Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIO LAUREATAS ODISĖJUS ELYTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
Odisėjus Elytis yra antras graikų poetas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. 1963 m. ją gavo graikas Jurgis Seferis.

Šių metų laureatui būdingiausi bruožai yra klasikinės graikų tradicijos, jos mitologijos sulydinimas su moderniuoju surrealizmu, intensyvus išgyvenimas, minties platumas ir formos disciplina. Vienas iš įdomiausių jo lyrikos laimėjimų yra surrealiz-mo sugraikinimas — autentiškas suliejimas su savo šalies palikimu, einančiu nuo Homero laikų. Poetas surrealizmą įaudė į savo žemės poetines tradicijas, iš jų susikurdamas naujus ir sykiu visiškai natūralius įvaizdžius. Kitaip tarus, plačiai žinomų antikinių tradicijų ir simbolių jisai nekartojo, o surado juose savų įžvelgimų. Nuostabus viso to vaisius yra tai, kad Odisėjus E lytis skamba drauge ir moderniai ir klasiškai. Tuo būdu jisai savo lyrikoje yra geras pavyzdys, kaip poezijos ieškojimus galima praturtinti savos tradicijos lobynais, jų nekartojant, o ištraukiant iš jų naujas spalvas. Beskaitydamas Odisėjaus Elyčio poeziją, nejučiomis pagalvojau: tokio kūrėjo dabar reikėtų lietuvių lyrikai, kuri šiandien ir Lietuvoje, ir kitur yra dvejoje kryžkelėje, dairydamasi naujo vaisingo kelio. Tiesa, turime modernių mostelėjimų, net surrealizmo ženklų, tačiau jie yra arba nedrąsūs arba nusižiūrėti. Natūraliai lietuviškos modernios, savitos poezijos vargiai beturime. Čia negali išgelbėti ir vadinamieji laisvi, arba kone proziniai eiliavimai, kadangi jiems stokoja arba kvapo ar disciplinos. Odisėjus E lytis iš dabarties poetų yra vienas iš griežčiausių ir reikliausių sau pačiam. Ir šia prasme jis galėtų būti mums pravartus. Pagaliau jis turi nemeluotą poetinį jautrumą bei gelmę, nežiūrint visos disciplinos ir naujoviškumo. Griežta forma jam nėra kliūtis poezijoje byloti nuoširdžiai ir įkvėptai.

Kaip pats laureatas į savo kūrybą žiūri, galime patirti iš jo pasikalbėjimo su tarptautinės literatūros žurnalo "Books Abroad" redaktorium estų poetu, Oklahomos universiteto profesorium Ivar Ivasku. Pasikalbėjimas įdėtas žurnalo rudeniniam numery 1975. Numeris skirtas Odisėjaus Elyčio poezijai apžvelgti.

Redaktoriaus Ivar Ivasko nuomone, naujojoje graikų poezijoje trys aukščiausios viršūnės yra Konstantinas Kavafis, Jurgis Seferis ir Odisėjus E lytis.

Savo pasikalbėjime Odisėjus Elytis pirmiausia sustojo ties graikiškos tradicijos suderinimu su surrealizmu.
"Mano karta, — kalbėjo poetas, — čia priskaitant ir Seferį, mėgino surasti tikrąjį Graikijos veidą. O to reikėjo, kadangi ligi tolei tikrasb Graikijos veidas būdavo rodomas toksai, kaip europiečiams atrodė Graikija. Norėdami pasiekti savo tikslą, mes turėjome sugriauti racionalizmo tradiciją, į kurią buvo smarkiai atsirėmęs Vakarų pasaulis. Iš čia ir didelis surrealizmo patrauklumas mums, kai tik jisai pasirodė literatūros horizontuose. Su daugeliu dalykų iš surrealizmo aš negaliu sutikti: su tokiais, kaip jo paradoksinė pusė, kaip automatiško rašymo brukimas. Bet šiaip ar taip, buvo tai vienintelė poetinė mokykla, mano nuomone, bent Europoje, kuri siekė dvasinės sveikatos ir stojo prieš racionalistines sroves, užplūdusias daugumos europiečių galvoseną. Kadangi sur-realizmas nušlavė racionalizmą kaip uraganas, jisai pravalė dirvą prieš mus, leido mums psichologiškai patiems susijungti su mūsų žeme ir žvelgti į Graikijos tikrovę be prietarų, viešpatavusių nuo renesanso laikų".

Iš surrealizmo Odisėjus Elytis pasisavino ir kitą jam būdingą bruožą: tai didelė pojūčiams teikiama svarba. Esą, surrealizme visa kas pagaunama per pojūčius. Kaip sur-realizmas, taip ir Elytis atnešė po-ezijon metodą sugauti pasaulį pojūčiais.

"Žinoma, — sakė Odisėjus Elytis, — senovės graikai elgėsi lygiai taip , išskyrus tai, kad jie neturėjo šventumo supratimo, kuris pasirodė tik su krikščionybės atėjimu. Aš mėginau suderinti šias dvi slinktis. Tai reiškia, kad visados kai aš kalbu apie pačius juslingiausius dalykus, aš suvokiu juos esant skaistumo ir Šventumo būsenoje. Aš siekiu šių dviejų srovių vienybės. Nesu krikščionis griežtąja prasme, betgi krikščionybės atneštą šventumo mintį aš pritaikau pojūčių pasauliui. Šis charakteringas bruožas gali būti neišvengiamas geresniam mano poezijos supratimui. Sakysime, pastarajame savo rinkinyje " Šviesos Medis" kalbu apie labai abstrakčius dalykus, betgi visados per jausmus. Jausmai man nebūtinai turi erotinio atspalvio, kadangi jie turi šventumo aureolę. Jausmai esti pakelti į tokią plotmę, kuri yra šventa".
Apie savo graikiškumą Odisėjus E lytis taip atsiliepė:

"Graikija man reiškia tam tikras vertybes ir elementus, kurie visur gali praturtinti dvasios visuotinumą. Kaip graikas, aš ir mėginu tas vertybes pavaizduoti visuotinėje plotmėje. "

Palietęs graikų kalbą, Elytis sakėsi manąs, kad "kiekviena kalba atitinka tam tikrą turinį. Man atrodo, kad dabar mes išgyvename tokį laikotarpį, kuris turi kitonišką laikyseną kalbos atžvilgiu, kurią laikau pavojinga. Į kalbą vis daugiau žiūrima tik kaip į priemonę užrašyti, išreikšti tam tikrus įsitikinimus, pasidalinti su savo galvosena. Betgi tikroji poezija visados yra kūryba iš kalbos versmių, o ne iš jos išorės. Idėjos gimsta sykiu su jų žodine išraiška. Taigi, kalbos faktas turi svarbų vaidmenį. Kartoju: aš tikiu, kad kiekviena kalba verčia poetą išsakyti tikslius dalykus. Tai gali skambėti kaip paradoksas; betgi, sakysime, graikų kalba nepriima ekspresionizmo, kitaip tarus, kraštutiniš-kos egzaltacijos. Tai taupi kalba, kuri reikalauja ir taupaus turinio . . . Graikų kalba reikalauja kilnios laikysenos gyvenimo reiškinių atžvilgiu".

Palietęs savo poezijos kalbą, odisėjus Elytis priminė:

"Kaip jau sakiau, esu vienas iš tų poetų, kurie rašo iš savo kalbos vidaus versmių. Nėra tai kokia nesuinteresuota laikysena. Aš nesugalvoju ką nors ir paskui to neverčiu kalbon. Rašymas man visados yra eksperimentas, ir dažnai mane pati kalba priverčia sakyti tokius dalykus, apie kuriuos šiaip nebūčiau nė pagalvojęs. Mane kritikuoja, kad panaudoju kai kuriuos retus žodžius. Betgi aš noriu, kad tekstas būtų visiškai grynas ir nutolęs nuo kasdieninės žodžių vartosenos. Aš net pasisakysiu pageidaująs, kad ji būtų priešinga šnekamajai vartosenai. Mano poezijos tonas visados yra šiek tiek pakilus. Retus žodžius įri-kiuoju taip, kad jų retumas būtų ryškus. Kaip žinote, poezijos kalba po manosios kartos yra visai kitoniška, kadangi ji naudojasi gatvės kalba ir priartėja prie prozos. Aš nesakau, ar tai geriau ar blogiau. Atvirai tiek tegaliu tarti, kad aš jos nesuprantu. Aš ne tokį turiu vaizdą apie poeziją. Kodėl ne? Todėl, kad poetas turėtų siekti kažko, kas yra švaru".

Odisėjus Elytis savo poezijoje įžvelgia tris tarpsnius. Pirmajam vyrauja gamta ir metamorfozės (tai surrealizmo įtaka). Antram tarpsniui būdingas didesnis istorinis ir moralinis sąmoningumas, neprarandant ir pirmojo laikotarpio bruožų. "Pasaulis man pasiliko toks pats ligi šios dienos, — pareiškė jisai. — Betgi aš mėginu keisti savo išraišką. Nenoriu tolydžio rašyti vienodai, kadangi tada jaučiuosi pasikartojąs. Aš noriu susirasti naujas formas, naujus išraiškos kelius." Šio antro laikotarpio pagrindinė knyga yra "Axion Esti", — "Pagirtas tesie". Trečiajam laikotarpiui poetas priskyrė tada dar nebaigtą poemą "Maria Nefeli" — "Marija, Debesis". Šiame kūrinyje turėjo atsispindėti naujosios kartos dvasia. Marijos ir autoriaus monologai eina šalia vienas antro. "Maria Nefeli" yra kita mano pusė, — pareiškė poetas, — lyg jūs žiūrėtumėt į mane atvirkščią." Ir čia jis priminė vieno savo ankstesnio eilėraščio žodžius: "Kitoje pusėje aš esu tas pats".

Pagaliau Odisėjus Elytis pažymėjo, kad kai kurie elementai randami visuose trijuose tarpsniuose. Tai jam svarbus pojūčių šventumas, savotiškas jo poezijos meteorizmas, kai būtybės atrodo bekylančios į dangų. Kitos pasikartojančios jo temos yra
— mergaitės išvaizdą visados įgaunanti dvasia, rojaus ieškojimas. "Kai aš tariu 'rojus', — pastebėjo jisai, — neįsivaizduoju to krikščioniškąja prasme. Tai kitas pasaulis, kuris yra įsikūnijęs į mūsų pačių pasaulį, ir tai mūsų kaltė, jeigu mes jo nepajėgiame sugauti".
Tai keletas įdomių vietų iš Odi-sėjaus Elyčio pasikalbėjimo. Minėtame žurnale "Books Abroad" (dabar
— "World Literature Today") numeryje randame eilę straipsnių, gvildenančių šio graiko pasaulį. Įdėtos ir jo gyvenimo svarbesnės datos.

Gimė jis 1911 m. Kretos saloje. Jo tėvai buvo kilę iš Lesbos salos. Dar prieš aną karą šeima nusikėlė į Atėnus, kur poetas ir šiandien gyvena. Su surrealizmu pirmiausia jis susipažino 1929 m., kai į jo rankas pateko prancūzo Paul Eluard lyrika. Baigęs gimnaziją, Atėnų universitete studijavo teisę, tačiau nebaigė. 1935 m. žurnale "Nea Ghram-mata" paskelbė pluoštą savo eilių.
Pirma jo knyga išėjo 1939 m. Atėnuose. Per karą tarnavo Albanijos fronte. Kovų išgyvenimai jautrią ir iškilią išraišką rado Elyčio "Hero-inėje ir eleginėje giesmėje antrojo leitenanto, žuvusio Albanijos kovose" (1945). Savo pagrindinį antrojo laikotarpio veikalą "Axion Esti" pradėjo rašyti 1948 m., o paskelbė 1959 m. Kurį laiką (1948-1952) studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje, bendraudamas su tokiais surrealizmo šulais kaip Breton, Char, Michaux, Eluard, su dailininkais Ma-tisse, Picasso ir kitais. Grįžęs į Atėnus, vadovavo radijo programų institutui, buvo išrinktas Europos Kultūros Draugijos nariu Venecijoje. Pakviestas Valstybės Departamento, 1961 m. keletą mėnesių lankėsi Amerikoje, o kitais metais keliavo po Rusiją. Grįžęs iš kelionių, vėl gyveno Atėnuose, su pertrauka Paryžiuje, paskelbė keletą savo poezijos knygų, tarp jų — "Suvereni saulė", "Villa Natacha", "Monograma" ir k. Nuo 1945 metų Elyčio poezija verčiama į kitas kalbas — prancūzų, italų, vokiečių, anglų . . . Amerikoje jo lyrika anglų kalba pirmą kartą paskelbta bene 1953 metais. Čia jo pagrindinis vertėjas yra Kimon Friar. 1974 m. Temple universitetas Phi-ladelphijoje išleido jo poezijos rinktinę "The Sovereign Sun", o Pitts-burgo universitetas graikų ir anglų kalbomis "The Axion Esti". Tai geri leidiniai susipažinti su šio poeto kūryba. Taip pat jo vertimų galima rasti tokiose antologijose kaip "Penguin Book of Greek Verse" (1971), minėto Kimono Friar "Mo-dern Greek Poetry: from Cavafis to Elytis" (1973) ar "Four Greek Poets" (1966).
Iš čia minėtų graikų, Kavafis (1863-1933) yra turėjęs atgarsio graikiškai skaitančio Tomo Venclovos lyrikai.
A. Vaičiulaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai