Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vaclovas Biržiška: VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BIOGRAFIJOS BRUOŽAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Mc.   
Vaclovas Biržiška: VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS BIOGRAFIJOS BRUOŽAI. Aidų leidinys. 1952 m. 99 p.
Pernykštė triguba vysk. Motiejaus Valančiaus sukaktis (150 metų gimimo, 100 — įsivyskupavimo ir 75 — mirties) "Aiduose" buvo atžymėta labai vertingu prof. Vaclovo Biržiškos rašiniu, dabar jau ir atskira knyga atmuštu.

Būdamas ne tik lietuvių raštijos, bet ir bendrosios mūsų, ypač XIX amžiaus, istorijos žinovas, autorius galėjo išvengti tų netikslumų, kurių nesykį pasitaiko, rašant apie Valančių mūsų literatams, dažnai pagrin-diniau nepažįstantiems ano meto istorijos sąlygų, juoba kad ir mūsų istorikai savo tyrinėjimuose tą amžių, kuris mums kaip tik turėtų būti itin įdomus, yra daugiau ar mažiau primiršę ankstybesniųjų mūsų praeities amžių sąskaiton. Ir iš viso, Valančiaus tyrinėjimas žymiąja dalimi juk priklauso ne literatams, bet istorikams, nes tiksliu prof. V. Biržiškos pasakymu, Valančius svarbiausiai tuo ir nustelbia kitus ano meto mūsų rašytojus, "kad jo veikla nesi-ribojo vien literatūriniu darbu kaip daugumo anų, bet prasiskverbdavo į visas Lietuvos viešojo gyvenimo sritis... Visose jose jisai savarankiškai pasireiškė ir tuo būdu visai Lietuvos XXX a. istorijai uždėjo savo, valan-činį antspaudą" (5 p.).

Kaip milžinas iškyla Valančius iš Lietuvos vyskupų tarpo, "ir tik kai kuriais atžvilgiai greta jo, — anot prof. V. Biržiškos, — tegalima pastatyti veikusį XVI-XVII a. sąvartoje vyskupą Merkelį Giedraitį" (6 p.). Valančiaus didelė valia ir aštrus protas įspūdingai reiškėsi tiek žymiai prie jo padidėjusios Žemaičių vyskupijos administravime, tiek kitose šakotos jo veiklos srityse: nepaprastame parapinių mokyklų tinklo išplėtime, visus tada stebinusioje ryžtingoje blaivybės akcijoje, rimtoje mokslo veikloje (profesoriavimas Vilniuje, Petrapilyje, Varniuose; "žemaičių vyskupystė"), sėkmingame lietuviškos raštijos darbininkų telkime ir našiame jo paties plunksnos darbe, valstiečių ir bajorų santykių derinime. Ypač daug orientacijos, tiesiog diplomatinio lankstumo teko parodyti santykiuose su rusų valdžia, kurios brutalus elgesys su pavergtuoju kraštu po 1863 m. sukilimo dar pagriež-tėjo. Valančius dėl savo padėties buvo tada vienintelis, nors ir nerinktas, rusų prispaustos Lietuvos atstovas, su kuriuo ir pati valdžia daugiau ar mažiau skaitėsi.

Visos šitos Valančiaus veiklos sritys ir yra iškeliamos prof. V. Biržiškos knygoje, nors ir, palyginti, trumpai, bet aiškiai ir vaizdingai. Pvz., itin ryškiai ir įdomiai parodyti tie gudrūs diplomatiniai manevrai, kurių pasėkoje rusų valdžia sutiko su Valančiaus paskyrimu į vyskupus, nors ir turėjo mielesnių sau kandidatų. Randame taip pat daug ir kitų įdomių faktų bei ryškių apibūdinimų, taip ir įstringančių skaitytojo atmintin.

Pasakodamas Valančiaus gyvenimą, autorius tolydžio apibūdina įvairias anų laikų politines, kultūrines, visuomenines sąlygas, nušviečia Katalikų Bažnyčios organizacinius reikalus Rusijos imperijoje ir jos įtemptus bei painius santykius su rusų valdžia, paaiškina įvairių institucijų, kur teks mokytis ar dirbti Valančiui, santvarką. Ir taip skaitytojui išryškėja ne tik imponuojanti Valančiaus asmenybė, bet ir geras mūsų istorijos gabalas.

Valančiumi prof. V. Biržiška jau iš seno yra susidomėjęs. Ne tik spausdintąją medžiagą apie Valančių išstudijavęs, bet ir išknaisiojęs archyvus, parašęs visą eilę straipsnių apie vieną ar kitą Valančiaus veiklos dalyką, jis labai pamėgo ir patį Valančiaus asmenį: "...man jis pasidarė mylimiausias mano studijų personažas ir mano akyse išaugo taip, kad jį sau pastačiau eilėje ryškiausių Lietuves praeities asmenų — Vytauto Didžiojo, Mikalojaus Radvilos, Merkelio Giedraičio" (Žiburiai, 1947. VI. 21., nr. 25).

Aukštai vertindamas Valančiaus asmenį, prof. V. Biržiška betgi nori jį matyti tokj, kokį jį apsprendžia ano meto gyvenimo sąlygos bei pažiūros ir kokį jį mums rodo dokumentine medžiaga. Savo požvilgį jis taip apibūdina: "Tiesa, šių dienų akimis žiūrėdami į jo veiklą, mes neretai darydavome ir darome jam tuos ar kitus priekaištus, kodėl jis atitinkamais savo veiklos momentais elgėsi ne taip, kaip mūsų dabartinėmis pažiūromis jis būtų turėjęs ar galėjęs pasielgti, kaip mūsų nuomone būtų buvę geriau ir mūsų tautai naudingiau. Kita vertus, kartais vėl kiti jo veikloje pastebi ir tokius nuopelnus, kurių jis iš tiesų neturėjo, kelia jį per aukštai ten, kur jis daug kukliau veikė. Bet tai yra įprastos klaidos, kada šių dienų akimis matuojami praeities žmonės ir įvykiai. Valančių turime vertinti tokį, koks jis buvo, o ne tokį, kokį mes jį norėtume ar nenorėtume turėti, nes ir laikai buvo visai kiti. O ir pats jis buvo grynas realistas ir niekados nemėgino būti kokiu ateities pranašu ir įspėti mūsų tautos ateities kelią". (5-6 p.).

Valančius tiesiog priešingas savo būdu kitam ryškiam savo amžininkui — Simanui Daukantui. Ir kaip tik tame jų charakterių nesuderinamame skirtingume autorius įžiūri pagrindinę priežastį, kodėl jie pagaliau visai išsiskyrė, anaiptol nepasmerkdamas Valančiaus, kuris nekartą būdavo pakaltintas, kaip nuskriaudęs Daukantą: "Buvo tai visai natūralus išsiskyrimas dviejų, vienose sienose nesutelpančių stambių asmenybių. Neabejoju, jei Daukanto vietoje būtų buvęs Valančius, o Valančiaus — Daukantas, rezultatas būtų toks pat nuves".  (66 p.).

ši prof. V. Biržiškos knyga yra ištrauka iš jo parengto ir papildinėja-mo, bet, deja, rankraštyje tebesančio, lietuvių rašytojų biografijų ir bibliografijų rinkinio, "Aleksandrynu" pavadinto. Gaila, kad negalėjo būti iš ten išspausdinta išsami ir labai svarbi Valančiaus bio-bibliografija. Būtų labai gera, kad prof. V. Biržiška ir toliau galėtų "Aiduose" ar kitur spausdinti iš savo "Aleksandryno" svarbesniųjų mūsų rašytojų apybraižas.
V. Mc.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai