| |
|
|
 Ar bereikia priminti, kad Bernardas Brazdžionis yra vienas žymiausių lietuvių poetų, kuris savo kūryba yra glaudžiai susijęs su tėvynės likimu? Todėl, tur būt, Vakarų pasauly mažai tėra lietuvių, kurie nenušvistų palankia mintim, išgirdę, kad šiemet B. Brazdžioniui sukako 60 metų. Šia proga jam gerus linkėjimus, be abejo, siunčia visi tie, kurie yra skaitę eilę jo poezijos rinkinių, pradėtų 1927 m. "Baltosiomis dienomis", arba kurie jį pažino kaip mažųjų "Meškiuko Rudnosiuko" ir kt. autorių, Vytę Nemunėlį. Kadangi mūsų poetas didiesiems ir mažiesiems yra išleidęs apie 30 rinkinių poezijos, todėl gal nėra (bent Vakaruose) tokio skaityti mokančio lietuvio, kuris nepaminėtų sukaktuvininko geru žodžiu. Tai turėtų jam būti malonu.
Tačiau, antra vertus, ši sukaktis tikriausiai verčia B. Brazdžionį susimąstyti dėl nevienos problemos. Tarp jų yra ir lietuvių lyrikos stovis, — lyrikos, kuriai jis ištikimai tarnauja jau 40 metų. Man atrodo, kad jį susimąstyti ir gal kartais nuliūsti verčia faktas, kad lyrinės poezijos svoris mūsų laikų visuomenėj yra labai sumažėjęs, palyginus su ta reikšme, kokią ji yra turėjusi prieš 40 metų, kada pasirodė pirmasis B. Brazdžionio — gimnazisto rinkinys. Tiesa, kad ir tada (1924), kai man teko "Pavasario" žurnale išspausdinti pirmuosius jo eilėraščius, jau buvo prasidėjęs lyrikos reikšmės menkėjimas, nes ir anais metais Vakaruose technika buvo tiek išbujojusi, kad ji regimai keitė esminius elementus, kuriais poezija buvo gyvenusi per šimtmečius.
Technikos poveikis tada jau buvo jaučiamas ir Lietuvoj, nes "Keturių vėjų" siūlymas poezijoj atsisakyti emocijų, vaizdus kurti mechaniškai ir racionaliai, nebepaisyti eilėrašty muzikinių pradų (pėdų ritmo, rimo, taisyklingų strofų) buvo įkvėptas ne ko kito, kaip iš Vakarų einančios technikinės civilizacijos. Tiesa, kad "Keturi vėjai" didelio pasisekimo neturėjo, nes anais 1922-26 metais, kada B. Brazdžionis tik buvo pradėjęs rašyti eilėraščius, mūsų tėvynės miestai tebebuvo maži, o juose pasireiškianti technika tebebuvo tokia elementari, kad su ja konkuruoti arba iš jos semtis įkvėpimo poetams atrodė juokinga. Net 1930 metais, kai J. Keliuo-tis "Granite" rašė apie pašėlusius greičius, nevienam pasirodydavo šypsnis lūpose. Todėl ir anais technikos įkvepiamais "Keturių vėjų" pasiūlymais niekas ištisai nepasinaudojo. B. Brazdžionis, jo kolega J. Aistis ir kiti jų kartos lyrikai tepriėmė tik ano sąjūdžio sugestijas, nukreiptas prieš eilėraščių klasikinį muzikalumą. Šitomis tariamomis lengvatomis B. Brazdžionis neilgai tesinaudojo, nes jis pamažu grįžo beveik prie klasikinės eilėdaros. Taigi, atrodo, kad technikinės civilizacijos įtaka B. Brazdžionio jaunystės poezijoj tebuvo minimali, lyg tam tikras bravūravimas, kaip tokiu bravūravimu jo poezijoj buvo reti žodžiai, paimti iš liturgijos arba iš senų religinių knygų.
Visai kitoks negu B. Brazdžionio jaunystėj lyrinės poezijos stovis Vakaruose šiandien, kai sumechanintos pramogos bei menai nebepalieka žmonėms laiko paskaityti ir susitelkti. O be tylaus susikaupimo rimtoji lyrika nebepasiekia asmens proto bei širdies ir dėl to nustoja visuomeninės reikšmės. Rėksmingų disonansų užrėkiamai bei kapotų džazinių ritmų užtrenkiamai subtiliai lyrikai nebelieka ramaus kampelio mūsų nejaukiame pasauly. Nenorėdami su tuo sutikti, mūsų dienų kai kurie poetai tikisi būsią skaitytojų išgirsti, jeigu jie taip pat madingai šūkaus ir triukšmaus kaip sumechanintos muzikos aparatai. Dėl to (greta šarlatanizmo) mūsų dienų lyrikoj tiek daug yra visokiausio maivymosi, kuris vienur nebeleidžia poezijos skirti nuo prozos gabaliukų, o kitur filosofijos — nuo šaradinio tuščiažodžiavimo.
Tiesa, pamaivų liga šiandien serga ne viena lyrika, bet ir kiti menai. Serga ne tiek dėl milžiniško technikos svorio, kuris dusina dvasią, bet taip pat dėl daugelio menininkų bei poetų tuštumo. Daugumas jų, palaidoję krikščionių Dievą, bet bijodami dialektinio materializmo pančių, nebeturi žiūrovams ir skaitytojams pasakyti nieko svarbaus bei esmiško. Nebeturėdami ko teigti, jie dažniausiai tik neigia, nes tai pigiausia. Todėl nevienas jų skelbia gyvenimo absurdą, kur sekso prieskonis vaizduojasi vienintele beprasme vertybe. Šitoks mūsų dienų poezijos pasukimas į nihilizmą bei triukšmingą pamaiviškumą negali džiuginti B. Brazdžionio, kuriam lyrika yra ne tik prasminga savęs išraiška bei meditacija apie žmogiško gyvenimo mįsles, bet taip pat kilni tarnyba savajai tautai. Tarp kitko tai liudija jo paskiausias poezijos rinkinys "Vidudienio sodai", kur daug klasiško skambesio, giedrios pusiausvyros, prasmingos rimties, nudažytos liūdnom spalvom, nuaidinčios rudeniniais tonais arba sudundančios dramatiniais kontrastais. Be abejo, tai nereiškia, kad B. Brazdžionis nebūtų gundomas šiolaikinio ateizmo ir savęs praradimo nebūty, tokių galingų ir grėsmingų mūsų technikinėj civilizacijoj. Kad šitos neigiamybės neįveikia mūsų kovojančio poeto, "Vidudienio sodai" tai paliudija. Ten jo išreiškiamų temų pozityvumas tampa dar ryškesnis, kai gretimai prisimename A. Mackaus "Neornamentuotos kalbos generaciją", parašytą ir išleistą (1962) beveik tuo pačiu laiku kaip "Vidudienio sodai" (1961).
Lygindamas šituos du lietuvių lyrikos rinkinius, niekaip negali suprasti, kaip okupuotoj Lietuvoj literatūros mokslo atstovai galėjo įsivaizduoti B. Brazdžionio poeziją esant dekadentinę, kaip jie tai skelbia "Lietuvių literatūros istorijoj" (III tomo II daly). Galima prileisti, kad okupantų patikėtiniams yra įsakyta kiek galint labiau suniekinti rašytojus bei poetus, subrendusius ir išgarsėjusius nepriklausomos Lietuvos metais. Tačiau sunku patikėti, kad sovietiniai literatūros mokslininkai nebepajėgtų suprasti dekadento ir dekadentizmo sąvokų, kuriomis jie stengiasi apipinti B. Brazdžionį, J. Aistį, A. Miškinį, St. Santvarą, K. Inčiūrą, B. Rutkauską, M. Linkevičių ir kitus jų amžininkus. Tiesa, kad šių poetų kūryboj suskamba mirties bei gyvenimo praeinamumo motyvai, tačiau šitie, tokie apskritai žmogiški motyvai, sutinkami tiek klasikų, tiek romantikų poezijoj, toli gražu neliudija minėtų poetų dekadentizmo, kuris reiškia nuovargį, išsisėmimą, nuosmukį, nihilizmą.
Juo labiau apie šitokias nuotaikas negalima kalbėti B. Brazdžionio poezijoj, vis tiek kada ji būtų parašyta. Nors mirties ir pasaulinės katastrofos motyvai joj suskambėjo ryškiau apie 1934-39 metus, tačiau jie gimė ne iš nuovargio ar nuosmukio. Priešingai. Atrodo, kad juos padiktavo poeto objektyvus, gilus, beveik pranašiškas žvilgsnis į žmogišką būtį, — ne tik į individualią, bet ir į visuomeninį bei tarptautinį anų metų gyvenimą, kuriame B. Brazdžionis tada įžvelgė ar nujautė baisenybes, kokias netrukus su kaupu paliudijo II pasaulinis karas. Šituo atžvilgiu B. Brazdžionis buvo pažangus ir aktualus. Tai turėtų pripažinti net komunistiniai literatūros mokslininkai, nes ir jiems turėtų bent kiek rūpėti tiesa, jei ne tiesa apskritai, tai bent fakto tiesa. Tuo tarpu B. Brazdžionio atveju jie jos nepaiso teigdami: "Mirties, kapų paveikslai jo poezijoje užima centrinę vietą, įvairiausiomis variacijomis iškyla bemaž kiekviename eilėrašty". Todėl neteisingas ir kitas jų teigimas, būtent, kad "į gamtą, pasaulį, meilę klerikalinis poetas žiūri kaip į praeinančius, didesnio dėmesio nevertus, gilesnes prasmės neturinčius dalykus, išblankstančius prieš amžinybę" (Lietuvių literatūros istorija, III t. II d., 616 psl.).
Kad ir svarbi mirties tema, kilusi iš objektyvios žmonių situacijos pasauly, B. Brazdžionio poezijoj ji vis dėlto nėra centrinė. Tik ji, sudurta su žmogaus kultūrinėmis pastangomis bei gyvenimo meile, brazdžioniško žmogaus vaizdą taip sudramatina, kad šito nematyti, kalbėti apie dekadentizmą bei apie esminių gyvenimo dalykų nereikšmingumą, kaip elgiasi sovietiniai mokslininkai, reiškia ne ką kita, kaip sąmoningą užsimerkimą prieš tiesą, norint Brazdžionio vaizdą iškraipyti ir suniekinti. Iš tikrųjų centrinė tema B. Brazdžionio poezijoj yra Dievo tema. Jei ateistui ji neprieinama, jis toj poezijoj dar gali rasti kitą, beveik lygiareikšmę centrinei, būtent, žmogaus temą, žmogaus dvilypio, kuris individualiai yra trapus "kaip dūžtanti lėlė\ bet nemarus kaip visuomenėj kuriantis ir transcendencijos siekiantis asmuo. Šitoks žmogus kelia poetui rūpestį, nuogąstį ir nuostabą. Anksčiau joks kitas lietuvių poetas nebuvo iškėlęs žmogaus dramatiškos didybės, kaip B. Brazdžionis 1937 m. savo garsiam eilėrašty "Per Pasaulį keliauja žmogus".
Ten žmogus, ta trapi, kaip baltas vyšnios žiedas, būtybė poetui atrodė amžinai nerimstanti ir veikli kaip vėlė nemarūnė. Taigi dvidešimt penkeriais metais anksčiau, negu komunistų partija leido lyrikos rangovui Ed. Mieželaičiui eilėraščiais prabilti apie išdidų žmogų, dviem kojom atsispyrusį į žemės rutulį ir dviem rankom įsirėmusį į saulę ("Žmogus", 1962), B. Brazdžionis jau buvo rašęs, kad žmogus:
"Buvo draugas šviesaus Apolono,
Buvo brolis jis meilės Safo,
Ir kely begalinės kelionės
Nemačiau aš nuvargusio jo".
Ir tą niekada nepailstantį, kuriantį ir klystantį, bet vis žingsniuojantį pirmyn žmogų poetas vaizduoja amžinu, nes:
"Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
Imperatoriai miršta seni,
Miršta žiedas balčiausios lelijos,
Tik tu vienas per amžius eini".
Kaip tai toli nuo dekadentinės ar nihilistinės žmogaus sampratos!
Komunistams ir kitiems tariamiems humanistams, kurie skelbiasi tikį žmogum, be abejo, gali nepatikti brazdžioniško žmogaus koncepcija, tačiau jie neužginčys labai aiškaus fakto, kad lietuvių literatūroj prieš B. Brazdžionį niekas nebuvo parašęs tokio gražaus himno žmogaus kūrybai, tokiai akivaizdžiai istorijoj, kaip "Per Pasaulį keliauja žmogus". Šis ir kiti panašios prasmės eilėraščiai yra ir bus liudytojai, kurie sugriaus komunistų melą, jog B. Brazdžionis esąs dekadentinės srovės poetas. Iš tikrųjų jis buvo ir yra krikščioniškas humanistas, kurį Evangelija saugo nuo jam primetamo dekadentizmo. Todėl, nors poetas jaučia individe glūdintį trapumą bei menkumą, jo piešiamas žmogus niekada neatrodo panašus į guminį tuščiavidurį sviedinį ar gumines lėles, kokias Vakarų technikinei civilizacijai masiškai gamina šio meto kai kurios "liberalinės" mokyklos. B. Brazdžionio žmogus — kontrastingas, neramus, veiklus, dramatiškas, kurio gyvenimui įtampos suteikia Kristaus šviesa, susidūrusi su tamsos paslaptimi.
Krikščionių religijos tiesos bei jų pergyvenimas yra radę B. Brazdžionio poezijoj tokią pat plačią išraišką, kaip jo susimąstymai ties žmogiškos būties mįslėmis. Todėl jis teisingai laikomas krikščionišku poetu, nors jo religinių temų eilėraščiai nevisi yra pasiekę aukštą poetinį lygį. Tačiau nėra nė taip, kaip kai kas mėgina teigti, kad mūsų poetui tepasiseka tie kūriniai, kuriuose poetas Dievą nori išreikšti kaip rūstų teisėją, amžinojo teisingumo vykdytoją. Kitaip sakant, B. Brazdžionio Dievas, mėginamas išreikšti jo poezijoj, esąs Senojo Įstatymo Dievas, nes jam stinga meilės. Tai būtų tiesa, jei teturėtume galvoj tuos eilėraščius, kuriuose poetas 1935-39 vaizdavo pasaulinio kataklizmo vizijas. Bet ir tada jis matė Kristaus atperkančią auką, nes regėjo, kaip ties pasauliu "laša kraujas iš apversto delno". Poetas ypač švelnus pasirodė "Dievo Motinos lopšinėj" (1942) ir kituose vėlesniuose eilėraščiuose. Bet ir juose galima pasigesti to, kas vadinama artimo meile, t. y. pasiaukojimo pagalbos reikalingam, bet jos tariamai nevertam žmogui. O gal šitokie dalykai neįmanomi išreikšti lyrikoj?
Šita riteriška ištikimybė krikščionių religijai, tokia akivaizdi nuo pirmųjų eilėraščių iki "Vidudienio sodų", neneša B. Brazdžioniui jokio "pelno", kurį jam linkę primesti jo priešai. Viena, sunku būti geru poetu, o būti geru religiniu poetu yra dvigubai ir trigubai sunkiau. Antra, šitų sunkenybių nepalengvina skaitytojų atsiliepimas ir pagarba, nes krikščionyse yra įsigalėjusi juos pačius žudanti yda — nevertinti savų krikščionių rašytojų bei menininkų arba juos menkai tepalaikyti, nepalyginamai silpniau, negu tai daro kitų pažiūrų žmonės savo "tikėjimo" broliams rašytojams. Trečia, ištikimybė krikščionių religijai gimdo poetui nepalankumą širdyse tų, kurie religijos nepripažįsta. Šitokios rūšies kartumų mūsų sukaktuvininkas yra patyręs nuo pat savo kūrybos pradžios. Jis yra prisipažinęs, kad, norėdamas prasimušti pro abejingumą ir panieką, savo poeziios pradžioj tyčiom vartojo retus, keistus, su religija susijusius terminus.
Dėl šitos viešos ištikimybės savo religijai neapkenčia B. Brazdžionio okupuotos Lietuvos komunistiniai mokslininkai, kaip neapkentė jo marksistai 1940 metais (kai B. Brazdžionis buvo laimėjęs Lietuvos valstybinę premiją), prikaišiodami poetui, kad jo mintimis pasinaudoja reakcingiausią ir fanatiškiausia Lietuva, suinteresuota "laikyti tamsybėje mūsų tautą, migdyti ją pasakomis apie geresnį gyvenimą po mirties ir žadinti joje pasibiaurėjimą šios žemės realiu gyvenimu". Ar šitaip priekaištaujantiems buvo svarbu, kad B. Brazdžionis ir jo tikėjimo broliai šitokių blogų intencijų niekada neturėjo ir neturi? Juk kurstytojams neapykanta uždeda keleriopai padidinamus kreivus stiklus, kurie savus įsivaizdavimus leidžia priskirti kitiems.
 V. K. JONYNAS
"Hamleto iliustracija"
(plunksna, 1947)
Kentėdamas dėl savo tikėjimo, B. Brazdžionis taip pat turi patirti kartumų ir dėl savo tėvynės meilės. Jos jam nepaneigia nė dogmatiškieji marksistai, nors ir vadina ją nacionalistine. Tačiau, kad B. Brazdžionio patriotinė poezija yra pažadinta ne fašistinio nacionalizmo, bet gryniausių jausmų, nefanatikui įrodyti užtenka "Paskutinio pasmerkto miriop žodžio", parašyto tautininkų režimo laiku (1939). Vėliau, okupacijų ir tremties metais Vokietijoj, poetas gana daug prirašė patriotinių eilėraščių, kuriuose poetinė kokybė neatitinka jos kiekybei, tačiau ir šituose dažnai nevilties padiktuotuose gabaliukuose nėra to nacionalizmo, kuris paprastai reiškiasi savo tautos perdėtu aukštinimu, o svetimų tautų neapykanta ir niekinimu. Tuose "Svetimų kalnų", "Šiaurės pašvaistės", "Didžiosios kryžkelės" gausiuose patriotiniuose eilėraščiuose galima dar rasti įvairių kitų jausmų — teisybės ir teisingumo ilgesio, protesto, nusivylimo, laisvės šauksmo, vilties, nostalgijos, maldos, —
supintų su Lietuvos ir jos žmonių meile, bet nerasime ten pikto priemaišos, to pikto, kuris užnuodija skaidriąją tėvynės meilę, būtent, ten nėra nacionalizmo.
Visuomeniniu atžvilgiu tai liudija B. Brazdžionio subrendimą, kurį tremtinio gyvenime nekartą tranko tokie smūgiai, kad nebūtų nuostabu, jeigu poetas, išmuštas iš pusiausvyros, pradėtų plūsti kitas tautas. Tiesa, kad ir B. Brazdžionis susiplūsta, tik ne prieš tautas, bet prieš didžiuosius politikus, pasaulio galiūnus, jų akmenišką kietumą ir puošnią veidmainystę, dėl kurių mažos tautos, o jų tarpe Lietuva, turi grumtis vergijos ir tremties agonijoj. Šitokiais atvejais mūsų sukaktuvininko balsas yra toks rūstus ir galingas, kad su juo susilyginti jėga ir ironija vargiai įstengtų koks nors kitas jo amžininkų. Tačiau, kalbėdami apie Brazdžionio patriotinę poeziją, jį lyg nuskriaustume nepasakę, kad jis sugeba atsinaujinti ir įvairėti. Sakysim, pasirodžius jo "Šiaurės pašvaistei", buvo galima tarti, kad jo tėvynės meilės elegijos tampa sentimentalios. Tuo tarpu "Didžiojoj kryžkelėj" tėvynės motyvais parašyti eilėraščiai suskambėjo dramatiška jėga su ironijos atspalviu. "Vidudienio soduose", kur apskritai patriotinės poezijos nedaug, šalia dramatiškų bei tragiškų tonų pasirodė platūs epinir.i brūkšniai ("Šimtmečių žingsniai").
Šito sugebėjimo atsinaujinti B. Brazdžioniui galėtų pavydėti nevienas lietuvių poetas, rašąs patriotiniais motyvais. Bet tuo pačiu jis sukelia sąmoningą ar nesąmoningą pavydą tuose kituose, kurie, būdami iš esmės gal nemažesni patriotai už mūsų sukaktuvininką, nesugeba savo tėvynės meilei surasti įvairios poetinės išraiškos. Atrodo, kad šitaip galima paaiškinti prieš dešimtį metų "Literatūros lankuose" pasirodžiusį nepalankumą patriotinei lyrikai, kurios žymiausiu atstovu buvo ir tebėra B. Brazdžionis. Tada buvo pasisakoma prieš pigų išnaudojimą aktualių patriotinių jausmų, kurie tikrajai poezijai netinką ir todėl būną apsiaučiami retorikos skraiste. Kad visuomeniniai jausmai, jų tarpe patriotiniai, sunkiau tesiduoda poetiškai sušildomi, tai tiesa. Tačiau, antra vertus, ne B. Brazdžionis kaltas, jeigu jis lyrikos uždavinius supranta kitaip (plačiau) negu jo jaunesnieji kolegos. Atrodo, kad tiesa B. Brazdžionio pusėj, nes niekas nėra visiems privalomai nustatęs, kur prasideda ir baigiasi lyrikos ribos.
Jeigu poezijos objektu gali būti visa neaprėpiama būtis, tai tuo pačiu poetams atsiveria neišsemiamas skaičius galimybių būčiai suvokti ir tiek pat būdų šitai intuicijai perduoti kitiems. Todėl pagal poetų talentus ir jų socialinę aplinką gali būti pateisinama labai įvairi lyrikos skalė, kuri gal prasideda Pindaro iškilmingomis visuomeninėmis odėmis ir baigiasi J. Aisčio intymiomis elegijomis. Todėl ne B. Brazdžionis kaltas (bet jam Dievo duota dovana), jeigu jis vieną kartą sugebėjo būti švelniai diskretiškas, antrą kartą — mįslingai susimąstęs, trečią kartą — atvirai maldingas, ketvirtą kartą — elegiškai graudus, o penktą kartą iškalbingai dramatiškas bei ironiškas. Tai jo teisė. Skaitytojas ir kritikas tegali reikalauti, kad visais šitais ir kitais atvejais išeitų geri kūriniai, t. y. kad jų idėja bei jų juslinė išraiška sutaptų formos Organinėj vienybėj. Šito Brazdžionis daug kartų pasiekė įvairiomis temomis. Išimties čia nesudarė nė patriotinė lyrika, užėmusi jo kūryboj žymią vietą tautos nelaimių metais.
Tiesa, kad šita B. Brazdžionio lyrika yra angažuota, nes teigia kiekvieno lietuvio teises į savo tėvynę ir pasisako prieš skriaudas, kurias lietuviams daro įvairūs vieši ir slapti Lietuvos priešai. Būdama tokia, ji gali nepatikti minėtiems skriaudėjams ir tiems lietuviškiems esteticistams, kuriems ligšiol dar nepavyksta išsivaduoti iš 'Tart pour l'art" įtakos. Deja, ši teorija netinka vertinti B. Brazdžionio poezijai. Be to, ji persenusi, nes gimusi XIX a. vidury iš miesčioniško skepticizmo ir lėkštumo, o tūkstantmetė meno ir literatūros istorija byloja prieš esteticizmą. Mūsų dienomis jį atmeta ir egzistencialistai. Taigi jo nesilaikyti turi teisę bet kas, neišskiriant nė Brazdžionio, kuris pasirodė stipriai angažuotu poetu dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Jo sušukimas: "Šaukiu aš tautą GPU užguitą" tebuvo tik senesnio užsiangažavimo išryškinimas. Tai atitiko jo talentą, nes jo žvilgsnis yra nukreiptas ne tiek į jo paties vidų, kiek į išviršinį pasaulį, kurį B. Brazdžionis nori keisti pagal savo krikščioniško humanizmo idėjas.
Iš poeto krikščioniškos religijos bei jo užsiangažavimo krikščioniško humanizmo idėjoms kyla B. Brazdžionio poezijos dramatizmas. Tai jį aiškiai išskiria iš jo amžiaus poetų, nors jis savo poezijos originalia kalba ir vaizdais nekartą byloja apie tuos brangius dalykus, dėl kurių sielojosi K. Donelaitis, A. Vienažinskis, V. Kudirka, Maironis.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
