|
Parašė STASĖ PRAPUOLENYTĖ
|
VAKARO GIESMĖ
Mano siela šaukiasi Tavęs naktų tamsybėse;
Mano siela skrenda į Tave dienų ilgėjimuos.
Mano siela atidalinta nuo savo gyvybės merdi;
Mano siela išgirdus Tavo tolstančius žingsnius vaitoja . .
Iš Tavo rankų mane lankė dovanos;
Iš Tavo rankų mano dienos buvo šviesios.
Tavo Namų grožybę aš mylėjau —
Pavestuos Tavo kiparisų gaivinausi.
O, nepalik manęs, kad artinasi vakaras,
O, nepalik manęs, kada dienų žibintai gęsta! ...
Kursai keleivį pakeli iš kelio dulkių,
Kurs meiliai sutinki sugrįžtantį sūnų.
LAPKRITYS
Ar niekados nebepakils nuo žemės
Šitie užgulę dvasią lapkričio rūkai?
Jie graužiasi į pačius kaulų smegenis
Ir vietoj kraujo gyslomis teka . . .
O jūs, paskutinius nuodėgulius užputę vėjai!
Ar nesiliausit nešę nuo ledinių jūrų
Naujus, lietum sumirkusių debesų klodus
Per apsiniaukusias, niūrias padanges?...
Liūdnas ruduo. Kaip šmėklos liepos
Ūbauja su vėju, mosuodamos plikom viršūnėmis,
Nukrėtę savo margus vainikus į gatvių purvą ...
Mieguistos dienos šlitinėja pusaklės,
Nebesupaisę saulės laiko, vos akis pramerkę
Atgal sudrėkusiu sutemų guolin lenda. . .
Paulius Augius — "Žalčio pasakos" iliustracija.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
