| |
|
|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
KALĖDŲ NAKTĮ
Iš savo ilgesio pilnos pastogės
Tavęs jieškoti, Kristau, išeinu —
Man sakė, kad guli sušalęs, nuogas
Tvartelyje, išklotame šienu.
Nesuprantu, kaip Tu gali kentėti šaltį,
Jei vėją, speigą ir pūgas valdai,
Bet aš einu pušelėms Ostijos iškelti
Per žemę pasipuošusią baltai!
Liturginiais drabužiais apsivilkus mėnesiena
Šią naktį uždegė visas žvaigždes —
O gal ne žvaigždės ten, gal mano dienos
Prie tavo prakartėlio amžiais degs?
Sutirps ir gimtoje pastogėje ledinės žvakės,
Sutirps nuo dangiškų šviesų žiema,
Ir viskas pildysis, ką motina pasakė,
Ant Kūčių stalo šieną skleisdama.
IDILĖ
Buvo taip nežemiškai tylu aplinkui,
Jog nedrįso atsikvėpti girios,
Ir ton pusėn, kur javai palinko,
Šviesūs debesys palengva yrės.
Saulė, kaip vienturtė karalaitė,
Atsisėdusi ant aukšto sosto,
Savo džiaugsmo gaivioje ekstazėj kaito,
Gintariniais pirštais varpas glostė . . .
Buvo poilsiui sparnus suglaudęs vėjas,
Buvo gluosniai susibridę į upelį,
Ir pavargusios lakštingalos tylėjo,
Lyg po konsekracijos varpeliai.
Jų balsai sidabro naktyje sudilo,
Gintariniai pirštai varpų nebeglosto,
Tik paliko atminimuos ta idilė
Su upeliais, debesim ir saulės sostu.
BŪTIS
Nesijaudini, kad bangos kraujo putą
Amžinai be ženklo išsklaidys —
Įsmigai į savo ramią būtį,
Kaip į gelsvą gintarą vabzdys!
Gal manai, kad akmenys prie jūrų
Jau daugiau krauju neprakaituos —
Devyngalvis slibinas į žemę žiūri,
Laukia savo grobiui valandos . . .
Negalėsi, negalėsi apsiginti —
Pikto slibino jiešmu badyt —
Jeigu stingsta polėkiai ir mintys,
Tartum gintare šitoj būty.
A T G A J U S
Suskambėkite, Klingzoro Sodai,
Ir tikrovė legendom pražys —
Man šiandieną pasaulis atrodo,
Kaip įkaitus ugny geležis.
Jieško atgajaus miestuose bokštai —
Aš Tvėrėjo malonės šaukiuos —
Ir prašau, kad svėrė neužtrokštų
Gimto sodžiaus laukuos.
Dar tikiu, kad gražiausią legendą
Tavo kruvinos rankos nuaus,
Ir taip gera, kai paukščiai praskrenda,
Nuo sparnų sieloj atgajų jaust. . .
PASLAPTIS
Neklausk, dėl ko saulėlydžiai rusena
Ir žvaigždes nuometus išdrįsta nusiimt —
Kas atsakys — kalnai, lyg suvaikėję seniai,
Per naktį šnekasi tik su savim.
Nuo medžių liūdesys iš lėto laša
Ant senkapiuos paklydusio žmogaus kelių —
Kas atsakys — kalnuos gyvybės maža,
O slėniuose gi visiškai tylu!
NETIESA
Netiesa, kad suraižė padangę
Greitai skrisdamos aštrios kometos —
Tai tik medžių šakelės už lango,
Išbučiuotos mėnulio,
Šešėlius ant stiklų naktį metė.
Netiesa, kad pavasario vėjas
Vakare gluosniui perpūtė galvą —
Tai tik šiaip sau tolybėj kliedėjo
Pamiršti upeliukai
Ir alsavo įmigusios kalvos.
Netiesa, netiesa, kad ir žemė
Pernai rudenį nerimu sirgo,
Bet iš viso, kam liesti šią temą,
Jei gražiausiai žaliuoja
Sapnuose gajūs gluosniai ir smilgos.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
