Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮVYKIAI AMERIKOS KATALIKŲ UNIVERSITETE PDF Spausdinti El. paštas
Balandžio mėnesio gale plačiai per visą Ameriką spaudoje ir televizijoje nuaidėjo Amerikos Katalikų Universiteto Vašingtone "boikotas" — iš tiesų neeilinis įvykis, nes Amerikos akademiniame pasaulyje gal pirmas kartas, kad kone vienbalsiai profesorių ir studentų nutarimu universitetas staiga ir visiškai nustotų veikęs. Lietuvių netgi katalikiškoje spaudoje įvykis praeitas maždaug tylomis, viena kita kronikine žinute be įvertinimo ir komentarų. Garsiai pasireiškė tik dvi Vašingtono amerikietės lietuvaitės, kurios kelias dienas universiteto šaligatviais nešiojo raudonais rėmais išpuoštą plakatą, skelbiantį, kad kardinolas Spellman tai katalikas, o kardinolai Sheehan ir Cushing tai neaiškių kėslų perėto j ai, komunistų išnaudojami raudoni ožiai...

Universiteto boikoto eventuali reikšmė ir pasekmės Amerikos katalikų gyvenime gali būti labai didelės, ne vien tiesioginiu būdu katalikiškųjų aukštojo mokslo įstaigų raidoje, bet daug platesne prasme Amerikos hierarchijos, kunigų ir pasauliečių santykiuose. Toji reikšmė ir pasekmės geriau bus galima įvertinti metų kitų perspektyvoje; šiuo kartu čia nesiryžtame plačiau jų nagrinėti. Pravartu betgi bent trumpai pasiaiškinti siauresniu ir artimesniu žvilgsniu: kokios buvo aplinkybės ir faktai, suvedę įvykių tėkmę į tokią boikoto staigmeną?

Katalikų Universitetas Vašingtone skiriasi nuo visų kitų katalikiškųjų aukštojo mokslo institucijų Amerikoje dviem savybėmis. Pirma, tai vienintelis universitetas, įkurtas (1889) ir išlaikomas Amerikos episkopato, o ne kurios vienuolijos (iš kitų didesniųjų katalikiškų universitetų: Fordham, Marquette, Loyola, St. Louis, Detroit, Georgetown, Boston College išlaikomi jėzuitų; Notre Dame — šv. Kryžiaus tėvų; St. John — vincen-tiečių). Universiteto patikėtiniai (trustees) yra ex officio visi 26 Amerikos arkivyskupai ir jų pririnkti keletas vyskupų bei pasauliečių. Rektorius oficialiai skiriamas paties popiežiaus ir turi būti nevienuolis kunigas.

Antra, Katalikų Universitetas Vašingtone nuo pat įkūrimo yra pagrinde "graduate" studijų institucija, kurios didelė dauguma studentų jau yra baigę kolegijas ir siekia aukštesniųjų (daktaro, magistro) laipsnių. Tuo tarpu kitos katalikiškos institucijos įkurtos kaip keturmetės kolegijos ir daugiau ar mažiau koncentruojasi ties bakalaurinėmis ar profesinėmis (medicinos, teisių, inžinerijos) programomis. Nuo pat Amerikos Universitetų Sąjungos įsteigimo Katalikų Universitetas yra buvęs pilnateisis tos sąjungos narys, ir tai vienintelė katalikiškoji institucija taip pripažinta.

Šitomis dviem savybėmis — episkopato kontrole ir "graduate" pobūdžiu — Katalikų Universitetas ir yra ypatingas. Todėl nenuostabu, kad, Bažnyčiai ruošiantis Vatikano II susirinkimui ir taip pat jam vykstant, Katalikų Universitete ryškiau negu kur kitur Amerikoje vyko ir Bažnyčios autoritetų bei katalikiškosios minties susiramsty-mas. Pirma ryški to susiramstymo apraiška buvo "keturių kalbėtojų" incidentas dar prieš ketvertą metų, vos pasibaigus pirmajai Susirinkimo sesijai. Domėdamiesi Susirinkimo klausimais, studentai suplanavo rengti seriją viešų paskaitų, kurioms norėjo kviesti eilę Susirinkime iškilusių teologų. Planams vykstant, universiteto vadovybė studentams pranešė, kad keturi iš kalbėtojų nekviestini ir jų paskaitos nebus universitete leidžiamos, nes jie esą perdaug kontraversiški; jų keliamais klausimais Susirinkimui dar nepasisakius (liturgijos, sąžinės laisvės ir t.t.), tų klausimų nagrinėjimas viešame forume esąs "netikslus", žinoma, veikiai kilo studentų nepasitenkinimas, ir pradėta kalbėti apie "keturis užgintuosius" (plačiau žinomi iš jų — Hans Kueng ir amerikietis Courtney Murray) ir akademinę laisvę. Universiteto Graduate School profesūra vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kreipdamasi į rektorių (prel. William McDonald) kalbėtojų nevaržyti. Rektorius neatsiliepė. Nepasitenkinimas dargi padidėjo kai savo paskaitas kai kurie iš kalbėtojų atskaitė tame pačiame Vašingtone, jėzuitų George-towno universitete, Vašingtono arkivyskupui jiems nedarant jokių varžymų. (Tuo tarpu Los Angeles kardinolas Kuengo savo teritori-jon neįsileido). Studentai ir profesūra aiškiai pajuto esą cenzūruojami ir varžomi ne dėl to, kad diskutuoti kai kuriais klausimais būtų "netikslu", bet varžomi kaip tik su tikslu — Katalikų Universitetą įrikiuoti tradicininkų, "konservatorių" linijon.

"Keturių užgintųjų" incidentą sekė keletas kitų: patirta, kad kai kurių universiteto teologijos ekspertų Susirinkimui paruošti dokumentai liko rektoriaus Romon nepersiųsti ir Susirinkimo komisijoms nereferuoti; vienas šv. Rašto profesorius, pasibaigus trejų metų sutarčiai, nebekviečiamas "su apgailestavimu dėl Tamstos ligos", kai jis pats sakėsi puikiai galįs toliau dirbti; studentas įsakmiai paprašytas pakeisti disertacijos pavadinimą "švelnesniu", šiems atvejams iškilus, profesūra įsteigė komitetą ištirti, kaip plačiai tokia universiteto vadovybės intervencija vykdoma. Po poros mėnesių darbo komitetas profesūrai pateikė pranešimą, dokumentuojantį čia minėtus ir kelis kitus akademinės laisvės varžymo atvejus, ir rekomendavo kreiptis į universiteto patikėtinius, taigi Amerikos vyskupus, kad šie priimtų atitinkamus potvarkius, garantuojančius universitete pilną minties ir mokslinio darbo laisvę. Komiteto pranešimą ir rekomendacijas profesūra priėmė vienbalsiai, ir su susirūpinimu buvo laukiama, kaip patikėtiniai pasielgs. Po metinio susirinkimo patikėtiniai paskelbė trumpą biuletenį, kad "einančioms kalboms" apie profesūros nepasitenkinimą, išklausius "atitinkamų pranešimų", nesą "jokio pagrindo". "Atitinkamieji pranešimai", žinoma, buvo paties rektoriaus; vėliau sužinota, kad profesūros rekomendacijos nebuvo nei iškeltos, nei diskutuotos. Netrukus rektorius buvo pakeltas vyskupu.

I šitą patikėtinių tarybos "antausį" profesūra reagavo maždaug trejopai. Sekančių dviejų metų bėgyje kai kurie — kiti netgi per dvidešimt metų dirbę Kat. Universitete — išvyko kitur: į Harvard, Yale, Colorado, Texas ir kitus universitetus. Kita mažuma, jaunesniųjų, užėmė "piktų vyrų" pozą ir universiteto administraciją ir patikėtinius ėmė pliekti viešoje spaudoje, deja labai neišmintingai parinktais atvejais ir kartais netgi neparemtais apkaltinimais (kartą, pavyzdžiui, organizavo protestą dėl smulkmenos: Brooklyno vyskupui, buvusiam rektoriui, dabartinis rektorius suteikė garbės doktoratą; kovingieji kėlė triukšmą, kad nevertai). Didžiuma profesūros linko laikytis santūriai ir ieškoti būdų užvesti dialogą su patikėtiniais, siekiant pozityvių, konstruktyvių žingsnių universiteto problemoms spręsti ir išsaugojant universiteto gerą vardą. Būkštaudama Šv. Jono universiteto skandalo (vienu atveju, žydų ir protestantų profesorių iniciatyva vieno fakulteto profesūra 68:19 balsų viešai papeikė jauną istoriką, kuris spaudoje buvo visiškai nepagrįstai pakaltinęs, kad universitetas profesorius samdo ne pagal kokybę, o katalikybę), didžiuma tramdė kovinguosius, bet savo ruožtu įvairiais atvejais spaudė (memorandumais, rezoliucijomis, specialių komitetų paruoštais pranešimais) patikėtinius ir administraciją, kad ką nors dėl esamos padėties darytų. Deja, bergždžiai. Akademinis senatas, kurio sudėtį dominuoja paties rektoriaus paskirti nariai, atmetė netgi tokį vienbalsiai priimtą profesūros siūlymą: įsteigti specialų komitetą, kuris ištirtų galimybes patikėtiniams ir profesūrai glaudžiau susižinoti. Atmetimo motyvas: universiteto personalas esąs jau patikėtinių taryboje atstovaujamas, būtent rektoriaus asmenyje.

Nenuostabu todėl, kad paskutiniųjų metų pradžioje jau atvirai buvo kalbama, kad, rektoriaus nepakeitus, nieko gero laukti negalima. Susirūpinta kaip tik tuo klausimu: baigiantis rektoriaus antrajai penkmečio kadencijai šiemet, kas bus paskirtas? O jei tas pats? Pagal esamas taisykles, kandidatų sąrašas visų pirma sudaromas akademiniame senate, kur dauguma rektoriaus paskirtųjų. Senatui atsverti profesūra įsikūrė pati savo "ordinarinių profesorių seimą", kurio pirmas žygis ir buvo rekomenduoti kandidatus rektoriaus postan. Nei pats seimas, nei jo sąrašas (nes jame yra pasauliečių) nėra statutiškai teisėti, bet teko patirti, kad asmeniškais kontaktais buvo pasiekti "viršūnių" žmonės. Nuotaikos universitete dargi pagiedrėjo, kai šiemet balandžio mėnesį patikėtinių tarybos posėdyje buvo sudarytas patikėtinių komitetas (šeši pasauliečiai, keturi vyskupai) plačiam žvilgsniui į universiteto uždavinius, ateitį, struktūrą ir t.t. Vadinasi, pagaliau patikėtinių taryba universitetu susidomėjo.

Pragiedruliai švytėjo lygiai savaitę, nes po savaitės sužinota, kad tame pačiame tarybos posėdyje, kuriame susirūpinta universiteto ateitimi, pasirūpinta taip pat ir botagu užkirsti: 28-niais balsais prieš vieną (Atlantos arkiv. Hallinan) nuo rudens atleidžiamas teologas kun. Charles Curran. Kodėl?

Visas triukšmas kilo kaip tik dėl to, kad į tą klausimą — atleidimo motyvų, priežasčių — niekeno niekad nebuvo atsakyta, netgi pačiam kun. Curran. Spręsti kodėl tegalima iš aplinkybių.

Pasirodo, kad dėl kun. Curran patikėtiniai buvo jau diskutavę rudenį Amerikos vyskupų suvažiavimo proga. Sakoma, kad jo atleidimo prašęs arkiv. Krol, savo ruožtu prašytas apaštališkojo delegato Vagnozzi, po to, kai viename iš Amerikos katalikiškųjų laikraščių kun. Curran buvo aprašytas kaip "progresyvus", "liberalus" moralinės teologijos klausimuose: nuodėmės sampročio, gimimų kontrolės ir kt. Tą kartą kun. Curran užstojęs Chicagos arkiv. Cody, kuriam neatrodė tikslu atleisti teologą, konkrečiai nenurodant, ar ir kuo jis yra konflikte su Bažnyčios mokslu. Sudaryta komisija kun. Curran teologijai "tirti": arkiv. Krol, New Orleans arkiv. Hannon ir universiteto rektorius. Nuo rudens iki balandžio mėnesio nė vienas iš jų tiesiog su kun. Curran net nekalbėjo. Pasišaukęs "pasiaiškinti" jį buvo tik universiteto vicerektorius, kuriam jis atsakęs, kad savo teologijos negalįs laišku išsakyti, nei atsakyti už tai, kas apie jį laikraščių parašoma; suinteresuotiems jis siūląs skaityti jo knygas, taip pat siūląs ir savo užrašus bei paskaitų juosteles. Jam atsakyta, kad to nereikėsią.

Atleidimo teologinės priežastys todėl labai neaiškios. Daug kur spauda minėjo Curran poziciją gimimų kontrolės klausimu. Jo nuomonė tuo klausimu betgi nė kiek nėra kitokia, kaip specialios tam reikalui popiežiaus komisijos daugumos. Jei vienaip ar kitaip tokių klausimų negali svarstyti teologas universitete, tai kur ir kieno" jie iš viso galimi svarstyti? Įdomu dar ir tai, kad kun. Curran vyskupas (Rochesterio vysk. Sheen) nei jį barė, nei namo parvarė, o būtų galėjęs iš universiteto išimti kaip savo diecezijos kunigą be jokio akademinio triukšmo. Ir dar štai kas — universiteto teologijos fakultetas vienbalsiai šiemet buvo rekomendavęs kun. Curran pakėlimą iš docentų į ekstraordinarinius profesorius, ir ta rekomendacija buvo patvirtinta akademinio senato, vėl vienbalsiai.

šis paskutinis aspektas kaip tik ir lėmė universiteto boikotą. Patikėtinių taryba atleido profesorių, neatsižvelgdama fakulteto ir senato nutarimų jį kaip tik paaukštinti, ir tam savo sprendimui nedavė jokio paaiškinimo, šiame sprendime atsispindėjo ne tik nesiskaitymas su akademine laisve (laisvė mintyti), bet ir nesiskaitymas su paprasčiausiomis žmogaus teisėmis, nes niekuo nepakaltintas negali juk ir apsiginti, o pats atleidimas akademinio pasaulio praktikoje reiškia nemažiau, kaip liečiamo asmens nekompetentingumą arba moralinį netinkamumą.

Sužinojęs apie tarybos sprendimą, teologijos dekanas rektorių "maldavęs" ką nors daryti, nes tokio sprendimo paskelbimas nužudysiąs visą fakultetą. Rektoriui fakulteto žuvimas, matyt, betgi buvo gana pakeliui — sakoma, kad jis sekančią dieną jau kreipęsis į domininkonus, kad jie visą fakultetą perimtų. Tokiu būdu ir prieita boikoto: pirmiausia vienbalsiai nutarė nustoti veikęs pats teologijos fakultetas, o po dviejų dienų ir visas universitetas, 407:11 profesorių balsais.

Boikoto žiniai pasklidus, pasigirdo balsai ir iš pačių patikėtinių: Baltimores kardinolas Sheehan tuoj pat pareiškė, kad Curran turįs būti grąžintas, o kardinolas Cushing pakomentavo, kad jisai pats niekad taryboj nedalyvavęs, nes nieko apie universiteto reikalus nenusimanąs, kaip, esą, ir visi kiti arkivyskupai patikėtiniai. Keli kiti vyskupai pareiškė, kad jie nežinoję, jog teologijos fakultetas rekomendavęs Curran paaukštinti. Vadinasi, rektoriaus vėl buvusi pristatyta mažiau negu visa ateisybė.

Po ketverto dienų pranešta, kad patikėtiniai savo ankstyvesnį sprendimą atmeta ir kad Curran nuo rudens paaukštinamas. Sekančią dieną susirinko vėl visi profesoriai ir patikėtinių tarybai pateikė keturis siūlymus — reikalavimus: pirma, kad specialion patikėtinių komisijon, kuri tirsianti universiteto uždavinius ir struktūrą, įeitų dar keturi nariai iš "akademinio pasaulio", renkami profesūros; antra, kad akademinio senato struktūra būtų pakeičiama taip, kad jis reprezentuotų ne rektoriaus valią, o iš tiesų fakultetus; trečia, kad būtų pakeistas nuostatas reikalaująs, jog rektorius būtų kunigas; ketvirta, kad pačioje patikėtinių taryboje dalyvautų keli profesūros rinkti atstovai.

Kiek į šiuos siūlymus bus atsižvelgta, parodys artima ateitis. Vienoks ar kitoks sprendimas betgi dar ne viską parodys: paaiškės tik, ar operacija — Katalikų universiteto boikoto — pavyko ar ne. Kas atsitiks pačiam pacientui — mokslui ir švietimui Amerikos katalikų rankose — tai klausimas, kurian atsakymo teks palaukti kiek ilgėliau.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai