Čia jo veikla rytų apeigose sumažėjo. Tiesa, vyskupas rūpestingai auklėjo kelis jaunus marijonus rytų apeigose. Marijonai anksčiau turėjo rytų apeigų misiją Harbine. Rytų apeigų namas susikūrė ir Londone. Šie namai buvo ypatingoje vysk. Bučio globoje. Besirūpindamas, kad rytų apeigų kunigai neliktų be atitinkamų kasdieninių maldų (lotyniško brevijoriaus jie nekalba), vyskupas ištyrinėjo rusišką rąžančių, vad. "čiotki". Apie tai jis parašė Rytų Bažnyčios Kongregacijai nuodugnią studiją (1942). Kongregacija po to įpareigojo katalikus rytų apeigų kunigus jį vartoti brevijoriaus vietoje.

"Šiaip mano veikla rytų apeigose Romoje sutelpa į tai, kad nueinu į Capella Pontificia, rusiškais rūbais apsirengęs" (Atsim. 214. p.).

Ne šiai temai priklauso aiškinti klausimą, kodėl žymusis Pijaus XI sumanymas nesisekė. Įjungtas į tą naują Bažnyčios planą, vyskupas pakluso, dirbo atsidėjęs ir nuoširdžiai. Tas darbas tačiau, ypačiai Lietuvoje, atrodė ankstyvas, be pasisekimo, nerealus. Tai matė Lietuvos vyskupai. Tai, berods, jautė aiškiai ir pats vysk. Būčys. Su vienuoliškai krikščionišku kantrumu vyskupas tiesiog herojiškai pakėlė jo išjungimą
 
Vysk. Petro Pranciškaus Bučio paskutinė nuotrauka
 
iš kitados tokio didelio plano. Bet skaudžių nuosėdų sielos gelmėse pasiliko iki amžiaus pabaigos-
Įdomiai jis pasakoja, kaip jo namiškiai reagavo į jo tapimą rytų apeigų vyskupu. Teta jam su ašaromis pasakiusi: "Sugadino mūsų kunigėlį". O viena jo sesuo iš viso "nenorėjo tokio mano episkopato pripažinti". Lietuviškoji šviesuomenė stipriai jautė, kad vysk. Būčys, akivaizdoje nenusisekusio plano, yra padaręs didelę auką.

Beapaštalaudamas tarp svetimųjų, bevado-vaudamas marijonams ir, lyg tas Odisėjas, bevažinėdamas po tolimus kraštus, Būčys tačiau niekad nenutolo nuo lietuviškų reikalų.

9.   Lietuviškai visuomeniškuose arimuose

Iš namų Pašešupio vaikas jau išėjo pratrintomis akimis. Skaitė jis gotiškomis raidėmis Prūsų lietuvių laikraščius. Jis dar puikiai prisimena, kokį įspūdį padarė namiškiams pirmasis numeris "Aušros", kurioje ir raidės "buvo tokios kaip maldaknygėse" ("Tėvynės Sargas" 1947, Nr. 1, 3 p.). Tais metais (1883) jis stojo į gimnaziją. O joje lietuviams iš tolo švietė P. Kriaučiūno įtaka, nors Bučio lietuvių kalbos mokytoju buvo ne jis, o J. Jasiulaitis ir kiti. Vyskupas laikė Dr. K. Griniaus nuopelnu, kad tas "Atsiminimuose ir mintyse" surado pagaliau tinkamą Kriaučiūnui vietą, nors šiaip dėl tų "Atsiminimų" Būčys turėjo daug ką pasakyti ir parašė ilgą atitaisymų-papildymų straipsnį: "Kunigų lietuviškumas ir bedievybė Lietuvoje" ("Tėv. Sargas", 1949, Nr. 1 (5), 22-45 p.). Beatitaisinė-damas tačiau vyskupas vėl pats kai kur suklydo. Tai davė pagrindo prof. Vacl. Biržiškai atsiųsti jam keliolikos puslapių laišką papildymų-patai-sų. Tas pastabas senelis labai dėmesingai ir pagarbiai priėmė.

Seminarijoje Būčys greitai pasireiškė aktyviu lietuviu. įsijungė jis į esamą kuopelę. Pats mokėsi ir vėliau kitus mokė jablonskinės "statrašos". Organizavo slaptą lietuvišką bibliotekėlę ir buvo jos vedėju. Tą savo veikimą geroka dalimi jis yra aprašęs savo jaunų dienų prisiminimuose ("Tėvynės Sargas", 1947, Nr. 1, 2-7 p.).

1893 m. vasarą Šilgalių klierikas buvo vienas iš iniciatorių naujam laikraščiui organizuoti. Seiniškiams, t. y. suvalkiečiams "Apžvalgos" gramatika (jos kalba) atrodžiusi "lyg supelėjusi" (ten pat, 3 p.). Petrapilio Akademijos Du-binskas, nuo Seinų klierikų Būčys susitiko tada Vilniuje ir Kauno klierikus. Šitaip trijų Lietuvos seminarijų atstovai tarėsi naujo katalikiško laikraščio leidimo reikalu. Bet sumanymas tebuvo įgyvendintas tik už poros metų, kai vienas Kauno seminariją baigusių kunigų įsikūrė arti sienos ((J. Tumas). Taip gimė "Tėvynės Sargas".

Mokėdamas vykusiai maskuotis prieš viršininkus, Būčys išvengė Miluko likimo. Jis nebuvo pašalintas už lietuvybę, nors tas pavojus iškilo prieš pat pabaigą ("Tėv. Sargas", 1949, Nr. 1, 35 p.). Akademijoje, tiesa, jis išgyveno žandarų kratą (ji buvo visoje Akademijoje) ir tardymą už lietuviškus reikalus, tačiau nuo rusų nukentėti jam niekada neteko, nors Suvalkijos pabaisa Vonsiackis darė "vizitą" jam tėviškėje.
Studentaudamas jis įsijungė į 30-ties lietuvių būrelį, kurie buvo įsipareigoję bendradarbiauti "Tėvynės Sarge". Friburge Būčys dalyvavo lietuvių draugijoje "Rūtoje". Prof. J. Totoraitis tą jo veiklą smulkiai atžymi ("Tiesos Kelias", 1927, 18-20 p.). Friburgo universitete, žinoma, buvo ir lenkų organizacija, kuri rengė šventes, susirinkimus ir kviesdavo lietuvius. Lenkai lietuvių separatizmu buvo nepatenkinti. Per kun. Skirmun-tą įskųsti Seinų vyskupui Baranauskui, Bučio vardu jie gavo įspėjimą raštu—laikytis išvien su lenkais (Atsim. 139 p.).

Veikliu kovotoju už lietuvybę, tokiu pirmuoju ledlaužiu, kaip Tumas ar Jakštas, Būčys neturėjo progos būti. Neturėjo jis tuo klausimu nė tokios aiškios programos, kaip aniedu. Tad jakštiško turinio knygutės kaip "Glos Litwinow" (į lenkus) Būčys niekada nerašė. Jis tai nedarė ne dėl to, kad būtų didžiųjų lietuvybės pijonierių mintims nepritaręs. Būdamas labai švelnaus būdo (Švelnabūčio anūkas!), jis visada stengėsi sugyventi su įvairių tautybių žmonėmis. Be to, nebuvo linkęs veltis į tautiškai-politinius ginčus. Iš kitos pusės, daugybė visokių jo pareigų taip jį buvo absorbavę (žiūr. "Tiesos Kelias", 1927, 20 p.), kad Būčys pristigdavo laiko. Jeigu Tumas visą savo gyvenimą, šalia altoriaus, atsidėjo tik lietuviškajai veiklai, tai Būčys, profesoriaudamas Akademijoje, ir vėliau, vis išeidavo veikti plačiau: jis kapelionaudavo, apaštalaudavo ir tarp lenkų, ir tarp rusų, aiškindavo priekaištus, tarp slaptų, katalikais virtusių, rusų dėstydavo tikėjimo klausimus, su savo paskaitomis patekdavo ir į mokslines draugijas ("Tiesos Kelias" 1927, 20 p.). Savo veikimą nelietuviškoje visuomenėje jis paveldėjo iš kun. J. Pranaičio. Tokios pat rūšies darbą dirbo jis ir tarp lietuvių, ir būdavo jų organizacijų aktyvus narys: 1902 m. jis įsirašė į "Labdaringąją Lietuvių ir Žemaičių Draugiją". Tapo jis nariu ir "Lietuvių Savišalpos Draugijos".

"Prel. A. Dambaruskas daug kartų mane barė, kad nieko nerašau lietuvių spaudai. O aš nebegalėjau". (Atsim. 180 p.). Tačiau iš tiesų prof. Būčys rašinėjo. Štai jis daug sielojosi ir rašė tada apie ką tik mirusį prof. K. Jaunių, kurio gyvenimą iš arti sekė ("Draugija" 1908, Nr. 16, 60 p.; "Viltis" 1908, Nr. 57; "Šaltinis" 1908, Nr. 10: "Vadovas" 1909, t. IV., Nr. 15). Be kitko, Būčys rūpinosi ir jauno kalbininko K. Būgos šelpimu

Lyginant vysk. Bučio veikimą lietuvybės srityje su kitais jo amžininkais, reikia nepamiršti vienos svarbios aplinkybės. Užbaigęs trumpą vikaravimą Slavikuose ir 4 mėnesius profesoriavęs Seinuose, jis beveik 4 0 metų vis leido svetur. Lietuvoje jis buvo tik 1922-28 ir 1934-39 m. Ir jeigu suskaityti jo beveik 80 metų amžiaus (trūko tik 300 dienų iki jubiliejaus!) visus išgyventus metus, tai nuo išvykimo į Friburgą (1899), trys ketvirtadaliai laiko vis buvo praleisti ne tėvynėje. Tokiu būdu jis nors ir netapo pirmojo plano lietuvybės veikėju, betgi visada išliko Lietuvos "ambasadorium", jos atstovu kituose kraštuose. Jei mes jį lygintume su vysk. Pr. Karevičium, tai vysk. Būčys galėjo šiam pavj'dėti lietuviškosios romantikos. Štai Žemaičių vyskupas grąžina lietuvių kalbai teises savo vyskupijoje (nuo 1914 m.). I Did. Karo metu Lietuvos Tarybos reikalu jis aplanko vokiečių politikus Erzbergerį, grafą Hertlingą, karo vadus Hindenburgą ir Liudendorfą (žiūr. "Naujoji Romuva" 1931, Nr. 45-46; "Tiesos Kelias" 1931, 690 p.). Aktyviai dalyvauja jis kuriantis Lietuvai, saikdina pirmuosius pulkus, prisideda prie Steigiamojo Seimo atidarymo, šventina naujai įkurtą Karo Mokyklą ir t.t. Tuo pat metu prof. Bučiui tenka redaguoti "Draugas", vesti polemika su kairiąja spauda.

Kur tik jis tačiau prie lietuviško darbo galėdavo pritapti, jam būdavo uolus ir ištikimas. Nuo Petrapilio lietuvių visuomenės išrinktas į Did. Vilniaus Seimą (1905. XII), jis pateko į prezidiumą, ir taip atstovavo krikščionims demokratams, prie kurių programos sudarymo buvo gana aktyviai prisidėjęs. Programos projektas buvo paskelbtas "Draugijoje" (1907, Nr. 1, 68-80 p.). Pirmininkauti Did. Vilniaus Seime Bučiui neteko nė viename posėdyje, nes kiti uoliai veržėsi į vadovavimą. Jis tik prisidėjo prie rezoliucijų sušvelninimo. Rašydamas savo atsiminimus apie tą Seimą "Tėvynės Sarge" (1948, Nr. 4, 255 p.), Būčys, be kitko, pasakoja, kaip kun. Stakelė jam iš salės sušukęs: "... lenkams parsidavęs!"

Prof. Bučio kelionė iš Rusijos Amerikon (1916) buvo numatyta panaudoti ir lietuviškiems reikalams. Martynas Yčas planavo kelionės tikslus. Iš Liet. Centrinio Komiteto gavo jis 70,000 rublių tam reikalui, ir per Skandinaviją-Angli-ją-Prancūziją Būčys pasileido Romon. Nenorėdamas tiek daug pinigų imti su savim, pasiuntė juos į Banco d'Italia. Bet Romoje jų nesisekė atgauti, matyt, dėl rusų atstovybės Romoje intervencijos (Atsim. 195 p.). Dėl priešingų monsinjoro Skirmunto žygių, nepasisekė profesoriui išgauti iš popiežiaus leidimo atskirai Lietuvių Dienai. Tai paskui išgavo veiklus prel. Olšauskas. Kun. Dr. V. Bartuška, kuris ironizuodamas pamini Bučio pastangas, negailestingai prideda: "Ir prof. Būčys, anot įduoto Šv. Tėvui pral. Olšausko rašto žodžių, "verkdamas apleido Romą", savo misijos neatlikęs nei Ryme, nei Tautos Taryboje" (Liet. nepriklausomybės kryžiaus keliais, 104 p.).

Vyskupas gyvenime nuo lenkų patyrė daug nuoskaudų. Tikybų Departamentui Petrapilyje vieno aukščiau norinčio pakilti lenkų profesoriaus jis, tada einąs rektoriaus pareigas, buvo skundžiamas, kad rusų kalbos rašto egzaminas Akademijoje daromas su "falšu". Net iki Romos nuskambėjo reikalas, kai jis vizituojančiam Akademiją rusų archirėjui pabučiavo ranką( rusų stačiatikių dvasiškijos šventimai yra tikri). Netrūko šmeižtų ir grynai asmeniškos rūšies. Lenkai vyskupai nepasiūlė jo, lietuvio, į rektorius. Tačiau Būčys tokias skriaudas vienuoliškai kantriai nešdavo. Santykiuose su lenkais jis visada reikšdavo nuosaikią pažiūrą, nors ir jis, pav., aštrų konfliktą dėl Vilniaus taip pat pergyveno kaip skriaudą ("Židinys", 1934, Nr. 7, 8 p.). Rusiškai lenkiškose mokyklose auklėtas, girdėjęs dar Friburge vysk. Baranausko pabarimus, jis paklusdavo autoritetingiems aukštų dignitorių nusistatymams. Tad, nespręsdamas lietuvių lenkų santykių iš esmės, jis buvo gero su jais sugyvenimo šalininkas. Būdamas ilgametis marijonų generolas, ypačiai turėjo rodytis objektyvus.

Tas uolumas būti teisingu ir bešališku, berods, išvirsdavo kartais į artimesnį kaimynų globojimą. Tokiais atvejais rasti vidurio kelią būdavo nelengva. Gyvenant skirtingų tautų vienuoliams po vienu stogu, prisieidavo generolui dalyvauti įvairių tautų marijonų tautinėse šventėse, iškilmių progomis pasveikinti. Generolas juk buvo galva mišrios vienuolijos. Reikėdavo, pav., vizituoti ir lenkų vienuolynus. Šitaip jame atsirado labai gerbtina dorybė — plataus masto tolerancija kitų tautų atžvilgiu. Jis, pav., užjautė ir gudų tautinėms aspiracijoms.

Jeigu vysk. Bučiui ir neteko, kaip Karevičiui, dalyvauti prie naujai atsistatančios Lietuvos lopšio tėvynėje, tai jis buvo joje labai aktyvus, kada buvo organizuojamas aukštasis mokslas. 1922-28 Lietuvoje jis paliko tas pats uolus visuomenininkas, kokį aptinkame Seinuose, Friburge, Petrapilyje, Amerikoje. Organizavo jis K. V. C, laikė paskaitas, rašė straipsnius. Keletą metų nebuvęs, grįžo jis vėl į savo kraštą 1934 m., pagaliau atitrūkęs nuo Lietuvai svetimesnių ir tolimesnių reikalų. Tuoj panorėjo jis savo tautoje sučiupti kultūrinio moralinio gyvenimo pulsą. Labai sielodamasis Lietuvos doroviniu likimu, per "Mūsų Laikraštį" paleido "moralinę anketą". Iš jos vėliau sėmėsi sau medžiagos. Ta tema kalbėjo "Pastoracijos kursuose" ir ja rašė ("Tiesos Kelias" 1934, 557 p.).

Iki pat paskučiausių dienų jis sielojosi Lietuvos reikalais. Visada buvo autoritetingas mokytojas, kurio gilus žodis iki pat jo paskutinių valandų pagarbiai būdavo išklausomas pas jį apsilankiusių lietuvių. Ir kaip širdin smigo jo įspūdingas pamokslas, pasakytas pernai Romos lietuviams per Tautos šventę (IX. 8). O to pamokslo pagrindinė mintis buvo paimta iš giesmės "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė", kurią per jo laikomas mišias turėjo lietuviai giedoti. "Mums likosi tik vienintelė prieglauda ir stiprybė — Dievas".

10.   Charakteristika ir paskutinės dienos

Pagarba didžiajam velioniui sukelia abejonių, ar iš viso, dar neturint laiko perspektyvos, galima drįsti čia charakterizuoti jo gyvenimą. Tačiau ji tikrai nesumažės, jei kuriam nors iš skaitytojų ir pasirodytų, kad šitą skyrelį be reikalo rašėme.

Iš to, kas buvo pasakyta, jau yra išryškėjusios kai kurios vyskupo būdo ypatybės: darbštumas, rūpestingumas, tolerancija, atsidėjimas pasiimtam darbui. Tai buvo tikėjimo gynėjas, apologetas visa širdimi, jakštiškai dovydaitiško tipo enciklopedistas. Tosios kartos jis buvo paskutinis mohikanas. Nesiekė Būčys tapti anokiu užsidariusiu teologu mokslininku, išsirausiusiu gilų specialybės šulinį, kuriame lemta vienam trokšti. Gyvenimas mėtė jį į visokius vandenis, ir jis plaukė, kaip tik sugebėdamas, pradedant vikaru, profesorium, redaktorium, baigiant vyskupu ir vienuolių generolu. Dievo duotosios prigimtosios dovanos: gilus protas, puiki atmintis, gera sveikata padarė iš jo produktingą mokslininką. Gilus tikėjimas, pamaldumas, vienuoliškas nuolankumas ir paprastumas iškėlė jį iki Apaštalų įpėdinio — vyskupo. Žmogaus meilė, mandagumas išugdė plataus masto tolerantą. O Zanavykų žemė davė tikrą savo sūnų su visais ano krašto savumais: patriotiškumu, užsispyrimu, ištverme ir savo vertės pajautimu.
Iš arti eilę metų sekęs jo gyvenimą, kun. Dr. J. Vaišnora, M.I.C., gražiai pažymi: "Iškilęs Bažnyčios hierarchijoj į vyskupo laipsnį, savo vienuolijoj į vyr. vadovus, savo tautoj į garbingo patriarcho amžių, jis vis dėlto nenutrūko nuo kasdieninio gyvenimo. Jis sekė spaudą ir puikiai orientavosi bėgamuosiuose gyvenimo klausimuose, darė teisingas, kartais gana toli numatančias išvadas, nusakė ateities galimybes". ("Aidai", 1949, Nr. 25, 151 p.).

Jei tačiau žodžio ir rašto tarnyboje Būčys buvo vienas iš pačių didžiausių lietuvių, tai vis tik jo kontaktai su realiu gyvenimu buvo mažiau sėkmingi. Prisiimtas pareigas jis nešdavo su dideliu atsakomybės pajautimu, tačiau kai reikėdavo keisti taktika, ar veikimo būdas, jis to nepadarydavo ir tol kankindavosi, kol galutinai įsitikindavo, kad jau toliau eiti nebegalima. Dėl savo gero būdo jis buvo linkęs iš karto ir kiekvieną kitą laikyti geru, greitai pasitikėti svetimu, nepažįstamu žmogumi. Iš to einąs žmonių nepažinimas ir nemokėjimas pasirinkti tinkamų bendradarbių darė jam sunkenybių visą gyvenimą. Ypač tai skaudžiai atsiliepė, kai jis organizavo rytų katalikų misijas Amerikoje tarp rusų emigrantų, ar kai apaštalavo Lietuvoje po 1934 m. Žmonės išnaudodavo jo gerumą, ir tie, kuriais jis bandydavo remtis, skaudžiai jį apvildavo.

Teorijoje jis turėjo daug ir gražių planų. Kontaktai su realybe tačiau dažnai juos nublan-kindavo. Iš čia suprantama, kodėl Bučiui nesisekdavo administraciniai reikalai. Tai krito jau į akis tada, kai jis išėjo Akademijoje į prorektorius. Studentai sakydavo: "Professor fein, Admi-nistrator kein". Prof. B. Česnys savo atsiminimuose pasakoja, kad iš dėstytojams natūraliai pasitaikančių nesusipratimų su savo auditorija jis "darydavo per toli einančias išvadas ir keldavo net savo dimisijos klausimą" ("Tiesos Kelias", 1927, 25 p.).

Daugelyje dalykų nesimatė realaus gyvenimo įžvelgimo. Tai galima aiškinti jo dideliu teoretiniu išsilavinimu, atitrauktu deduktyviu gyvenimo klausimų svarstymu. Nežiūrėdamas, kokios yra faktinos gyvenimo aplinkybės, jis tik iš principų deduktyviu būdu nusileisdavo į gyvenimo praktiką. Šitaip klausimus statant, dažnai, praktiškame reikalų sprendime, jis pats kankindavosi ir kankindavo kitus. Jausdamas savo gilų intelektą ir gausų žinojimą, Būčys dažnai užsispirdavo savo profesoriškai moksliškuose mintijimuose ir, kai kiti pareikšdavo kitokių pažiūrų, reikalaudavo gilių motyvų-argumentų, kurie nusvertų jo turimuosius. Tai kilo ne iš blogos valios, bet iš švento įsitikinimo. O apologetikos profesoriaus bet kuo neįtikinsi. Įsitikinęs, jog jo pusėje yra tiesa, kai pajusdavo, kad kiti turi kitokią nuomonę, imdavo manyti, kad tie kiti yra ne jo argumentų, bet jo asmens priešai. Ypačiai į senatvę, vis labiau atitrukdamas nuo gyvenimo tikrovės, jei kas bandydavo kalbėti prieš jo argumentaciją, arba nušviesti klausimą iš kitos pusės, senelis paimdavo tai į širdį manydamas, kad kalbama prieš jį. Tokių kompleksų, kad esama prieš jį visur nusistatymo, pasitaikydavo dažnai. Kai kartą per klaidą neįspėtas, Velykų sekmadienį nuvykęs kalbėti per Vatikano radiją, rado dėl šventės radijofoną uždarytą, buvo nesugriaunamai įsitikinęs, kad Vatikano radijo vadovybė yra prieš jį nusistačiusi. Jis buvo įsikalęs, kad kai kieno sutrukdytas jo planuotas pasiaukojimas Švč. Marijos širdžiai (1939) užnešė tėvynės didžiąsias nelaimes.

Tai vis smulkūs dalykėliai iš kasdieninės pilkumos, kurie tačiau netemdo šviesios asmenybės. Juk iš kitos pusės kiekvienam imponuodavo, kaip tas dvasios aristokratas ir taurus džentelmenas santykiaudavo su žmogum, su svečiu. Svečią jis tuojau užkariaudavo. Kas tik į jį turėdavo reikalo, visada maloniai priimdavo. Nesvarbu, ar jis pats užimtas, ar ne, bet viską dėdavo į šalį, ir dažną lankytoją vaišindavo kava. Jeigu kas jam padarė vizitą, tai — tikras dalykas — bus tuoj revizituotas. Romos geležinkelio stotyje vyskupas nuolat labai rūpestingai pasitikdavo ir išlydėdavo ne tik daug jaunesnius už save dignitorius, bet ir šiaip kunigus, Amerikos lietuvius, draugus.

Tiesa, velionis nuo seno buvo pratęs gerbti tituluotus ir valdžios žmones daugiau, negu jo postas ir amžius to reikalaudavo. Kartais toji teikiama pagarba iš šono atrodydavo jau lyg pataikavimas, kai, pav., koks "ekscelencijos" ar kitas aukštas titulas iš jo lūpų nukrisdavo ir tiems, kuriems jis nepriklausė. Tai gal plaukė iš jo noro labiau pagerbti tą žmogų, kuris turi iš aukščiau autoritetingą pavedimą.

Išėjo Būčys į šviesius vyrus iš paprasto kaimo berniuko, kuris vasaromis karves ganydavo, žiemomis ant Šešupės ledo su vaikais iš Prūsų lupdavosi, kuris ir spragilą kilnojo, ir dalgę pustė .. . Nuoširdžiai prisipažino jis turėjęs įvairių ydų, kurios net mokslui trukdė. Kiekvienam vėliau turėjo tačiau nepaprastai imponuoti, kaip šitas vaikinas išsiauklėjo, kaip jis susitvarkė; ir kūnas jam taip pakluso, kad tas aštuntą dešimtį bebaigiąs senelis koplyčioje klūpodavo kaip žvakė, keldavosi prieš 5 vai. ryto, o po pietų niekada nepriguldavo, nors tai Italijoje laikoma būtina. Savo gyvenime labai kuklus ir santūrus, senatvėje neragaująs nė lašelio vyno, ir savo kambaryje visus apyvokos ir rašomojo stalo daiktelius turėjo kuo paprasčiausius. Jis tenkinosi kuo mažiausiu, buvo iki smulkmeniškumo pavyzdingas ir neturtingas vienuolis. Likosi jame tiktai zanavykiškai žemaitiško užsispyrimo, kitais nepasitikėjimo. Dėl to mėgdavo sprendimus daryti vienas, už pasekmes atsakomybę pasiimdamas sau.

Šviesus yra vyskupo bruožas, kai jis, nors 1945 m. paskirtas marijonų generolu neterminuotam laikui, 1951 m. pavasarį pats atsisakė iš pareigų. Jis jautė didėjantį kurtumą, stiprėjančią senatvę, vis didesnę negalę. Būčys pavedė Vienuolių Kongregacijai išspręsti naujos vadovybės sudarymą. O ši anketiniu būdu (nešaukus visuotinės kapituls) pravedė balsavimus ir šitaip paskyrė marijonų viennuolijos generolą bei jo tarybą.

Taip jau yra: kai žmogus, ilgus metus kuriose nors pareigose buvęs, iš jų pasitraukia, tai jis greit traukiasi ir iš gyvenimo. Valios ir didelė jėgų įtampa iki aukščiausio laipsnio palaikė vysk. Bučio sveikatą. Tad iš pareigų atsisakius, savaime turėjo ateiti krizė, nes organizmas jau buvo išsisėmęs, susidėvėjęs. Kai patyrė, kad jau yra paskirtas naujas įpėdinis, senelis vyskupas galėjo pasakyti Simeono žodžiais: "Dabar atleisi, Viešpatie, savo tarną". Rugsėjo 19 d. vakarą sunegalavo. Iš karto manyta, kad tai yra paprastas nuovargis, kuris jau kai kada pasikartodavo, ir vyskupas turėjo kokią dieną praleisti lovoje. Rugsėjo 28 d. ryte atėjęs koplyčion laikyti mišių, apalpo. Atgavęs sąmonę, priėmė Vijatiką ir Paskutinį Patepimą. Pakviestas gydytojas konstatavo stiprios sklerozės pasėkoje prasidedantį kraujo išsiliejimą smegenyse. Sukviestas gydytojų konsilijurnas konstatavo tą patį. Lovoje gulėdamas, pagal Vienuolių Kongregacijos patvarkymą, perskaitė naujos vadovybės paskyrimo dekretą ir prisaikdino jos narius. Popiežius, painformuotas apie vyskupo ligą, atsiuntė telegrama specialų apaštališkąjį palaiminimą. Tai ligonį labai sujaudino, ir jis vis rūpinosi, kaip čia tinkamai popiežiui padėkojus už tokią malonę ir prielankumą. Nors po poros savaičių rūpestingos priežiūros ir vaistų vartojimo velionis kiek atsigavo, vėl pradėjo vaikščioti, laikyti mišias, tačiau buvo matyti, kad jau nebegrįš į tai, kuo yra buvęs. Gydytojas įspėjo, kad katastrofa gali ateiti labai netikėtai.

Vyskupas to dar nejautė. Tvarkėsi, planavo, rašė laiškus, ruošėsi gyvenimui, kaip paprastas vienuolis. Velionis tvarkė savo rankraščius, per-davinėjo įpėdiniui raštus ir pareigas. Spalių 24 d., jausdamasis pakankamai stiprus, pirmą kartą ligoje išėjo iš namų ir automobiliu nuvyko į Rytų Bažnyčios Kongregaciją pristatyti naują generolą ir gauti leidimą laikyti mišias lotynų apeigomis. Mat, rytų apeigų mišios yra visuomet giedotos ir ilgesnės. Vyskupas džiaugėsi, kad tą leidimą gavo, ir vakare su savo pusbroliu kun. Povilaičiu juokavo, kad bent gyvenimo pabaigai pagaliau vėl virs "kataliku". Kun. Povilaitis juokais siūlė nusikirpti barzdą ir padėti po stiklu muziejuje.

Spalių 25 d. rytą įvyko naujas kraujo išsiliejimas smegenyse. Pusiau šeštą valandą prasdėjo agonija. Gydytojas jau nieko negalėjo padėti. Senelis liko suparaližiuotas, be sąmonės. Prieš mirtį, kuri atėjo 14 vai. 15 min., dar kartą buvo gautas iš Vatikano popiežiaus palaiminimas. Taip užgeso tas uolusis Kristaus kareivis, didysis Jo mokslo skydas lietuvių tautoje, tikrasis dvasios karys, šiaipjau vienuolis marijonas. Jo žemiškieji palaikai, kuriuos jis taip norėjo parvežti į Lietuvą, ilsisi Romos Verano kapinėse.

Bibliografija: Liet. Enciklop. IV, 892-96 (ten nurodyta ir kita literatūra). J. Tumo, J. Totoraičio, B. Česnio str. "Tiesos Kelyje" 1927, Nr. 1,

1-26 p. Bishop Peter Francis Bucys 1934. J. Vaišnora — Ecce Sacerdos Magnus, "Aidai" 1949, Nr. 25, 149-151. J. Stakauskas — Lietuvių kalbos kelias į Seinų seminariją, "Tiesos Kelias" 1938, F. B(artk)us — J. E. vysk. P. Būčys, "Tėvynės Sargas" t. II, Nr. 2-3, 86-94 p. Paties vysk. Bučio spausdinti atsiminimai "Tėvynės Sarge"— 1) 1947, Nr. 1, 2-7 p. 2) 1948, Nr. 4, 254-257 p. 3) 1949, Nr. (5), 22-45 p. Nespausdinti jo atsiminimai (I. Ivinskio surašyti) 262 psl. in 4° (mašinėle.
Roma, 1951 m. lapkričio 6 d.
 


 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai