Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HUMANIZMAS LIETUVOJE XVII - XVIII A. PDF Spausdinti El. paštas
Humanizmo apraiškos Lietuvoje (II)

Lotyniškoji Lietuvos mokykla

Prieš atvykstant jėzuitams į Vilnių 1569 Lietuvoje tebuvo pradžios mokyklų. Išimtį čia tesudaro 1539-42 teveikusi Kulviečio įsteigta klasikinė aukštesnioji Vilniaus mokykla ir 1563-71 Vilniaus katedros mokykla, kai joje Šv. Jono bažnyčios archipresbiteris mokytas teisininkas P. Roizijus dėstė romėnų teisę, Lietuvos Statutą ir, šalia dėstytos lotynų ir vokiečių kalbos, įvedė dar ir graikų kalbą.32 Tačiau reikalas steigti aukštesniąsias mokyklas, net ir aukštąją buvo visai pribrendęs, nes Lietuva, ypač jos sostinė Vilnius, apie XVI amžiaus vidurį buvo ekonomiškai ir kultūriškai gan aukštai pakilusi, daug aukštesniųjų sluoksnių jaunimo mokėsi aukštosiose užsienio mokyklose,33 bet neturėjo progos Lietuvoje net tinkamai tam mokslui pasiruošti. Paskiri asmenys, kaip Mykolas Lietuvis, Rotundas, net 1568 metų Gardino seimas reikalavo aukštesnių mokyklų, ypač lotyniškų. Ryšium su kontrreformaciniu sąjūdžiu, kaip kitur Europoje,34 taip ir Lietuvoje 1569 atkviestieji jėzuitai kovai su Lietuvoje įsigalėjusia reformacija pristeigė aukštesniųjų mokyklų ir vieną jų, būtent, Vilniaus kolegiją pavertė akademija (1579). Nuo jėzuitų atvykimo Lietuvon iki jų ordino uždarymo 1773 Lietuvoje vyravo katalikiškos mokyklos, o tarp katalikiškųjų — jėzuitinės. Jos buvo grynai lotyniškos, tačiau ne dėl to, kad Lietuvos visuomenė pageidavo lotyniškų mokyklų, bet dėl to, kad tais laikais mokyklos, aukštesniosios ir aukštosios, visoje Europoje buvo lotyniškos.

Jėzuitų mokyklų studijų tvarka buvo nustatyta jų ordino sudarytu nuostatų rinkiniu, vadinamuoju Ratio Studiorum.35 Visos studijos dalijamos į aukštesniąsias ir žemesniąsias studijas. Žemesniosios studijos, paprastai einamos gimnazijoje, buvo šiaip suskirstytos pagal klases: Grammatica infima, grammatica media, grammatica suprema (syntaxis), humanitas (poesis), rhetorica. Lietuvos jėzuitų provincijos papročiu šias klases vadino: classis tertia grammatices, secunda grammatices, prima grammatices, humanitatis, rhetoricae. Šis kursas, dar antikinėje senovėje septynių laisvųjų menų,30 t. y. kiekvienam laisvam žmogui būtinų dalykų vardu sudarytas, išsilaikė, kad ir kiek modifikuotas, per viduramžius ir pasiekė naujuosius laikus. Jis sudarė pagrindą ne tik aukštesniosioms mokykloms, bet ir gausingiausiems vadinamųjų laisvųjų menų universitetų fakultetams. Aukštesniosios studijos buvo trejų metų filosofinės ir ketverių teologinės. Filosofijos studijų metai buvo vadinami pagal tais metais einamą dalyką: logica, physica, metaphysica. Kursą dėstė remdamiesi tokio pat vardo Aristotelio veikalais ir jų komentarais, papildydami žiniomis iš matematikos ir fizikos. Filosofijos fakultetas turėjo 5 katedras: logikos, fizikos, metafizikos, etikos, matematikos, istorijos ir parengiamąjį, kiek aukštesnį už gimnazistinį kursą litterae humaniores (senovės kalbų, gramatikos, retorikos ir poetikos ir vakarų Europos, vokiečių, prancūzų, gal ir kitų kalbų mokslo) kursą. Teologijos fakultetas turėjo septynias katedras: moralinės teologijos, dogmatinės teologijos, Šv. Rašto, homiletikos (rhetorica sacra), kanonų teisės, Bažnyčios istorijos ir hebrajų kalbos. 1641.X.1 Vladislovas Vaza suteikė akademijai privilegiją steigti dar teisių ir medicinos fakultetą. 1644 metais Lietuvos kancleris Kazimieras Leonas Sapiega suteikė lėšų teisių fakultetui steigti. Į įsteigtąjį fakultetą buvo perkelta ir kanonų teisė, tačiau Sapiegai mirus, ypač po 1655 metų rusų invazijos profesoriams iš Vilniaus išsibėgiojus, civilinę teisę tik tiek tedėstė, kiek ją teliesdavo kanonų teisės profesoriai. Medicinos fakultetas jėzuitų akademijoje nebuvo įsteigtas.

Kaip jėzuitų gimnazijos, taip ir Vilniaus akademija buvo perdėm lotyniška mokykla. Ne tik visi dalykai buvo dėstomi lotyniškai, bet lotynų kalbą vartojo ir mokinių, ypač studentų ir profesorių tarptautinė bendruomenė. Pirmas akademijos rektorius Skarga, be graikų ir lotynų kalbos, jokių kitų kalbų mokslo reikalams nepripažino: "Dar niekur nebuvo ir nebus tokios akademijos ar kolegijos, kurioje teologija, filosofija ir kiti laisvieji mokslai būtų mokomi ir suprantami kuria kita kalba".37 Per 200 Vilniaus akademijos gyvavimo metų tik vienas jos profesorių ispanas de Soxo tebuvo susidomėjęs lenkų kalba, išleisdamas 1636 "Praecepta gram-maticae linguae polonicae". Tad nenuostabu, kad kai kurie lenkų istorikai kaltina jėzuitus trukdžius plisti Lietuvoje lenkų kultūrai.

Iš Vilniaus akademijos bibliotekos žymus daugumas knygų buvo lotyniškos. Kaip išlikęs paskutinės akademijos turto inventarizacijos sąrašas 1773-74 rodo, iš vienuolikos tūkstančių bibliotekos tomų 90 proc. buvo lotyniškos knygos, 250 lenkiškos, 7 lietuviškos. Iš to kai kas38 daro išvadą, kad jėzuitai visai nepaisė žmonių kalbos. Iš šio vieno fakto negalima daryti toli siekiančių išvadų, kai daugelis kitų rodo priešingai. Akademinėje Šv. Jono bažnyčioje, šalia lenkiško, buvo ir vienas lietuviškas nuolatinis pamokslininkas. Kaip matyti iš išlikusio 1710-23 jėzuitų akademijos dienoraščio,'"' per penkias didžiąsias metines katalikų šventes akademinėje bažnyčioje tebesakydavo dar ir XVIII amžiuje daugiau lietuviškų, negu lenkiškų pamokslų, kai apie kitų to meto Vilniaus bažnyčių lietuviškus pamokslus labai retai ką beišgirstame. Jėzuitai uoliai palaikė tariamojo Lietuvos valstybės kūrėjo Palemono ir Gedimino tradicijas: jų profesoriai per jėzuitų mėgiamas procesijas ir iškilmes, kreipdamiesi į jaunimą, vadindavo jį "iu-ventus Palaemonia", kartais ir "iuventus Gediminia". Savo mokykliniuose vaidinimuose jėzuitai nevengė ir Lietuvos istorijos temų: 1683 vaidino Vilna sedes ducum metropolis Lithuaniae, 1688 Paeis feodera hospitali super mensa ducali sanguine Volstinci Magni Ducis Lithuaniae, 1751 Witenes ir kt. Taip pat ir vaidinimų intermedijose kartais vartodavo ir lietuvių kalbą. Apie 1620 metus akademijoje buvo įvestos lietuvių, latvių ir estų kalbų katedros. M. Biržiškos apskaičiavimu,40 akademinė jėzuitų spaustuvė išleisdavo vidutiniškai po lietuvišką knygą kas keleri metai. Jėzuitai buvo ir tokie žymūs lietuvių rašytojai, kaip penkių laidų susilaukusio akademiniam jaunimui skirto lenkų, lotynų, lietuvių kalbos žodyno (iš viso pirmo lietuviško) autorius K. Sirvydas, Jaknavičius ir kiti. Jei Lietuva ir buvo lenkinama per Bažnyčią, tai jau ko mažiausiai per jėzuitus. Jų negalima šiuo atžvilgiu lyginti su XVIII amžiuje su jais varžytis bandžiusiais pijorais, kurie ir savo mokyklose buvo bepradedą vartoti lenkų kalbą.

Kai teologiniais ir filosofiniais veikalais jėzuitų akademija gan gausiai pasireiškė, net ir tarptautiniu mastu, senovės kalbų mokslais labiau nepasižymėjo. Lotynų kalbos mokslui vartojo vadinamąjį Aivarą, jėzuito E. Alvarezo (1526-1585) parašytą populiarią lotynų kalbos gramatiką, Vilniuje pirmą kartą išspausdintą 1592. Antrojoje XVIII amžiaus pusėje ji buvo išspausdinta 17 kartų. Senovės autorius mažai teleido. Išskyrus Ciceroną, mažai tesirūpino ir vertimais. Iš lotynų autorių vertimų į lenkų kalbą minėtini D. Pilkauskio Saliustijaus Katilina, Senekos raštai, Vijūko Kazimiero Kojalavičiaus Tacito vertimai. Iš graikų kalbos minėtini didelio graikų kalbos žinovo Zigmanto Liauksmino gramatika "Epitome institutionum linguae graecae" 1655 ir retorinis veikalas "Praxis oratoris sive praecepta artis rhetoricae" 1645, daug kartų perspausdintas veikalas, ir XVIII amžiaus Motiejaus Karvackio graikų kalbos gramatika 1725.

Gimnazijos kursą eidami mokiniai skaitė autorius, kaip Vergilijų, Ciceroną, Tacitą ir kitus, antikinės senovės, ypač imperijos laikų mokyklinės praktikos pavyzdžiu, išgalvotoms situacijoms pritaikytas rašė ir deklamavo kalbas, disputavo, rašė lotyniškus, kartais ir graikiškus eilėraščius. Iš tokių eilėraščių rašymo išaugo ir visa eilė lotyniškai kūrusių poetų su M. K. Sarbievijum priešakyje. Rašė savo teatrui scenos veikalus lotynų, kartais ir lenkų kalba ir juos vaidino.

Jėzuitų ordiną 1773 uždarius, eksjėzuitinė Vilniaus akademija 1781 buvo pavadinta Vyriausiąja Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Mokykla (Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae), 1797 Vyriausiąja Vilniaus Mokykla (Schola Princeps Vilnensis), 1803 Imperatoriškuoju Vilniaus Universitetu (Imperatoria Universitas Vilnensis). Universitetas gavo dar papildomas mokymo įstaigas, kaip 1808 pradėjusią veikti Vyriausiąją kunigų seminariją, vidurinių mokyklų mokytojų seminariją ir meno mokyklą. Į Vyriausiąją kunigų seminariją siunčiamieji vyskupinių seminarijų klierikai, šalia kitų dalykų, turėjo privalomai klausyti lotynų literatūros kursą ir graikų kalbą.

Eksjėzuitinė aukštoji Vilniaus mokykla ilgai dar buvo lotyniška. 1780 - 1799 metų akademijos rektorius M. Počobutas 1797 išbarė profesorių Andrių Sniadeckį, kai tas pirmąją savo paskaitą skaitė lenkiškai. Net Počobuto įpėdinis, 1807-16 akademijos rektorius Jonas B. Sniadeckis, Krokuvoje dar 1782 pirmas pradėjęs lenkiškai skaityti paskaitas, Vilniuje dar neįvedė lenkų dėstomosios kalbos. Ligi 1816 kone visus dalykus tebedėstė lotyniškai, kai kuriuos prancūziškai ir tik retą kurį lenkiškai. Be akademinės tradicijos, čia daug reiškė ir ta aplinkybė, kad daugumas profesorių, kai kurių fakultetų, kaip medicinos, bemaž visi dėstytojai dar ilgai tebebuvo vokiečiai ir prancūzai, tad ir karščiausi lenkai, kaip broliai Sniadeckiai, dėstomąja kalba tepripažino tik lotynų kalbą. Universitetas savo statute ir lenkų kalbos ilgai neturėjo, kai rusų kalba čia buvo dėstoma nuo 1797, o rusų literatūra nuo 1804. Rektoriui J. Sniadeckiui 1811 užsimojus retorikos ir literatūros konkursą papildyti dar ir lenkų kalbos reikalavimu, tam smarkiai priešinosi užsieniečių profesorių grupės vadovas vokietis Groddeck. Lenkų literatūrą pradėjo dėstyti 1811, lenkų kalbą 1812. Magistrų ir daktarų disertacijas rašė visą laiką lotyniškai.

1832, po Lietuvos sukilimo rusų valdžiai uždarius Vilniaus universiteto tris fakultetus: moralinių ir politinių mokslų, fizikos ir matematikos mokslų ir literatūros ir menų, medicinos fakultetas buvo paverstas Imperatoriškąja medicinos chirurgijos Vilniaus akademija (Caesarea medico — chirurgica academia Vilnensis). Iš teologijos skyriaus, išskirto iš buvusio moralinių ir politinių mokslų fakulteto, ir iš Vyriausios kunigų seminarijos buvo sukurta Dvasinė Vilniaus akademija. 1842 medicinos chirurgijos akademija buvo uždaryta, Dvasinė akademija perkelta Petrapilin. Dvasinėje akademijoje, greta teologijos mokslo, eidavo ir klasikines kalbas. Paskaitas skaitė daugiausia lotynų kalba, tik rusiškus dalykus rusiškai. Ir Medicinos chirurgijos akademijoje, be medicinos ir veterinarijos mokslų, dėstė lotynų ir graikų literatūrą. Dėstomoji kalba buvo lotynų, rusų, iš dalies ir lenkų.

Kai lotynų dėstomoji kalba išsilaikė Lietuvoje du šimtus metų, ligi prasidedant stipriam Lietuvos lenkinimui, aukštosiose mokyklose pustrečio šimto metų, kitos dėstomosios kalbos, kaip lenkų, rusų, lietuvių tetruko po keletą dešimtmečių. Pojėzuitiniame Vilniaus universitete svarbiausias humanizmo veiksnys buvo epochinė klasikinio filologo G. E. Groddecko veikla.

Sarbievijus
Žymiausias naujosios lotyniškos poezijos Lietuvoje atstovas buvo plačiai Europoje pagarsėjęs mozūrų kilmės jėzuitas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Sarbiewski, 1585-1640).41 Gimnazijos mokslą išėjęs Pultusko jėzuitų kolegijoje, studijavo Braunsberge, Vilniuje ir Romoje. Pedagoginį darbą dirbo jėzuitų kolegijoje Kražiuose, Polocke ir ilgiausiai Vilniaus akademijoje. Nuo 1635 buvo karališkojo dvaro pamokslininku ir Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vladislovo Vazos nuodėmklausiu, tad gyveno jau daugiausia Varšuvoje. Pradėjęs negaluoti ir bodėdamasis rūmininkų intrigomis, Sarbievijus prašėsi karaliaus atleidžiamas iš pareigų, kad galėtų grįžti išsiilgtąjin Vilniun. Gavo karaliaus sutikimą, bet sumanymo nebespėjęs įvykdyti, atsiskyrė su šiuo pasauliu.

Dar 13 metų kolegijos mokinys Sarbievijus pradėjo rašyti lotyniškas eiles; 1617-19 mokydamas sintaksės ir poetikos Kražių kolegijoje, jis jau ir viešai ėmė rodytis su savo poezija; 1622-25 studijuodamas Romos jėzuitų kolegijoje, jis plačiai pagarsėjo savo odėmis ir epigramomis popiežiaus Urbono VIII, kardinolo Francesco Barberini, kunigaikščio Paolo Giordano Orsini garbei ir ypač odėmis, raginusiomis krikščionis valdovus kovoti su turkais. Romoje jis padėjęs taisyti ir brevijoriaus himnus. Popiežius Urbonas VIII   suteikė  poetui  ypatingą   garbę,

1623 metais vainikuodamas jį laurų vainiku, be to, 1625 metais įteikdamas jam aukso medalį, savo portretą ir auksinę grandinėlę.

Ypatingu būdu Sarbievijus buvo pagerbtas dar ir per savo promociją 1636.VII.7 Vilniuje, dalyvaujant pačiam karaliui Vladislovui Vazai. Pats karalius numovė nuo savo piršto karališkąjį žiedą, kurį užmaudamas Sarbievijui iškilmingai jam suteikė teologijos daktaro laipsnį. Tą žiedą mirdamas Sarbievijus paliko Vilniaus akademijai, kurioje nuo tol prigijo paprotys suteikiant doktoratą mauti ant piršto Sarbievijaus žiedą.

Dar prie savo gyvos galvos Sarbievijus susilaukė šešių savo poezijos laidų: 1625 Komo, 1628 Vilniaus, 1630 Antverpeno, 1631 Leydeno, 1632 ir 1634 Antverpeno. Iki šiol bus pasirodę apie 50 jo poezijos leidimų. Iš jų pilniausią ir kritiškiausią parengė T. Wall, S.J. Staraviesiae 1892 (ten pat perspausdinta 1911). Paskiri eilėraščiai bei jų dalys verstos į daugelį kalbų. Angliškai jo poezija versta jau 1646, lenkiškai pradėta nuo 1682; ligi šiol pasirodė mažiausia 22 lenkiški vertimai, iš kurių žymiausiu laikomas L. Kondratavičiaus, spausdintas Vilniuje 1851. Sarbievijaus kūryba domėjosi D. Poška, L. Ivinskis. Alb. Žukauskas išvertė lietuviškai Silviludia (Miškų žaidimai, 1958); kai ką (odes) yra vertę dar M. Gustaitis, V. Mykolaitis - Putinas.

Sarbievijus labiausiai pagarsėjo savo odėmis (Lyrica), dėl kurių jis paprastai net vadinamas naujuoju Horacijum, Horatius Sarmaticus, kartais ir Lituanus,42 nes odėse sekė daugiausia Horacijumi. Čia jis vartoja Horacijaus metrus, odes suskirsto taip pat keturiomis knygomis, pridėdamas taip pat ir epodų knygą. Paskiroms odėms skiriama taip pat ir dedikacija. Kaip odėse, taip ir Silviludijų idilėse, epigramose ir kt. juntamas antikinės dvasios dvelkimas, kas žingsnis čia aptinkama gausybė ir senovės poetų mėgtų skambių antikinių vardų, auksinės romėnų poezijos kalbos spalvingumas, artimi šiems poetams posakiai, būdinga antikai galvosena, persunkta antikinės mitologijos, religijos, istorijos, geografijos ir iš viso senovės romėnų bei graikų gyvensenos vaizdais. Visa ši antikinė aplinka yra lyg metmenys, kuriuos poetas ataudžia savo pergyvenimais, vaizduodamas savąją aplinką, proginius įvykius, apdainuodamas savo meto žmones, ypač šio pasaulio galinguosius bei artimus draugus. Nemaža eilėraščių religinėmis temomis. Daug kur justi religinė ir patriotinė nuotaika, įsijautimas į gamtos grožį.

Sarbievijaus poezijoje gausu lietuviškos tematikos. Daugelį odžių ir epigramų jis skiria Kražių jėzuitų kolegijos donatoriui Lietuvos hetmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui ir kitiems Lietuvos didikams, kaip Tiškevičiams, Radvilams, Kiškoms, Pacams, Sapiegoms, Valavičiams; 8 odėmis ir 5 epigramomis jis pagerbė savo studijų kurso draugo pirmojo lietuvio misininko A. Rudaminos43 giminę ir kitus lietuvius, žavisi Lietuvos upėmis ir vietovėmis, kaip Nerimi, Dubysa, Kražante, Trakais, Nemenčine, Leipalingio pievomis, Birutės kalnu ir kitomis. Ypatingai pasigėrėtina jo IV 35, Kazlauskui dedikuota odė. Užkopęs ant ąžuolais žaliuojančios Lukiškio kalvos, poetas regės visą Vilniaus grožybę su vingiuotomis lanksmomis Vilnių juosiančia Nerimi, žėrinčias šventoves toli spindinčiais kupolais ir dvigubą pilį, Palemono Didžiojo sostą. Čia ir puikaujantieji ant šaunių kalnagūbrių Gedimino pilies mūrai, ir Lietuvos kapitolis, ir išdidžiais bokštais debesysna šaunantieji garbingų kviritų statytieji rūmai.44

Nors Sarbievijus savo poezijoje nemaža vietos skyrė ne tik lietuviams, italams, belgams ir kitų tautybių žymiems asmenims, su kuriais jam teko susipažinti ypač gyvenant Romoje, bet neaplenkė nė lenkų, tačiau jo bičiulis Plocko vyskupas mozūras Stanislovas Lubienskis, nepatenkintas per dideliu savo tautiečio "lietuviškumu", viename laiške ragino jį "lietuvius palikti lietuviams, italus italams ir mozūrą garbinti mozūrų darbus". Gal kiek ir tokių paraginimų paskatintas, Sarbievijus pagal Palemonui analogišką sakmę apie Lechą, 550 metais atvykusį iš Kimeriško Bosporo, dabartinio Kerčės kelio tarp Juodosios ir Azovo jūros, į Lenkiją ir įsteigusį Lenkijos valstybę, sukūrė Lechiadės epą (Lechias). Šiame epe Sarbievijus sekė Vergilijum, ir pačią poemą, kaip ir Vergilijus Enėjidę, dalindamas į 12 giesmių. Šio septynerius metus Sarbievijaus kurtojo epo teišliko XI giesmės 322 heksametrų nuotrupa, kai viso veikalo rankraštis dingo. Kaip ištikimas Palemono sakmei mūsų poetas, pagerbdamas Lietuvos praeitį, buvusią Lietuvos valstybę vadina Palaemonia regna, Lietuvos kalnus Palemonu montes ir pačius lietuvius arba garbingu romėnų piliečių kviritų vardu, arba vietoje įprastinio vardo Lituani italams artimesniais vardais, kaip Littavi, Lithani, Litavi, Litali, taip ir Lenkijai ir lenkams vartoja Lechica regna, Lechiadae, quirites, su humanistine legenda susijusius vardus.

Originaliausiu ir poetiškiausių Sarbievijaus kūriniu laikytas 10 idilių ciklas Silviludia (Miškų žaidimai), kuriame karaliaus Vladislovo Vazos medžioklės Lietuvos miškuose proga apdainuojamas Lietuvos gamtos grožis, tėra visiškas italo jėzuito Mario Bettini pastoralės "Ludovicus. Tragicum Sylviludium" sekimas, kaip 1958 J. Sparrow įrodė.45

Be poezijos, Sarbievijus paliko nemaža ir filosofinių, teologinių, poezijos teorijos ir kitokių raštų. Poetikos teorijoje jis remiasi daugiausia įtakingo filologo ir poeto Julijaus Cezario Scaligerio (1484-1558, jo veikalas Poetices libri VII, 1561) ir žymaus italų humanisto Giovanni Pontano (1426-1503) poetikomis, iš dalies ir Kochanovskio bei naujosios italų lyrikos kūryba. Rimtai žiūrėdamas į savo poetinę paskirtį, Sarbievijus uoliai skaitė ir klasikinius poetus. Pagal tradiciją, Drohičine rastos Vergilijaus knygos gale Sarbievijus atžymėjęs, kad Vergilijų perskaitęs 60 kartų, kitus poetus po 10 kartų ir daugiau.46

Pagal žymiuosius Sarbievijaus amžininkus olandus H. Grotijų ir J. Lipsijų, mūsų poetas ne tik prilygęs Horacijui, bet kartais jį net pralenkęs.47 Sarbievijaus biografas L. G. Langbeinas sako: "Niekas nėra mintimis už Sarbievijų kilnesnis, posakiais sąmojingesnis ir tauresnis, palyginimais drąsesnis ir drauge sėkmingesnis, išradingumu genialesnis, dorojimu sumanesnis, iškalba įmantresnis".47 Net anglikoniškoje Anglijoje Sarbievijus ilgą laiką buvo mokyklinis autorius, išstūmęs savo didįjį pirmataką Horacijų. Dar XIX amžiaus pradžioje anglų ir vengrų universitetuose jį tebeskaitė lygiomis su.antikiniais klasikais. Vėliau betgi buvo nuomonių, kad Sarbievijus toli gražu neprilygstąs Horacijui. Krokuvos universiteto profesorius filologas T. Sinko linkęs Sarbievijų net gretinti su paprastais jėzuitinių mokyklų eiliuotojais, rašiusiais lotyniškas eiles per poetikos pratybas.48 Tai, žinoma, perdėta, ir nestinga ir šiais laikais Sarbievijaus poezijos gerbėjų, tarp kurių ypač tektų paminėti buvusį Vilniaus universiteto profesorių J. Oką.49

Visas literatūrinis Sarbievijaus palikimas rašytas lotyniškai, išskyrus Vilniuje laidojant maršalką J. St. Sapiegą lenkiškai sakytą pamokslą, vardu "Laska marszalkowska" (Maršalo lazda). Kruopščiai surinkęs iš Šventojo Rašto visas ištraukas apie lazdą, Sarbievijus sukūrė būdingo tam metui tipiško barokinio stiliaus pamokslą. Nežinia, ar Sarbievijus mokėjo lietuviškai. Nors tarp XIX amžiaus pradžios žemaičių patriotų ir tebesilaikė tradicija, kad jis mokytojaudamas Kražiuose rašęs ąžuoluose lietuviškas eiles, tačiau tie lietuviški tekstai galėjo būti ir vėliau įrašyti.50

Sarbievijus buvo žymiausias, tačiau toli gražu ne vienintelis lotyniškas Lietuvos poetas. Švedas Laurynas Bojeris (Boyer, 1563-1619) drauge su Zigmantu Vaza atvykęs iš Švedijos Krokuvon stojo 1587 į jėzuitų ordiną ir mokytojavo Lietuvos ir Lenkijos jėzuitų kolegijose. 1606 Kristupo Zavišos vardu jis išspausdino poemą "Carolomachia libri tres", apdainuojančią J. Karolio Chodkevičiaus laimėjimą prieš švedus ties Salaspiliu. Šią poemą 1610 lenkiškai išvertė Jonas Eisimantas (1577-1610), parašęs ir pats lotynišką eilėraštį "Threnodia", Vilniaus sudegimo proga. Mylimiausias Sarbievijaus mokinys ir jo poetikos katedros įpėdinis gudų rašytojas Mikalojus Kmicic Juozapato Isakevičiaus slapyvardžiu 1627 išspausdino poemą "Josaphatidos" ir parašė Sarbievijui ir Jurgiui Tiškevičiui panegirikas. Jonas Chadzinskas (Chadzyhski), Vilniaus akademijos poetikos, iškalbingumo ir teologijos profesorius, 1639 Vladislovo Vazos atvykimo į Vilnių proga savo mokinių vardu išleido sveikinimų rinkinį "Florae Luciscanae amoenitas" ir 1648 tokia pat proga "Ver Lukiscanum", kur įdėjo ir savo paties rašytą lietuvišką dvieilį (Džiaugias Ziedaliai), vieną iš seniausių rašytinės lietuviškos poezijos bandymų. Vilniaus akademijos auklėtinis Liudvikas Siestrzencewicz (1713-1767) išleido lotyniškos poezijos rinkinį "Epigrammata et carmina". Mykolas Korickis (1714-1791), Nesvyžiaus liciejaus rektorius, išspausdino "Carmina, Musarum sarmaticarum specimina nova".

1604 per Vilniaus akademijos iškilmes švento Kazimiero garbei jėzuitai išleido 84 akademijos moksleivių rašytų eilėraščių rinkinį lotynų ir graikų kalbomis. Eiles rašė ir kitos jėzuitų kolegijos. Kražių kolegijos moksleiviai Stanislovo Kostkos beatifikacijos proga sukūrė 1670 metais per 90 lotyniškų ir graikiškų eilėraščių.

Dar priešjėzuitinės Vilniaus katedros mokyklos teisės dėstytojas ispanas P. Roizijus kūrė irgi lotyniškus eilėraščius, išleistus Lenkų Mokslo akademijos 1900 — "Carmina" I (450 psl.), II (520 psl.). Iš Lietuvos ar Lenkijos kilęs, ėjęs mokslus Vilniuje, vėliau gyvenęs Lenkijoje Nicolaus Hussovianus (apie 1475 - apie 1540, plg. Lietuvių Enciklopedija VIII, 347) buvo bene pirmas Lietuvos humanistas (plg. V. Sakavičius, N. Hussovianus kaipo pirmasis lietuvių humanistas, Lietuvių Tauta, III, 2, 1923), rašęs lotyniškus eilėraščius, kaip "Carmen de statura, feritate ac uenatione Bisonti" 1523, "Nova et miranda de Turcis victoria" 1523 ir kitus. Jo De venatione in silvis Lithuaniae" liuksusinis leidinys buvęs Kauno universiteto bibliotekoje. Šioje 1072 eilučių eleginiu distichu rašytoje poemoje vaizduojama stumbrų medžioklė Lietuvoje, politiniai to meto įvykiai, papročiai, jaunimo ruošimas karui, prekyba. Šeštadalis poemos skirtas Vytautui D. Šią patriotinio turinio poemą lietuviškai išvertė B. Kazlauskas antrašte "Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" (Literatūra, VI, Vilnius, 1963). Sekdamas Vergilijum, J. Radvanas parašė poemą "Radviliada" 1588. Be prozinių raštų, ir lotyniškosios, ypač patriotinės poezijos paliko ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos raštininkas Elijas Pilgrimovijus (miręs 1611, žr. Z. Ivinskis, Pilgrimovskis, Lietuvių Enciklopedija XXII, 499). Šie lotyniškos, iš dalies ir graikiškos poezijos kūrinių pavyzdžiai rodo, kad humanizmas Lietuvoje buvo gan giliai įleidęs šaknis.

32.    Plg. Z. Ivinskis, Roizijus, t. p. 405.

33.    M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias, I, 1952, 19 p. išnašoje duoda V. Biržiškos suteiktas žinias apie XV-XVIII amžiuje užsienyje studijavusių lietuvių skaičių: "Jau XV a. Krokuvos, Prahos, Leipcigo, Erfurto, Rostocko ir Mersburgo universitetuose studijavo ne mažiau, kaip 183 jaunuoliai lietuviai. XVI a. tos pačios Krokuvos, bet ir Karaliaučiaus, Paduvos, Romos, oderi-nio Frankfurto, Leipcigo, Vittenbergo, Rostocko, Tiubingeno, Bazelio, Sienos, Dillingeno, Freiburgo i. Br., Ingolstadto, Altdorfo, Braunsbergo, Olomuneco, Greifsvaldo, Heidelbergo, Leideno, Viurcburgo universitetuose jau randame ne mažiau, kaip 548 lietuvius studentus. . .".

34.    Plg. A. Rukša, Universitetas — Kontrreformacinis judėjimas, t. p. 246 t.).

35.    Plg. P. Rabikauskas, Ratio Studiorum (Lietuvių Endiklopedija, XXIV, 533 t.). Apie Lietuvos jėzuitų mokyklas, jų programą ir kita žr. S. Bednarski, Upadek I odrodzenie szk61 jezuickich w Bolsce, 1933.

36.    Plg. A. Rukša, Universitetas — Priešuniversi-tetinių studijų pradai, t. p. 229 tt.

37.    Cituota iš M. Biržiškos, Senasis Vilniaus Universitetas, antras leidimas 1955, 12.

38.    Pavyzdžiui L. Vladimirovas, t. p. 34.

39.    Plg. A. Rukša, Diarium Societatis Jesu ir lietuviu kalba Vilniuje (1710-1723) (Tautos Praeitis, I, 3, 1961, 412 tt).

40.    M. Biržiška, Senasis Vilniaus Universitetas, 14.

41.    žr. P. Rabikauskas, Sarbievijus, t. p. XXVI, 491 tt.

42.    Pavyzdžiui 1721 Kolno leidinio antraštėje "Horatius Sarmaticus, sive Matth. Casimiri Sarbievii Lithuani. . . Lyricorum libri.. .".

43.    Plg. P. Rabikauskas, Rudamina, t. p. XXVI, 54 tt.

44.    Kviritai, lotyniškai quirites, neaiškios kilmės žodis, reiškia romėnų piliečius. Čia prisci quirites, "pirmykščiai (t. y. garbingi) kviritai".

45.    J. Sparrow, Sarbievius Silviludia and their Italian source (Oxford Slavonic Papers, 8, 1958). žr. P. Rabikauskas, Sarbievijus, t. p.

46.    M. C. Sarbievii vita (M. C. Sarbievii Carmina, Argentorati, 1803, p. VI).

47.    Plg. Scripta et editiones (Sarbievii), t. p. VIII.

48.    1938 m. vasarą T. Sinko rinkusiam apie Sarbievijų medžiagą ir pas jį atsilankiusiam A. Rukšai skundėsi, kad tik veltui sugaišęs keletą metų berankiodamas ir bestudijuodamas lotyniškai rašiusius lenkų poetus, nes jų kūryba, neišskiriant nė Sarbievijaus, nesanti klasikinė, bet būdinga jų gyvenamojo meto barokinei poezijai.

49.    Plg. A. Rukša, Oko (Lietuvių Enciklopedija XXI, 46 t.).

50.    Plg. M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias, I, 123; t. p., Senasis Vilniaus Universitetas 16.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai