Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJI LIETUVIŲ RAŠTIJOS IR BIBLIOTEKŲ ISTORIJOS DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
Senoji lietuvių raštija, kuriai jau gana daug domesio buvo pradėta skirti nepriklausomoje Lietuvoje, okupacijų metais (nuo 1940) buvo gerokai apleista ir iš dalies užmiršta. Visa eilė leidinių, kur buvo plačiau nagrinėjami mūsų raštijos klausimai, skelbiami rankraščiai ir pan., liko okupanto sustabdyti, neišskiriant nė "Mūsų Senovės" ir "Bibliografijos žinių." Anksčiau veikusi Vytauto D. univ. bibliografijos katedra po karo buvo uždaryta ir tik 1949 rudenį atsteigta Vilniaus univ. Kai tik buvo leista ir senąja lietuvių raštija daugiau susidomėti, tos katedros dėstytojai paskelbė keletą tikrai įdomių mūsų raštijos ir Lietuvos bibliotekų tyrinėjimų. Beveik visi jie paskelbti Vilniaus univ. Mokslinės bibliotekos Metraštyje 1957 (išsp. 1958) ir 1958-59 (išsp. 1961). Šių metraščių spausdinta vos 600 ir 500 egz., todėl svetur jie veik neišklydo. Nuo 1961 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų Mokslo darbų serijoj leidžiami Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai I 1961, II 1962, III 1964 ir IV 1965 (jų tiražai 2500-2200 egz., taigi mažėja, o 300 egz. iš jų paima Maskva veltui). Iš šių du paskutiniuosius, III ir IV tomus, kuriuose tiek gausu naujos lietuvių raštijai ir Lietuvos bibliotekų istorijai medžiagos, trumpai peržvelgiame.

Vienas įdomiausių yra J. Lebedžio ir J. Palionio darbas Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas (III, 109-135). čia jiedu plačiai nagrinėja vienoje lotyniškoje XVI a. knygoje įrašytus lietuvių kalba maldų vertimus (Tėve mūsų, Sveika Marija, Tikiu ingi Dzevą Tėvą ir Dzeve buki milaširdas), kartu duodami įrašo nuotrauką ir perrašytus tekstus, šis įrašas labai įdomus, nes tai pats seniausias žinomas ištisinis lietuvių kalbos tekstas. Jis yra senesnis už 1547 m. M. Mažvydo katekizmo maldų vertimus, be to, pirmas mūsų dzūkų tarme tekstas; taigi dviejų senybių tekstas. Žinoma, perdaug kritiškas žmogus gali nesutikti, kad tai senesnis tekstas už mažvydinį, nes prie įrašo nėra jokios datos, o jo senumas nustatomas tik iš kalbos, iš kitų įrašų rašysenos ir t.t. Jį galima spėti esant maždaug apie 1517 įrašytą, kai pranciškonų ordinas tuo metu buvo padalytas į dvi šakas. Aplamai šis naujai surastas lietuviškas maldų tekstas žadina naujų prielaidų. Įprastinis teigimas, atremtas į kun. M. Kozlows-kio 1434 Bazelio katedros pamokslą, kad Lenkijos karalius Jogaila išvertęs Tėve mūsų ir Tikiu Dievą iš lenkų k. lietuviškai, kelia dabar rimtų abejonių, nes visi mūsų senieji poterių vertimai turi iš dalies vokiškų originalų žymių. Todėl ir kyla pagrindinis klausimas, ar patys seniausieji vertimai nebuvo žymiai vėliau polonizuoti, būtent naujai perversti. Dabar surastieji lietuviški maldų vertimai aną prielaidą taip pat sustiprina — galima manyti, kad iš Rygos ar Čekijos atvykę Mindaugo-Gedimino laikais pranciškonai jau buvo išsivertę lietuviškai maldas, nusižiūrėdami į jiems gerai pažįstamus vokiškus maldų vertimus.

Lietuvių bibliografijos ir jos istorijos klausimus daugiausia liečia Vladas Žukas, dar, palyginti, jaunas žmogus (g. 1925), bet tikrai kruopštus ir darbštus lietuvių raštijos tyrinėtojas. Jis paskelbė ištisą eilę straipsnių.

Pirmiausia minėtina jo Prof. K. Jablonskio bibliografija (IV 155-196) su eile priedų (t. p. 197-206). Tai tikrai kruopštus darbas, praskleidžiąs šiek tiek ir patį velionį K. Jablonskį, kuris savo bibliotekoje turėjo per 12,000 tomų rinktinę biblioteką ir paliko įvairių išrašų bei kitų rankraščių didelę gausą. Tai buvo nepaprastai darbštus ir gilus žmogus, nors dėl okupacinių sąlygų autorius daug ko apie jį negalėjo atskleisti. Duotos pagrindinės K. Jablonskio gyvenimo datos, bet kai kurios iš jų tik skaudų šypsnį sukelia, pvz. 1947 XII "tapo... politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos nariu". Tai žinia, kad nuo tada šis 55 amžiaus metų Lietuvos istorikas buvo siuntinėjamas po kaimus kalbėti ūkininkams apie paršelių auginimą... (apie tai rašė "Tiesa" ir kt. laikraščiai). Žinant, kiek mažai K. Jablonskis domėjosi visais reikalais, išskyrus Lietuvos istoriją, aišku, jog šis jo susidomėjimas kiaule buvo tik žmogaus išprievartavimo liudijimas. Tas pats su žinia, kad 1948 pavasarį prof. K. Jablonskis baigė "vakarinį marksizmo-leninizmo universitetą"... Senam lietuviui patriotui tos "leni-nistinės studijos" tebuvo tik skaudus jo išniekinimas.

Prie K. Jablonskio bibliografijos duota priedu ir eilė dokumentų, kuriems aiškinimai buvo paruošti paties velionio ir dar 1941 surinkti "Praeities" III tomui; šis tomas dėl karo sąlygų laiku nebepasirodė, o 1944 gale buvo išbarstytas ir rinkinys, teliko korektūrinės nuospaudos, čia paskelbta 1529 bajorų žemės pardavimas veldamams, apie 1613 pasaulietinę bajorų mokyklą Didlaukyje (Kauno apylinkėj), apie St. Rapolionio kilmę (laiko jį Eišiškių apylinkės bajoru), lietuviškos 1791 priesaikos (Onuškio dv., Ukmergės pav.), skirtos tijūnui, dešimtininkui, sėjikui ir miško sargui, 1766-67 įdomios baudos Dubingių apylinkės lietuviams, kurie 'kalbėjo poterius lietuviškai, bet nemokėjo jų lenkiškai. Taip pat V. Žukas paskelbė ir du išlikusius 1876 P. Vileišio leistuosius "Kalvio melagio" tekstus su nuotraukomis. Juos J. Karlovičiaus rinkinyje 1941 užtiko prof. Vc. Biržiška, o kalbos atžvilgiu nagrinėjo dr. P. Jonikas, kurio rankraštį yra matęs Ir VI. Žukas.

Kruopščiai VI. Žuko yra parašytas ir kitas str. Lietuvos Bibliografijos Institutas (IV 95-120). Ten jis dėl šio instituto nesutinka su J. Basiuliu, kuris šį institutą telaikė buvusiu tik popieriuje (Einamoji registracinė bibliografija Lietuvoje 1928-1940 metais, Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai I 1961). Reikia sutikti, kad šį institutą, veikusį prie Vytauto D. univ. bibliotekos, sunku išskirti, kai prof. Vc. Biržiška buvo ir šios bibliotekos ir šio instituto dir., kai dažnai tas pat tarnautojas dirbo vieną ar kitą darbą. Bet vis tik šis institutas buvo: nenuginčijamai jį liudija 1928-44 ėjusios "Bibliografijos Žinios". Kad jis anuo metu ne visus privalomuosius leidinių egzempliorius gaudavo ir todėl susidarė spragų, nieko nuostabaus, nes tada nebuvo tokių griežtų įstatymų, kaip dabar okupaciniai. Deja, sekant spaudą matyti, kad ir dabar Knygų rūmams nevisada pavyksta gauti visus bibliografinius egzempliorius, nors dabar visos spaustuvės yra suvalstybintos. Antra, atskiros išskirtinės bibliografijos, kurias sudarė, pvz., Izidorius Kisinas, yra Bibliografijos instituto darbai. Prof. Vc. Biržiška tuos darbus buvo pavedęs I. Kisinui ne kaip bibliotekininkui, bet kaip instituto tarnautojui.

Taip pat VI. Žukas paruošė M. Šlapelienės atsiminimus — M. Piaseckaitės-Šlapelienės lietuvių knygynas Vilniuje (IV 137-148) ir M. Šlapelienės knygyno leidinių ir kalbininko J. Šlapelio darbų bibliografija (IV 149-152). Įdomūs M. Šlapelienės atsiminimai, nors pagal šių dienų okupacinius reikalavimus vienur kitur paspalvinti marksistiškai maskviniu sakiniu, šlapelių bibliografija išėjusi spra-gota, nes kai kurių leidinių laiko ir laidų nebeatsimena nė pati Šlapelienė, o dokumentinės medžiagos dėl lenkų nuolatinių kratų ir kitų priežasčių daug žuvo. Be to, šioje bibliografijoje liko neatskleistų slapyvardžių. Pvz., Dvi Lietuvaiti jau seniai prof. Vc. Biržiška atskleidė Žemaitės ir G. Petkevičaitės slapyvardžiu. S. Mečiaus "Trumpo žemės aprašymo" vertėjai yra aiškūs. TaiRfygiškių J(onas), taisęs kalbą, o J. T. — tai Juozas Tūbelis, kurį metą drauge su J. Jablonskiu dirbęs ir kalbos darbą. Dėl suprantamų priežasčių dabar bibliografijos   sudarytojui   nebuvo patogu šią pavardę atskleisti, nors jau Vc. Biržiška ją atskleidė Lietuvių Bibliografijoj IV: I 1719 1935. Autoriui neaišku ir dėl St. Matulaičio "Trumputės Lietuvos istorijos", kurios, rodos, 1912 m. laidą esu pats Lietuvoje turėjęs su autoriaus įrašu Pranui Indriūnui, kuris tuo metu buvo St. Matulaičio Lietuvos istorijos mokinys; Pranas Banga-Indriūnas yra ir "Sniegams tirpstant" 1913 dalyvis. Taip pat šlapeliai galėjo įtraukti ir "Lietuvių tautos istoriją" savu leidiniu, nors 1923 (?) ji buvo išleista Kaune. Tuo metu Vilniaus reikalams atskiros knygos buvo spausdinamos pakeistais viršeliais, šlapeliai galėjo būti susitarę dėl šios knygos, bet, atspausdinus savais viršeliais, negavo lenkų cenzūros leidimo, todėl ir įvežta knyga plačiau nepasklido.

Iš pabirinių straipsnių minėtini: Žemaitės neįtraukti raštai, Jono Išmisločiaus autorius (M. Akelaitis), lietuvių laikraščių istorijai pastabos (M. Lietuvos), prieš 1864 uždraustų lietuvių knygų (10) sąrašas, J. Jablonskio ir S. Baltramaičio bibliotekos ir kt. (III 205-217), be to, L. Jakavičiaus knygyno katalogas, na ir kai kuriems komunistų leidiniams pastabos (IV 234-238).

Taip pat VI. Žukas su V. Jurgučiu paskelbė J. Plioterio darbą "Trumpą žinią apei tą iszdawima lietmviszkos Biblijos Londone" (III 193-203). Tas darbas į Valstybinę biblioteką pateko gal jau iš Marijono Plioterio Veprių dv. 1919, bet juo susidomėta tik 1948 ir iš naujo 1959. Kruopštus rankraščio išspausdinimas ir toks pat įvadas džiugina kiekvieną lituanistą, nes jis papildo žinias apie S. B. Chilinskio 1658 Bibliją (naujas jos leidimas su plačiais tyrinėjimais, paruoštas J. Koto, J. Otrębskio, Cz. Kudzinowskio ir kt., Biblia litewska Chilinskiego, II t., Poznan 1958, kaž kodėl mūsų platesnio dėmesio dar nesusilaukė).

Pradžiugina lietuvių raštijos žmogų ir V. Jurgučio straipsnis bei pirmą kartą skelbiamas tekstas Simono Daukanto "Istorijos Justinaus" vertimo pratarmė (IV 207-214), drauge su fotografuoti-niu, deja, labai blogai atspaustu, tekstu.

Lietuvių bibliografijos istorijai priklauso ir apykruopštis V. Stonienės darbas RKP(b) Lietuvių sekcijų centro biuro ir Lietuvos reikalų komisariato leidybinė veikla 1917-1918 m. (IV 53-79). Be visos leidimo istorijos, duota ir leidinių bibliografinė dalis, kur tariamai dėl nesurastų spaudinių praleista visa eilė pavadinimų. Ir čia liko neatskleistų slapyvardžių, nors jos yra žinomos. Pvz., Lietuvaitė K. S. čia palikta neatskleista, nors tai žinoma Konstancija Sketerytė -Jablonskienė, iš kurios rankraštį "nupirkęs" Jurgis Smalstys-Smolskis, o pinigus išmokėjęs jau Vc. Biržiška, paskirdamas didesnę sumą negu pradžioje buvo sutarta, nes Jablonskių šeima tuo metu labai sunkiai gyveno (J. Jablonskis buvo Voronežo bolševikų valdžios kratomas, laikomas namų arešte ir nebeturėjo iš ko gyventi). V. V. Lunkevičiaus "žemės istoriją" vertėsi savo pamokoms L. Vienožinskaitė (ji I pas. karo metu buvo Petrapilio liet. mokyklos mokytoja), tuos vertimus aplygino ir aptvarkė jau drauge su vyru A. Purenu; išspausdinta tik su L.V.-P. raidėmis, nes tuo metu Purenai jau, rodos, buvo išvykę į Lietuvą. Severinas (Vc. Biržiška) vienoje vietoje jau atskleistas (prie "Kunigas Kastantinas Alšauskis"), bet kitur paliktas kaip nežinomas slapyvardis. Paliktas neatskleistas ir Vagabunda, "Judošių maišo" autorius, yra taip pat Vc. Biržiška; jis pats tai įsirašė į savo autobiografiją Lietuviškojoj Enciklopedijoj (III 1214) ir Lietuvių Enciklopedijoj (III 26), tik visur paneigdamas, kad tas "Judošių maišas" buvo išspausdintas (matyti, atskirai, nes šiaip buvo 1918-19 spausdintas "Komuniste").

Gana neblogas A. Liachavičiūtės darbas — Lietuvos socialinio-ekonominio gyvenimo istorijos šaltinių leidiniai ir bibliografijos (IV 23-34)' nors šiaip jis tėra perdaug apžvalginis, bet ne tyrinėjimams skirtas.

Bibliografijos klausimais įdomus J. Basiulio straipsnis Einamoji recenzijų bibliografija Tarybų Lietuvoje 1947-1960 m. (III 63-74), nes tai aštroka Knygų rūmų "Recenzijų metraščio" kritika.

Iš rusų k. spausdintų šiais klausimais darbų įdomus V. P. Lirovo strp. Problema objektą bibliografiji lituaniki (III 27-60) su lietuvių k. santrauka — Lituanikos bibliografijos objekto problema (60-61). Autorius dėsto Vilniaus univ. bibliotekininkystės katedroje, gerai susipažinęs su pačiu klausimu. Straipsnis, matyti, skirtas svetimiesiems pamokyti; platokai apžvelgiama dabartinė Knygų rūmų praktika.

Lietuvos ir lietuvių bibliotekoms skirti keli straipsniai. L. Vladimirovas, iš Lietuvos bibliotekų istorijos parašęs ir disertaciją (1965), išspausdino du straipsnius, kurie gali būti jo disertacijos santrauki-nės dalys. Caro vyriausybės politika kultūros-švietimo srityje Lietuvoje 1861-1904 m. laikotarpiu (III 159-192) yra tikrai vertingas strp. savo naujai panaudota dokumentine medžiaga; autorius gali būti gana objektyvus, tik šiame straipsnyje pertempia kažkokius Lenino straipsnius, kurie tikrai XIX a. gale neturėjo jokios reikšmės (163 p.), nes lietuviai socialdemokratai, kaip matyti iš prof. Stp. Kairio bei kitų atsiminimų, anuomet Leninu bei jo "Iskra" nesidomėjo. Daug įdomesnės yra L. Vladimirovo sutelktos Iš bibliotekų Lietuvoje istorijos nuotrupos. (IV 217-224), kur liečia 1570 G. Albinijaus biblioteką, vysk. M. Valančiaus (tuomet Kražių kapeliono) įvairius pastabinius įrašus Kražių gimn. knygose, dr. A. Renjero slaptą Vilniaus biblioteką.

G. Raguotienės Mokyklų bibliotekų tinklas buržuazijos valdymo metais Lietuvoje (IV 121-138) prisunktas įprastine tendencija juodinti nepriklausomą Lietuvą. Visai numojant ranka dokumentinę medžiagą ir kuriant vaizdą tik iš ano meto spaudos neigiamų žinučių, padėtis tik iškreipiama, o ne nušviečiama.

VI. Abramavičiaus Paryžiaus lietuvių draugija "Želmuo" ir jos biblioteka (III 149-158), rašytas pagal Lietuvos mokslų akad. bibliotekos šaltinius ir spausdintąją medžiagą, tikrai puikiai nušviečia 1863 m. Lietuvos emigrantų želmens d-ją, kurios dalis narių dalyvavo ir 1900 Paryžiaus pasaulinėje parodoje Lietuvos skyrių ruošiant.

Keli straipsniai yra skirti grynai techniniams bibliotekininkystės klausimams. Du iš jų parašyti rusų kalba, tarp jų L. I. Vladimirovo straipsnio Bibliografičeskaja rabota v vysšem učebnom zavedenii (IV 5-22) nebeduota nė lietuvių k. santraukos, tik turinyje malonėta išversti antraštė — Bibliografinis darbas aukštojo mokslo įstaigoje. Straipsnis, parašytas remiantis tik rusiškais šaltiniais ir XXII komunistų partijos suvažiavimo išmintimi, drauge yra ir liudininkas sustiprintos rusifikacijos bangos. Anksčiau rusiškai išspausdintiems straipniams buvo pridedamos lietuvių k. santraukos, o šiuo Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimų IV t., išspausdintu 1965, savaip paminėta ir 25 metų sovietinės vergijos sukaktis, netiesiog primenant, kad Maskvos okupacijoj mažąsias tautas laukia tik jų surusinimas.

Nors abiejose šiose knygose aplamai yra įdomių ir vertingų straipsnių, tačiau drauge jie visi pažymėti vergijos žyme: kiekviename straipsnyje yra vis keli ar žymiai daugiau sakinių, skirtų suniekinti nepriklausomos Lietuvos metui ir išgarbinti sovietinės vergijos okupaciniam režimui. Tie sakiniai tai lyg pasmerktojo vergo malda: skaitant lietuvį autorių ar atsiųstąjį rusą, vis galima jausti jų netikrybę prieš atvirus vergų stovyklų vartus. Todėl ir šių darbų daug kur negalima vertinti normomis, galiojančiomis laisvo krašto darbams.

Technikinė šių knygų pusė liudija sovietinį planavimą ir Amerikos bei kitų kapitalistinių kraštų "lenkimą". Popierius laikraštinis, brošiūravimas labai prastas — lankai suspėjo išsiskirti jau persiuntimo metu. Jei III tomui dar buvo viršininkų duota viena kreidinio popieriaus įklija (kitos dvi klišės spaustos jau laikraštiniame popieriuje), tai IV tomui ir vieno lapo pagailėta (matyti, Petrašiūnų popieriaus atsargos Maskvon išsiųstos...). Knygų formatas mask-vinis, neįprastas V. Europoje; tai Maskvos rubaška užvilkta visiems Lietuvos mokslo leidiniams, kad nebeišsiskirtų iš vadinamos "visasąjunginės" menkystės, nes ankstyvesni europietiški (dar prieš 1961 m) Lietuvos formatai panaikinti.

BIBLIOTEKININKYSTĖS IR BIBLIOGRAFIJOS KLAUSIMAI III, Vilnius 1964, 227 p.; IV 1965, 240 p. Redakcinė kolegija: S. Užkuraitė, L. Vladimirovas (ats. redaktorius), V. Žukas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai