Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBOS MOKSLAS IR MŪSŲ BENDRINĖ KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. DAMBRIŪNAS   

Tarp kalbos mokslo ir bendrinės, kasdien vartojamos kalbos esama panašaus santykio, kaip tarp technikos, medicinos mokslo ir tų mokslų praktiško panaudojimo kasdieniame gyvenime. Kiekviena literatūrine arba bendresniu žodžiu vadinama bendrinė kalba yra normuojamoji kalba. Kiekvienai normai pagrįsti reikia principų. Praktinės kalbos ugdymo darbui tų principų kaip tik ir tenka j ieškotis kalbos moksle. Suprantama, kad kalbiniai principai nėra kalbininkų protinės spekuliacijos padaras. Jie yra pačios kalbos gyvenimo stebėjimo bei tyrinėjimo išdava. Vadinas, pirmesnė yra pati gyvoji kalba, o dėsniai sudaromi pasiremiant jos faktais. Nors šie dėsniai neturi tokio visuotinumo pobūdžio kaip gamtos dėsniai, vis dėlto, reguliuojant bei normuojant bendrinės kalbos gyvenimą, jie yra gana instruktyvūs. Tiek kalbos istorijos, tiek jos struktūros dėsnių tyrimas leidžia pasidaryti kai kurių išvadų ir praktiniam bendrinės kalbos reikalui.

1.   Istorinė kalbotyra

Dabartinio kalbotyros mokslo amžius nėra ilgas. Jo gimimo data gerai žinoma — tai 19 amžiaus pirmasis ketvirtis. Per pirmąjį savo gyvenimo šimtmetį kalbotyra domėjosi daugiausia kalbos gyvenimo praeitimi, jos istorija. O kadangi domėtasi ne viena kuria kalba, bet visomis pasaulio kalbomis ir tyrinėta lyginant vienos kalbos faktus su kitos kalbos faktais, vieną kalbų grupę su kita kalbų grupe, tai šis mokslas vadinamas dar lyginamuoju kalbų mokslu arba lyginamąja kalbotyra.

Kaip minėta, kalbotyros mokslo domėtasi daugiausia istorine kalbos gyvenimo raida. Dabarties faktai kalbininkui buvo įdomūs tik kaip paskutinis tos raidos tarpsnis. Dėl to ir žymiausi pirmojo istorinės kalbotyros šimtmečio pionieriai yra kalbininkai istorikai. Užtenka paminėti tokias figūras, kaip Boppas, Schleicheris, ar vėlesnio laikotarpio šulus, kaip Brugmannas, Delbruckas, Osthoffas, Leskienas, Meillet, mūsų Būga, latvių Endzelynas ir kiti. Kaip politinio gyvenimo istorikas neturi ką veikti su dabarties faktais, taip, suprantama, ir kalbininką istoriką kalbos dabarties faktai nelabai tedomina. Ypač literatūrinė ar bendrinė kalba mažai tesidomėta, ją paliekant kalbininkams praktikams — norminių gramatikų bei žodynų sudarinėtojams. Literatūrinė kalba net nelaikyta tikra, natūralia kalba. Ji lyginta su girioje išrautu ir sode pasodintu medžiu, kuris čia žmogaus prižiūrimas, atseit jau auga "dirbtinai", nebenatūraliai. Tikruoju gi kalbos mokslu tenorėta laikyti kalbos istoriją. Tos krypties kalbininkų pažiūras išdėstė žymus jų atstovas vokiečių kalbininkas H. Paulis savo knygoje "Prinzipien der Sprachgeschichte" (1920), kur aiškiai pabrėžia, kad kalbos mokslas yra kalbos istorija (Sprachwissenschaft ist Sprachgeschichte) ir kitokio kaip istorinio kalbos mokslo nepripažįsta.

2.   Nauja kalbotyros kryptis

Paulis buvo betgi vienas iš tos išimtinai istorinės kalbotyros mohikanų. Pamažu pradėjo aiškėti, kad kalbą galima tyrinėti ne tik istoriškai, sekant jos raidą iki seniausių prokalbės laikų, bet kad ir dabarties faktai yra lvgiai svarbus kalbos mokslo objektas, bent nemažiau svarbus, negu žodžių analizės, daugiau ar mažiau hipotetinės žodžių etimologijos ar prokalbinių formų rekonstrukcijos. Įsitikinta, kad panašiai kaip filosofijoj, ir kalbotyros moksle galima tarti žodį ne tik apie kalbos istoriją, bet ir apie kalbos sistemą, ir kad gali būti lyginamos ne tik istorines, bet ir gyvų kalbų formos, jų funkcines reikšmes bei pačios kalbų struktūros. Ir tai yra nauja, įdomi ir svarbi kalbotyros sritis (Mathesius). Kilo tam tikra reakcija prieš vienašališkumą kalbos moksle. Pradėta kalbėti net apie kalbos mokslo krizę. Istorinei kalbotyrai imta prikaišioti, kad ji puikiai savo uždavinį atliko, smulkiausiai išanalizuodama žodžio sudėtį, bet ji nepasakė, kas iš tikrųjų kalba yra.

Vienas žymesnių tokios naujos krypties pradininkų buvo šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Saussure. Savo knygoje "Cours de linguistique générale" (1916) jis plačiai kalba apie statinę ir evoliucinę arba sinchroninę ir diachroninę kalbotyrą. Tiksliau kalbant, yra tai du to paties mokslo objekto aspektai. Statinei arba sinchroninei kalbotyrai rūpi dabartinis kalbos stovis, nes "kalba yra sistema, kurios visos dalys gali ir turi būti tiriamos jų dabarties santykyje" (124 p.). Tuo tarpu evoliucinei arba diachroninei kalbotyrai rūpi istoriniai kalbos pasikeitimai. Kadangi tai yra visai skirtingi dalykai, tai pagal de Saussure negalima apie abu juos kalbėti iš karto. F. de Saussure pastebi, kad prieš gimstant lyginamajai kalbotyrai tebuvo žinoma tik sinchroninė kalbotyra. Lyginamoji 19 a. kalbotyra yra naujas kalbos mokslo laimėjimas. Tačiau nei viena, nei kita atskirai neapima viso kalbos mokslo (119 p.).

Šis dviejų kalbotyros aspektų iškėlimas ir skirtingų principinių problemų bei metodų pabrėžimas buvo labai svarbus dalykas. Po pirmojo pasaulinio karo Pragoj gimė nauja kalbotyros kryptis, vadinamoji fonologine mokykla, kuriai svarbiausiu akstinu kaip tik ir buvo de Saussure minėta knyga. Joje, kalbėdamas apie sinchroninę kalbotyrą, autorius pabrėžė, kad kalba yra ženklų sistema (Zeichensystem). Šią mintį plačiau išvystė rusų kalbininkai emigrantai (Trubeckoj, Jakobson, Karcevskij) pirmame kalbininkų kongrese Hagoj 1928 metais ir iš karto rado didelį pritarimą. Pradėta vis daugiau ir daugiau domėtis gyvąja kalba, jos faktų vidaus santykiais bei sąryšiais. O tai ir yra ne kas kita, kaip kalbos struktūra. "Dieser innere Zusammen-hang der Sprache heisst Struktur, und durch die Erkenntnis der Struktur erkennt man die Sprache, die jetzt als System aufzufassen ist" (E. Seidel).

Šias mintis toliau vystė Pragos lingvistų ratelis, kuriam vadovavo jau minėtas kalbininkas kunigaikštis Trubeckoj. Jie leido ir žurnalą "Travaux du cercle linguistique de Prague". Tais klausimais rašyta nemaža ir kitų kraštų lingvistikos bei filosofijos žurnaluose — skandinavų, prancūzų, Amerikos ir kitur.. Paminėtini tokie vardai, kaip Broendal, K. Buehler (Sprachtheo-rie), Bloomfield, Hjelmslev, Morris (Foundation of the theory of signs), Weisgerber ir daug kitų.

Be susidomėjimo kalbos struktūra, pradėta vis daugiau ir daugiau domėtis jos funkcija arba funkcijomis, kurių skiriamos kelios pagrindinės: a. komunikatyvinė (susižinojimo kalba), b. specialinė praktinė (specialių sričių kalba), c. specialinė teoretinė (mokslo kalba) ir d. estetinė (grožinės literatūros kalba). Primityvios, liaudinės kalbos pagrindinė funkcija yra komunikatyvinė. Tuo tarpu kultūrinės kalbos būdinga žymė yra jos funkcingumas, tai yra, jos funkcijų arba uždavinių įvairybė.

Žodžiu, pastaraisiais laikais daugelio kalbininkų dėmesys nukreiptas į sinchroninę kalbotyrą, į kalbos struktūrines bei funkcines problemas (funktionelle und strukturelle Betrachtungsweise). Nepaneigiama, žinoma, nė istorinė kalbotyra ar jos reikšmė. Abi jos viena kitą papildo ir sudaro vieną kalbos mokslo objektą. Žymus kalbininkas istorikas Eduardas Hermannas tuo klausimu rašo: "Kalbotyros mokslas negali apseiti nei be vienos, nei be kitos (sinchroninės ir diachroninės kalbotyros L. D.); abi jos turi viena kitą papildyti. Čia aš ir matau galutinį kalbotyros krizės išsprendimą" (Die altgriechischen Tempora..., Goettingen 1943). Panašių minčių yra reiškę ir kiti kalbininkai. 1)

Be grynų kalbininkų, kalbinėmis ar su kalba susijusiomis problemomis kaskart daugiau domimasi ir filosofų bei psichologų. Filosofai, galima sakyti, kaip tik sėkmingiausiai ir sprendė principines kalbos problemas. Jų išvadomis vėliau pasinaudodavo gryni kalbininkai analitikai. Šalia H. Paulio knygos "Prizipien der Sprachgeschichte" atsirado garsaus filosofo ir psichologo W. Wundto replika "Sprachgeschichte und Sprachphilosophie". Žinomas ir to paties Wundto didelis dviejų storų tomų veikalas "Die Sprache". Juo toliau, juo kalbos filosofų radosi daugiau. Paminėtini Husserl (Mėditations Carthėsiennes), Cassirer (Philosophie der symbolischen Formen), K. Buehler (Sprachtheorie), Stemel, A. Dauzat, Hoenigswald, Fr. Kainz ir daug kitų autorių, o taip pat daugybė medžiagos įvairiuose žurnaluose. Mes patys, be prof. Šalkauskio darbų terminologijos srity, čia daugiau kaip ir nieko neturime.

3.   Mūsų kalbotyriniai darbai ir tolimesni uždaviniai

Suprantama, kad ir lietuviai kalbininkai tegalėjo eiti tuo pačiu tradiciniu, užsienio kalbininkų pramintu keliu. Visų mūsų kalbininkų mokslininkų pagrindiniai darbai yra irgi istoriniai arba dialektologiniai. Turiu galvoj Baranauską, Jaunių, Būgą, Būtėną, Skardžių, Salį ir
 
-----------
1) Plg. W. v. Wartburg: Ihre (der Sprachwissenschaft) Zukunft liegt in der Verbindung der neuen, strukturell-funktionellen Forschungsrichtung-, mit den Perspektiven und Erkenntnissen, die sich aus der historischen Forschung ergeben (Melanges de linguistique offerts a Charles Bally 10, Geneve 1939).

Adomas Galdikas    Malda

Joniką. Negalima, žinoma, sakyti, kad jie būtų visai nesidomėję ir mūsų dabarties rašomosios kalbos problemomis. Nemaža jų pasitarnauta ir šioje srityje. Vis dėlto ši jų pagalba buvo daugiau proginė, ekspromtinė, gyvenimo praktikai verčiant duoti atsakymą į vieną ar kitą iškeltą klausimą. Mokslinių studijų tiek apskritai sinchroninės kalbotyros, tiek bendrinės kalbos temomis mums dar labai trūksta.
Tiesa, mes turėjome dar J. Jablonskį (Rygiškių Joną) ir tebeturime J. Balčikonį, kuriuos galima vadinti kalbininkais praktikais. Jų nuopelnai, ypač Jablonskio, mūsų bendrinės kalbos ugdymo darbe yra neginčijami. Bet ir jie teoretinių rašomosios kalbos problemų nesprendė, pasitenkindami vadovėliais ir bendrų ugdomojo darbo gairių nužymėjimu. Tuo tarpu mūsų kalbos tyrimas jos struktūros bei sistemos požiūriu yra labai reikalingas. Iki šiol tos rūšies platesnių tyrinėjimų stigdami, turėjome tenkintis vadovėliniu mokslu, kuris, aišku, yra gana trūktinas ir į daugelį klausimų neturi atsakymo. Pvz. mūsų veiksmažodžių laikų sistema, įvairių veiksmažodžių formų funkcijos, veiksmažodžių veikslai, aspektai ir daug kitų klausimų plačiau dar nėra liesta.

Antra vertus, sinchroninės kalbotyros studijos reikalingos ne vien jų pačių dėliai. Jos padėtų spręsti ir daugelį mūsų bendrinės rašomosios kalbos klausimų. Savo ruožtu pati mūsų bendrinė kalba, jos susidarymas yra ir pačiam kalbotyros mokslui įdomi problema. Pirmas, berods, tai yra iškėlęs vokiečių kalbininkas Eduardas Hermanas dar 1929 metais savo brošiūra "Die litauische Gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft". Mes patys, deja, dar nesuspėjom to klausimo plačiau patyrinėti. Taigi turime dvi mūsų mažai dar paliestas sritis — sinchroninės kalbotyros apskritai ir bendrinės rašomosios kalbos problemų sritį specialiai. Šios pastarosios kelis klausimus ir norime toliau iškelti.

4.   Teoretikų nuomonės bendrinės kalbos klausimu

Kaip apskritai kalbos, taip ir bendrinės rašomosios kalbos problemos galima skirti dvi puses — istorinę ir principinę. Žymiausi mūsų kalbos istorijos darbai yra atlikti dr. Petro Joniko. Tačiau paskutiniojo, aktyviausiojo mūsų rašomosios kalbos kūrimosi periodo tyrinėjimų mums dar trūksta. Čia tektų išsiaiškinti atskirų rašytojų įnašą rašomajai kalbai, pvz. Valančiaus, Daukanto, Baranausko, Jablonskio, o taip pat ir atskirų laikraščių bei laikotarpių reikšmę, pvz. "Aušros", "Varpo". Istorinės studijos duotų labai pamokančios medžiagos principiniams svarstymams.

Kalbant apie principinius nusistatymus, kuriais sąmoningai ar mažiau sąmoningai buvo remiamasi mūsų rašomosios kalbos ugdymo darbe, galima skirti dvi pagrindines pažiūras arba tendencijas. Viena stengėsi, kad rašomoji kalba kuo mažiausiai tesiskirtų nuo liaudinės kalbos, kaip savo pagrindo, kita ne tiek savo nuomonės formulavimu, kiek konkrečia praktika kalbėjo, kad liaudinės kalbos rėmuose bendrinė rašomoji kalba išsitekti negali. Šios dvi pažiūros nėra diametraliai viena kitai priešingos. Iš dalies jos sutampa, bet tik iš dalies. Šiaipjau nesutarimų ir skirtingų nuomonių bendrinės kalbos klausimu buvo visą laiką. Tą nuomonių nevienodumą bent iš dalies galima aiškinti tuo, kad mes neturime moksliškų studijų bendrinės kalbos klausimu. Teko tad pasitenkinti tik nuomonėmis, kurios retkarčiais buvo reiškiamos spaudoj dažnai poleminio ar publicistinio pobūdžio straipsniais.

Nesiekiant tolimesnės praeities kaip šio amžiaus pradžią, reikia pirmiausia paminėti Jablonskį, savo 1901 metų gramatikos prakalboj prabilusį rašomosios kalbos klausimu. Jo pastabos yra labai trumpos: rašomoji kalba remiasi liaudine (žmonių) kalba, kurios viena (vakariečių aukštaičių) tarmė eina pagrindu, o iš kitų tarmių imama reikalingos papildomos medžiagos.

Ši prakalba buvo svarbi tuo, kad aiškiai pasakė, kas tuomet dar nevisiems buvo aišku: rašomoji kalba gali remtis viena kuria tarme, ne visomis iš karto. Tačiau ir kitos tarmės nėra atmetamos — kiek ir kur reikia, naudojamasi ir jų medžiaga. Tuo pritarta "Aušros", "Varpo" ir kitų anksčiau pasirinktam keliui.

Tačiau šiuo tarminio pagrindo rašomai kalbai pripažinimu dar visai nieko nebuvo pasakyta, kaip ta rašomoji kalba turės būti kuriama ir kaip ji atrodys. Didžiausias Jablonskio nuopelnas buvo tas, kad rašomąją kalbą jis įstatė į tikras, lietuviškas vėžes ir apsaugojo ją nuo svetimų įtakų jos pirmos jaunystės metais. Norėdamas išlaikyti jos gryną lietuviškumą, Jablonskis tikėjosi, kad šis tikslas bus pasiektas, rašomajai kalbai kuo mažiausiai nutolstant nuo kaimo žmonių kalbos. Dėl to kiek begalėdamas tuos nukrypimus taisė. Tačiau tas "žmonių kalbos" mastas dažnai būdavo per siauras, ir dėl to geras trečdalis Jablonskio draustųjų dalykų rašomoj kalboj išliko. Vietomis ir pats Jablonskis yra nutolęs nuo liaudinio kelio. Šiandien daugelis nei nežino, kad tokie populiarūs žodžiai, kaip esybė, ištvermė, išvaizda, keliauninkas, kitatautis, nuosavybė, padėtis, stovis, prokalbė, protėvis, skriauda, svetingas, asmeniškai, vystytis, mokytojauti, sekantis, vienbalsiai, Suvalkija, Vilnija ir kiti Jablonskio buvo draudžiami kaip netaisyklingi. Kraštutinio purizmo dokumentu tenka laikyti Pr. Meškausko brošiūrą "Laikraštinės kalbos trūkumai", pasirodžiusią 1932 ar 33 metais. Tinkamai į ją reagavo savo recenzijose P. Jonikas "Židiny" ir E. Viskanta "Vaire".

Daugiau ar mažiau Jablonskiu pasekė ir kiti kalbininkai. Jo pažiūros atgarsio rado ir "Lietuvių Kalbos Vadove" (1950). Čia vis dar tebe-sinaudojama sena, nelabai tikslia jablonskine terminologija: kaimiečių, liaudies kalba vadinama žmonių kalba, gyvąja kalba, natūraline gyvąja kalba, tarytum neliaudinė (rašomoji) kalba būtų nebe žmonių, negyva ir nenatūralinė kalba. Daug kartų pabrėžiama, kad bendrine kalba turi remtis "žmonių" kalba. Net kalbos grožis, ekspresyvumas siejamas su liaudine kalba. Esą viso to "mes geriausiai galime pasiekti, tik grįsdami bendrinę kalbą gyvosios kalbos įgūdžiais bei polinkiais" (37 p.). "Vadove" pasisakoma, kad bendrine kalba vis dėlto "nesutoly-ginama" su liaudine kalba ir "nepaverčiama" liaudinės kalbos kopija, bet tik šios pastarosios polinkiais toliau dorojama, pritaikant "naujai iškylantiems kultūros bei civilizacijos reikalavimams" (37 p.).

Tiek Jablonskio laikais, tiek iš dalies vėliau, tiek ir "Vadove" iš bendrų posakių plotmės neišeinama. Kaip bendrinė kalba praktiškai "pritaikoma" kultūros bei civilizacijos reikalams, iš "Vadovo" nematyti. Jame kalbama apie bendrinėje kalboje vartojamus tarptautinius žodžius ir apie reikalingų naujadarų darybą. Bet tai tėra tik viena kalbos sritis — žodynas. Ar bendrinė kalba nuo liaudinės tesiskiria savo žodynu, ar ir dar kai kuo, nepasakyta.

5.   Praktikų kelias

Kadangi teoretikų bendro pobūdžio sakiniai (pvz. bendrinė kalba turi būti gryna, taisyklinga, įmanoma, žmoniška, lietuviška) nedaug ką praktikui tedavė, tai šiam pastarajam dažnai teko pačiam spręsti atskirus konkrečius klausimus. Ir šie sprendimai nevisada sutapo su teoretikų nuomonėmis.
Kalbant apie kalbos grynumą, paprastai tekalbama apie žodyną, t. y. svetimybių bei tarptautinių žodžių reikalingumą ar nereikalingumą. Bet tai nėra vienintelė sritis, kurioje su svetima įtaka susiduriame. Turiu galvoj dar reikšmės vertinius bei svetimą (tarptautinę) frazeologiją. Nesunku pastebėsi, kad juo aukščiau kilsime nuo kasdieninės kalbos į grynai abstraktinę mokslo kalbos sritį, juo daugiau rasime bendrų įvairioms kalboms reiškimosi formų. Daug žodžių mes vartojame "lietuviškai", kai vartojame juos konkrečia, tiesiogine reikšme. Bet kai imame tuos pačius žodžius vartoti abstraktine arba figūrine reikšme, mes juos vartojame daugiau ar mažiau pagal svetimus pavyzdžius. Tuo būdu, kaip ir visose kalbose, ir mūsų rašomoje kalboje atsirado sekanti diena (ne vien šuo seka), išsivystė pramonė (ne vien vaikas išsivysto), svarstė klausimą (ne vien miltus svarsto) ir daug kitų tos rūšies tarptautinių posakių. Plg. dar kelti klausimą (to raise a question, die Frage erheben, podniat vopros), nutraukti santykius (to break the relations, die Beziehungen abbrechen, zer-wač stosunki, sorvat otnošenije), dėti pastangas
(to make efforts, prilagat usilija, pokladač sta-rania), įtempti jėgas (die Kraefte spannen), įtempti santykiai (to strain the relations, na-pręžač stosunki) ir šimtai panašių kitų. Tai yra nemažiau aktuali ir svarbi problema, kaip ir tarptautinių žodžių klausimas. Pagaliau tai yra ne vien mūsų kalbos problema. Pas mus, deja, šis klausimas rimto dėmesio nesusilaukė. Kalbininkų, besiremiančių savo apriorine tuo klausimu nuomone, tokie reiškiniai dažniausiai buvo smerkiami. O gyvenimas nuėjo savo keliu.

Kalbant toliau apie naujoves, reikia pažymėti sekantį svarbų faktą. Pasisavinę tarptautinės kultūros turtus, be svetimų tarptautinių žodžių, mes susikūrėme eilę savų naujų terminų naujoms kultūrinio gyvenimo bei mokslo sąvokoms žymėti. Darybiškai šie žodžiai yra savi, bet speciali jų reikšme jiems suteikta dažnai pagal atitinkamus kitų kalbų žodžius. Tokie terminai yra pvz. esybė, esmė, būtis, padėtis, išeitis, stovis, pažanga, atsakomybė, nepriklausomybė, galimybė ir kt. Įgijus šiems žodžiams specialios reikšmes, kurios jie neturėjo liaudinėj kalboj, imta juos vartoti tokiuose žodžių junginiuose, posakiuose bei sakiniuose, kurie nebuvo žinomi liaudinei kalbai. Pvz. padėtis be išeities, atgavom nepriklausomybę, nesiima atsakomybės, nėra galimybes ir p. Kai pasiskolinom svetimą progresą, tai turėjom rasti ir jo vartojimo būdą mūsų kalboje. Galbūt dėl to, kad kitose kalbose jis sakomas su veiksmažodžiu daryti, ėmėm ir mes sakyti daro progresą, o pagal tai ir daro pažangą ir kt. Panašiai kaip ir su kitais kultūros skoliniais kartu pasisaviname ir jų vartojimo būdą.

Toliau čia priskirtini tokie posakiai kaip daro: įspūdžio, įtakos, išvadas, priekaištus, išradimus, spaudimą, bandymą, pranešimą .. .; gavo, turėjo: leidimą, sutikimą, įsakymą, pasitikėjimą, pasikalbėjimą ... ; stato klausimą, reikalavimą, reiškia pageidavimą, pasigailėjimą, nepasitikėjimą, rengia minėjimą, kelia susipratimą, ruošia pasilinksminimą ir daug kitų. 2) Jablonskio laikais ir dar po jo kai kurių kalbininkų su panašiais posakiais buvo kovojama, pasiremaint liaudiniais "polinkiais bei įgūdžiais". Liaudis nesakanti daro pjovimą, arimą vietoj pjauna, aria, vadinas, negalima esą sakyti ir daro pranešimą, išradimą ir p. 1935 m. "Židiny" (Nr. 8-9) Pr. Skardžius dar griežčiausiai pasisako prieš turėjom pasikalbėjimą, pasivaikščiojimą ir panašius posakius. Panašių dalykų yra ir liaudinėj ar tó paties Jablonskio kalboj, tik, žinoma, nedaug. Kai bendrinėje kalboje jų atsirado daugiau, ta naujenybe labiau krito į akis, ir liaudinių polinkių pagrindu pradėta ją smerkti, tik kažin ar pagalvojus, kad kultūrine kalba gali turėti ir savų, skirtingų polinkių.
Pagaliau ta pačia liaudine kalba besire-miant,  buvo priešinamasi ir tokiems lietuviš-
------------
2) šį klausimą pirmas, berods, kėle L. Dambrauskas dar 1934 m. "Gimtoje Kalboje", 3-4 sąs


ADOMAS   GALDIKAS     MEDŽIŲ MOTYVAS  (ALIEJUS)

kiems žodžiams, kaip mokytojauti, valdininkauti, žmonija, studentija, darbininkija, Suvalkija, Vilnija ir kt., nors šiems žodžiams atsirasti nereikėjo nė svetimų pavyzdžių. Tai yra paprasčiausi analoginiai dariniai. Tuo tarpu analogija pas mus buvo suprantama labai siaurai, nors ji yra elementarus ir visuotinis kalbos kitimo dėsnis. 3)
--------
3)  ) Plg. F. de Saussure: L'analogie est un fait absolument gênerai, qui appartient au fonctionnement normal de la langue (Cours de linguistique générale 241).

6.   Naujų pažiūrų formavimasis

Jau minėta, kad skirtingų pažiūrų viena priežasčių buvo ta, kad neturėjome ir iki šiol dar neturime aiškių rašomosios kalbos klausimu principų, paremtų mokslinėmis to klausimo studijomis. Mūsų kalbininkai, būdami kalbos istorikai^ daugiausia buvo nukreipę savo žvilgsnį į kalbos praeitį. Tos praeities meilė atsispindi net ir praktiniame "L. K. Vadove", kur bendrinei kalbai teikiami tokie archainiai žodžiai kaip pekus (galvijas), večas (senas), negyvėlis ašva (arklys), net kryžium pažymėtas, ir kt. Dabarties autentiška kalba laikoma "gyvoji žmonių kalba". Iš praeities ir liaudinės kalbos faktų sudarytos taisyklės buvo laikomos galiojančiomis ir pakankamomis visai dabarties kultūrinei rašomajai kalbai. Kiekvienu atveju, bet kuriam naujam klausimui iškilus, visada buvo klausiama, ar jį pateisina kalbos istorija, ar jis pateisinamas "gyvosios" žmonių kalbos faktais.

Pamažu betgi pradėjo aiškėti tokių tradicinių pažiūrų vienašališkumas. Jau 1936 m. "Gimtosios Kalbos" 4 sąs. pasakyta: "Lig šiol mes bendrinės kalbos kultūros darbe daugiausia esame vadovavęsi J. Jablonskio 1901 m. 'Lietuviškos kalbos gramatikos' prakalboje išdėstyta programa. Bet dabar, gyvenimo reikalams didėjant, vis mažiau ir mažiau begalime tenkintis tuo, ko visai užteko prieš 35 metus.

Dabar dėl daugelio dalykų, vartojamų ir vartotinų bendrinėje kalboje, tenka aiškiau ir griežčiau nusispręsti". Taip pasakyta Lietuvių Kalbos Draugijos vardu. Ir pasakyta aiškiai: jablonskinės programos nebepakanka. 4)

Toliau pradėjo aiškėti ir kiti dalykai, būtent, kad bendrinės kalbos normos kriterijų nebegalima laikyti vien liaudinės kalbos, bet kad toks kriterijas greičiau yra pati bendrinė kalba. Tai irgi aiškiai pasakyta Lietuvių Kalbos Draugijos vardu: "Bendrinės kalbos kriterijas yra dabartine jos vartosena" (G. K. 1936, 4 sąs.). Vadinas, pasisakoma, kad bendrinės kalbos nebegalima normuoti vien liaudinės kalbos taisyklėmis, kad negalima jos grįsti vien tik liaudiniais "polinkiais bei įgūdžiais", kaip to dabar dar pageidauja "L. K. Vadovas". Aukščiau pateikti praktinio bendrinės kalbos gyvenimo pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad bendrinė kalba turi ir savo skirtingų polinkių bei įgūdžių, kurių neturi liaudinė kalba. Panašiai galvojančių kalbininkų esama ir šiandien. P. Jonikas sako: "Bendrinė rašomoji kalba yra kultūrinė kalba, turinti savus uždavinius, skirtingus nuo liaudinės kalbos, ir tam privalanti atitinkamų kalbinių priemonių, skirtingų nuo liaudinių ("Literatūra", metraštis, 1950, 122 5). ) Apie bendrinės kalbos specialius uždavinius ir apie specialias tam priemones kalbama šiandien ir apskritai kalbotyros moksle. Iškeliama funkcinė rašomosios kalbos struktūra bei funkcinė jos diferencija, kurią ypač užakcentavo Pragos lingvistų mokykla. Intelektuali-zacija, automatizacija bei aktualizacija yra tie reiškiniai, kuriais rašomoji kalba kaip tik ir skiriasi nuo liaudinės kalbos." 6)

7.   Normų šaltiniai bei kriterijai

Bendrinė kalba nuo liaudinės skiriasi tuo, kad ji yra aukštesnė, sudėtingesnė. Jieškant konkrečių palyginimų, galima būtų sakyti, kad liaudinė kalba yra vieno aukšto pastatas, o bendrinė dviejų. Iš to matyti, kad šios dvi kalbos savo didžiąja,  svarbiąja dalimi sutampa.    Bendrinė kalba apima visą liaudinį pagrindą, bet ji apima ir dar vieną svarbią dalį, kurios nežino liaudinė kalba. Trumpai kalbant,
---------
 4) Pr. Skardžiaus pareiškimą 1951 m. Draugo 47 nr., kad "ši jo (Jablonskio) programa ne tik lig šiol nëra pasenusi, bet kaip kelrodis dar ilgai ilgai rodys kelią visiems . . . ", reikia laikyti daugiau poleminio įkarščio padiktuota.
5) Žr. dar mano str. "Del prieveiksmių ekonominiai, moraliniai vartotinumo ar nevartotinumo", Draugas 1951, 29 nr.
6)  Žr. B. Havranek, Zum Problem der Norm in der heutigen Sprachwissenschaft und Sprachkultur (Actes du Quatrième congres international de linguistes. Copenhague 1938); P. Jonikas, Mūsų bendrines rašomosios kalbos kultūros problema, židinys 1937, Nr. 12.

bendrinę kalbą sudaro liaudinis pagrindas plius naujas antstatas. Suprantama, kad tarp šių dviejų sričių negali būti aiškios, griežtos ribos. Laikui bėgant, liaudies kultūrai kylant, liaudinės ir bendrinės kalbos skirtumas dar labiau mažės. Tačiau šiuo metu, kalbant apie bendrinės kalbos normų šaltinius bei kriterijus, šiuos du dalykus tenka skirti.
Kai sakoma, kad bendrinė kalba turi remtis liaudine kalba, kad šios pastarosios polinkiais ji turi būti formuojama, tai toks pageidavimas yra teisingas, kiek jis liečia tą bendrinės kalbos pagrindą. Juk bendrinė kalba savo fonetika, morfologinėmis lytimis, iš dalies sintakse nuo liaudinės nesiskiria. Tačiau pritaikinti šį pageidavimą tai antrai bendrinės kalbos sričiai, tam minėtam anstatui, tėra galima tik iki tam tikrų ribų, bet ne visais atvejais. Čia bendrinė kalba savo žodynu, frazeologija ir sintakse daugiau ar mažiau skiriasi. Ir kadangi čia yra ta nauja kalbos sritis, tai čia kuriami nauji įpročiai, kuriems modelio liaudinėj kalboj gali ir nebūti. Štai kodėl Lietuvių Kalbos Draugijos buvo seniai suprasta ir paskelbta, kad bendrinės kalbos kriterijas yra dabartinė jos vartosena. Vadinasi, normų šaltinis nėra liaudinė kalba, bent ne ji viena, bet ir bendrinė rašomoji kalba. Minėtame straipsny P. Jonikas rašo: "Rašomosios kalbos susidarytoji vartosena, o ne liaudinė, yra tikrasis rašomosios kalbos normos šaltinis" ("Židinys", 1937, Nr. 12, 533).
Tuo pasakyta labai daug, būtent pripažįstama, kad bendrinėje kalboje gali būti kai ko, ko nėra liaudinėje kalboje. Tuo pripažįstama, kad bendrinės kalbos vartotojai irgi gali būti kalbos kūrėjai. Tuo atsisakoma senos, liaudį apoteo-zuojančios pažiūros, kad tik kaimiečiai, liaudis kuria kalbą ir kad tik jos kalba yra tikra, autentiška, lietuviška. Tai buvo kraštutinė pažiūra, kaip lygiai kraštutinė yra ir kita pažiūra, kad tik rašytojai (= grožinės literatūros kūrėjai) kuria kalbą. 7) Vargu gali būti šiandien abejojama, kad kalbą kuria ne viena kuri tautos dalis, vienas jos luomas, bet visa tauta, visi jos luomai. Kaimietis yra liaudinės kalbos kūrybos dalyvis, kai bendrinės rašomosios kalbos kūrėja yra šviesuomenė, ypač aktyviausia, kūrybiškiausią jo dalis. Rašomoji kalba yra diferencijuota. Grožinės literatūros kalbą be abejo kuria rašytojai literatai, bet specialybinę kalbą kuria atitinkamų sričių specialistai — teisininkai teisės kalbą, filosofai filosofijos kalbą, žurnalistai laikraštinę kalbą ir t.t. Be abejo, šių kalbų negalima griežtai viena nuo kitos skirti, jos visos daro viena kitai įtakos, bet vis dėlto negalima nepripažinti atskirų specialių sričių rašytojų indėlio bendros rašomosios kalbos kūrybon. Kuria visi, kas tik kalba, kaip lygiai kuria ir visi tie, kurie rašo, nors ir ne visų
--------
7) žr. J. Aistis. Kalbos kultūra, "Draugas" 1951 m. nr. 5.

kūryba yra vienodai naši ir reikšminga. Negalima todėl tos kūrybingumo galios nepripažinti ne kalbininkams, kaip tai daro minėtame straipsnyje J. Aistis sakydamas, kad "jų paskirtis tėra tik konstatuoti gerą ar blogą kalbos vartojimą". Aišku, kad ir kalbininkas ir kaipo kalbinės bendruomenės narys, ir kaipo savo srities specialistas gali reikštis kūrybiškai kalbos srityje.

Kalbant apie normų kriterijus, pirmiausia nurodomas kalbos grynumas ir taisyklingumas. Visi sutinka, kad ten, kur lengvai galime išsiversti sava medžiaga, nėra reikalo naudotis svetima. Bet klausimas, kur galime, o kur negalime, kur svetima medžiaga nėra būtina, o kur būtina, nėra Vienodai sprendžiamas. Objektyvios grynumo ribos nustatyti negalima. Tai iš dalies priklauso ir nuo rašto pobūdžio. Pvz. beletristikos kalboj tarptautinių žodžių bus daug mažiau, negu bet kurios mokslo srities kalboj. Kalbant apie svetimo elemento neišvengiamumą, nebūtinai reikia turėti galvoj tik žodyno svetimybes. Tokia pat teise kartais tenka pasinaudoti pvz. reikšmės vertiniais, svetima frazeologija ir kt.

Nevienodai suprantamas ir taisyklingumas. Kuo remiantis sudaromos taisyklės? Paprastai iškeliamas demokratinis daugumos principas: taisyklė sudaroma iš faktų, kuriuos vartoja dauguma. Čia dažnai kalbama apie būdinguosius polinkius, kurie ir yra ne kas kita, kaip daugelio žmonių įprastas, dažnas kurių nors kalbos darinių vartojimas. Tačiau ryšium su tuo reikia turėti galvoj du svarbius dalykus: apie kurios kalbos polinkius kalbama — liaudinės kalbos ar bendrinės ir, antra, apie kurios rūšies polinkius kalbama — faktų vartojimo dažnėjimo ar retėjimo kryptimi?

Kalbant apie pirmąjį dalyką, reikia pastebėti, kad liaudinės ir bendrinės kalbos polinkiai ne visada sutampa. Bendrinė kalba gali turėti tokių polinkių, kurių liaudinėj kalboj nėra arba kurie ten reiškiasi labai nežymiai. Taip pvz. būdvardžių su priesaga -inis dažnesnis vartojimas bendrinėje kalboje (karinis laivas vietoj kariškas laivas) reikia laikyti tik jos polinkiu. Taip pat prieveiksmiai su galūne -iniai (dvasiniai, moraliniai) arba vadinamoji nominalizaci-ja (turėjo pasikalbėjimą, rengia pasilinksminimą, reiškia pageidavimą) irgi reikia laikyti bendrinės rašomosios kalbos polinkiu. 8) Jų be abejo yra ir daugiau. Visų tos rūšies darinių randame ir liaudinėj kalboj, bet ten jie palyginti reti, nežymūs, tuo tarpu bendrinėj kalboj įprasti, dažni. Ir tai visai suprantama. Bendrinę kalbą sudaro liaudinis pagrindas ir naujas minėtas antstatas, kuriame ir pasireiškia tie nauji specifiniai rašomosios kalbos polinkiai. Todėl tenka laikyti grynu nesusipratimu reikalavimą, kad bendrinės kalbos polinkiai visada atitiktų liaudinius polinkius arba kad bendrinės kalbos polinkiai gali būti pateisinami tik liaudiniais polinkiais. Kad bendrinė kalba gali turėti ir savų polinkių, yra faktas, kuris sutinka ir su buvusios Liet. Kalbos Draugijos pažiūra, kad bendrinės kalbos kriterijas yra jos vartosena.
-----------
8) Plg. mano str. Del kai kurių priesagų reikšmės. "Ateitis", 1951, 2-4 nr.

Kalbant apie antrąjį dalyką — polinkių rūšį, reikėtų suprasti, kad nevienodai vertinti nykimo ir augimo polinkiai. Mūsų dviskaita, siekinys, geidžiamosios nuosakos forma terašai, tedarai yra nykstančios formos ne tik bendrinėj, bet ir liaudinėj kalboj. Yra betgi atvejų, rodančių, kad kai kurie faktai, seniau retai ar ir visai nevartoti, dabar vartojami kaskart dažniau. Pavyzdžiu gali būti kad ir jau minėti naujieji bendrinės kalbos polinkiai. Aišku, kad vienos ir kitos polinkių rūšies atžvilgiu mūsų nusistatymas negali būti vienodas. Jeigu nykstančias formas stengtumės išlaikyti, o prieš beįsigalinčias naujas stengtumės kovoti, mes trukdytume natūralią kalbos raidą ir jos tobulėjimą. Nesena mūsų praktika rodo, kad kalbininkai kartais būdavo nepalankiai nusiteikę kai kurių naujų faktų atžvilgiu, kurie vis dėlto įsigalėjo. Tai įpareigoja naujus faktus vertinti atsargiau.

Tuo būdu bendrinės kalbos taisyklingumo kriterijo pagrindas yra bendrinės kalbos polinkiai, jos faktų vartojamumas. Tai yra ir paties kalbotyros mokslo prieita išvada: tai yra taisyklinga, kas yra vartojama (Richtig ist, was ueb-lich ist). O kad tuo nebūtų per plačiai atidarytos durys visokioms svetimybėms, mes šį dėsnį truputį susiauriname, būtent, laikome jį galiojančiu tam tikro reliatyvaus grynumo ribose. Vadinas, grynumas yra negatyvinis normos kriterijas. Jis rodo, kas nevartotina ar vengtina. Taisyklingumas yra pozityvinis kriterijas, nes jis remiasi aktualiais plačiai ir dažnai vartojamais faktais. Taigi vartojamumas yra galutinis taisyklingumo kriterijo pagrindas. Iš to išvada ir kartu pamokslas "kalbos taisytojams" plaukia toks: kiekvienas reliatyviai plačiai vartojamas faktas, kuris nėra įrodytas, kad yra svetimybė, nieku būdu negali būti draudžiamas vartoti. Dėl to Pr. Skardžiaus priešinimasis prieveiksmių su galūne -iniai vartojimui, pasiremiant tuo, kad liaudinėje kalboje tokio polinkio nesą, yra visiškai nepagrįstas. (Žr. jo str. "Drauge" 1950, Nr. 288 ir 1951 Nr. 47).

P. Jonikas kalba ir apie trečią normų krite-riją — tikslingumą, kurį jis yra linkęs laikyti svarbiausiu: "Svarbiausias bendrinės rašomosios kalbos normos kriterijas yra tikslas, kuriam ta kalba skiriama. Kalbinį reiškinį reikia vertinti pirmiausia iš derėjimo tam uždaviniui, kuriam jis skirtas. Jei tas kalbinis reiškinys savo uždavinį atliko (ir tai gerai atliko) — jis geras, neatliko — negeras. Taigi minėtieji kalbos grynumo ir taisyklingumo kriterijai tol tetaikintini, kol jiedviem neprieštarauja šis tikslas, šis uždavinys . . . Grynumas ir taisyklingumas yra vidujiniai, autentiniai kurios tautos kalbos kriterijai, o tikslo, funkcinis kriterijas gali jau išeiti ir už tos kalbos ribų". ("Židinys", 1937 m. Nr. 12). Man neatrodo, kad šis tikslingumo kriterijas būtų svarbesnis už kitus minėtuosius, nes "derėjimas" uždaviniui ar "atlikimas" uždavinio yra gana reliatyvus dalykas. Antra, ši derėjimo sąvoka yra abstraktesnė ir dėl to netokia aiški, kaip grynumas ar taisyklingumas, kuris remiasi konkrečiais, plačiai vartojamais faktais. Aš sakyčiau, kad tikslingumas kaip tik yra vidujinė varomoji jėga (Triebkraft), kuri pasireiškia kalbinių priemonių diferencijacija bei specializacija. Šių kalbinių priemonių buvimas ar atsiradimas, jų vartojimas kaip tik ir psrodo jų tikslingumą. Žodžiu, natys faktai yra konkreti tikslingumo principo išraiška. Užtat, kalbant aplamai, galima sakyti, kad visa, kas vra ((t. y. kas yra plačaii vartojama), yra tikslinga. Ir dėl to pats vartojimas, kuris yri taisyklingumo pagrindas, yra bendriausias ir svarbiausias normos kriterijas.

Išvados iš šio straipsnio yra šios: 1) mums reikalingas didesnis susidomėjimas dabarties kalbos studijoms (sinchronine kalbotyra), kurios padės spręsti ir bendrinės kalbos problemas: 2) reikalingos ir pačios bendrinės kalbos studijos, tiek istorinės, tiek principiniais klausimais.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai