TREMTINIO TĖVIŠKES PSALMĖ |
|
|
|
Parašė Algis Žilvytis
|
Tolimoji Tėvynės žeme, tu — mano prarastasis rojus!
Tu visa — vienas žaliuojantis mano tėvo sodas.
Kas dieną į tave žiūri mano Viešpaties veidas, kas naktį tau spindi Jo angelų akys.
Tavo laukai meldžiasi, linguodami svyrančių varpų galvutėm.
Tavo pievos alsuoja gyvuoju džiūstančio šieno kvapu.
Burtų pasakas pina sapnuojančios tavo ežero nendres.
Tavo vandens puriena šypsos nekaltojo kūdikio žvilgiais.
Tavo upelių banga bučiuoja skęstančią saulę, viliodama visą tėviškes dangų.
Tavo girios atbunda, nusiprausdamos rytą saulėtekio liepsnom,
ir užsnūsta vakarais rausvoje saulėlydžio šsšėlių jūroj.
Brėkštanti aušrele ateina paguosti vienišos smilgos, verkiančios tavo pajūrio pušynuos.
Tavo kalnai ir kloniai svajonių vainikais siūbuoja.
Tavo slėniais ir pakalnėm srūva nesibaigiančio mano ilgesio daina ...
Tavo oras virpa žaidžiančio drugio sparnu, plaukia pralėkusios kregždės taku, tvaska pirmąja vieversėlio daina.
Tavo šventovių bokštuos suskambusi vakarinė giesmė sklinda nakties ūkanom, iki sumirksi aušrinė žvaigždutė
Pas tave tik galėjau vaiko džiaugsmu pasakyti: — mama, žiūrėk, debesys deimantais lyja!
— Tavo takeliuose liūdi mylimosios kojų paliktieji pėdsakai...
*
Visą pavasarį atneša vienas tavo ramunėlės žiedas.
Vasaros sapnais užliūliuoja viena tavo mėlynosios rugiagėlės akutė.
Rudens raudom sudejuoja vienas žarija sutviskęs tavo beržyno lapas, viena vystanti tavo gluosnio šakelė...
— Atskrisk, viena tėviškės žiemos snieguole, ir pavaduok
mano gonkuose paliktąją saulę!
— Papūsk, rytų vėjeli, ir atnešk vieną auksinę dulkę
nuo mano mylimosios išmintojo tako...
|