|
|
SUGRĮŽIMAS Į VAIKYSTĖS MIESTELĮ |
|
|
|
Parašė JULIUS KAUPAS
|
Buvo niūri, lynota ir debesinga pavasario popietė. Ką tik buvo praūžusi audra. Ant purvinų Kalvių gatvės šaligatvių gulėjo nulaužtos šermukšnių šakos ir pabirę kriaušių žiedai. Kimiai gargaliuodamas, grioveliais sruvo dumblinas vanduo.
Lentpjūvės prižiūrėtojas Anzelmas Struoga rymojo prie nudilusio stalo ir bandė rašyti laišką motinai. Tačiau ar galėjai rasti žodžių tokią dieną? Jam buvo taip nyku, kad dažnai jis stuk-teldavo plunksną į šalį ir, prisiartinęs prie lango, praskleisdavo užuolaidą.
Tuščia buvo gatvėje. Nuo stogų varvėjo drumzlinas vanduo. Girdėjosi, kaip netolimoj pašiūrėj du vyrai ritmingai pjovė malkas. Kartas nuo karto pjūklas žvangėdavo, ir nupjauta kaladė poškėdama skrisdavo kampan.
Anzelmas išstraukė pageltusią tabokinę, liūdnai susimąstė ir ėmė suktis cigaretę.
— Tai bent pavasaris! — sumurmėjo jis sau, stebėdamas nublukusį aitvarą, besiblaškantį tarp pajuodusių klevo šakų.
Staiga jo dėmesį patraukė koridoriuje sušiurenę žingsniai. Kažkas, rodės, atsargiai sliuogė girgždančiomis grindimis prie jo kambario. Žingsniai nutilo ties durimis. Pasigirdo įžiebiamas degtukas. Struoga suraukė kaktą, įsikišo cigaretę į burną ir patauškeno delnu į kišenes, j ieškodamas žiebtuvėlio. Minutę jis laukė. Niekas tačiau dar nepasibeldė. Tuomet jis gūžtelėjo pečiais, peržingsniavo kambarį ir tyliai pravėrė duris.
Susikūprinęs nepažįstamas vyras kiūtėjo koridoriuje ir, užsižiebęs degtuką, skaitė jo vizitinę kortelę. Juodas jo apsiaustas buvo permerktas lietaus. Prasivėrus durims jis, rodės, sumišo ir išsitiesė visu ūgiu. Jo galva ko nelietė durų viršaus.
— Dovanokit, — kimiai sušvebeldžiavo jis, lyg atsiprašinėdamas. — Ar jūs nebūsite kartais Anzelmas Struoga?
— Taip, tai aš, — patvirtino šeimininkas, vis dar tebegniauždamas durų rankeną delne.
— Mano pavardė Kurklėnas, — Drisistatė nepažįstamasis r — Dovanokite už trukdymą, bet ar negalėčiau aš vienai minutei užeiti vidun?
— Žinoma, mielai, — šyptelėjo nustebęs Anzelmas ir pasitraukė į šalį. — Man bus labai malonu . . .
Nepažįstamasis nusivožė skrybėle ir. nupur-tęs lietaus lašus, peržengė slenkstį. Čia jis stabtelėjo ir, pamažu atsisaginėdamas apsiaustą, apžvelgė kambarį. Rodės, kad kiekvienas baldas, kiekviena kertė ir nereikšmingiausia smulkmena jam buvo kažkuo nepaprastai svarbi, nors kambary nieko itin pažymėtino ir nesimatė. Ties langu riogsojo senas stalas, apkrautas lėkštėmis ir laikraščiais, dešinėje baltavo plati lova ir prausykla su aptrupėjusiu bliūdu. Kertėje, šalia koklinės krosnies, dunksojo pajuodusi ąžuolinė spinta su išpjaustytais ir gerokai apdilusiais ornamentais.
Peržvelgęs kambarį, svečias palingavo galva, tartum paliestas gilaus liūdesio, po to užkabino skrybėlę ant lazdos rankenos ir pastatė ją kampan.
— Tikiuosi, aš netrukdau jūsų, — tarė jis atsisukęs.
— O ne, netrukdot, ponas, — nutraukė jį Struoga, padėdamas nusivilkti jam apsiaustą. — Pasikabinkit paltą štai čia ant gembės. Ar jūs nebūsite kartais tas pats Kurklėnas, pernai užsakęs pas mus lentų?
— Ne, tai ne aš, — pasiteisino žmogus ir nykiai nusišypsojo. Drėgni jo plaukai buvo sulipę kuokštais. — Jūs tikriausiai mane sumaišot su kuo nors kitu.
— Betgi sėskite, ponas, — draugiškai pakvietė Struoga, mostelėjęs ranka kėdės link, ir pats susmuko ant lovos. — Jauskitės visai kaip namie.
Tik tada jis uždegė jau seniai susisuktą cigaretę. Svečias padėkojo, tačiau nesisėdo, o nu-girgždėjo prie krosnies ir priglaudė rankas prie aptrupėjusių koklių. Jos buvo šaltos kaip akmuo.
— Atmenu, anksčiau kambary stovėdavo toks aksominis krėslas, nebematau jo dabar, — pastebėjo Kurklėnas. — Ar nežinot, kur dingo jis?
Anzelmas mąstė.
— Negalėčiau pasakyti, ponas, — prabilo jis, įtraukęs stiprų dūmą, ir po minutės pridūrė. Jūs, turbūt, gyvenote čia kadais?
— Taip, ponas Struoga, — prisipažino svetys, atsisukęs į šeimininką, — kadais, prieš kokia penkiolika metų man teko gyventi čia, Žyd-giriuose. Pagalvokit, tik šiandien aš vėl, pirmą kartą po tiekos metų sugrįžau čia, į tą patį vaikystės miestelį. Prekybiniais reikalais, neilgam. Neramiai, prisipažinsiu, aš jaučiausi traukinyje, ir kažkaip nejauku man buvo išlipti stotyje. Žinot, seni prisiminimai. Nieko pažįstamo nebeturiu čia: giminės seniai išmirę, draugai išvažinėje. Mane pasitiko tik tuščia stotis ir įkyrus lietus. Stoties iškaba svyravo vėjuje, ir aprūdiję grandys girgždėjo, tartum priekaištaudamos man. Pasikeitęs keliais žodžiais su kostinčiu budėtoju, aš išėjau į purviną gatvę. Taip keistai man atrodė tie kreivi ir siauri skersgatviai. Miestas rodėsi toks ankštas ir lyg sumažėjęs, nors aš ir mačiau daug naujų namų, krautuvių iškabų ir rūkstančių fabrikėlių. Obelys žydėjo už tvorų, kaip ir tuomet, o apšlapę šunes rausėsi šiukšlynuose tarp skudurų ir popierių. Priėjęs tiltą, aš pasirėmiau į kerpėtą atramą ir nežinia kiek laiko žiūrėjau į upės vandenį, purviną ir pilną šiaudų. Staiga kapinių pusėj suskambo koplyčios varpai. Aš kilstelėjau galvą ir tik tuomet pastebėjau, kad pakrantėje, už surūdijusių geležų krūvos dar tebeglumso tas pats nublukęs ir žemėn susmegęs restoranas, kaip ir tada, prieš penkiolika metų. Staiga man pasidarė kažko taip ilgu ir liūdna. Taip, tariau aš sau, tai tas pats mano jaunystės miestelis, ir praeitis grįžo į mane. Aš ilgai svajojau ten, ant tilto lietuje ir bandžiau prisiminti nors vieną laimingą valandą iš praslinkusių dienų. Tačiau veltui: nė viena jų nepasirodė man. Visą laiką mano akyse stovėjo tik šis štai kambarys. Kažkas mane taip traukė dar sykį apsilankyti jame.
Čia svetys stabtelėjo ir susimąstė.
— Taigi, — įsiterpė tada Anzelmas su melancholiška šypsena, — taip ir man. Kažkodėl mus visuomet traukia sugrįžti atgal į vaikystėje lankytas vietas. Jūs, turbūt, gyvenote šiame kambary?
— Ne, — tarė Kurklėnas po ilgokos pertraukos ir paraudo. Kalbėjo jis delsdamas, tartum liestų labai jau skaudžią vietą, ir jo balsas virpėjo. — Tuomet čia gyveno toks šlubas senukas. Mes, vaikiščiai, vieną sykį įsiveržėm į jo kambarį ir apiplėšėm jį. . . Kai buvom maži.
Struoga neramiai krustelėjo, ir jo veidas apsiniaukė. Nenorom jis dilbtelėjo į sunkią svečio lazdą. Jos smaigalis buvo apkaustytas ir aplipęs purvu.
Svetys, matyt, pastebėjo tą instinktyvų jo žvilgsnį, nes skubiai mostelėjo ranka, lyg atsiprašinėdamas.
— Ne, ne, tik nenusigąskit, ponas Struoga,— pasiteisino jis. — Aš nesu joks plėšikas. Aš eilinis taikus žmogelis, paprastas daržovių pirklys. Tačiau, žinot, vaikystė . . . Kieno gi, sakykit, ji jau buvo tokia nekalta ir saulėta, kaip kad paprastai sakoma? Aš bent tikrai neturėjau tokios. Gal dėl to ji taip slegia mane, ir taip panūsta kartais išlieti širdį kam nors, kad ir visai nepažįstamam žmogui.
Tai taręs, jis prisiartino prie lango, ir, priglaudęs kaktą prie šlapio stiklo, pažvelgė į priešais dunksantį kepėjo sodą. Ant tamsių kriaušių lapų blizgėjo lietaus lašai. Nuskurusios alyvos žiedai baltavo, pabirę ant purvinų molėtų lysvių. Tvoroje, ties serbentų krūmu matėsi skylė, visa apžėlusi dilgėlėm ir varnalėšom. Tik už gaisrininkų bokštelio, rodės, nežymiai blaivėsi dangus.
— Aš buvau keturiolikos metų, kai mirė mano motina,
— pradėjo pasakoti svetys. — Kadangi tėvas buvo miręs žymiai anksčiau, nuo to laiko smarkiai pakito mano gyvenimas. Mokslas
gimnazijoj nutrūko, ir reikėjo duoną pelnytis pačiam. Tuomet ir atsikėliau gyventi į Žydgirius pas savo tetą. Ji buvo kepėjo žmona, šitoje štai kepykloje, kur matosi prieš jūsų langą; tik tuomet sienų rąstai buvo apkerpėję ir visiškai nedažyti. Dirbau kepykloje. Sunkus ir įkyrus buvo tas darbas man, neįpratusiam gimnazistui. Malkų kapojimas, kėlimasis naktį ir ta nepakenčiamai įkaitusi krosnis, didžiulės lyžės. Visa tai atrodė man taip tuščia ir beprasmiška, o pelnytis duoną tokiu prastu darbu man rodės tikra negarbė. Argi tokiam gyvenimui aš gimęs, karčiai klausinėjau save.
Čia jis stabtelėjo ir įsiklausė. Buvo pradėję lynoti smarkiau. Tolumoj, girdėjosi, skalijo vienišas šuva. Kažkas pumpavo vandenį gretimam kieme, dūsaudamas ir šnekėdamasis su savim. Netepta šulinio rankena girgždėjo, ir putojantis vanduo šniokštė į žvangantį kibirą.
Po to jis tęsė:
— Aš dažnai klausiu save, iš kur jaunystėje ta panieka kasdienybei ir tas nepataisomas noras įvairių žygdarbių ir garbės? Aš kartais pasikalbu su klebonu, ir jis tvirtina, kad tai gražiausia jaunimo ypatybė, tačiau dažnai būna anaiptol! Štai, kad ir aš: šiandien aš paprastas ir eilinis žmogus, turiu žmoną ir du vaikus, ir man visai negalvoj pasižymėti. Ypatingų talentų neturiu, tačiau kas man gali už tai ką prikišti? Ką gi, ne kiekvienas gali jų turėti. Tuomet gi nerimau ir geidžiau kažko neprieinamo. Norėjosi nepaprastų nuotykių, garbės, knietėjo, kad visi mane žinotų ir manimi stebėtųsi. O, turbūt, nieko nėra blogiau, kaip tas noras pasireikšti, kai neturi aiškių talentų, nes tuomet visas dėmesys kažkaip nukrypsta į bloga. Taip buvo ir su manimi. Negalėdamas pakęsti vienumos, aš ėmiau jieškoti panašių į save draugų. Netrukus susibičiuliavau su kalvio gizeliu Miku ir su vaistininko sūnum, nebeatmenu jau jo vardo. Abu garsėjo kaip dideli padaužos ir dėlto, suprantama, užimponavo man. Nenorėjau atsilikti ir aš. Ir ne tik neatsilikti, dar stengiausi prašokti juos. Vartydamasis naktį lovoje, aš įtemptai kaldavau pramuštgalviškus planus. Taip pamažu pasidariau tos gaujelės vadas, tačiau negaliu pasakyti, kad gražią mes būtumėm sudarę gaujelę. Žinot, kokie žygdarbiai masina tame amžiuje. Naktimis ištepdavom krautuvių iškabas smala, akmenim išdaužydavom žydų langus, nukrėsdavom dar žalius obuolius svetimuose soduose: ne todėl, kad taip jau norėdavosi pasmaližiauti, bet tiesiog malonu buvo įsivaizduoti žmogaus pyktį, kai iš ryto ras visus nenunokusius obuolius žemėje. Mano teta buvo labai pamaldi ir dievota moteriškė. "Bijok Dievo koronės, vaikeli", — dažnai kartodavo ji man: "Sakyk, kas gi bus iš tavęs? Užsitrauksi dangaus rūstybę, vaikeli, taipos gyvendamas, ir aniuolas sargas paliks tave, sakau, aš tau", — ir ji linguodavo savo žila galva. Tačiau kas gi kreips į ją dėmesį! Aš tik piktai mosteldavau ranka ir sprukdavau kieman pas draugus.
Dažnai mes suguldavom žydų kapinėse tarp senų, apsamanojusių paminklų ir įsistebėdavom į spindintį dangų. Blizgančių musių spiečiai zirzė aplink, krūmynuose tarp plonų voratinklių raudonavo vilkuogių kekės, tolumoj girdėjosi duslus kalvės dindesys. Mes gi skabėme laukines avietes ir svajojome. Mums vaidenosi nepaprasti nuotykiai, tolimos šalys, nemirštanti garbė.
Čia jis nutilo ir įsistebėjo į kepyklą. Rodės, kad jis jieško tuose senuose pušų rąstuose savo vaikystės pėdsakų. Tyla užplūdo kambarį. Anzelmas vis dar tebekniūbsojo, atsirėmęs į sieną ir nejudėjo, tarsi saugodamasis nutraukti svečio pasakojimą. Tačiau kai pertrauka perdaug jau nejaukiai ištįso, jis įsiterpė:
— Na, žinoma, ponas, ką gi sakyt, visi mes panašiai galvojom, kai buvom maži. Puikiai atmenu: primušt, būdavo, ką nors, atimt ką nors, iškrėsti piktą išdaigą. Bet ką gi padarysi. Visi mes taip.
Tai taręs jis ir nuščiuvo.
Kurį laiką tesigirdėjo tylus lietaus barbėji-mas ant stogų. Už miško sušvilpė tolstantis traukinys.
— Ir tuomet mūsų dėmesį patraukė senukas, gyvenęs šitame, štai, kambaryje. Gal tai buvo koks nusigyvenęs dvarininkas, nežinia ko apsistojęs šiame miestelyje, o gal šiaip vienas iš tų apleistų senių, nežinia nei kuo besiverčiančių, nei kam reikalingų. Tas senukas buvo šlubas, paskutinius plaukus savotiškai užsišukavęs ant praplikusio viršugalvio ir nuolat mirksėdavo akimis. Dažnai jis vaikštinėdavo paupiais tarp žilvičių ir gluosnių, pasivilkęs prakiurusį medžioklinį švarką, ir vis kalbėdavosi su savim. Visi vaikai guldė galvą, kad jis kalbąsis su pačiu velniu. Jei senis sutikęs kokį vaikiščią paupy, pasiūlydavo jam saldainių, tai šis, kuo skubiausiai metęs meškerę, sprukdavo šalin. Miestelyje sklido gandai, kad jis esąs didelis turtuolis ir tik dėl šykštumo vaikštąs toks apdriskęs.
Taip ir mes tikėjom visu tuo. Mes dažnai susirangydavom kepyklos sode ant suskilusių cementinių vamzdžių ir įsistebėdavom į senuko balkoną. Ten džiūdavo ant virvės sukarstytos kojinės ir nublukę marškiniai, kartkartėmis ant tuščių alaus dėžių stovėdavo narvelis su kanarėle. O už stiklinių balkono durų, aptemusiam kambary, mums vaidendavosi nesuskaičiuojami lobiai. Nekartą mes svarstėme, kaip čia pagrobus tuos paslaptingus turtus ir svajojom, ką darytume su jais. Dažniausiai ketindavom sprukti į Klaipėdą, nusipirkti didelį laivą ir išplaukti į Afriką nuotykių j ieškoti. Ten gi manėm įsitaisyti šautuvus, dramblių ir atogrąžų rūbus, nusisamdyti būrį negrų ir išvykti į džiungles. Ten ketinom gaudyti liūtus ir pardavinėti į cirką.
Taip jam besipasakojant, temo vis labiau. Sunku buvo ką nors beįžiūrėti kambary, tik tamsus svečio siluetas vis dar ryškiai juodavo prieš langą. Gretimuose namuose ir gatvėje užsižiebė blankūs žiburiai. Struoga tačiau vis dar neuždegė lempos. Greičiausiai jis drovėjosi, spėdamas, kad tamsa geriau slėps nepažįstamojo paslaptį.
— Tie planai buvo tokie masinantys, kad galų gale mes pasiryžom įsilaužti į jo kambarį,— tęsė toliau apsilankėlis. — Gerai aš atmenu tą lemtingą dieną. Buvo skaistus ir saulėtas Žolinių rytmetis. Beržų lapai mirguliavo saulės spinduliuose, dangus buvo platus ir mėlynas, ir jame nesimatė nė mažiausio debesėlio. Bažnyčioje triukšmingai skambėjo varpai, vaikai būrėsi prie šventoriaus vartų, kur berankis senis, pasižymėjęs caro kareivis, pardavinėjo limonadą. Mes gi, pilnai pasiruošę žygiui, slypėjom kepyklos sode už krūmų ir nekantriai lūkuriavome. Aš skainio-jau dulkinus serbentus, Mikas žvangino iš kalvės atsineštu raktų pundu, tik vaistininko rankos drebėjo, ir jis vis būkštavo, ar mums pavyks. Tačiau mes su Miku išdidžiai jį raminom, kad tokie šaunūs vyrai kaip mes niekuomet neįkliū-na. Pagaliau, po ilgoko nekantravimo, šventadieniškai pasipuošęs senukas nutrepsėjo laiptais žemyn. Gatvėje jis stabtelėjo, apsidairė mirksėdamas, lyg nujausdamas ką nors negero, ir lėtai nu-šlubavo bažnyčios pusėn. Tuomet vaistininkiuko sūnus nusirito nuo vaisvandenių dėžės ir nedrąsiais žingsniais nusėlino įkadin. Jis, mat, buvo įpareigotas nusekti senį bažnyčion ir mums pranešti, jei jis netikėtai grįžtų atgal: mat, senį kartais ištikdavo kažkokie širdies priepuoliai.
Kiek padelsę ir nusaugoję patogią akimirką, mes su Miku išsmukom iš sodo. Perskubėję per tuščią gatvę, mes užkopėm į antrą aukštą ir ikiūtinom į koridorių. Kaip šiandien, rodos, viską atmenu: yra, turbūt, gyvenime momentų, kai kiekviena, net ir mažiausia smulkmena nedilsta-mai įsibrėžia į atmintį. Koridorius, atmenu, buvo ką tik išplautas, ir nedažytos lentos ramiai geltonavo pro langą krentančioj saulės šviesoj. Ant palangės mėtėsi kelios surūdijusios vinys, sena batų tepalo dėžutė ir molinis vazonas su nudžiūvusia gėle. Kampe riogsojo skuduru apvyniota šluota ir tuščias kibiras. Nesimatė nė vieno žmogaus. Nebuvo girdėti nė balselio. Tik iš kažkur plūdo saldaus pyrago ir kepamų blynų kvapas. Atsargiai mes perselinom koridorių, kartas nuo karto atsigręždami, ar nepaliekam pėdų grindyse. Mūsų širdys plakė. Pagaliau mes susi-gūžėm prie senio durų, ir Mikas išsitraukė raktų pundą. Raktą pritaikyti jam buvo vieni niekai; nekartą jie su kalviu buvo atrakinę neatsi-sklendžiančias miestelėnų duris. Po to mes kumštelei om vienas kitą pašonėn ir peržengėm kambario slenkstį. Sunku tikėt: tai buvo tas pats kambarvs, kuriame dabar štai mudu abu šnekučiuojamės.
Čia svečias atsisuko ir pažvelgė į aptemusį kambari. kuris tartum skendėjo miglotuose praeities šešėliuose. Jis, rodės, bandė prisiminti senas ir primirštas smulkmenas.
Tuo tarpu gatvėje sudindėjo skardus varpelis, ir svečias krūptelėjo. Netašytu grindiniu praburzgė gaisrininkų mašina. Kambario lubose sušvytuliavo akinanti prožektoriaus šviesa, ir paslaptingai sujudę baldų šešėliai perbėgo sienomis, tartum atgijusi praeitis.
A. Tamošaitienė prie išausto kilimo "Pirmosios Kalėdos Kanadoje"
— Taip, — tarė po kurio laiko svetys, — keista, tai tas pats vaikystės nuotykio kambarys. Tik tuomet, rodos, baldų buvo lyg ir daugiau. Senoviška, raudonu aksomu išmušta kėdė prie stalo. Ant sienos kabojo narvelis su strykinėjan-čia ir linksmai cypsiančia kanarėle. Lova tada stūpsojo kiek tolėliau, ten kur dabar prausykla. Virš jos blizgėjo kažkokio barzdoto bajoro portretas auksiniuose rėmuose. Tik senoji spinta buvo ta pati, toje pačioje vietoje. Minutę mes žval-gėmės, apstulbę ir nesusivokdami. Paskui tik su-sigriebėm uždaryti duris. Gėdydamiesi prisipažinti, kaip mes esame susijaudinę, mes drąsinančiai nusišypsojom vienas kitam. Mikas prislinko prie stalo ir ėmė raustis stalčiuose. Nieko ten nebuvo, išskyrus pageltusius laiškus, dėžutę su sagom ir porą knygų. Aš išsitempiau sunkią skrynią iš palovio ir išverčiau senų drabužių gumulą ant grindų. Tuomet mes prikiūtinom prie spintos. Milžiniška ji buvo, juoda ir slėpininga, su išpjaustinėtais raštais. Ji buvo užsklęsta ir nė vienas kalvės raktų netiko. Tačiau sumanusis Mikas tuoj užsmeigė kaltą už durų krašto ir stuktelėjo. Durys supoškėjo ir atšoko. Dalis atbrailos nuskilo, turbūt, ir dabar ta žymė dar tebėra. Po neilgo j ieškojimo mes užtikom tarp baltinių įraustą skardinę arbatos dėžutę. Ji buvo raudona, aprašyta auksinėm rusiškom raidėm, matyt, užsilikusi dar nuo caro laikų. Negalėdami suvaldyti savo susijaudinimo, mes atvožėm dangtelį ir, pasirodė, šį sykį neapsirikom. Pinigai buvo čia. Ten pat užtikom ir rusvą kapšelį, kuriame žvangėjo smulkių monetų sauja. Nė nemirktelėjęs, Mikas dėžutę pasibruko po skvernu. Po to mes dar kartą apžvelgėm kambarį. Mat, kol slinkom koridorium, buvo nejauku, ir kiekvienas brazdesys mus baugino, dabar gi kažkodėl visai nebesinorėjo skubėti ir, rodės, buvo malonu užtrukti dar bent minutėlę toje žygdarbio vietoje. Lyg per pigiai pelnytas atrodė mums tas grobis, be jokių knygose išskaitytų pavojų. "Kad taip nors kokią vyno bonką užtikus", — dėbtelėjo Mikas: "tai ir išgerti galėtume". Tačiau jokio gėralo nesimatė.
Taip jam besipasakojant, kažkas uždegė lempą kepyklos palėpėje. Pro langą įsruvęs šviesos pluoštas suspindino veidrodyje, ir, atsimušęs nuo stiklo, nušvietė spintos ornamentus; tik ties nuskelta durų atbraila juodavo ilgas siauras plyšys.
— Man gi tuomet ne gėrimas kniedėj o, — tęsė svečias. — Man panūdo nors įamžinti tą puikiai pavykusį žygdarbį, ir aš akim jieškojau kokio nors smulkaus daiktelio, tinkamo atminimui. Ir štai man į akis krito sidabrinis kryželis, kabojęs virš senio lovos. Tai buvo toje vietoje, kur dabar veidrodis.
Tai taręs, svetys prisiartino prie prausyklos ir kilstelėjo veidrodį. Seniai bešluostytos dulkės pabiro ant vandens ąsočio. Sienoje pasimatė aptrupėjęs tinkas ir išmušta skylė. Matyt, čia kadaise buvo įkalta stamboka vinis.
— Tai buvo, kiek atmenu, šitoje štai vietoje. Nežinia kodėl, aš nusikabinau tą kryželį ir įnėriau kišenėn: turbūt, jis man atrodė tinkamiausias suveniras. Dar kiek pasisukioję aplink ir nieko masinančio neužtikę, mes išsmukom pro duris ir nulėkėm į žydų kapus savo grobio skaičiuoti. Tylu, atmenu, buvo tada kapinėse. Vidudienio saulė degė ant vilkuogių krūmų ir ant surūdijusių tvoros vielų. Pinigus mes pabėrėm ant išvirtusio paminklo ir ėmėm skaičiuoti. Bematant mus apėmė didžiulis nusivylimas, nes tai visai nebuvo tie mūsų svajoti lobiai. Susidarė vos dvidešimt litų, tai ir viskas. Mes nuleidom rankas, pajutę, kad niekados, turbūt, nebemedžiosime Afrikoje liūtų. Tiesa, kapšelyje mes užtikom nemažą saują auksinių rublių, kuri turėjo būti šio to verta. Bet ką mes, vaikėzai, iš-manėm apie tikrą jų kainą! Turgaus dieną pardavėm juos pravažiuojančiam rudbarzdžiui žydeliui; šis prityręs vertelga, matyt, įtarė, kad mūsų rubliai nešvariu būdu įgyti ir tesumokėjo už juos vos centus.
Lietus buvo nutilęs. Nebesigirdėjo ir malkų pjovikų daugiau, tik vėjas švilpavo gatvėj tarp stogų. Anzelmas vis dar tebekiūtėjo ant lovos, kartas nuo karto susisukdamas naują cigaretę ir svarstydamas, ar čia užžiebti lempą ar ne. Pagaliau jis užklausė:
— Kažin, ar žiburį nereiktų uždegti? Atsakymo nesulaukęs, jis nedrąsiai pakilo
ir įžiebė mažąją stalinę lempelę. Pasakotojas prisimerkė nuo paplūdusios iš po gaubto šviesos ir pridengė veidą ranka. Jis pasitraukė nuo lango, susigūžė kėdėj ir panarino galvą.
— Didelio triukšmo dėl to miestelyje nekilo, nes senukas nebuvo joks įžymus asmuo, — po kurio laiko tęsė jis. — Niekas mūsų neįtarė. Tiesa, visi mus laikė įkyriais padaužomis, bet niekas netikėjo, kad mes drįstume ką nors apiplėšti. Nusprendė, kad tai darbas netikėlių rus-kių burliokų, kurių miestelyje anuomet sukinėjosi nemažai. Pajieškojo, nerado ir nurimo.
Tačiau po to įvykio senukas smarkiai pakito ir jau daug rečiau beklaidžiodavo paupiais. Dažnai pagalvoju, kad tie pinigai, greičiausiai, ir buvo visas jo turtas. Nei giminių, nei tarnybos jis neturėjo, jokių brangenybių ar šiaipjau vertingų daiktų: iš ko gi jis turėjo gyventi? Atmenu, vieną šeštadienio rytą jis įkrypino kepyk-lon nusipirkti duonos. Tuosyk aš kaip tik buvau vienas ir dėliojau į lentynas varškinius pyragaičius, kurie nepaprastai kvepėjo. Mat, mūsų kepykla nuo seno garsėjo varškiniais pyragaičiais. Senis atsargiai pasiteiravo jų kainos, lyg taip sau, tarp kitko, bet buvo matyt, kaip labai jam kniedėj o nusipirkti bent keletą; tik, greičiausiai, jam trūko pinigų. Tada aš pasisiūliau įdėti jam maišelin porą — taip sau, išmėginti, dovanai. Jis tačiau paraudo, išdidžiai kilstelėjo galvą, tartum įsižeidęs, ir atsisakė. Aš gi nedrįsau siūlyti prisispyręs, nes būkštavau, kad manęs neįtartų. Kai jis iškupreno pro duris, aš prišokau prie lango ir ilgai sekiau jį pro popierines užuolaidas. Jis šlubavo skersai gatvę su pustuščiu krepšeliu rankoj ir atrodė man labiau susikūprinęs, negu bet kada. Tuomet mane staiga užplūdo kažkoks nesuprantamas graudumas. Visokių pavargėlių buvau regėjęs per atlaidus šventoriuje, tačiau niekad, prisipažinsiu, nejutau tokio gailesčio, kai tada. Net ir vėliau jokia knyga ir joks pamokslas nesukrėtė manęs taip giliai. Štai, tariau aš sau tada, vaike, ką tu padarei. Tas vaizdas paliko man tokį įspūdį, kad nuo tada tas senukas tapo, turbūt, pats svarbiausias asmuo mano vaikystėje. Jis kažkaip svarbesnis man už visus draugus, net ir už tetą, kuri, pagerėjus sąlygoms, mane baigė leisti į mokslus. Kaip pagalvoju, vis-tiek ji mylėjo mane, ir jai buvo smagu padėti man. Senuko gi pinigai stačiai žuvo nežinia nei kur, nei kodėl, be jokios prasmės. Neilgai po to jis begyveno. Netrukus jį ištiko aštrus širdies priepuolis, po kurio ji? taip ir nebepakilo iš lovos daugiau, nors žilas miestelio gydytojas ir labai stropiai jį lanke kiekvieną dieną. Nežinia, ar mes esame dėl to kiek kalti — kas žino, gal ir labai.
Čia jis stabtelėjo, kiek pamąstė ir vėl tęsė.
— Kad tuos pinigus būtumėm nors sunaudoję kam geram, vis, rodosi, mažesnė būtų kaltė. Tačiau viską mes prašvilpėm vėjais. Nusipirkom tokį senovišką puštalietą iš ano berankio kareivio, po pypkę ir įskilusius kariškus žiūronus. O kitus pinigus tai tiesiog pragėrėm tame restorane prie tilto. Žinot, kaip rūpi jaunikliams pamėgdžioti suaugusius: gerti, rūkyti ir panašiai.
Čia svetys užsikosėjo, kad net jo akys paraudo. Jis išsitraukė languotą nosinę, nusikrakš-tė ir vėl tęsė savo pasakojimą:
— Tačiau nuo tada kažkaip ir visas mano gyvenimas pakito. Sunku pasakyti kodėl, nes tada aš toli gražu nebuvau tikintis. Galbūt, subrendau labiau, galbūt, knygos padarė įtakos, nes nuo tada ėmiau daug skaityti ir mokytis. Tačiau labiausiai, turbūt, senuko prisiminimas man nedavė ramybės. Mat, rodos man, tik padaryk skriaudą kam nors ir vargu jau beatrasi sąžinės ramybę. Taip tas amžinas priekaištavimas sau ir nedilsta: praeities, mat, nepakeisi, kaip labai besigailėtum. Net ir dabar, dažnai, kai sėdžiu vienas savo kambary, kai temsta arba kai ilgai lyja už lango sode, būna, lyg, rodos, įsiūbuoja senukas į mano kambarį, prieina visai arti ir žiūri, nieko nesakydamas, man į akis. Tuomet taip liūdna pasidaro staiga ir dažnai, būna, pagalvoju, kiek daug aš jam esu skolingas. Vienas Dievas težino, kokiais keliais būtumėm nuklydę, jei ne jis.
Tai taręs, jis drebančiom rankom praskleidė marškinių apikaklę.
— Pažiūrėkite čia, — tarė jis, ištraukdamas ant kaklo kabantį sidabrinį kryželį. — Tai tas pats senuko kryželis. Tada paėmiau jį visai kam kitam, panūdęs turėti savo žygdarbio prisiminimą, o kryželis taip ir užsiliko pas mane, ir nebegaliu su juo skirtis daugiau. Štai, dažnai kartoju aš, tau senuko atminimas, ir nešiojuos jį su savimi.
Po tų žodžių jis vėl paslėpė kryželį ir užsižiūrėjo į pilkuojantį dangų. Jis truputį drebėjo savo sulytuose rūbuose. Buvo matyt, kad jis buvo baigęs savo pasakojimą, tačiau vis dar delsė, lyg laukdamas atsako iš kažkur.
Ir Anzelmas tylėjo. Jis sukosi naują cigaretę ir mąstė.
— Taip, — pagaliau prašneko jis po ilgokos pertraukos, iš paniūrų dėbtelėjęs į spintą,— taip dažnai būna. Manai, kad prisiminimas bus malonus ir įdomus, o paskui pasirodo, kad jo visiškai kitoniško esama.
Tai taręs ir Struoga susidūmojo, ir jo veide pasirodė gilus liūdesys. Kas žino, gal ir jis prisiminė sunkiai tedilstančius jaunystės dienų paklydimus. Ilgą laiką tylu buvo kambary.
— Žinot, ponas, — po gerokos valandėlės vėl išdrįso prabilti Anzelmas, — kai jūs ėmėt pasakoti apie senuką, man ėmė ir dingtelėjo vienas toks priešvelykinis pamokslas. "Ne per savo aukas išganytas žmogus", — tarė tada klebonas, rodydamas į gedulą ant kryžiaus: "Nekaltojo auka atpirko mus", — ir visa bažnyčia verkė.
Jis nuščiuvo minutei, laukdamas, ar jo svetys pagaliau nepravers burnos. Tačiau šis vis dar nesirengė prašnekti. Girdėjosi tik vėjo ūžavimas ir liūdna daina netolimoj smuklėj. Tada jis vėl atsirėmė sienon ir tarė:
— Tačiau žinot, vistiek gera, kad gali žmogus nors išsipasakoti kam nors. Vis, rodos, tartum koks akmuo nuo širdies nusirita.
— Taip, — tarė nepažįstamasis su nykia šypsena, — tartum akmuo.
Jis pakilo nuo kėdės ir žvilgterėjo į laikrodį.
— Bet man bus jau laikas, — pratarė jis. — Šį vakarą turiu dar vieną prekybinį pasimatymą. Žinot, dėl jo aš ir atvykau.
Jisai apsivilko paltą, pasistatė apikaklę ir, paėmęs lazdą į rankas, atsisuko į šeimininką:
— Tačiau aš labai dėkoju jums, ponas Struoga, kad leidot man pabūti nors valandėlę šiame kambary tarp senų atsiminimų. Žinot, praeitis. Senos vaikystės dienos ...
Tai taręs, jis palingavo galva, atsisveikino ir išsvyravo pro duris. Valandėlę Anzelmas stovėjo ties durim, nepajudėdamas iš vietos, lyg išsigandęs, ir klausėsi, kol keistasis apsilankėlis nudunksėjo laiptais žemyn. Tuomet jis nusvyravo prie balkono durų ir, praskleidęs užuolaidą, pažvelgė gatvėn.
Peršlapęs aitvaras vis dar tebeplazdėjo, įstrigęs tarp šakų. Nuo kepyklos stogo varvėjo vandens lašai. Gi drėgnu šaligatviu, tarp tolumon nusitęsiančių žiburių, girdėjosi, sunkiai žingsniavo lazda pasiramsčiuodamas žmogus.
|
|
|
|