Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VARGONŲ DIRBĖJAI IR VARGONAI LIETUVOJE XVIII-XIX A. PDF Spausdinti El. paštas
Vargonų statybos istoriją apima dvi disciplinos: muzikos instrumentų istorija ir meno istorija, nes vargonai nuo gotikos iki baroko buvo puošiami architektūriniais ornamentais ir skulptūromis, komponuojami kaip dekoratyvinis fasadas, ypač dideliuose baroko epochos vargonuose (vad. vargonų "prospektas").

Pernai Lenkijoje pasirodęs stambokas Jerzy Golos veikalas, kuriame aprašoma vargonų statybos istorija Lenkijos valdytose ir šiandien valdomose žemėse nuo XII iki XIX a. pabaigos, mini kai kuriuos Lietuvos D. K.-tijos teritorijoje veikusius vargonų statybos meistrus bei jų veikalus.1 Nurodomas vienas vargonų dirbėjas kilęs iš Lietuvos, bet pasireiškęs Lenkijoje: Antanas iš Vilniaus (Antoni z Wilna), tėvų bernardinų architektas, kuris apie 1700 kartu su broliu Klemensu Lopacinskiu pastatė vargonus Vartoje, D. Lenkijoje.2

Lietuvoje, pagal išlikusius duomenis, pasireiškę vargonų dirbėjai buvo atvykę iš užsienio. Mūsų krašte žinomiausias vargonų meistras, pagal naujo veikalo autorių, buvo Domininkas Adomas Casperini, kuris XVIII a. pradžioje pastatė Jėzuitų bažnyčioje Polocke didelius vargonus; jie turėjo 3 manualus, pedalų sistemą ir 60 balsų. Po Lenkijos - Lietuvos pasidalijimų šis instrumentas buvo iš Polocko perkeltas j Vilniaus Šv. Jono bažnyčią, kur išliko iki mūsų dienų.3

Čia reikia pažymėti, kad naujasis lenkų vargonų istorijos veikalas, kalbėdamas apie vargonų dirbėjus Casperini, tiksliau Casparini — nepanaudojo sekančių šaltinių:

Kairėje: D. A. Casparini. Vargonai šv. Jono bažnyčioje Vilniuje (nuotr. iš J. G. Herderlnstitut Marburg a.d. Lahn fondų). Viršuje: D. A. Casparinio signatūra Domininkonų bažnyčios Vilniuje vargonų ornamentuose (nuotrauka iš J. Hoppen referato 1935). Apačioje: D. A. Casparini. Vargonai Domininkonų bažnyčioje Vilniuje (nuotrauka iš minėto Herderio instituto fondų).




1) 1935 lapkričio 21 Vilniaus Meno istorijos sekcijos posėdyje J. Hoppen skaitė paskaitą apie D. Casparinio drožybinę dekoraciją Domininkonų bažnyčioje Vilniuj, visų pirmiausia atkreipdamas dėmesį į jos nepaprastai meniškus vargonus, išpuoštus rokokinio stiliaus ornamentais ir alegorinėmis figūromis, kurių įdomiausia yra centrinė statula, vaizduojanti Dovydą skambinantį arfa.4 Šiuos ornamentus Domininkonų bažnyčios vargonuose betyrinėdamas, J. Hoppen surado nepaprastai įdomų dalyką, būtent išdrožinėtą šio turinio įrašą: Anno 1776/D 20 Martii fecit Do Ada Casparini, kuris paliudija vargonų meistro vardus ir pavardę bei vargonų užbaigimo datą. J. Hoppen spėjo, kad šis Casparini buvo drožinėtojas - skulptorius sukūręs taip pat Domininkonų bažnyčioje esančias klausyklas ir altorius, išdrožinėtus iš medžio.

2)    1938 birželio 17 tos pačios sekcijos posėdyje Vilniuje prof. M. Morelotoski atskira paskaita atkreipė dėmesį, kad puošnūs vėlyvojo baroko ir rokoko vargonai užtinkami ir kitose buv. Lietuvos D. K-tijos vietovių bažnyčiose.5 Pasiremdamas Rytų Prūsijos meno istorikais Boettgeriu ir Ulbrechtu, tame pačiame pranešime Morelovskis nurodė, kad šitokio pobūdžio vargonai žinomi taip pat Rytų Prūsijoje, kurių bažnyčioms eilę vargonų sukūręs meistras Adam Gottlob Casparini.''' Panašūs į Vilniaus Domininkonų bažnyčios vargonus buvę Įsruties bažnyčios (M. Lietuvoje) vargonai, kurių drožybinę dekoraciją (dokumentų liudijimu) sukūrė skulptorius Gendowski (Gedofski) 1764. Tuo remdamasis, Morelovskis sukūrė toli einančias hipotezes: Casparini buvęs vien tik muzikos instrumentų dirbėjas, o drožinius atlikęs jo bendradarbis Gendovskis, pagal pavardę negermanizuotas lenkas; jis iš pradžių reiškęsis Vilniuje puošdamas vargonus, o vėliau nuvykęs į Rytprūsius. Pagaliau Vilniaus vargonai sudarą dekoraciniu atžvilgiu vieningą grupę, kurioje pasireiškė prancūzų - flamų vėlyvosios gotikos poveikyje susikūrusi grakštaus vertikalizmo tradicija.7

3)    Buvusiųjų vokiečių Ordino žemių meno paminklų trumpas inventorius, kurį sudarė Dehio ir Gali Vokietijos "Handbuch der Deutschen Kunstdenkmaler" rėmuose, sumini iš viso 18 vargonų, kurių meistru buvo tas pats Adam Gottlob Casperini* Ankstyviausią datą turi jo darbo vargonai 1732 pačio Karaliaučiaus pilies bažnyčioje, kitus jis padarė trijose kitose Karaliaučiaus bažnyčiose, keturius — jo tolimesnėje apylinkėje, likusius - įvairiose Nadruvos, Bartuvos bei Prūsijos Mozūrų ir Prūsų Lietuvos vietovių bažnyčiose, kurių pietuose tolimiausios yra Preussisch Holland ir Neidenburgo apylinkės, Rytprūsių ribos niekur neperžengdamos (Vakariniuose Prūsuose Casparinio vargonų nepastebėta). Vėliausias datas turi jo vargonai bažnyčiose Germau Semboje — 1767 ir Norden-burge prie Rastenburgo — apie 1770. Nurodoma, kad Bartuvos (Barten) bažnyčios vargonus A. G. Casparini 1750 padaręs Karaliaučiuje. Be to, minimas dar antras to pačio vardo meistras — Sigismund Casparini, 1737 padaręs Karaliaučiaus Neurossgarter evangelikų bažnyčiai puošnius vargonus su užpakaliniu pozityvu, sykiu nurodant, kad Casparinių šeima atėjusi iš Silezijos.9



Kad Caspariniai prieš atvykimą iš Rytprūsių darbavosi Silezijoje, patvirtina ir lenkų šaltiniai, kurie mini Adam Horatius Casparini (1676 - apie 1745), žinomą Silezijos vargonų meistrą, kuris 1725 pastatė vargonus Čenstaka-vos Jasna Gora bažnyčiai.10

Iš viso šito tenka spręsti, kad pagal pavardę italų kilmės vargonų dirbėjų Casperini šeima buvo iš pradžių įsikūrusi Silezijoje, iš kur apie 1730 keli šitos šeimos nariai (du broliai ar tėvas su sūnum) nuvyko Karaliaučiun ir ten pasilikę įsteigė produktyvią vargonų dirbtuvę, aprūpinusią visą eilę bažnyčių Rytprūsiuose. Vilniškis Domininkas Adomas, Domininkas Adomas Casparini, tikriausiai bus jų giminaitis, gal būt Adomo Gottlobo Casparini sūnus, nors galėjo jis ir betarpiškai iš Silezijos Vilniun atvykti. Jų visų vokiškai rašomi vardai rodytų tam tikrą asimiliacijos laipsnį vokiškuose miestuose. Nėra įrodymų, kad Įsrutyje minimas skulptoriaus Gendovskis būtų buvęs Casparinio dirbtuvės bendradarbiu, nes Įsruties vargonus kaip tik darė ne Casparini) bet Jakob Preuss, taip pat iš Karaliaučiaus.11

Vokiečių kilmės buvo dar keli vargonų meistrai, dirbę Lietuvoje. 1595-98 Vilniaus katedrai vargonus pastatė meistras Koppelman,12 o XVIII a. Vilniuje ir apylinkėse reiškėsi vargonų meistras Pantzner (1752-1759).13

XIX a. lietuvių vargonų meistras Jonas Ta-ralevičius perstatė didžiuosius XVIII a. vargonus Seinų parapijos bažnyčioje.14 Pabrėžtina, kad lenkiškasis veikalas jo pavardę atžymi lietuviška forma ir smulkiai aprašo jo padirbtų vargonų dispoziciją.15

Lietuvos vargonų statistika naujame veikale nepilna. Jis mini šiuos vargonus Vilniaus bažnyčiose: 1. Vargonai katedroje, kuriuos 1595-98 pastatė Jonas Koppelman, jie per katedros gaisrą 1610 sudegė; 2. Šv. Jono bažnyčioje XVI a. pabaigos vargonai, kuriuos dovanojo Albrechtas Radvilas.16 Jie neišliko. Tebesą didieji barokiniai vargonai buvo atvežti XVIII a. pabaigoje iš Polocko (apie juos jau buvo prisiminta kalbant apie meistrą Casparini); 3. Domininkų bažnyčios vargonai statyti apie 1760 (jie taip pat jau prisiminti, kalbant apie meistrą Casperini); 4. Šv. Mykolo bažnyčios vargonai iš antros XVIII a. pusės; 5. Šv. Mikalojaus bažnyčios barokinių formų vargonėliai; 6. Šv. Onos bažnyčios 15 balsų vargonai iš XVIII a.;17 7. Bernardinų bažnyčios vargonai iš 1800.18 Veikale minimi, be to, Seinų kolegiatos turtingai išpuošti vargonai iš antros XVIII a. pusės su dvidaliu prospektu.19

Šiuos duomenis reiktų papildyti, visi) pu ma jau ankstyvesnių tyrinėtojų pastebėtai vargonų statybos paminklais: M. Morelow.sk i s jau nurodė į vargonus Lietuvos D. K-tijos Vilniaus palatinato Drujos miestelio bažnyčioje, statytus apie 1762-67; jie turi panašumo į Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonus. 20

Vilniaus vėlyvojo baroko vargonų grupei priskirtini taip pat vargonai, prieš karą buvę Vilniaus katedroje ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Barokiniais ornamentais papuoštų vargonų būta gotiškoje Šv. Jono bažnyčioje Zapyškyje: Jų viduryje stovi karaliaus Dovydo, skambinančio arfa, statula iš medžio (plg. Domininkonų bažnyčios vargonus Vilniuje). Zapyškio vargonai buvę taip įtaisyti, kad jiems grojant Dovydas perbraukdavęs ranka per arfą, o iš šalių stovį angeliukai skambindavę varpeliais; jie turėję 105 cino dūdas.21 Šie vargonai — tai daugiau liaudies meistrų kūrinys.

Eilę duomenų apie vargonus Žemaitijoje ir Kaune nuo XVII iki XLX a., o taip pat apie lietuvių vargonus JAV, pateikė J. Žilevičius Lietuvių Enciklopedijoje, kurių čia nekartoju.22 Šiame straipsnyje suminėta medžiaga yra sykiu papildymas Lietuvių Enciklopedijai.

1.    Jerzy Gotos: Zarys historii budowi organöw w Polsce. (Z dziejöw muzyki polskiej. 12). Bydgoszcz: Bydgoskie Towarzystwo Naukowe, Filharmonia Pomorska im. Paderewskiego) 1966, 250 p. Bibliografija S. 178-184.

2.    o.e., 99.

3.    o.e., 102.

4.    Jerzy Hoppen: D. Casparini, twörca rokokowej dekoraeji snycerskiej w koše. Dominikanöw w Wilnie. Prace i materjaly sprawozdawcze Sekcji Hiistorji Sztuki towarzystwa przyjaciöl nauk w Wilnie. Tom III. Wilno 1938/39, p. 258-261.

5.    Marjan Morelowski: Snycerz Gedowski, mistrz Casparini i organy grupy wilenskiej XVIII w. Prace i materjaly. o.e. III. 1938/39, p. 308-317.

6.    A. Ulbrich: Geschichte der Bildhauerkunst in Ost-preussen. Königsberg 1929, p. 660, 716, 721, 724, 725.

7.    o.e., 311.

8.    Dehio-Gall: Deutschordensland Preussen. (Handbuch der Deutschen Kunstdenkmäler neu bearbeitet von Ernst Gall). München 1952, p. 152, 262, 285, 303, 306, 330, 357, 369, 380, 382, 383, 400, 427, 432, 435, 464, 479.

9.    o.e. p. 384.

10.    Gotos, o.e., 102.

11.    Dehio-Gall, o.e., 476.

12.    J. Kolaczkowski:, Wiadomosci tyczące sie przemyslu i sztuki w dawnej Polsce. Krakow 1888, p. 430.

13.    Antoni Miller: Teatr i muzyka na Litwie 1745 -1865. Wilno 1936, p. 38.

14.    Gotos o.e., 125.

15.    Gotos o.e., 203.

16.    A. Ciechanowiecki: Micha! Kazimierz Oginski und sein Musenhof zu Slonim. (Beiträge zu Geschichte Osteuropas. 2). Köln-Graz 1961, p. 9.

17.    W. Zahorski: Košciol šw. Anny w Wilnie. Wilno 1905,  p. 17.

18.    Gotos o.e., 172.

19.    Gotos o.e., 176.

20.    Morelowski o.e., p. 308 ir pav. 5.

21.    Plg. "Darbininkas", 1955.XII.20. Paskutines cino dūdas, mūsų žiniomis, išėmė vienas dvasiškis iš Šančių 1944 pavasarį.

22.    Lietuvių Enciklopedija XXXIII, p. 131.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai