Parašė J. BLEKAITIS
|
* * *
Ateik, vos spėjama... Ateik, švelni galybe!
Apsvaik mano kančia, sudek, ištirpk many!
Aš, leipstanti liepsna naktų aistringam glėby,
šaukiuos tavęs — ateik, įsūnyk, leisk sunykt!
Aš raudu vakarais širdy be tavo aido —
čia net šešėliuose perdaug šiurkščios jėgos,
perdaug jos prakaituotam saules veide,
gašliuose kūnuose, jų šiurpuliuos svaigiuos.
Nuženk iš nežinios, kaip tyras apreiškimas!
Man minioje vienam trošku — atbaik mane!
Gana aš skendau čia, sunkiam dienų vyne,
nuo savo žemiškos, girtos dainos užkimęs.
Nuženk! Kaip žaibas trenk! Įsiliepsnok many,
paleiski pelenais ir su manim sūnyk!...
ANDRIUS (1920—1941)
Kalnas buvo aukštas jam. Vos ejo,
siaubą panarindamas žydruos
raibstančiųjų žvilgsnių ežeruos.
Jis svyravo nuo didžiulio vejo,
jam vienam tesiaudžiančio. Tačiau
nešaukė širdis: kažkas lyg barstė
kastuvais jos dūžius vis kurčiau,
kaip vis tolstančius grumstus ant karsto.
Saule bėgo kūnu pagaugais
(brolis buvo dvidešimties metų),
lyg speigai. Lyg reždamos nagais,
visos naktys jam ant skruostų metės.
Jis nebandė gintis. Tik kažkuo
skausmui skundės antakis užlaužtas,
žeme skendo skrendančiuos taškuos.
— ši naktis ateis manęs ieškot. —
Paskutinis kalnas buvo aukštas ...
|