Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIPLOMATŲ KONFERENCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S-s.   
Birželio pabaigoje šaukiama Londone Lietuvos diplomatinių atstovų konferencija. Į ją, kiek tenka patirti, kviečiami atstovai iš Londono, Romos, VVashingtono. Atskiriems klausimams dar būsiąs kviečiamas ir atstovas iš Paryžiaus. Nors yra pareigose, bet nebūsią atstovų iš Vatikano ir Pietų Amerikos. Atrodo, kad susirenka atstovai, kuriems buvo siuntinėta 1940 metų min. Urbšio telegrama. Tas faktas rodo, kad esminis konferencijoje klausimas bus še-fystės reikalai, šia prasme Londono konferencija bus tęsinys tų konferencijų, kurios buvo Berne, Paryžiuje, Reutlingene. Tik sudėtis kitokia. Kad ji būtų autoritetingesnė ir visuotinesnė, to pasakyti negalima.

Šefystės klausimas virto neatmez-gamu mazgu, ties kuriuo lieka bevaisės visos pastangos suderinti politinės veiklos organizaciją tarp VLIKo ir diplomatinių atstovų, šitų pastangų jau susidarytų nemaža istorija. 1946 m. Berno konferencijoje buvo pasisekę susiprasti šitokia formule: Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Pasiuntinių Konferencija (m. p. "A.") ... nutaria: "Nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos konstitucijos dvasią" ... "Minėto organo nariu užsienių politikai vadovauti kviečiamas p. St. Lozoraitis".. . "Sudarius šį organą VLIKas vykdo seimo funkcijas". Susitarimo formulėje buvo išvengta šefystės. Tik laiške VLIKo pirmininkui S. Lozoraitis pažymėjo, kad ir sudarius minėtą organą, jame Lozoraičiui dalyvaujant ar ne, lieka veikti diplomatijos šefas, kurio žinioje yra šie dalykai: "a) užsienio tarnybos asmeninė sudėtis, tarnautojų— ne misijų šefų (m. p. "A.") — paskyrimai, atleidimai, perkėlimai, disciplinariniai klausimai ir panašiai, b) atsakomybė už turtą, c) pasų davimas, d) apskritai visa, kas liečia diplomatinių ir konsularinių atstovybių priežiūrą, o ypačiai susisiekimo ir archyvų tvarkymą".

Pusei metų praėjus, E. Galvanauskui iš VT pasitraukus, p. Lozoraitis į naują VT įeiti atsisakė (1947. 2. 7), o 1950 m. VLIKo delegacijai Romoje pareiškė, kad Berno susitarimas tebuvęs tik "filosofija". Tuo žodžiu jis norėjo pažymėti, kad Berno susitarimą laiko nebegaliojant. — Jei Reut-lingeno pasitarimus ištiko nesėkmė, tai tik dėl tos šefystės. Loz. Reutlin-gene jau nenorėjo nutylėti šefystės: reikalavo įrašyti į susitarimą, kad jis dalyvauja ne kaip pasiuntinių atstovas, bet kaip diplomatijos šefas, kuris kalba "savo ir diplomatų vardu". Sutartyje turėjo būti suminėtos ir šefo funkcijos. Ir tos funkcijos taip pat didėjo, palyginti su Berno konferencijos metu išdėstytomis minėtame laiške: reikalavo sau teisės skirti ne tik diplomatinių misijų tarnautojus, bet jau ir jų šefus, su svetimomis valstybėmis palaikyti santykius tik per šefą. Į šefo kompetenciją tokiu būdu priskyrė jau ne tik užsienių reikalų ministerio, bet ir min. pirmininko bei prezidento funkcijas, arba tas funkcijas, kurias jis minėtame laiške VLIKo pirmininkui buvo pavadinęs "Valstybės Galvos" kompetencija. Vadinas, neminint Kybartų aktų vardo, šefo kompetencijai buvo priskirtos tų aktų funkcijos.

čia ir pasireiškė esminis skirtumas dėl šefystės tarp Lozoraičio ir VLIKo teisių komisijos, kuri į min. Urbšio telegramą pažiūrėjo kaip į ministerio "sugestiją užsienyje veikiantiems atstovams tam tikram ateities atvejui", bet kuri naujai institucijai — diplomatijos šefui — steigti yra niekinė, neturi teisinės vertės ir galios.
Po Reutlingeno pasitarimų daugumas veikiančių diplomatų pasisakė už Lozoraitį kaip diplomatijos šefą, prieš VLIKo teisių komisijos koncepciją. Jie priėmė diplomatijos šefo buvimą kaip esantį dalyką. Min. ža-deikis net valstybės departamentui notifikavo apie šefo atsiradimą ir dar "pagražino" faktus, tvirtindamas, jog min. Urbšio telegramos turiniui pritaręs ministerių kabinetas ir patvirtinęs respublikos prezidentas. (Reikia suabejoti, ar tai buvo tikslingas žygis, nes toks faktų frizavimas išeis aikštėn ir vargiai bus priskirtas prie didinančių pasitikėjimą Lietuvos pasiuntinybe.)

Tačiau iš diplomatų buvo pareiškimų, kad nekeliant klausimo dėl šefo buvimo galima kelti klausimą dėl šefo kompetencijos. Viešai buvo pasakojama, kad kai kurie pasiuntiniai į diplomatijos šefą žiūri kaip į primuš ínter pares, kaip į kolegijos pirmininką, kurio nurodymai teturi patariamosios reikšmės, ne įsakomosios. Taigi jau ne dvi, bet trys šefystės koncepcijos. Dėl to po nepavykusių Reutlingeno pasitarimų iš kai kurių vlikinių žmonių buvo išėjusi sugestija diplomatams, kad jie patys išsiaiškintų dėl kompetencijos savo tarpe. Šitas klausimas ir turės būti vienas iš aktualiausių Londono konferencijos  klausimų.
Ar ši konferencija bus laimingesnė už kitas, sunku pasakyti. Faktas, kad reikės derinti pačių pasiuntinių koncepcijas. Laikyti S. Lozoraitį kolegijos pirmininku, arba dekanu, nebus lengva, nes iš leidinio apie min. Balutį patiriam, kad Balutis esąs dekanas. Faktas taip pat, kad šefystės kompetencijas svarstant nebus galima paneigti visuomeninių nusistatymų tuo klausimu taip pat. Vilkinėse grupių sferose ne vieno prileidžiama, kad turėti šefą yra pasiuntinių reikalas. VLIKui vis tiek esą, ar jam santykiauti su atskirais pasiuntiniais ar per vieną iš jų. Pasiuntiniai turį patys nusistatyti, kurias iš savo turimų funkcijų jam perleidžia. Bet nieku būdu jie negali perleisti jam to, ko patys neturi, t. y. nei priskirti jam užsienių reikalų ministerio nei prezidento funkcijų. Tuo tarpu savo kalboje per Romos radiją S. Lozoraitis šefo ir pasiuntinių kompetencijai priskyrė net ir teisę "atstovauti lietuvių tautai.". Ligi šiol nė vienas pasiuntinys tokiais žodžiais nebuvo kalbėjęs. Jie pareikšdavo atstovaują Lietuvos vyriausybei; žygius pasiuntiniai darydavo "savo vyriausybės pavedami." Tautai atstovauja normalia tvarka seimas. Tas funkcijas, kurias S. Lozoraitis Berno susitarime buvo priskyręs VLIKui, dabar priskiria sau. Taigi Lozoraičio supratime šefystės kompetencijos turinys didėja: jis nori priskirti ne tik prezidento, bet jau ir seimo funkcijas. Demokratinės grupės čia mato ženklus tos rūšies totalizmo, kokis pas mus buvo Smetonos praktikuotas. Pridėkim dar ir vieną vienintelę partiją režimui remti, kuri vadinas, pagal visas totalistines tradicijas, nepartine, kurios prestižui sustiprinti reikia imtis pasiuntinio tarnybinio autoriteto.

Jei diplomatų konferencija prisiimtų Lozoraičio koncepciją, ji sykiu pergrupuotų ir emigrantinę visuomenę į demokratinius ir totalistinius susigrupavimus. Būtų tada pasiuntinių pakartotas nelaimingas precedentas A. Smetonos, kuris turėjo nelaimės nepataikyti emigracijoje atsistoti aukščiau grupių ir tesusiliejo tik su viena iš jų. Už tat norime linkėti tai konferencijai surasti saliamonišką sprendimą, naudingą bendram darbui.
S-s.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai