Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAISTAI PDF Spausdinti El. paštas
Antanas dažnai padejuodavo. Užeidavo jam ir smarkūs skausmai, ir tada jis riesdavosi į kamuolį, iš burnos jam tekėdavo seilė, ir, rodos, jau žmogui galas, tikras galas, mirtis ateina.

—    Visas pamėlynavęs, lyg iš kapų, — dejavo Teklė. — Ką čia dabar daryti, ko čia griebtis? Šauktis daktaro . ..

Su tokia mintim ji pagrįždavo galvą į uošvį. Gasiūnas tylėjo. Jis nežinojo, ką daryti. Jo namuose daktaras dar nebuvo įkėlęs kojos. Suserga žmogus, pasveiksta, ir vėl viskas gerai. Dar anuomet, kai Antanas mažas susirgo ir mažai bepraverdavo akis ir klejojo, tada amžiną atilsį Barbora jau buvo visiškai išsigandusi ir sakė:

—    Gal sėsk ir parvežk Gėrą.

Gasiūnas ir tada tylėjo. Jį nustebino tas žmonos išsišokimas: girdi, Gėrą! Kirkiluose buvo felčeris, ir kai kas net parsiveždavo jį. Kiek Gulbinuose buvo daktarų, Gasiūnas nežinojo, bet girdėjęs buvo apie du. Vienas, kažkoks lenkas ar rusas Kačpėdinskis, buvo daktaras kaip daktaras, ir apie jį žmonės neturėjo daug kalbos. Žydas Geras, o, žydas Geras!... Matikų dvarininko duktė visiškai jau mirė, reikėjo, sako, tik akis užspausti, jau, sako, net nebemirksėjo, veidas lyg vaškinis, o atvežė Gėrą, ir ta duktė ir šiandien gyva ir sveika. Kalvio Smėliūkščio sūnų smaugė difteritas, vaikas nebenurydavo seilės, juodai mėlynas, sako, buvo, o Geras ištraukė giltinei iš nagų. Kad šitoks daktaras atvažiuotų ir ką nors namuose gydytų tai Gasiūnas nė nesvajodavo. Tada Antanas pagijo ir be Gėro. O dabar ar išsikrapštys iš lovos?

—    Gal tu ką nors už valgei? — klausė jis Antaną — Gal vidurių šiltinė ...

—    Šiltine būtų jau miręs. Jau ketvirta savaitė, — sakė Teklė. — Tie lavonai čia ką nors bendra turi. Jau tik ne kitaip. Važiavo, gerai buvo, o staiga lavonus ėmė vežti, ir tuoj pilvas . . .

Gasiūnas vėl tylėjo. Ar ir marti norėtų Gėro? Tik tas Geras nelengvai bus paimamas. Jei dar truputėlį blogiau, tai jis šoktų jau ir Gėro, nes tos savaitės buvo itin sunkios, tie Teklės dejavimai ir verkšlenimai, tas jo paties rūpestis ir graužimasis, kad Antaną anuomet išleido mirčiai. Bet taip jau visiškai bloga nebuvo. Antanas pasitampydavo, pasiseilėdavo ir aprimdavo.

—    Ar tie lavonai baisūs buvo? — klausė Gasiūnas, stengdamasis nejučiomis nukreipti šalin daktaro klausimą.

—    Baisūs... — ranka braukydamas sau per veidą, Antanas stengėsi nuvyti baisybių vaizdą. — Kruvini, sustingę, išsižioję .. . baisūs . . .

—    Gal čia tau priemėtis? . ..

—    Priemėtis?

Teklė net šūktelėjo, bet greit susigriebė.

—    Jei priemėtis, tai reikėtų švęstom žolelėm parūkyti.

Gasiūnas tylėjo, ir Antanas tylėjo, o Teklė rankiojo iš palubės švęstas žoles. Rūkė prieš pietus, rūkė pavakary, o kitą dieną ji pati bėgo į Gervydus pas Šeberkštį prašyti pupalaiškių ir virė jų arbatą. Bet ligonis negerėjo nė nuo pupalaiškių.

Kai Gasiūnas sulaukė Antano, rodos, buvo trumpam nukritęs visas sunkumas. Serga tai serga, bet namie, čia pat, visų akyse. Bet diena po dienos tas sunkumas iš naujo augo, didėjo, lyg išspausta ir vis dar nenorinti gyti, dar pūlių atsargas vis didinanti didžiulė šunvotė, kurią jausi visur, kur tik beitum ir ką bedarytum, nes ją vis paliesi, nors ir netiesiogiai. Tą rūpesčio šunvotę sekmadienį jis nusinešė ir į Pavandenę. Gatvėj nieko pažįstamo nesutikęs, nužingsniavo tiesiai pas Jurgį Žemonį: jau taboka baigiasi, gal Žemonis dar turės.

—    Na, tai jau linksmas ir patenkintas turėtum būti, — kampe kreipšdamasis tarp dėžių šūktelėjo Žemonis. — Imk daugiau tabokos. Iš kur čia gali žinoti, gal nebegausiu.

—    Sakai, daugiau? — nesiryžo Gasiūnas. — Gal dar bus, kai daugiau markių turėsim. — Jis išsitraukė piniginę ir pakėlęs galvą svarstė. — Duok tada dešimt pokelių, bet suvyniok, netilps į kišenes, aš paskui užeisiu. — Jis mokėjo pinigus, dar paėmė vieną pokelį viršaus ir tą čia pat praplėšė ir pradėjo suktis rūkyti ir tik tada nudejavo ir atsakė į Žemonio šūktelėjimą: — Linksmybės tai, žinai, nėra. Grįžo, tiesa, gyvas, bet iš ratų kaip išlipo, pasiekė tik lovą, tai nuo to laiko ir tebeguli. Serga, blogai.

Gasiūnas smulkiau švietė Žemonį, kaip ta Antano liga reiškiasi, kaip jau buvęs jis susvyravęs, ar nepamėginti pasikviesti Gėrą.

—    Gėrą? — Žemonis pertraukė jį. — Girdėjau, kad Geras geras daktaras, bet pakalbėk apie Antaną su mūsų naujuoju klebonu.

—    Ar, galvoji, dėl Gėro vežimo, kad tas žydas?

—    Ne. Pasakyk jam, kad Antanas serga, ir, žiūrėk, jis pagydys.

—    Klebonas?
—    Taigi.
—    Klebonas pagydys?

—    Taigi. Paklausyk tik, kaip buvo su mano, va, Marytėle. — Žemonis džiaugėsi visas. — Mergaitė, matai, jau laksto, o sakiau, kad nebesulauks ryto, taip kragavo, taip nusilpusi buvo, visa suimta karščio. Net galvos nebepajėgė bepasukti ir burnos sučiaupti, jau akių nebesumer-kė, jau, sakėm, mirs. O sužinojo kun. Sargelis, užbėgo, paklausinėjo, pažiūrėjo, davė vaistų, ir mergaitė į trečią dieną išlipo ši lovos. Tai pasakyk jam apie Antaną.
Gasiūnas klausėsi, galvojo ir tylėjo. Žemonis vis tebežiūrėjo į jį.

—    Užeik ir pasikalbėk, — dar pasiūlė Žemonis.

—    Žiūrėsiu. Gal reikės užeiti. Vienu žodžiu, žiūrėsim.

Balsas jo buvo lyg mieguistas, pavargęs. Pasakęs dar porą nereikšmingų žodžių, jis atsi stojo. Jis norėjo, kad Antanas pagytų, bet šaldė jį ta nedėkinga mintis, jog reikia eiti pas kun. Sargelį. Būtų dar kun. Dudutis, tai Gasiūnas jau trepsėtų prie klebonijos durų.

—    Na, žiūrėsim, — dar tarė jis ir nujudė-jo į duris. Pats matė, kad Žemonis nustebusiom akim lydi jį, ir jautė, kad yra ko stebėtis: tokia naujiena, kad klebonas gydo, galėjo tik džiuginti ir abejingumui, rodos, nebūtų vietos, o Gasiūnas svyravo, svarstė ir abejojo. Smulkmena, bet jam vis dar gyva. Kad būtų Dudutis!

Gasiūną su kun. Dudučiu rišo du labai atsimenami dalykai. Pirma — tai Vankos krikštynos Jis dažnai prisimindavo tą nekasdienišką atsi 11 kimą ir kaip tik iš gerosios pusės. Vanka vagis, Vanka šioks ir toks, bet jis nei apie Vanką negalvodavo tokiom minutėm, nei apie jo negerus darbus, o apie save. Malonu jam prisiminti, kad tuo krikštatėviu buvo jis, žmogus niekuo ne-pasireiškęs, nei landumu, nei turtu, ir šitai jaunos parapijos iškilmei galėjo būti pakviestas bet kuris kitas rimtas ūkininkas, žymiai pamaldesnis už jį ir giliau įleidęs šaknis į žemę, toks, kurio tėvai ir seneliai ir proseneliai turėjo čia sodybas samanom apaugusiais stogais ir gal net su dideliais šakotais medžiais kluone ir su gandralizdžiais medžiuose. O jis ateivis, ir gal niekad jau jo sodyba nebus panaši į tų kaimuose, kur skendi medžiuose. Anų, rodos, jau niekas neišraus, neišplėš, stovės ten amžių amžiais, stovės ir stovės, ir gandrai kalens gandralizdžmo se. O jo trobos — lyg pakrūmėj sustatytos būdos, kurioms reikia, rodos, tik stipresnio vėjo, tai pūkštelės, ir viskas išlakstys. Ne, jis dar no spėjo suaugti čia su žeme, dar reikia daug DM tų, kol jo sodyba bus apkerplėšėjusi, kaip ir anų ten kaimuose, ir tik vaikų vaikai pasijus saugūs ir ramūs ir savi. Bet kun. Dudutis nežiūrėjo to skirtumo, kuris yra tarp jo ir anų šakotų, lapotų, samanotų ūkininkų, ir pasirinko jį.

Gražių jausmų Dudučiui kėlė ir kitas dalykas — tai tos kelios eilutės kun. Dudučio parašytoje knygutėje Pavandeniečiai. Kai bažnyčia atsistojo ant kojų, kai sužibo viršuj bok ta sužaliavo išorinės sienos liepų lapų žalumu ir viduj sužiuro iš paveikslų altoriuose šventieji veidai, o iš stacijų sienose grubūs, apčiuopiami pagonys ir žydai, verčiantieji Kristų nešti kiv žių ir kalantieji Jį, ir tos šventosios moterys skausmo iškraipytais šventais veidais, ir sudondondino čia pat šventoriaus kampe išaugusioje varpinėje du nauji varpai, tada visi parapiečiai gavo po klebono dovaną — po ploną eilėmis rašytą knygutę, kur apdainuota parapija ir jos statytojai, šiuo tuo daugiau prisidėjusieji prie bažnyčios statymo.

Gasiūnas, rodos, ne kažin ką ten ir padarė: sukrapštė penkrublę ir nuvežė apsčiai iš savo lauko akmenų. Ne ta penkrublė, bet akmenys išgarsino Gasiūną ir kun. Dudučio ranka įrašė parapijos istorijon jo pavardę. Kalnus akmenų davė Švelnutis iš savo žvyryno, bet ir Gasiūnas nemaža nuvežė. Pats vežė, Antaną ragino vežti, tai dabar ir glosto širdį jam Pavandeniečiuo-se išspausdintos eilutės:

Laukai akmenuoti, lyg Dievas būt tyčia
Prisėjęs, kad liktų namams ir bažnyčiai.
Pastatėm bažnyčią, tvirtai laikos bonės.
Tvirti pamatai, nes dosnūs čia žmonės.
Ardė kalną Švelnutis, laukuos rinko Gasiūnas,
Akmeniu šventą vietą užkrovė tie sūnūs,
O kiti kas penkis, o kas du, kas vežimą,
Kad aukščiau pamatai, kad tik bokštai būt žymu,
Kad iš tolo nuo vieškelio jaunuoliui ir seniui
Žibėtų tarp liepų garbė Pavandenės!
Tai ir krovėm ir krovėm. Pamatai lig krūtinės,
O bonės iškyla pro stogus šiaudinius.
O kai daug čia, parapijoj, gerų gaspadorių,
Tai mūro tvora dar aptvėrėm šventorių.
Tegu meldžiasi liepos, aptvertos, apbūtos,
Dailios, aukštos, kerotos ir jau drūtos, tai drūtos.
Tai taip mes visi šitą šventąją vietą
Dar šventesnę padarėm per akmenį kietą.
Dėkingos mūs širdys Švelnučiui, Gasiūnui
Ir kitiems, kuriems rūpi siela, ne tik kūnas . . .

Toliau kun. Dudutis apdainavo kitus parapijoms ir suminėjo eilę kitų pavardžių. O Gasiūną ypač šildė, kad jo pavardė minima kaip tik viena iš pačių pirmųjų, tartum jis būtų lyg vienas kokių kampinių stulpų, ant kurių laikosi visa ta žalioji bažnyčia. Gavęs tą knygutę ir pakartotinai kelis kartus skaitęs ir kartojęs tą jį liečiančią vietą, Gasiūnas net nepasijuto, kaip nesąmoningai, bet iškilmingai, nutęsdamas, lyg kunigas per pamokslą ėmė pusbalsiu tarti: Tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu savo bažnyčią . . . Tu esi uola. . . Jau sąmoningai sugriebęs tą kartojimą, Gasiūnas iš pradžių buvo lyg nudilgintas išgąsčio: taigi šventvagystė, piktažodžiavimas... Kokia jis čia uola ir kokią jis čia statys bažnyčią! Tada jis dar prisiminė tuos pragaro vartus, nutilo, nusišypsojo ir išėjo šerti karvių. Su karvėm bekalbėdamas atsikratė to iškilmingo ir įkyraus posakio, kuris, rodos, jam netiko nė tarti — toks kunigiškas tas kartojimas.

P. AUGIUS "Žalčio pasakos" iliustracija (1945-47)

Kun. Sargelis jau iš pirmo karto paliko jam nemalonų kartumą. Suark, girdi, kalnelį. Kur Gasiūnas ars ir kur sės — tai jo paties reikalas, o ne kunigo, nes čia jo paties žemė, jis pats ars, pats žinos, kur sėti. Kai jis tą kun. Sargelio patarimą prisimindavo, vis ir sukildavo gale gerklės kažkoks sprangumas.

Per visas pamaldas jam dabar vis tiek neišeina iš galvos tas Zemonio pasakojimas ir patarimas. Antaną reikia gydyti, nors ir kažin ką būtų sakęs kunigas. Jei daktaras jam būtų pataręs dar susiarti gražų žemės gabalą, tai ar jis nebeprašytų gydyti? Jis gali arti ar nearti, klausyti ar neklausyti patarimo, bet dėl jo užsispyrimo ir įsižeidimo negali nukentėti, o gal ir mirti Antanas.

Išėjęs anksčiau iš bažnyčios, jis stoviniavo prie klebonijos ir laukė.
—    Tai atvežk. Ar jau toks silpnas? — klausė kun. Sargelis. — Jei sunkiai serga, tai geriau pas daktarą.

Gasiūnas pasakojo, kokio sunkumo ta liga, ir jame, lyg sniegas šilumoj, tirpo ir leidosi visas atšakumas kunigui. Jis pasakojo truputį už-sirydamas, o kunigas klausėsi ir truputį tarpais subumbsėdavo.

—    Jeigu sutiksit pažiūrėti, tai aš atvešiu, — baigdamas pridėjo.

Kun. Sargelis uždėjo jam ranką ant peties, ir Gasiūnas vienu metu baisiai norėjo apsidairyti, ar kas nors mato jį. Kas kalba apie Gasiūno rožančių, tiems būtų nosis. Štai jums Gasiūnas, rožančiaus jums nenešioja, o su kunigu sustojęs, žiūrėk, kalbasi!

—    Aš pats pasirodysiu, — tarė Sargelis.

—    Kelio gabalas . . .

—    Pasirodysiu šiandien prieš sutemėlę ar rytoj tuoj po pietų.

—    Įsodinčiau į ratus . ..

—    Ne, aš pats. Tai, sakai, nuo pupalaiškių neapstoja skaudėti? Na, aš pažiūrėsiu.

Kun. Sargelis pratiesė jam ranką ir pro vartelius nužingsniavo į kleboniją. Kol Gasiūnas paėjęs žemyn suspėjo atsigrįžti, kunigas jau buvo dingęs stikliniuose klebonijos gonkuose.
Gasiūnas jau buvo praėjęs Sabakonį, jau keli žingsniai iki Gasparkos kiemo, kai atsiminė, kad pas Žemonį liko taboka. Žemonis, išgirdęs, kad kunigas eis gydyti Antano, kartojo tik tuos kelis žodžius.

—    Na, matai. Na, matai. Sakau, kad išgydys. Na, matai, ir išgydys. Na, matai.
Gasiūnas skubėjo namo. Nupluoš galą ir atsigrįžta vis pasižiūrėti, ar neateina iš paskos ir kunigas, nes jau tamsėjo, pilkėjo diena, čia pat vakaras. Ėjo jis lengva širdim, nes jei kunigas ateis ir pasiims gydyti, tai atkris visi svyravimai ir abejojimai dėl Gėro ar kito miestinio daktaro.

Sargelis važiuotas pasirodė tik kitą dieną. Gasiūnas laukė, kad išvažiuodamas primins jam vėl tą neartą kalnelį, ir jis buvo jau susidėjęs sau žodžius ir būtų sakęs jau:

—    Tai jau išarsiu, klebone, jau išarsiu, kai tik turėsiu, kas padeda, nes dabar laukuose esu vienas, kaip pirštas.

Šitaip pasakęs, jis ir judesiu būtų parodęs tą savo šiandieninį beviltiškumą: išskėstų į šonus rankas, lyg žadąs skristi paukštis, ir čia pat bumptelėtų jomis į šlaunis, tartum jos tokios būtų, lyg akmenys, ir pačios kristų. Gasiūnas dar numatė ir tolimesnę galimybę: kunigas Sargelis gal pasakys:

—    Na, marti ar nepadeda?

—    Taigi padeda, kur nepadės! — butų jo atsakymas, palydimas mandagiai sumišusio ir besišypsančio veido. — Bet moteris, tai apie namus . . . Lauke pėdus suriša, bulves pakasą, šį tą, o dirvonams arti jau reikia vyro, o tas vyras, va, vienas, visas ūkis dabar ant jo galvos, ir, matote, tas pats vienas vyras ir tas pats dar senas laužas.

Nors kunigas dėl to dirvonėlio nebe judino jo, bet jis pats nusprendė: kai tik galės, tai suars ir apsės linais, vis bus naudos. Kun. Sargeliui jau nebejautė jokio atšakumo, net pradėjo galvoti, kad ir gerai, jei yra, kas žmones paragina. Ne, Gasiūnas pats sau dar neįveikė prisipažinti, kad ir jam reikalingas raginimas: vis rodės, kad jis pats žino, ką daryti, tik, va, yra žmonių, kuriems labai praverčia stumtelėjimas ar trūktelėjimas, kitaip jie apsileidžia, apsamanoja. Kai kunigas nepažįsta čia dar visų, tai ir nereikalingą stumteli ar trūkteli, bent Gasiūnui dabar šitaip atrodo. Tai per klaidą stumtelėjo ir jį.
Apžiūrėjęs ligonį, kun. Sargelis paliko baltų beskonių miltelių ir prisakė:

—    Tris kartus per dieną, vis po valgio. Teklei rodės, kad lyg ir mažoka vaistų. Tų
miltelių porcijėlė tokia maža, kad, sakytum, per tą mažumą negali skonio pajusti. Tai ji ir paklausė nustebusi:

—    Tai tik tiek, kunigėli?

—    Tai jau tiek. Paskui žiūrėsime, — dar pridėjo, pamatęs į jį įbestas Teklės akis.

—    O kažin, kaip dėl pupalaiškių, ar jie gerai, ar blogai?

—    Pupalaiškių? Tai tegu geria arbatos via toj, nepakenks.

Vakare Antanas jau buvo paėmęs du miltelius ir išgėręs šešis puodukus pupalaiškni (pirmą dieną tai Teklė beveik per prievartą bruko jam. tą pupalaiškių arbatą, iš pradžių karštą, vos tik gali gerti, ir šitos jis ištriūbijo bent du puodukus ir nežmoniškai išprakaitavo, tai paskui gėrė šaltą, paskui vėl atšildytą, ir per tą pirmąją dieną visiškai išsibaigė cukrus).

—    Na, gal jau bent naktelę ramiai pamiegosim, — balsiai spėliojo Teklė, nebejveikusi jau įbrukti savo vyrui septinto puoduko ir pastačiusi pilną ant stalo, kad Antanas išgertų naktį, kai įsinorės gerti. Pastačiusi puoduką, ji atsiklaupė poteriauti, ruošdamasi jau eiti gulti, o Gasiūnas sėdėjo ir baigė rūkyti suktinę. Tada Antaną vėl surietė skausmai, ir Teklei pamišo visi poteriai, ji skubiai pašoko, o Gasiūnas numetė nuo pečiaus nebaigtą rūkyti suktinę.

—    Skauda? — paklausė Gasiūnas, paeidamas artyn į lovą, o Teklė jau sėdėjo ant lovos krašto ir tamsoje stengėsi įžiūrėti vaitojančio ir dejuojančio savo vyro veidą ir akis ir iš akių išskaityti skausmo dydį. Uošvio klausimas ją suerzino.

—    Tai jau, uošvi, matyt, kad skauda, — tarė ji Gasiūnui. — Jei neskaudėtų, tai nesidras-kytų ir nevaitotų.

Gasiūnui taip pat plykstelėjo pyktis, kaip žiežirba, bet jis tuoj pat nieko neatsakė, atsisėdęs vėl susisuko rūkyti ir tik tada nusistebėjo:

—    Tai jau pikta esi, kaip širšė. Nežinai, katras žodis nepatiks, nors imk ir užsirišk burną, kad nebegalėtum prakalbėti.

Teklei dabar pyktis taip pat jau buvo išgaravęs.

—    Uošvi, toks kvailas gyvenimas, taip išvargsti, kad netyčia imi ir pradedi kažką šnekėti, — tarė ji.

—    Tai, žiūrėk, vaistai dar nieko nedaro, — tarė tada Gasiūnas tuoj po marčios, tartum visas tas jos prasisveržima būtų seniai palaidotas ir užmirštas.

—    Kaip jis veiks: tik tris kartus per dieną ir, matai, po kiek tik! Skonio negali pajusti. Jau jei vaistai, o jau jei dar tiek maža, tai arba labai kartūs turėtų būti, arba labai saldūs, arba rūgštūs (nors aš negirdėjau, kad rūgštūs būtų; saldūs būna, kartūs). O čia dabar, lyg avi-žieniai miltai, visiškai be jokio skonio, ir dar tiek, Dievulėli, tu mano, tiek maža .. .

—    Yra skonis, — prataria jau kiek atsigavęs Antanas.
—    Ar yra? Tai koks gi?
—    Negaliu aš pasakyti, bet yra.
—    O iš pradžių sakei, kad nėra.
—    Pabandyk vieną, pamatysi.

—    Aš bandysiu, matai, o tu pasveiksi. Žinai, kad vaistų nesergančiam negalima gerti, tu tada nepasveiksi. A, Dieve, Dieve, su visais tokiais vaistais. .. Kaip nuo tokio truputėlio gali pagyti? Jau jei ne daktaras, tai netikėk, kad kas nors būtų, kad ir vaistų gerai duotų, — lingavo ji galva. — Vaistų tų tik trupučiukas, o ir pupalaiškių reikia gerti ar nereikia? Gal tie pupalaiškiai tada negerai, gal ir tuos vaistus visus išplauna? Jei pupalaiškius reikia gerti, tai ko jis iš pradžių nepasakė? Ne, nepasakė. Pasakė tik tada, kai paklausiau.

—    Gal užmiršo, — sako Gasiūnas.
—    Ar daktaras galėtų užmiršti? Matyt, nelabai tikras.
—    Žemonio dukterį išgydė.

Žemonio išgydė, o, va, Gasiūną gali ir nugydyti. Sakau, jau jei ne daktaras, tai ne daktaras. Dabar nežinau, ką su tais pupalaiškiais daryti: gerti ar negerti?

Niekas nežinojo, ką reikia daryti, o visi dūsaudami ir abejonių graužiami išsiskirstė gulti. Ligonis negerėjo nei antrą, nei trečią dieną, ir Teklė vis dejavo, ir peikė kunigo vaistus. Į galą savaitės vis dėlto tie smarkieji skausmai kiek aprimo, o su ligos atoslūgiu aptilo ir Teklė. Virė ji pupalaiškius, davė karštus ir šaltus, žiūrėjo, kad vaistai laiku būtų paimami, ir tik retą kartą dar nusistebėdavo:

—Mažumas tai jau begalinis! Tartum būtų sutrinta pora aguonos grūdų. Pora kaip pora, bet jau daugiausia tai kokie penki. Visokių, žinoma, tų vaistų ir yra.

Bet jau ji ir pati nuo vaistų greit nukrypo į cukrų.

—    Nors lėk į Pavandenę, — sakė ji. Nė šaukštelio nebėra.
—    Gal ir Pavandenėj nėra. Pagersiu be cukraus, — tarė Antanas.

—    Ar visą laiką gersi be cukraus? Kartūs tie pupalaiškiai, be cukraus neskanu.

Teklei rūpėjo cukrus, o Gasiūnui darbas. Prisiplušo jis, kol Antano nebuvo, o kai dabar grįžo ir lovoj gulėjo, tai jis galvojo ir neišgalvojo, kaip čia išsiversti. Vienam jam tikrai sunku, o ir Teklė, besirūpindama Antanu, rečiau bepadeda jam. Tiesa, netrukus pasibaigs tie didieji darbai, bet jie nebenorėjo taip be atvangos vežti ir vežti pats vienas. Tegu ateis ir žiema, tai ir gyvulius diena iš dienos šerti tvarte ir klojime vis plūktis, šiokia ar šventa diena, sninga ar šąla, ne, Gasiūno netraukia šitokia ateitis.

Galvojo jis ieškoti berno, bet niekur apylinkėj, rodos, tokio nebuvo dyko. Kas tarnavo, tai tarnavo, o tokių, kurie visada bastosi be pastovaus darbo, pats Gasiūnas nenorėjo: menka iš tokio nauda, toks niekada nedirbs, kaip sau.

(Ištrauka iš knygos Tūboto gaidžio metai)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai