Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EGZISTENCIJOS SĄVOKA A. MACEINOS "JOBO DRAMOJE" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. P. CELIEŠIUS   
Kiekvienas šimtmetis ir net dešimtmetis turi įvairiose mokslo šakose konkrečių problemų, kurios daugiau atkreipia dėmesį atitinkamų mokslininkų. Filosofijos mokslas bent jau pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje galės būti charakterizuotas egzistencijos vardu, kuris virto mūsų laikais dienos žodžiu. Kierkegaardo mestas į religinę dirvą egzistencinės filosofijos grūdas tapo M. Heideggerio persodintas į profaninį lauką, kur su kitų Europos egzistencialistų pagalba išpuoselėtas ir išaugintas iki egzistencializmo medžio. Įvairios jo atmainos platinamos po visą pasaulį. Ne kartą matome egzistencializmo pakaitalus dienos spaudoje skelbiant masėms.

Lietuvių tautos krikščioniškosios filosofijos reiškėjas, daugelio taip mylimas ir laukiamas autorius A. Maceina, nebegalėdamas daugiau pakęsti taip dažnai platinamo egzistencinės filosofijos nevykusio pakaitalo, ryžosi prabilti į filosofiją mėgstančią visuomenę savo "Jobo Drama". Siuo veikalu autorius nori egzistencinę filosofiją pakelti į garbingesnę būseną, kurdamas naują teistinio egzistencializmo teoriją. Tačiau ši teorija nėra, anot autoriaus, sistematiškai išvystyta, nes jis pats savo naujai skelbiamąjį mokslą vadina ne teorija, bet apmatais. "Ši studija yra autoriaus bandymas duoti teistinio egzistencializmo apmatus" (5 p.). O metmens, kad ir kokie jie gražūs bebūtų, dar neduoda pilno audeklo vaizdo. Truputį trukdo jo išleistai studijai tapti pilna teistinio egzistencializmo teorija ir autoriaus pasirinktoji išviršinė forma. Jis savo teistinio egzistencializmo mokslą talpina į Šventraščio Jobo knygos rėmus. Ši pasirinktoji konkretaus gyvenimo interpretacija neleidžia autoriui plačiau išeiti už Jobo knygos rėmų. Anot paties autoriaus įžanginio pasisakymo, šis tomelis apims tik dalį egzistencinio žmogaus gyvenimo, būtent: žmogų kraštinėje kančios situacijoje (8 p.). Tačiau skaitytojų atžvilgiu toks konkretaus gyvenimo interpretavimas yra kur kas įdomesnis ir patrauklesnis, negu mokslinė teorija.

Nors "Jobo Drama" ir nėra sistematinis egzistencinės filosofijos mokslo veikalas, tačiau egzistencijos sąvoka jame yra kiaurai permatoma, ir galima ją atskleisti iš gausių autoriaus pasisakymų ir samprotavimų. Kančios situacija, kurioje žmogus šiame veikale bus apsprendžiamas, yra tik vienas kelias, vedąs prie egzistencijos atskleidimo. Kovos ir kaltės situacijos kelias paliekamas spręsti kitame veikale. Mirties situacijos kelias yra susiejamas su kančios situacijos keliu, kaip organinis iš vieno į antrąjį perėjimas. Tuo būdu nors prie egzistencijos priėjimo galimybės šiuo veikalu ne visos išsemtos, tačiau pačios egzistencijos sąvoka yra gana skaidri. Šio straipsnio tikslas ir bus kritiškas žvilgsnis į A. Maceinos teistinio egzistencializmo egzistencijos sampratą.

I

Egzistencijos sąvoka nėra filosofijos moksle naujų dienų padaras. Ji buvo tradicinėje filosofijos neatskiriamai siejama su jos lydimąja esmės sąvoka. Tik kažkodėl istorija taip lėmė, kad pastarajai buvo sutelkta nepalyginamai daugiau dėmesio, negu pirmajai. Dėl esmės jau suko galvas senovės graikų filosofai: Parmenidas, Sokratas, Platonas, Aristotelis. Dėl jos ginčijosi patristinėj gadynėj teologai, išeidami iš Dievo esmės interesų. Esmės problemos kaltinami daug kalbėjo ir prirašė viduramžių teologai-filosofai. Netruko tokių nė naujaisiais amžiais. Tuo tarpu, nors egzistencijos klausimas ir buvo siejamas su esmės problema, bet juo rūpintasi mažiau. Antikinėje filosofijoje egzistencija (tapsmas) turėjo daugiau paprasto buvimo pobūdį. Viduramžių filosofijoj jau ryškiai skiriama paprastas buvimas (esse simpliciter) nuo egzistencijos (exis-tentia). O Jonas Duns Skotas sukūrė net savitą mokyklą, išeidamas iš egzistencijos sąvokos (egzistencinė substancija, egzistencinė erdvė-vieta, egzistencinis laikas, egzistencinė amžinybė), statydamas ją prieš paprastąjį buvimą. Po Jono Duns Skoto specialiai egzistencijos sąvoką imtasi nagrinėti tiktai dvidešimtame amžiuje. Sakau "specialiai", nes egzistenciškai rašiusių rasime kiekviename šimtmetyje. Su pagrindu Maceina pabrėžė, kad pirmasis egzistencinis veikalas pasaulyje yra Jobo Knyga (29 p.). Nemažiau egzistencinių veikalų pavyzdžiu galėtume statyti šv. Augustino "Išpažinimus", Angelo Si-lezijaus poezijos kai kuriuos dalykėlius, Pasca-lio, Rilkės ir daugelio kitų raštus. Tačiau, nors visi šie veikalai žmogaus egzistencijos problemos pastatymu ir jos sprendimu yra egzistenciniai, savo formaline puse jie nėra įglaudinti egzistencializmo sistemon, nes jiems trūksta egzistencinės filosofijos metodo. Jie yra egzistenciniai savo turiniu, bet neegzistenciški savo forma.

Gilesnis egzistencijos sąvokos moksliniu metodu atskleidė jas ir jos sprendėjas mūsų laikais yra M. Heideggeris savo veikalu: "Sein und Zeit". Toliau ją vysto K. Jaspersas, keletas prancūzų, ispanų filosofų ir pagaliau lietuvių tautos jaunieji filosofai A. Maceina ir J. Girnius. Mums šiame rašinyje rūpi tik A. Maceinos egzistencines sampratos atskleidimas.

II

Tradicinėje scholastinėj filosofijoj egzistencijos sąrangon buvo įglaudinti visi realiai esantieji pasaulyje daiktai. Egzistencine filosofija egzistencijos sąvoką susiaurino tik iki žmogaus egzistencijos plotmes. Ir tai ne bet kokio žmogaus: ne žmogaus nuasmeninto, bet laisvo ir ryžtingo žmogaus; žmogaus, kuris apsisprendžia ir pasiryžta veikti (Heidegger). A. Maceina žengia dar toliau ir egzistencijos sąvokon glaudina ne bet kokį žmogų mąstantį ir pasiryžusį, bet tik religingą žmogų. Žmogų, kuirs, supratęs savos būties kintamumą, apsisprendžia už Dievą ir Jam atveria visą savąją būtį. Egzistencinis žmogus yra tik tas, kuris savo būties prasmę įžvelgia transcendencijoje ir ryžtasi savąjį asmenį religijos pavidalu surišti su dieviškuoju Asmeniu, kad išliktų gyvas amžinai. Ši religinio ryšio sąlyga yra būtina. Kitaip žmogaus egzistencija nustoja prasmes ir esmės, atkrisdama į paprastąjį buvimą. "Pašaukimo nustojimas yra atkritimas į grynojo buvimo laipsnį" (168 p.).

Kodėl Maceina taip susiaurino žmogiškosios egzistencijos sąvoką, redukuodamas ją tik iki religingo žmogaus būsenos? Nejaugi visi nereligingi žmones yra tuo pačiu jau neegzistuoją žmonės? Ir kodėl visi savo valia nusigręžę nuo Dievo yra tuo pačiu jau neegzistencialūs žmones? Argi jie nerodo proto sprendimų ir savo valios ryžto? Juk ir kovojantieji prieš Dievą parodo nemaža protinio gudravimo (D. Hume) ir ryžtingo apsisprendimo (Nietzsche). Nevieno iš jų protine argumentacija yra nemažesnio svarumo už teistiškai apsisprendusių argumentaciją, kaip matome Kanto "Grynojo proto kritikoj". Nors "Jobo Dramos" autorius ir mano, jog nereliginio žmogaus egzistencija nusmunka iki paprasto buvimo, teigdamas, kad "Būti nugara į Dievą yra prigimta gyvuliui, bet perversiška žmogui" (187 psl.), vis dėlto tarp žmogaus nusiteikusio prieš Dievą ir gyvulio yra didelis skirtumas. Pirmasis pagalvoja ir apsisprendžia nusigręžti nuo Dievo, o antrasis neturi jokio supratimo, kad jis netiki į Dievą, ir nei jokio apsisprendimo nusigręžti nuo Dievo. Pirmasis yra laisvai apsisprendžianti asmenybe, antrasis tėra aklas gamtos dėsnių padaras, neturįs nei proto, nei valios. Nė kiek nepataiso padėties autoriaus teigimas, kad "Valingasis ateizmas yra žmogaus iškreipimas" (187 p.). O vis dėlto "valingasis". Tuo kaip tik parodoma, kad toks ateistas yra sveikos prigimties žmogus, nes jis gali valingai apsispręsti ir ryžtis eiti, būtent eiti nuo Dievo. Antireliginio žmogaus būsena jokiu būdu nėra gyvulio arba "kito daikto" būsena (129 p.), kaip mano Maceina. Gali toks žmogus būti ir labai puolės, žemiau puolės negu gyvulys; gali būti valingojo ateisto veiksmai sataniški ir pakenkti žmonijos gerovei, civilizacijai ir krikščionškajai kultūrai, bet net ir tokie sataniški "žybiai" įglaudina-mi kultūros rėmuosna, tegul ir pačio žemiausio laipsnio vardu. Ir valingojo ateisto sataniškieji veiksmai yra apgalvotai pramatomi ir ryžtingi, ir kaip tik dėl to jie nėra gyvuliški. Jie įglau-dinami taip pat kultūros sąrangon, būtent: negatyviosios kultūros vardu. Taigi ateistinis žmogus jokiu būdu nesileidžia tapatinamas su gyvuliais arba kitais daiktais.

Ir iš viso A. Maceinos vartojamas terminas: egzistencijos atkritimas į "grynąjį buvimą" nėra ontologiškai teisingas. Žmogaus buvimo krypties pakeitimas, arba egzistencijos pašaukimo reikalas negali būti užtenkamas ontologinis pagrindas. Žmogui reikia pirmiau būti, ir tik po to jis gali viena ar kita kryptimi apsispręsti. Kryptis yra tik santykio reikalas, o ne ontologinis pagrindas. Nūo krypties priklauso būties vertė, o ne pats jos buvimas. Aš pritariu A. Maceinai, kad yra didelis vertės skirtumas, apsisprendžiant už Dievą ir apsisprendžiant prieš Dievą. Pirmuoju atveju žmogaus būtis tampa vaisingesnė, našesnė ir, perėjus į anapus, laimingesnė. Antruoju atveju žmogaus būtis yra skurdesnė, menkesnė ir, perėjus į anapus, nepalyginamai vargingesnė. Bet abiem atvejais žmogaus būtis liekasi būti, net ir tuo atveju, jeigu žmogus nenorėtų būti, bet geriau visai išnykti. Vadinasi, ir po fizinės mirties žmogus liekasi egzistuoti toliau, nepaisant jo pašaukimo krypties, nes visokiais atvejais jo būties ontologinis pagrindas neišnyksta.
Ant ko tad laikosi žmogiškoji būtis ontologiniu atžvilgiu?

Pagal Maceinos atsineštą iš krikščioniškos pasaulėžiūros šviesą, žmogaus buvimas yra kildinamas iš Absoliučios Būties. Maža to. Jis yra tos pačios Būties providenciniu būdu kiekvieną momentą palaikomas, kad nepavirstų į nieką. "Kūrybinis aktas, kuriuo Viešpats yra mus pašaukęs iš nebūties, nesiliauja niekados (creatio continua)" (11 p.). Taigi kiekvieno žmogaus buvimas, kaip didelio, taip mažo, kaip protingo, taip bepročio, kaip asmenybės, taip masinio individo, kaip religingo, taip ateisto, laikosi providenciniu Dievo valios veikimu. Šis Dievo valios veikimas kaip tik ir sudaro kiekvienos realiai esančios būties ontologinį pagrindą. Tai yra žmogaus kilmės ontologinis pagrindas. Tai yra realiai egzistuojanti būtis. Ji tinka ir žmogui, gal tik skirtingam laipsnyje. Šiuo atžvilgiu žmogus turi bendro pobūdžio pradžią su visa realia tvarinija. Tik žmogus yra Dievo valia sutvertas aukštesniu providenciniu Dievo veikimu. Jo ontologinė būties sąranga yra platesnės apimties, negu kitos realios tvarinijos.

Tačiau visa kita realioji tvarinija yra išsemta vien providenciniu Dievo veikimu. Žmogaus gi būtis tuo nesibaigia. Jos sąranga gali būti praturtinta dar graciniu Dievo valios veikimu.
 
NAKTIS ATEINA Į  NEW YORKĄ   Vyt. Maželio nuotrauka

Tam tikslui yra reikalinga žmogaus proto ir valios sąveika. Ši iš žmogaus pusės: proto-valios, iš Dievo pusės: gracinio veikimo sąveika sudaro žmogaus religinį gyvenimą. Tai yra žmogaus būties pašaukimo būsena. Ši pastaroji praturtina žmogaus būties sąrangą, ją padaro platesnės apimties ir vertingesnę. Tačiau graciniu veikimu Dievas žmogaus būties nesukuria, tik sukurtą po nupuolimo atstato ir patobulina. Dėl to prasmės dalis žmogaus egzistentijos nesukuria, bet tik patobulina, praturtina. Dėl to tad Maceina šią patobulintą žmogaus būseną vadina esmine ir vienintele egzistencija, o visokią kitą žmogaus būseną išbraukia iš egzistencijos sąvokos? Lyg atrodytų, kad providencinis Dievo veikimas būtų lygus realios būties atžvilgiu nuliui, o graci-nis Dievo veikimas sudarytų viską. Dėl ko žmogaus būties kilmės atžvilgiu Dievo veikimas yra bevertis, o prasmės atžvilgiu to paties Dievo valios veikimas sudarytų visą egzistencijos esmę? Dėl ko žmogaus atžvilgiu Dievo veiksmas skirtingas tik laipsniu, o to veikimo rezultatas: žmogaus buvimas — egzistencija yra matuojamas ne laipsnio skirtumu, bet tik prasmės atžvilgiu egzistencija, o kilmės atžvilgiu egzistencijos nulis? Čia galai nesueina dėl to, kad A. Maceina perdaug užakcentavo žmogaus būties prasmę ir visai nuvertino žmogaus būties kilmę. Iš to plaukia nepageidautinos konsekvencijos. Atrodo, kad žmogus kilmės atžvilgiu negautų iš Viešpaties sielos, nes ji nėra verta įglaudinti egzistencijos sąrangon. Atrodo, kad žmogus prasmės atžvilgiu, prasilenkęs su pašaukimu, neturi sielos, nes jis po fizinės mirties daugiau neegzistuoja. Atrodo, kad žmogus religijos atžvilgiu gali įgauti sielą ir vėl ją prarasti norimą kartų skaičių, nes jis gali pakilti iki egzistencijos ir vėl atkristi į gryną buvimą, lygų gyvulių ir kitų daiktų buvimui.

Ir iš viso A. Maceinos terminologijoj "grynasis buvimas" yra netiksliai ir netaikliai vartojamas.
Grynasis buvimas (esse simpliciter) yra tik formalus buvimas, tai yra: buvimas be realaus turinio.
Grynasis buvimas priklauso idealiai sričiai, bet ne realiai. Grynuoju buvimu gali būti tik idėja, esanti kuriančiojo prote, arba išreikšta bet kurio ženklo pavidalu. Grynosios idėjos pavyzdžiu gali eiti statybinis planas. Tačiau, kada kuriančiojo valia idėja pradeda būti realizuojama, tada sukurtas kūrinys nustoja būti grynąja idėja, nes jau pradeda būti realiąja būtimi. Realioje būtyje, tiesa, yra idėjinė būtis, arba grynasis buvimas įglaudintas, bet ne jis vienas yra. Žiedo forma yra grynasis buvimas. Bet pagal tą formą padarytas aukso žiedas jau vien grynuoju buvimu neišsemiamas. Jame yra ir realaus buvimo. Grynasis buvimas ribojasi kūrėjo nrotu. o realus buvimas remiasi kuriančios valios veiksmu. Kol žmogus buvo tik Dievo prote esanti idėja, jis turėjo tik grynąjį buvimą. Bet kada jis tampa su kūnu ir siela sutvertas, jis, be grynojo buvimo, turi jau ir realų buvimą. Grynasis buvimas yra antlaikinis, realusis buvimas yra sąlygojamas laiku ir vieta. Grynasis buvimas yra visa matematinė sritis, realus buvimas yra visa pasaulio faktiškoji kūrinija. Grynojo buvimo ontoliginis pagrindas yra kūrėjo protas, realaus pasaulio ontologinis pagrindas yra kūrėjo valia: aktyvioji valia.

Realiai būčiai reikia imti kitokį matą, o ne grynojo buvimo matą. Jeigu grynasis buvimas sudaro būties formą ir gali būti matuojamas tįsos matu, tai realus buvimas, sudarydamas būties turinį, turi būti matuojamas ne tįsos, bet įtampos (intensyvumo) matu. Intensyvumas būtyje reikštų ne kiekybės matą, bet kokybės matą. Kūrėjas, kurdamas pasaulį, naudojo nevienodo intensyvumo kuriančią galią, ir dėl to pasaulio realioji būtis buvo sutverta nevienodo tobulumo laipsnio. Kuriančios galios intensyvumo didėjimas yra sukurtos realios būties įvairumo pagrindas: jos tobulumo didėjimas. Tiesa, atremtas religinio gyvenimo tobulėjimas jau yra atremtas ne vien į Dievo gracinės valios veikimą, bet ir į žmogaus proto — valios kooperacija, bet vis dėlto iš Dievo pusės yra tik intensyvumo padidinimas. Todėl ir žmogaus religinė būsena reikėtų vadinti pačia tobuliausia buvimo būsena. Tačiau nėra pagrindo jai vienai išimtiniu būdu suteikti egzistencijos titulo, o visą kitą žmogaus priešreliginę būseną vertinti nuliaus laipsniu. Todėl reikia visą realią būtį vadinti egzistencine būtimi, tik įvairiame jos intensyvumo laipsnyje. Pati silpniausioji būtis būtų pati netobu-liausioji būtis ir pati intensyviausioji būtis būtų pati tobuliausioji būtis. Religinis žmogus sudarytų didžiausio intensyvumo egzistenciją, tai yra — pačią tobuliausiąją egzistenciją kūrinijos tarpe. Tada ir antireliginis žmogus egzistuotų, tiktai daug menkesniame tobulumo laipsnyje. Tada ir po fizinės mirties religinis ir antireliginis žmogus egzistuotų tik skirtingame laimės laipsnyje. Juodviejų egzistencijos skirtumas tebūtų tobulumo skirtumas, o ne būties ir nebūties skirtumas. "Ontologinis netikėjimas yra nebūtis" (235 p.).

Egzistencijos intensyvumo matas nėra svetimas ir A. Maceinai. Jis jį labai taikliai vartoja egzistencijos sąvokai apibūdinti. "Intensyviai būti žmogaus atveju reiškia intensyviai kurti" (160 p.); arba: "tik apie šventuosius ir menininkus galima kalbėti kaip apie intensyvios egzistencijos žmones" (t. p.). Žinoma, kad menininkų ir šventųjų egzistencija reiškiasi intensyviau už kitų žmonių egzistenciją. "Intensyviai egzistenciją išgyvena tik tas, kuris kuria save ir pasaulį" (159 p. ir t.). Čia A. Maceinos užeita ant labai tikslaus kelio egzistencijai matuoti. Tik reikėjo jam giliau šią sąvoką atskleisti, ir būtų nereikėję skirstyti realiai esančių žmonių į egzistuojantį žmogų ir neegzistuojantį žmogų. Jeigu jau sykį žmogus realiai gyvena arba gyveno, tai jis savo kilme yra ontologiškai atremtas į transcendencinę Būtį, ir dėl to jis negali nebūti. Teisingai tad autorius akcentuoja: "Egzistencija neišvengiamai laikosi transcendencijos, todėl savo gelmėse ji bedieviška virsti negali" (235 p.). Ateizmas todėl gali būti tik psichologinis, bet ne ontologinis. Tai yra: žmogus gali sau bedievybę tik įsikalbėti, bet ontologiškai jis negali nuo Dievo atitrūkti. "Bedievybė yra tik psichologinis kasdienybės nusiteikimas" (240 p.). Tai yra loginė išvada, atremta į žmogaus buvimo ontologinį pagrindą. Arba kitais žodžiais tariant, kadangi žmogaus egzistencijos intensyvumas visada remiasi į faktiškąį bet kuriuo būdu Dievo valios veikimą, todėl faktiškai ontologinė bedievybė nėra galima. Bet jeigu taip yra, kaip tada suprasti A. Maceinos teigimą, kad "Ontologinio bedieviškumo nėra ir būti negali" (235 p.), jeigu autorius mano, kad "Egzistencija neišvengiamai laikosi transcendencijoje" (t. p.). Juk egzistencija, jo supratimu, liečia tik religinę žmogaus būseną. "Valingasis ateistas" nėra religinis, todėl nuosekliai jis nėra ir egzistencinėj būsenoj, nes prasilenkė su savo pašaukimu. "Žmogiškąją egzistenciją jos gyvybėje išlaiko tiktai prasmė" (166 p.). Jeigu žmogaus egzistencija yra tiktai religinis jo gyvenimas, tai kodėl jam egzistencialiai mirus, egzistencija negali virsti bedieviška? Tai kodėl ontologinis netikėjimas turi būti nebūtis? Pagal Maceinos sampratą ontologinis netikėjimas turėtų būti mažiausia grynas buvimas. Tad Maceinos egzistencinė samprata savo išsibėgę j imu į galą virsta prieštaravimu. Arba turi būti galimas ontologinis bedieviškumas, arba egzistencijos sąvoka turi apimti ne tiktai gracinį Dievo veikimą, bet taip pat ir providencinį Dievo veikimą.

Prie panašių išvadų galima prieiti tik dėl to, kad Maceina nėra pakankamai atskleidęs grynojo buvimo sampratos. Jis puikiai atskleidžia žmogaus buvimo prasmės sampratą ir religinio su transcendencija ryšio ontologinę sąrangą, bet neaiški vieta liekas paprasto buvimo sampratoj. O tai įvyko dėl to, kad jis neužtenkamai išanalizavo intensyvumo sąvoką, ypač liečiant egzistencinio laiko sąvoką.

Teisingai Maceina pastebi, kad "žmogus gyvena laike ne viršinio buvimo prasme, bet kad laikas priklauso prie vidinės jo sąrangos" (146 p.). Tik šią tiesą atskleidė ne "egzistencinė dabarties filosofija" (t. p.), bet net aukštųjų viduramžių scholastinės gadynės genijus Jonas Duns Skotas, sakydamas: "laiko matas priklauso egzistuojančiam daiktui, kaipo tokiam, kiek liečia jo egzistenciją" 1). Egzistencija, anot Duns Skoto, nėra kiekybinis matas, kurią būtų galima matuoti kiekybiniu laiku 2). Pagal jo sampratą, egzistencija yra intensyvi, ir dėl to jai tinka vidaus matas 3). Jis pirmasis atskleidė ne tik intensyvią vietą, bet intensyvų laiką ir intensyvią amžinybę. Visos būtys yra riboto intensyvumo, todėl joms tinka tik riboto intensyvumo laikas. Tik vienas Dievas, būdamas begalinio intensyvumo, yra matuojamas amžinybės matu. Jame amžinybė reiškia ne begalinio laiko ilgumą, bet vidaus begalinę įtampą. Laiko nesibaigiamumas tėra išviršinis santykio matas. Laiko begalinis intensyvumas yra vidaus esmės matas. Turinčiam laiko intensyvumo matą, visai nesvarbu išviršinis jo ilgis. Dėl to Duns Skotui visai nėra prieštaravimas nors ir šis amžinybės apibūdinimas: "Jeigu per impossibile Dievas liautųsi buvęs, tai vis dėlto Jis būtų matuojamas amžinybės matu" 1).

Dėl to, kalbant apie egzistenciją ir laikantis laiko, priklausančio prie vidinės jos sąrangos, netikslu yra taikyti žmogaus egzistenjai, tegul ir po fizinės mirties, amžinybės laiką. "Amžinybė, kaip tikroji mūsų būsena, gali atsirasti tik pasibaigus šiai laikinei, netikrai būsenai" (152 p.). Kiek mūsų egzistencinis intensyvumas yra skirtingas nuo Dievo intensyvumo, tiek taikydami žmogaus egzistencijai amžinybę anapusinėj būsenoj, darome klaidą. Egistencinė amžinybė yra matuojama ne laiko nesibaigimu, bet begaline būties vidaus įtampa.

Trumpai reziumuodami "Jobo Dramos" autoriaus egzistencijos sampratą, galime išreikšti, kad "Dievo jieškojimas yra egzistencijos sąmonės aktas" (240 p.). Tokia yra žmogaus buvimo prasmė ir tik tąja prasme egzistencija laikosi. "Religiniame akte sutiktas Dievas iš tikro yra šaltinis, iš kurio mes tekame sava būtimi" (194 p.). Taip. Mes tekame savo būtimi, kurią A. Maceina vadina egzistencija. Bet tokia egzistencijos samprata yra perdaug siaura, nes jos sąrangą sudaro tik Dievo gracinis valios veikimas ir žmogaus proto valios sąveika. Iš tos sąrangos turinio yra išbraukta visas Dievo valios kreacinis ir providencinis veikimas. Trumpai sakant, istorinė egzistencijos sąvokos sąranga iš filosofinės plotmės Heideggerio buvo redukuota tik į antropologinę sąvoką, o toliau A. Maceinos perkelta į asketikos sritį. Galėjo Heidegge-ris surasti kultūros filosofijoje sąvokų žmogaus antropologinei būsenai pavaizduoti, o Maceina galėjo parinkti iš teologijos atitinkamų terminų Dievo žmogaus santykiui išreikšti.
 ---------
1) mensura durationis est rei existentis, ut existens  est,
prout concernit existentiam. (RP. 2d. 2q. ln. 2)

2) Ox. 2 d. 2 q. 3 n. 4
3) Ox. 2 d. 2 q. 2 n. 11
1) Qul. 2. 6 n. 15
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai