| |
|
|
|
BAŽNYČIA IR MENAS (èv. Oficijo Kongregacijos aplinkraščio proga) |
 |
 |
 |
|
Parašė T. L. Andriekus, O.F.M.
|
Meno gerbėja
Niekas giliau už Bažnyčią nėra supratęs vaizdinio meno reikšmės žmogaus dvasiniam gyvenimui. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių be jokio vargo buvo įžvelgta, kad kūrybinė kibirkštis, švystelėjusi medžiagoje, ne tik šiaipjau daro kilnesnius žmones, bet padeda išryškinti tikėjimo paslaptis, ir prie jų pakelia širdis. Antgamtinė sritis yra gausi abstrakčiomis sąvokomis, kurios sunkiai prieinamos eilinio žmogaus vaizduotei. Kūrėjas, apšviestas įkvėpimo valandoje, lengviau gali surasti į jas kelią ir išraiškai formą. Kaip šj pavasarį Pijus XII pažymėjo pas jį atsilankiusiems menininkams, "meno paskirtis yra pralaužti ankštą ir baugų laikinumo lukštą, troškinantį žmones, kol jie gyvena pasaulyje, ir, lyg kokį langą, atverti jų išsiilgusiai begalybės dvasiai".
Tokia aukšta vaizdinio meno samprata, visą laiką vyravusi krikščionybėje, ypač gi Katalikų Bažnyčioje, be galo daug reiškė jo klestėjimui. Pradžioje simboliški ženklai bei primityvios Kristaus, Marijos ir kankinių apybraižos katakombose, paskui jau iškilnios bazilikos, mirgančios mozaikomis, pagaliau milžiniškos katedros, išdabintos paveikslais bei skulptūromis, iškalbiai byloja, jog Kristaus paskelbtoji religija yra palanki dirva menui.
Kai metama žvilgsnis į praeitį, susidaro įspūdis, jog menas yra tartum kokia neatskiriama krikščionybės dalis, be kurios jinai vargu būtų galėjusi taip tiesiogiai veikti širdis. Užtat jo ugdymui bei gynimui Bažnyčia niekad nesigailėjo jėgų. Kova prieš religinius paveikslus, užsidegusi aštuntame šimtmetyje, gana smarkiai sukrėtė ano meto krikščionybę. Ypač ji plačiai įsiliepsnojo rytuose, kur labiau jaučiama Mahometo religijos įtaka, perdėm neigiama išorinių ženklų atžvilgiu. Drąsiai galima teigti, jog tasai amžius turėjo lemiamos reikšmės tolimesniam meno vystymuisi. Imperatoriai, sukurstyti trumparegių fanatikų, stvėrėsi žiaurių priemonių paveikslams bei skulptūroms naikinti. Bet Romos popiežiai, nepaisydami jokių grasinimų, energingai stojo prieš jų užmačias. Iš abiejų šalių buvo prieita prie didelių aštrumų, kurie, be abejonės, dar labiau pasunkino Rytų ir Vakarų Bažnyčios opius santykius. Tai buvo paskutinis susirėmimas prieš galutinį išsiskyrimą. Tą pavojų anuomet regėjo popiežiai, bet religinio meno neišdavė. Be jo būtų atsivėrusi baisi tuštuma ir sustingęs kultas. Tą kritišką valandą Bažnyčia meną apgynė ir tiek rytuose, tiek vakaruose galėjo klestėti jis daugiau kaip tūkstantį metų. Šiandien gi komunistų užimtose šalyse jam vėl yra suduotas skaudus smūgis.
Naujas žodis
Katalikų Bažnyčia, ištikima savo šimtametėm tradicijom, ir dabar tebesirūpina menu. Jos pagrindinės mintys religinio meno atžvilgiu, nusistojusios per tiek amžių, galutina! yra išreikštos naujajame kanonų teisės kodekse. Po to dar tai viena, tai kita proga buvo užsimenami religinio meno reikalai ir suteikiamos atitinkamos pastabos. Pagaliau šiemet birželio 30 d. šv. Oficijo Kongregacija, kuriai vadovauja pats popiežius, išleido vyskupams specialų aplinkraštį, pavadintą instrukcija. Joje primenami ir paryškinami jau kanonuose esą potvarkiai.
Kaip kanonuose, taip ir aplinkraštyje religiniam menui apibūdinti vartojami žodžiai "Ars sacra", šventasis meras, tuo būdu iškeliant jo sąryšį su tikėjimu. Praktiškame gyvenime tasai sąryšis ne visuomet lygus. Viena religinio meno dalis vystosi už bažnyčios sienų, pasilikdama pas privačius asmenis arba muziejuose. Iš jos laukiama bent tiek, kad neprieštarautų vaizduojamoms tikėjimo tiesoms. Kita religinio meno dalis yra intymiai susilietusi su kulto veiksmais bei jo priemonėmis. Ji neišeina už bažnyčios sienų, šiai sričiai, žinoma, pirmiausia priskirtini patys dienvnamiai su visais vidaus ir išorės stilistiniais išpuošimais, altoriai, paveikslai, statulos, vitražai, mozaikos . . . Visa tai turi didelės įtakos žmogui ir gali jį teigiamai ar neigiamai nuteikti. Ir kadangi į maldos namus sueina visokio skonio bei išsilavinimo žmonės, religinio meno klausimas tampa labai opus.
Išleisti šiuo reikalu naują aplinkraštį vyskupams Šv. Oficijo Kongregaciją paskatino dvi pagrindinės priežastys. Pirma — kaikurios moderninio meno apraiškos, tiek savo turiniu, tiek forma tolimos religinei dvasiai ir užtai sukeliančios žmonėse tam tikro nepasitenkinimo ir net piktinimosi; antra — didis užvertimas Dievo namų pigiais daikteliais, kurie taip žiauriai iškreipia žūrovų skonį, jog paskui jau beveik neįmanoma jį atitaisyti. Daugelyje paveikslų ir skulptūrų, padarytų atmestinai ir grynai dėl pasipelnymo, visaip išdažyti šventieji yra daugiau panašūs į teatrų artistus, kaip į dangiškas būtybes. O vis dėlto prie jų yra be galo prisirišę žmonės, nes nuo mažystės, galbūt, nieko geresnio nematė. Kiekvienas šviežesnis prie religinio objekto priėjimas tapyboje ir skulptūroje dažnai susilaukia nemaža riksmo. Užtat šiandien žymi dalis religinių paveikslų bei statulų, o ypač smulkioji devo-cionalija, gaminama su tuo pačiu pinigo troškuliu bei skubėjimo manija, kaip ir kiti fabrikų dirbiniai, yra tikrai apgailėtinoj padėty. Jeigu Bažnyčia prieš tai nekeltų balso, toks susmulkėjimas reikštų religinio meno mirtį. Dailininkai, negalėdami konkuruoti su menkaverčių dirbinių antplūdžiu, būtų priversti jieškoti pragyvenimo kitose srityse, o tikintieji, palikti amatininkų valiai, vis labiau skurstų dvasia. Todėl šioje instrukcijoje ir pasakyta: "Diecezijų vyskupai, pasiremdami kanonais, turi pašalinti iš šventų pastatų visa tai, kas nesiderina su vietos kilnumu bei pagarba, reikalinga Dievo namams. Jie privalo griežtai uždrausti, kad ant paskirų altorių arba juos supančių sienų tikinčiųjų garbinimui nebūtų išstatyta begalinė daugybė menkos vertės statulų arba paveikslų — taip sakant — kopijų". Statant arba puošiant bažnyčias, įsakoma neužsiimti su mėgėjais, bet jieškoti ekspertų.
Akivaizdoje gi mūsų amžiaus naujovių tiek kanonuose, tiek aplinkraštyje pasirenkamas auksinis vidurio kelias. Nesileisdama į teorinius klausimus, Bažnyčia nieko kito nesiekia, kaip tik vieno tikslo, būtent, kad dievnamiuose klestėtų tikras religinis menas. Kulto paskirtis yra tokia aukšta, jog jame negali rasti vietos nei pigūs blizgučiai, nei kaikurie šių dienų eksperimentinio pobūdžio darbai. Aplinkraščio pradžioje aiškiai pasakoma, jog "religinio meno paskirtis yra prisidėti prie dievnamių papuošimo ir ugdyti pamaldumą bei tikėjimą, tų, kurie susirenka ten prašyti dangiškų malonių". Užtat, kaip tame pačiame rašte pažymima, šioje srityje neturi būti ignoruojamos tam tikros su Apreiškimu ir krikščioniška asketika susijusios taisyklės. Kitaip kulto reikalams taikomo meno nebūtų galima pavadinti religiniu arba šventu. Taip pat aplinkraštyje nepriimama mintis, kad religinis menas turįs aklai taikytis prie naujųjų laikų sąlygų bei reikalavimų, visai nesiskaitydamas net su garbinga savo tradicija.
Šiuo savo raštu bažnytinė vyriausybe paliečia tik religinį meną. Ji tiki, kad ten padarytos pastabos daug prisidės prie jo kilimo, šv. Oficijo Kongregacija nelaiko savo pareiga apimti viso meno. Jos žinion jis įeina tada, kai nori vadintis religiniu ir prašo vietos dievnamiuose. Šios kongregacijos uždavinys yra spręsti, ar kūrinys gali prisidėti prie bažnyčių papuošimo ir sykiu ugdyti tikėjimą bei pamaldumą. Kad išvengus nemalonumų, ji iš anksto išreiškia sąlygas, šiaip menas, kaip grožio įkūnijimas medžiagoje, turįs visuotinio pobūdžio ir žmogų priartinąs prie Dievo, reikalauja sau pilnos laisvės. Paimtas pačioje savo esmėje, jis visuomet turi tam tikrą religinį ant-spalvj ir gali vadintis šventu. Iš šio taško žvelgdamas, Mykolas Angelas rašo: "Tikras menas yra religinis. Tai ne kas kita, kaip Dievo tobulybių atspindys". Ant šito pagrindo atsistojus, jau nebegalima kalbėti apie meno nemoralumą. Jeigu kūriny kokiu nors būdu prasikištų antimoralinės tendencijos, jis tuo pačiu nustotų buvęs meno kūrinys, kaip praradęs esmingą menui estetinio nesuinteresuotumo momentą. Tada Bažnyčia su juo stotų kovon ne tiek meno globėjos, kiek dorovės saugotojos vardu. Tiesa, gali pasitaikyti, kad ir tikras meno kūrinys kai kam sukels nedarnių jausmų, tačiau tokiu atveju priežasties prisieis jieškoti ne jame, o išorinėse aplinkybėse — dažniausiai paties žiūrovo prigimtyje. Panašiais atsitikimais Bažnyčia gali išleisti atitinkamus potvarkius, bet ir tada jie nevaržys paties meno, o tiktai iškrypusius žmogaus polinkius.
Žvilgsnis į moderninį meną
Savaime suprantama, kad vyskupams išleistoji šv. Oficijo Kongregacijos instrukcija nerado reikalo priešintis moderniniam menui, nors aiškiai primena neatitrūkti nuo tradicijos, nes tai jam pačiam išeitų į nenaudą. Besąlyginis stojimas prieš gyvenamo laikotarpio religinį meną būtų ir nenuoseklus ir neišmintingas žygis. Nenuoseklus, nes visi didieji menininkai savo laiku buvo modernistai, neišmintingas, nes būtų sustabdyta meno pažanga, be kurias jis turėtų mirti. Šiuo klausimu šv. Oficijo rašte pakartojami dabartinio popiežiaus žodžiai, paimti iš 1947 m. išleistos enciklikos apie liturgiją. Ten Pijus XII rašė: "Būtinai reikalinga palikti laisvą vietą ir moderniniam menui, jeigu tik su tinkama pagarba tarnauja šventoms vietoms ir šventiems veiksmams. Taip pat ir jis gali jungtis į nuostabų garbės himną, kurį praėjusiais amžiais katalikų tikėjimui giedojo genijai". Tačiau ten pat išreiškiamas ir rūpestis: "Nusižengtume pareigoms ir sąžinei, jei neapgailėtume ir neatmestume tų neseniai išstatytų paveikslų bei skulptūrų, kurios atrodo tikrojo meno darkymas ir, atvirai priešindamiesi grožiui, nuosaikumui ir pamaldumui, negailestingai užgauna religinius jausmus. Nuo jų būtinai reikia stovėti atokiai ir šalinti iš bažnyčių, kaip ir visa kita, kas nesiderina su vietos šventumu", šis atsakingas darbas ir apskritai religinio meno klausimuose žodis paliekamas diecezijų vyskupams. Jie sudaro specialistų komisijas, kurios saugo, kad šioje srityje nebūtų išeinama iš kelio. Neaiškumuose jos kreipiasi į šios rūšies arkivyskupijų komisijas arba tiesiog į centrinę Romoje. Be tc, vyskupai rūpinasi, kad seminarijose klierikai būtų tinkamai apšviesti meno klausimuose.
Kaip iš visko matyti, Bažnyčia nieke neturi nei prieš naują stilių, nei prieš naują techniką, nei prieš naują forma. Jeigu tik kūrinys yra įkvėptas, teisingai išreiškiąs religinę idėją ir nepažeidžiąs tradicijos, visuomet jam bus užtikrinta vieta dievnamyje. O jeigu to nėra, padėtis pasunkėja. Kartais kūriny gali būti nevykusiai išreikšta religinė mintis, kartais jis gali iš viso mažai ką bendro turėti su antgamtiniu pasauliu. Savaime aišku, jog tokiais atvejais nepritiktų reikalauti, kad paveikslas ar statula būtų išstatyta bažnyčioje, kur visi daiktai privalo derintis su Apreiškimu ir religine nuotaika. Nevykusiai apipavidalintos idėjos net negalėtų vadintis religiniu menu. Šios kategorijos darbams palankiausiu atveju reikėtų pasitenkinti muziejais arba juos mėgstančių žmonių patalpomis, čia gal ne pro šalį būtų paminėti išgarsėjusį žydų kilmės dailininką Mare Chagall, kuris neretai tapybai renkasi temas iš Senojo Testamento. Kartais šį tą jis paima ir iš Naujojo. Bet jo kūriniai iki šiol, turbūt, dar nėra įžengę į jokią bažnyčią. Kaiku-riuosp jo darbuose sykiu su religine nuotaika yra maišoma erotinės meiles motyvai. Vienas kitas darbas religine prasme atrodo blaivesnis, bet vidinės šilumas pasigendama. Prie šios rūšies paveikslų tektų skirti New Yor-kc moderninio meno muziejuje esantį Kristaus nukryžiavimą, kuris teikia kažkokio apokaliptinio įspūdžio, bet tikros religinės nuotaikos nesukelia.
Moderninio meno atžvilgiu popiežiaus mintis yra aiški, tačiau, kaip ir papra-tai panašiuose klausimuose, vengiama detalių. Užtat prisieitų atsidurti dideliame klaidos pavojuje, jeigu po šio šv. Oficijo rašto būtų mėginama jo neigiamąją pusę individualiai taikyti dailininkams bei skulptoriams, kurie religinėms idėjoms mene yra davę naują išraišką. Visuomet Bažnyčia į kilnias žmogaus pastangas žiūri palankiai, todėl ir mene nedraudžia jieškoti naujų kelių. Tačiau nori tikrai gerų religinių kūriniu, kurie ne taip jau lengvai kiekvienam sekasi.
Įsijautimas į religiją
Pagal naująjį aplinkraštį viena iš pagrindinių nesisekimo priežasčių yra stoka įsijautimo į religiją. Jeigu menininkas visiškai paneigia krikščionybę arba mažai tenusimano jos turinyje, jo kelias į religinio meno sritį bus nelengvas. Tai rodo faktas, kad pas nekrikščionis, pvz., japonus, kinus, indus bei arabus, kol jie priima krikštą ir įsijaučia į Kristaus mokslo dvasią, nėra įprasta kūrybai rinktis temų iš krikščionybės, nors jai ir jaučiamas palankumas, ypač šviesuomenėje, žinoma, krikščioniškoje ap.in-koje išaugęs žmogus, jeigu ir netikėtų, lengviau orientuosis religiniame mene, kaip stabmeldys, tačiau didžių vilčių negalima dėti. Nors kažkaip stiprus kūrybinis įkvėpimas, vistiek, išskyrus ypatingus atsitikimus mistikoje, negali žmogaus pakelti iki nežinomų dogminių idėjų pažinimo. Tokio pobūdžio įkvėpimą patyrė tik žmonės, rašiusieji šv. Rašto knygas. Jiems tiesiog buvo apreikšta, ką privalo užrašyti, todėl ir tų veikalų autorius yra patsai Aukščiausiasis. Kūrybinis įkvėpimas mene remiasi tam tikru apšvietimu, patirtimi ir žmogiškos prigimties ypatingais savumais. Todėl, jeigu menininkas gerai nežino, kas yra švenč. Trejybė, nors ii laimingiausioje įkvėpimo valandoje, kokiu būdu jis gali ją pavaizduoti, kad kūrinys keltų religinę nuotaiką ir derintųsis su Apreiškimo principais? Panašiai būtų su Kristaus dievybe bei kitomis dogminėmis tiesomis. Galbūt, dailininkas ras prie jų ką, bet pats kūrinys gali išeiti visai savotiškai įdomų priėjimą bei išraiš-ne religinis arba net priešingas religijai.
Šitokių pavojų akivaizdoje Pijus XII praėjusį pavasarį kalbėjo menininkams: "Kuo aiškiau atsispindi mene tai, kas begalinio ir dieviško, tuo aukščiau kūrėjas pakyla prie idealo ir meninės tieses. Užtat kuo labiau menininkas gyvena religija, tuo geriau yra pasiruošęs prabilti meno kalba, įsijausti į harmoniją ir pagauti jos virpėjimus . .. Kiekvienas menininkas yra privilegijuotas žmogus, o menininkas krikščionis tiesiog yra išrinktasis, nes išrinktųjų daliai priklauso kontempliavimas, gėrėjimasis ir Aukščiausiojo tobulybių garsinimas Jieškokite Dievo gamtoje, žmoguje, o labiausiai patys savyje. Nepasitenkinkite keldami tiktai ta, kas žmogiška, palikdami nuošaliai, kas dieviška. Nepalikite gamtos be Kūrėjo. Derinkite praeinančius daiktus su begalybe, laiką su amžinybe, žmogų su Dievu, ir taip jūs perteiksite meninę tikrovę — tvirtą meną."
Jeigu šie žodžiai yra taikomi kiekvienam kūrėjui, tai ką besakyti apie tuos, kurie peržengia religinę sritį ir savo darbais įsjungia į bažnytinį kultą. Tikras religijos pergyvenimas nuteikia menininką pagarbiai traktuoti šventus objektus, šioje srityje, jeigu norima pasiekti gerų vaisių, reikia atsakomybės pajautimo ne tiktai žmonių, bet ir Dievo atžvilgiu. Jeigu dailininkas arba skulptorius prie religinių tiesų eis su tuo pačiu įsijautimu bei pagarba, kaip prie pasakų ar legendų, jo kūriniais negalės pasidžiaugti Bažnyčia.
Mesdamasis į savo širdžiai tolimą ir nepakankamai įvertintą religinį pasaulį, jis kartais gali atsidurti savotiškame veidmainystės pavojuje, o jo darbai įgauti tam tikrą melo atspalvį. Žinoma, tokh žmogus iš viso vargiai pasines į religinį meną. Tačiau pavyzdžių netrūksta, kai netikintieji bando paliesti šventas temas. Bažnyčioje nėra jokio potvarkio, kuris tai uždraustų. Kartais gali atsitikti, jog ir be tikėjimo dailininkas, pajutęs savo skaudžią dvasinę būseną, ras naują priėjimą prie netikėlio Tomo, prie Emaus mokinių ir prie kitų panašaus pobūdžio siužetų. Pasijieškoti temų yra kiekvieno asmeniškas reikalas, bet spręsti, ar kūrinys religiniu atžvilgiu tvarkoj, priklauso dvasinei vyriausybei.
Ryšys su praeitim
Antra priežastis, trukdanti išsiskleisti menininkams religinėje srityje, pagal naująjį aplinkraštį, yra nutraukimas ryšių su praeitimi arta tradicija. Pirmu akies užmetimu kai-kam galėtų atrodyti, jog giminiavimasis su praėjusiais amžiais meno pažangai sudaro kliūtį. Bet iš tikrųjų taip nėra.
Santykiavimas su tradicija čia gali tik padėti. Religinio meno pasaulyje tai nesiskaito įpucli-mu į svetimos giesmės gaidą, 'cet reiškia pažinimą ir pripažinimą tų laimėjimų, kurie buvo pasiekti per tūkstančius metų. Pagal Bažnyčios mintį, tradicija religiniame mene yra tvirtas pagrindas, ant kurios atsistojus, nėra pavojaus nuslysti į prarajas. Praeity iškilusių kūrinių pažinimas praturtina menininko sielą, praplečia jo dvasinį akiratį ir paskatina jieškoti naujų kelių. Kai kas tradiciją lygina su uostu, iš kurio galima leistis į kūrybinio pasaulio sūkurius, be pavojaus sudužti. Tai suprato visi didieji menininkai. Jie buvo pažangos mylėtojai, bet vistiek noriai naudojosi kitų pasiekta patirtim, kad galėtų sėkmingiau pirmyn žengti.
Religinio meno tradicija yra ilga ir garbinga. Tik į ją pažvelgus pasirodo, ką nuplovė laiko vandenys, kas atsilaikė prieš jų srovę. Dailininkas, susipažinęs su praėjusių amžių kūriniais, lengviau pagaus Bažnyčios minti ir ją suderins su naujų laikų dvasia. Nėra abejonės, jog kiekvienos epochos žmogui reikia kokio nors ypatingo impulso, kad jis plačiau išskleistų sparnus antgamtinio pasaulio linkui. Nenutraukęs ryšių su praeitimi ir kvėpuodamas dabartim, menininkas orientuosis, kaip prabilti architektūroje, skulptūroje ir tapyboje, kad jo balsas pasiektų širdis. Tikrai nesudarytų garbės architektui, jeigu į jo suplanuotą dievnamį nenoriai rinktųsi žmonės maldai. Tai būtų aiškus ženklas, jog nepataikyta. Kad to išvengus, naujajame aplinkrašty nemažai kalbama apie bažnyčių statybą.
Bažnyčios pagal kanonų teisę yra Dievo namai, nes jose gyvena Kristus Eucharistijoje. Su tuo faktu tiek bažnytinei vyriausybei, tiek menininkams tenka labai skaitytis.
Minėtame šv. Oficijo rašte pasakyta: "Religinė architektūra ir tuo atveju, kai išsiskleidžia naujose formose, privalo atitikti savo paskirtį,—būti Dievo ir maldos namais, skirtingais nuo eilinių pastatų". Be to, primenama, jog "planuojant naujas bažnyčias, taip pat reikia rūpintis, kad jos pasižymėtų paprastumu Unijų, nesudarkytų dirbtine ornamentika, ir palengvintų tikintiesiems akimis sekti šventus veiksmus. Tačiau visomis jėgomis turi būti vengiama viso to, kas rodytų apsileidimą meno kūriny." Užtat jokia katalikų bažnyčia negali tūli pastatyta be diecezijų vyskupų raštiško leidimo, šie gi, "klausdamiesi specialistų nuemonės, turi žiūrėti, kad dievnamiai būtų pagal krikščioniškos tradicijos priimtas formas ir religinio meno taisykles.. . . Eucharistijai reikia skirti žymiausią ir garbingiausią vietą — paprastai didįjį altorių, arba kokį kitą, jeigu atrodo tinkamesnis ir puošnesnis tokio didžio Sakramento garbinimui".
Taigi, jei architektūroje išsaugoma rimties, šventumo ir pagarbos nuotaika, stiliaus klausimas išsisprendžia lengvai. Kaip matėme, šv. Oficijo Kongregacija savo rašte aiškiai pasisako už moderninio meno įsileidimą į bažnyčias. Ji kalba apie "naujas formas'' architektūroje, primena tradiciją bei religinio meno taisykles. Bet tų dalykų teorijoje ir praktikoje tinkamas suderinimas paliekamas architekto sugebėjimams. Jam teikiama daug laisvės, bet reikalaujama ir atsakomybės.
Kaip iš visko matyti, Bažnytinė vyriausybė nieko neturi prieš mūsų amžiaus statybos stilių. Pačioje katalikybės širdyje, Romos mieste, yra naujų maldos namų, kurie šaukiančiai išsiskiria iš bendros barokinio stiliaus panoramos, bet gražiai derinasi su dabartinių laikų dvasia. Tos bažnyčios pastatytos šio amžiaus stiliuje Yra pagrindo manyti, kad ne viena jų iškilo, Romos vyskupiją popiežiaus vardu valdant kardinolui Pranciškui Marcchetti-Salvaggiani, kuris ilgą laiką buvo Šv. Oficijo Kongregacijos sekretorius, arba faktiškas valdytojas — tos pačois įstaigos, kuri dabai prabilo religinio meno klausimu. Pagal kanonų teisę jisai turėjo patvirtinti planą ir duoti statybai leidimą.
šiandien keista būtų reikalauti smulkaus išjieškojimo ornamentikoje, kai gyvenimas yra įgavęs dinamišką pobūdį. Seniai nebėra žibančio riterių luomo, baigiasi ir nusigyvenusios aristokratijos dienos, žmonės jieško kelių į paprastumą, kuris taip būdingas grožiui. Nūn mėgstama tiesi linija, plati erdvė, gausi šviesa . . . Bažnyčia su tuo skaitosi. Liturginių veikimų atidesniam sekimui palankesnė atrodo viena nava, gaunantį viršų naujojoje bažnytinėje architektūroje. Įdomu, kad instrukcija kalba apie "linijų paprastumą" šventuose pastatuose, neleisdama jų laužyti dirbtiniais išgražinimais. Šiandien bažnytinėje architektūroje dažnai yra derinami ankstyvesnieji stiliai su naujųjų laikų statybos dvasia, ir pasiekiama gerų rezultatų.
Iš viso peršasi išvada, kad architektas, projektuodamas Dievo namus, turi daryti didelį skirtumą tarp jų ir geležink. stoties, parodos paviljonų ir stadijonų sporto reikalams. Katalikų Bažnyčia laukia, kad į šių dienų, palyginti, šaltą stilių būtų įnešta jaukios šilumos, kuri skleidžiasi iš praeities meno šedevrų ir iš tikinčio architekto sielos.
Panašus reikalas atsiremti į tradiciją būtinas ir tapyboje bei skulptūroje, ši meno sritis religinių tiesų atžvilgiu yra gal net opesnė. Kai architektūriniu pastatu sudaroma bendra pamaldumo nuotaika, tapytojas bei skulptorius turi leistis į detales, pavaizduodamas įvairias idėjas iš Apreiškimo. Tik pažindamas religinio meno evoliuciją, dailininkas orientuo-sis, kaip prie objekto prieiti ir kaip toli žengti, kad nepažeistų dogminio charakterio ir bendros pamaldumo nuotaikos, šioje srityje tiek seniau, tiek dabar nėra buvę išvengta klystkelių. Pavyzdžiu galėtų eiti Germain Richier nukryžiuotasis Kristus, padarytas Assy miesto bažnyčios didžiajam altoriui. Skulptorius, pasirėmęs pranašo Izaijo žodžiais "Matėme jį ir jame nebuvo išvaizdos", sukūrė Išganytoją, nepakankamai išjieškotą žmogiškos formos atžvilgiu, ilgiausiomis rankomis, kuris, lyg atšokęs nuo kryžiaus, siaubingai metasi į žiūrovą. Kūrinys negalėjo būti bažnyčioje. Bendras nepasitenkinimas buvo teks didelis, kad vyskupas, su kurio žinia kryžius pateko į dievnamį, turėjo jį perkelti į kitą vietą. Mat, skulptorius, vaizduodamas Išganytoją, išėjo iš tinkamų ribų, kurias apsprendžia tiek objekto šventumas, tiek tradicinis momentas. Jeigu didžiajame altoriuje, kur vyksta pagrindiniai kulto veiksmai, Kristaus atvaizdo nepripažįsta tikintieji ir jį laiko fantazma, ne tiktai menininkas, bet ypač bažnytine vyriausybė atsistoja keblioje padėtyje. Tokiems atsitikimams išvengti tiek kanonuose, tiek naujajame aplinkrašty įsakoma, be vietos vyskupo leidimo, bažnyčiose nedėti keistos formos paveikslų. Vyskupai viešam kultui neturi teisės aprobuoti paveikslų, priešingų Bažnyčios papročiams, o labiausiai tokių, kurie arba iškelia klaidingas idėjas, arba užgauna padorumą, arba menkai išsilavinusius traukia j klaidas. Pripažįstant Dievo namams šventumo charakterį, tokie potvarkiai atrodo savo vietoje. Šiaip ar taip dvasinė vyriausybė yra šeimininkė bažnyčiose. Jeigu privatus asmuo turi teisę pasirinkti savo skoniui atitinkantį meno kūrinį, tai tuo labiau šita didžiulė bendruomenė, kuri neša atsakomybę už milijonus sielų. Palankumu menui su ja niekas negali lenktyniuoti, o taip pat ir jos žvilgsnio platumas šios srities klausimuose yra didelis. Aplankius Vatikano muziejų, išnyksta menkiausia abejonė. Visa tai garantuoja, jog duotos pastabos bus išganingos.
Džiugus reiškinys
Einant prie galutinės išvados, pravartu iškelti malonų reiškinį, kad šių dienų menininkai domisi dvasiniu pasauliu, nors gyvenamasis laikotarpis nėra jam palankus. Iš vienos pusės prieš kiekvieną religiją eina negirdėta kova, savo žiauriausią išraišką radusi komunistiškoje ideologijoje, iš kitos gi — pastebimas didis indiferentizmas. Paskutinysis nėra aplenkęs nf tam tikros dalies menui pasišventusių žmonių šiapus "Geležinės Uždangos". Tačiau, nežiūrint to, reikėtų gerai pajieškoti, kol būtų galima rasti tapytoją ar skulptorių, visiškai nepalietusi religinių temų. Be to, menininkų linkimas į abstraktiz-mą rodo, jog ilgimasi kažko antgamtinio neužtinkamo medžiaginiame pasaulyje. Pagaliau tai paliudija ir anas ypatingas mistinis tonas, šių laikų menininkų duodamas vaizduojamiems konkretiems daiktams, kuris juos sudvasina ir savotiškai išskiria iš kasdieninės tikrovės. Dabartinis Bažnyčios religinio meno atžvilgiu pasisakymas, taip aiškiai išreiškiąs jos mintį ir taip palankus kūrybinėms aspiracijoms, reikia manyti, architektus, skulptorius, dailininkus ir kitų žanrų specialistus dar labiau paskatins pagarbiai leisti į šią neišsakomo grožio sritį.
T. L. Andriekus, O.F.M.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
