Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
INTELEKTUALO ATSAKOMYBĖ TAUTOJE PDF Spausdinti El. paštas


1. Intelektualo vaidmuo aplamai
Norint iškelti erdvėlaivį į orbitą aplink žemę, pirmiausia reikalingi mokslininkai, kurie suplanuotų erdvėlaivį bei jo paleidimo būdą, o paskui ir technikai, kurie pagamintų erdvėlaivį, ir drąsuoliai, kurie drįstų juo pasikelti į erdves. Taip ir visur gyvenime reikalingi planuotojai ir jų planų vykdytojai. Be vienų ir be kitų nebūtų pažangos. Tačiau pirmumas atitenka planuotojams, nes pirma turi būti sukurtas planas, kad būtų kas vykdyti.

Kaip moksle, taip ir visuomeniniame gyvenime planus kuria pajėgiausi, kūrybingiausi žmonijos protai. Senovėje jie buvo vadinami išminčiais, pranašais, Lietuvoje vaidilomis, o dabar juos paprastai vadina intelektualais. Websterio žodynas nurodo šias pagrindines intelektualo reikšmes: tai žmogus, kuris vadovaujasi daugiau protu, negu jausmais, ir, antra, kuris dalyvauja veikloje, reikalaujančioje kūrybingo proto naudojimo. Panašiai intelektualą apibūdina ir LE, jį vadindama žmogumi, pasižyminčiu "kritine sąmone ir kūrybiniu entuziazmu" (J. Girnius). Kitose kalbose nedaroma skirtumo tarp intelektualo ir inteligento, bet mūsų praktikoje tai įprasta daryti. Anot LE; "intelektualas yra inteligentas, pasižymįs kūrybine iniciatyva".

Inteligentas yra šviesus, pažangus, doras žmogus, bet nebūtinai kūrybingas. Jis tik stengiasi įsisavinti visa, kas jau kitų sukurta. Sakoma, kad inteligentas yra daugiau moralinė asmenybė. Dėl to kartais kalbama apie inteligentišką kaimietį ir apie mokytą pusinteligentį ar mokytą barbarą. Vadinas, mokytumas (kurios nors specialybės diplomo turėjimas) dar neduoda teisės vadintis nei inteligentu, nei intelektualu, nes ne kiekvienas diplomuotas žmogus yra kilnus ir kūrybingas. Turint galvoj šias definicijas, galima sakyti, kad intelektualai yra intelektualinis bei moralinis elitas. Ta prasme intelektualo žodis šiame rašiny ir vartojamas.

Verta dar pažymėti, kad intelektualumas nėra būtinai susijęs su kuria viena profesija, nes kūrybingų žmonių gali būti įvairiose profesijose. Dėl to ir intelektualas gali būti ne tik filosofas, bet ir teologas, rašytojas, istorikas, sociologas, gamtininkas, politikas ir kitų profesijų žmogus, nes visi jie gali būti kūrybingi žmonės. Profesija tėra išmokta specialybė, o intelektualumas yra pajėgumas kurti. Tik kūrybingi žmonės kuria ir tokias socialines, ekonomines bei politines sistemas bei teorijas, kaip demokratija, liberalizmas, socializmas, komunizmas ir kt. O ir dabar prasidėjęs krikščioniškų Bažnyčių ekumeninis sąjūdis, ypač nuo II Vatikano susirinkimo, yra ne kieno kito, o intelektualų darbas.

Intelektualų vaidmuo reikšmingas ir ne tiktai apskritai, bet ir paskirų tautų gyvenime. Peržvelgę lietuvių tautos atgimimo laikotarpį, matome, kad lietuvių tautai faktiškai vadovavo ne kas kitas, kaip mūsų intelektualai, intelektualinis bei moralinis elitas. Juk Daukantai ir Valančiai, Basanavičiai ir Kudirkos, Maironiai, Jakštai ir Vaižgantai buvo tie atgimstančios lietuvių tautos "founding fathers," kurie savo žodžiais sėjo sėklą, vėliau išaugusią nepriklausomos valstybės medžiu. Tie žmonės net ir nepriklausomybės laikais nebuvo su kuria nors viena partija glaudžiau susiję gal būt dėl to, kad norėjo būti ne partijos, t. y. dalies, o visos tautos balsas. Ir jų balsas buvo girdimas. XIX a. pabaigoje Kudirka buvo neabejotinas šviesuomenės vadas, o XX a. pradžioje iki nepriklausomybės laikų katalikiškai lietuvių visuomenės daliai faktiškas autoritetas buvo ne koks vyskupas, o intelektualas kunigas Dambrauskas-Jakštas. O ir nepriklausomybės laikotarpiu katalikiška visuomenė žiūrėjo ne ką pasakys politikai praktikai — Bistras, Tumėnas ar Karvelis, o ką kaip vertins prof. Stasys Šalkauskis. Kai politinis bei visuomeninis gyvenimas sustingo autoritetinio režimo rėmuose, išeities pradėjo ieškoti ne kokie politiniai veikėjai, partijų vadai, o jauni intelektualai, paskelbę žinomą "Romuviečių deklaraciją". Panaši padėtis buvo ir kitose grupėse.

2. Kai intelektualai pareigos neatlieka
Tačiau pripažindami didelį intelektualų vaidmenį atgimimo laikotarpy ir nemažą politinių veikėjų praktikų sumanumą bei apsukrumą, kuriant nepriklausomą valstybę, turime taip pat pripažinti, kad nepriklausomybės laikotarpy apie Lietuvos ateitį mažai tegalvota. Nors ypač antrame laisvės dešimtmetyje politinis dangus labai sparčiai niaukstėsi ir artėjanti audra visiems buvo aiški, nors Lietuva buvo didelių, totalistinių bei imperialistinių užmačių valstybių apsupta, tačiau buvo gyvenama taip, tartum Lietuvos tai visai neliečia. Lyg manyta, kad nuo visų pavojų galima apsidrausti, pasiskelbus neutraliais. Kiek mums žinoma, tik vienas prof. K. Pakštas numatė pavojų, apie tai kalbėjo ir turėjo visokių planų ateičiai (kultūrinės pažangos paspartinimas, planinga kolonizacija ir kt.). Tačiau tai buvo tyruose šaukiančiojo balsas. Kiti, ypač valdantieji, jį laikė nenaudingu panikos kėlėju ir dėl to nevertu dėmesio. Taip ir užklupo okupacija tautą, tam visai nepasiruošusią. Net Sovietų įgulas įvedus Lietuvon, niekas nesvarstė, kas daryti, jeigu jie bandytų kraštą visai okupuoti. Vyriausybė pradėjo tą klausimą svarstyti paskutiniame posėdy, kai tam turėjo vos kelias valandas laiko. Dėl to nesugebėta nei egzilinės vyriausybės sudaryti ir net diplomatus užsieny tinkamai painformuoti, kaip ir ką jie turėtų daryti nelaimės atveju.
Kai nebuvo plano bei pasiruošimo laisvės metais, tai sunku ir benorėti, kad okupacijos bei karo metais būtų kas suplanuota bei numatyta. Tada spontaniškai pradėjo steigtis rezistencinės organizacijos bei visokie komitetai, kol pagaliau 1943 metų pabaigoj įsteigtas vyriausias išlaisvinimo komitetas — Vlikas, kuriam betgi Lietuvoj teko veikti apie pusę metų. Tačiau ir tas komitetas bei kiti Veiksniai tesirūpino dienos reikalais, tolimesnės ateities klausimo neliesdami. Ir taip kaip laisvės metais neturėta plano, kas darytina, jei šalis būtų neišvengiamai okupuota, taip ir šiandien išeivija neturi kiek aiškesnio plano tam atvejui, jei tauta pasiliktų ilgą laiką okupuota bei aneksuota. Mūsų politiniai Veiksniai ir šiandien tebekalba taip, kaip jie kalbėjo prieš 25 metus — apie nepriklausomybės atgavimą. Bet jie neturi aiškesnio plano, rodančio kelią į tą nepriklausomybę, kuri gali būti labai tolima.

Ieškant priežasčių, kodėl laisvoj Lietuvoj nebuvo kaip reikiant pasiruošta Lietuvos ateičiai ir kodėl šiuo metu esame atsidūrę pasimetimo akligatvyje, tenka nurodyti šias:

a)    Kaip tada, taip ir šiandien mūsų politinei veiklai vadovauja politikai praktikai, politikos technikai, kurių tiesioginė pareiga rūpintis dienos reikalais. Rūpindamiesi iš pareigos dienos reikalais, jie neturi laiko, o kiti ir noro ar sugebėjimų žvelgti į tolimesnę ateitį, apsvarstyti ateities galimybes ir dabarties planus derinti su ateities galimybėmis. Dėl to politiniai praktikai tolimesnės ateities planams dažnai yra net priešingi, laikydami tai utopijomis, fikcijomis, kurios net laikomos žalingomis. Taip, pavyzdžiui, Lietuvoj valdančių sluoksnių buvo nepalankiai žiūrima į minėtus Pakšto planus ateičiai ar į Romuviečių deklaraciją. Panašiai juk ir čia Amerikoje intalektualų įtaka daug kam iš politikos praktikų atrodo žalinga.

b)    Politiniai praktikai, valdydami valstybę, o mūsų atveju — vadovaudami bendruomenės politinei veiklai, stengiasi intelektualus jei ne eliminuoti, tai bent neleisti jiems der daug pasireikšti. Lietuvoje jų kritiškas pasisakymas buvo diskredituojamas, vadinant tai valdžios autoriteto ar net pačios valstybės griovimu, o čia pas mus tautinės vienybės bei drausmės ardymu, jei jų nuomonė skiriasi nuo kasdieninės politikos vadovų nuomonės. Kadangi kiekvienoje visuomenėje intelektualai sudaro mažumą, o mases sudaro šiaipjau geri žmonės, paskendę kasdienos rūpesčiuose, kuriems savo tautinę atsakomybę patogiausia užkrauti politiniams vadovams, tai tie vadovai dažnai naudojasi daugumos pritarimu ir tada daugumos autoritetu lengvai diskredituoja mažumos (intelektualų) nuomonę, apšaukdami ją išsišokimu, nedrausmingumu, o kartais net valstybės tęstinumo, nepriklausomybės išsižadėjimu, priešui pasitarnavimu ir pan. Šitokiu būdu per daugumos spaudą sukuriamas politikos technikų neklaidingumo mitas, ir tada priešingai nuomonei patekti į mūsų spaudą arba labai sunku, arba visai neįmanoma.


P. AUGIUS  Į turgy (medžio raižinys, 1938)

Tačiau tokios padėties nenormalumas ir net žalingumas yra aiškus: krizės atveju vadai išbėgioja, ir tauta lieka be vadų ir be aiškaus kelio. Mūsų išeivių bendruomenėje, susidūrę su netikėta situacija, vadai ambicingai atsistatydina, tardami "jei manęs neklausot — žinokitės". Bet tokie įvykiai kaip tik ir parodo, kad tautos gyvenimui neužtenka politikos praktikų, gyvenančių diena iš dienos. Reikia ir žmonių, kurie sugebėtų žvelgti ir į tolimesnę ateitį. Čia ir iškyla intelektualų pareiga bei atsakomybė. Jausdami tą atsakomybę, jie neturėtų tylėti, nepaisydami ką apie juos sakys politikos technikai ar plačiosios visuomenės dauguma.

3. Intelektualų pasisakymo reikalingumas
Valstybėje intelektualų įtaka paprastai reiškiasi tuo būdu, kad jų idėjas pasisavina tam tikros visuomenės grupės, paprastai partijomis vadinamos, kurios paskui tų idėjų pagrindu formuluoja savo politines, ekonomines bei kitokias programas ir pateikia jas krašto parlamentui. Viena kuri iš jų laimi ir tada vykdoma praktiniame gyvenime. Tautoje, kuri nesinaudoja politinio savarankumo teise, tautos ateitiesklausimų laisvai ir viešai svarstyti paprastai neleidžiama. Tada belieka slaptas kelias, kaip buvo Lietuvos atveju carų Rusijos okupacijos metu. Tada žymų vaidmenį suvaidino slaptoji, iš svetur gabenama ir skleidžiama spauda. Dar kitas atvejis yra, kai tauta ne tik okupuota, bet ir tiek suvaržyta, kad jos žmonės savo ateities klausimų nei viešai, nei slaptai svarstyti negali. Tokios nelaimės atveju yra laimė, jei reikšminga jos dalis yra atsidūrusi už jos ribų. Tokiu atveju tai daliai tenka kalbėti visos tautos vardu. Tokioj padėtyj mes kaip tik ir esame šiandien.
Tačiau gyvendami jau gana ilgą laiką už tautos ribų, mes jos ateities problemų iš esmės dar nesame svarstę. Tai įvyko tur būt dėl to, kad, laisvės netekę, iš pradžių negalėjome prileisti, kad būtume jos netekę ilgam laikui. Buvo natūralu, kad vienintelis ir svarbiausias siekimas liko ją vėl kuo greičiausiai atgauti. Antra, išeivijoje mes susikūrėme tarsi valstybę, kurioj turime gyventojus ir valdžią su vyriausybe bei seimu, turime partijas, kurios tą valdžią sudaro, ir net ambasadorius. Tokioje padėtyje, kaip ir normalioje valstybėje, intelektualų vaidmuo paprastai nustumiamas į šalį. Tiesa, jie kartais turi progos vienus kitur pasisakyti, bet tai laikoma paskirų asmenų privačia nuomone. "Plačioji visuomenė", kaip minėta, visą atsakomybę palieka valdžiai ir mūsų atveju visas viltis sudeda į Veiksnių rankas.

Kai kas, tiesa, galėtų priminti, kad turime ne tik politikos vykdytojus, bet ir politikos sprendėjus, tas platesnes organizuotas atramas, kurias vadiname seimais, tarybomis ar panašiais vardais. Jų pareiga galėtų būti spręsti principinius klausimus, pagrindines ne tik išeivijos gyvenimo, bet ir tautos likimines problemas. Bet praktiškai jos to nedaro ir nedaro, gal būt, dėl to, kad arba nepajėgia, arba nelaiko to savo uždaviniu. Pavyzdžiui, galime kelti klausimą, kiek iš 45 Vliko seimo narių yra pajėgūs tokias problemas svarstyti, kai eilinis inteligentas vargu galėtų suminėti pavardėmis daugiau kaip kelis žinomus Vliko seimo narius. Bet ir iš tų žinomesnių kas gi yra tuos klausimus kada nors svarstęs, diskutavęs? Antra vertus, kokio pajėgumo iš Seimo galima tikėtis, jei jis ir sudaromas, atsižvelgiant ne į žmonių pajėgumą, o į jų grupinę (partinę) priklausomybę. Tada tokiam Seimui ir belieka pareiga duoti patarimų valdybai arba spręsti tik tokius klausimus, kurie yra susiję su valdybos kasdieninių uždavinių vykdymu. Bet kadangi į valdybas paprastai renkami gabiausi, pajėgiausi žmonės, tai seimai dažniausiai nedrįsta mokyti mokytų vadovų ir faktiškai viską sprendžia ir vykdo valdybos. Tik Bendruomenės tarybos renkamos, bet ir jas renkant žiūrima ne kiek kandidatas intelektuališkai pajėgus, o kiek jis praktiškai veiklus. Antra vertus, Bendruomenės tarybos renkamos pirmiausia išeivijos gyvenimo problemoms spręsti, ir joms nenumatyti tautos likiminių problemų sprendimo uždaviniai.

Kad mūsų praktikoje ne seimai ar tarybos, o valdybos viską sprendžia ir vykdo, rodo kad ir pvz. 1966 m. sausio mėn. Veiksnių pareiškimas labai svarbiu klausimu (dėl išeivijos santykių su Lietuva). Jį formulavo valdybos bei komitetai, taigi politikos technikai, praktikai. Tas klausimas niekur plačiau, išsamiau nebuvo svarstomas. Maža to, jų pareiškimas padarytas didelių ginčų įkarščio atmosferoj ir sutartas kompromiso keliu, tačiau spaudoje jie paskelbtas ir populiarinamas kaip neabejotinai visiems privalomas.*

Dėl to tenka konstatuoti, kad kokio nors organo likiminėms mūsų tautos problemoms svarstyti ir spręsti neturime. Nesvarstydami tuo tarpu klausimo, ar koks specialus organas būtų reikalingas, norime betgi pažymėti, kad tas problemas kas nors svarstyti turėtų. Norėtume taip pat pabrėžti, kad čia neužtektų pavienių asmenų pasisakymų spaudoj. Mūsų nuomone, savo žodį tuo klausimu turėtų pasakyti pajėgiausi mūsų išeivijos protai, intelektualinis elitas. Kokiu būdu, tai svarstytinas klausimas. Čia tenorime konstatuoti, kad esama padėtis nėra patenkinama. Ja ypač nepatenkinti daugelis jaunosios kartos žmonių. Tai sakydami, turime galvoje Jaunimo Kongreso rezoliucijas ir kt.

*Minimasis Veiksnių develando pareiškimas dėl išeivijos santykių su Lietuva remiasi teisingu principu, kad reikia skirti krašto lietuvius ir okupacinį režimą. Tik kai kurie šį pareiškimą persiaurai suprato. Dėl to paskutinė Veiksnių konferencija Vašingtone ir pavedė Vlikui konkrečiai išplėtoti develando konferencijoj sutartus bendravimo principus. — Red.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai