Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIO GLIAUDOS "GĘSTANTI SAULĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Dabartinėj tremties literatūroj labiausiai įsigalėjo romanas. Visi kiti žanrai liko tartum jo šešėly, ypačiai gi drama. Taip tam romanui į galybės padanges iškilti bus, be abejo, padėję literatūriniai konkursai ir premijos. Taip bus daugiau ir skaitytojų atsiradę.

Nepasakytume, kad novelė ar apsakymėlis skaitytojo nebetrauktų. Tie trumpesni dalykai dėl savo įvairumo turi ir privalumų. Tat matyti ir iš ne per seniai Lietuviškos Knygos Klubo Čikagoje išleisto Jurgio Gliaudos tokio "short story" rinkinio, pavadinto "Gęstanti saulė", kur, tartum arabeska, sudėstyta 42 trumpesni dalykėliai. Autorius davė jiems metmenų vardą.

Tiems metmenims bei vaizdeliams, žinoma, dar negalėtum duoti mūsiškai suprantamos novelės vardo. Novelė paprastai savo pobūdžiu yra ir kiek ilgesnė, nes jai rūpi ir sielos gyvenimo dalelę atskleisti. Vaizdelis turi daugiau reikalo su įvykio bei epizodo parodymu. Tačiau ir vienu ir kitu atveju pabrėžiama pabaigos staigmena.

Jurgio Gliaudos "Gęstančios saulės" vaizdeliai artimesni amerikinei "trumpajai istorijai". Savo pobūdžiu jie yra dvejopi: vieniems galėtum duoti humoreskos vardą, kiti artimesni mūsiškai suprantamam vaizdeliui, apsakymėliui.

Ligšiol pažinę autorių kaip stambesnio romano ("Namai ant smėlio", "Ora pro nobis") rašytoją, nūn pasitinkame jį ir su, palyginti, galvotai išdirbto vaizdelio nemenka duokle. Kiek teko girdėti, šis žanras jam bus jau keleri metai rūpėjęs.

Šiuose savo metmenyse J. Gliaudą mums rodo daugiausia tiek naujai atvykusio į šį kraštą lietuvio, tiek jau seniau jame įsikūrusio mūsų tautiečio gyvenimą ar to gyvenimo dalelę tiek pro šypseną, tiek pro ašarą, šypsena, humoras ar net pašaipa palydi naujakurio staigų įsikūrimą, nuo to trenksmo net namo grindims sudumbant, net automobiliais į piknikus suvažiuojant ("dinamika: grįšime namo kaip kunigaikščiai!"). Bet jau rimtumas dvelkia iš "Palaiminti melo" ar "Mokslo metų pradžios", kur jau humorui vietos nebėr, nes užgauta per jautri styga.

Tačiau aplamai ateivio susidūrimas su amerikiniais papročiais negalėjo apsieiti be linksmesnio tono. "Paguoda" čia gal bus ryškiausias pavyzdys.

šalia nusilietuvinime ir svetimuose papročiuose skendinčio mūsų tautiečio pavaizdavimo šiuose vaizdeliuose dar tam tikrą vietą užima ir kelios mums svetimesnės ar tolimesnės temos, kaip negrinė filosofija ("norėk gyventi") ar gaidžių "rungtynės" ar havajinė meilės istorija.

Autoriui šiuose vaizdeliuose pirmiausia bus rūpėjęs vadinamasis etinis momentas, tai yra deramos dalykų tvarkos atstatymas, savo nusistatymo išpažinimas. Gal kai kur ir pajunti kryptelėjimo nuo pagrindinės "ašies", persimetimo į svetimesnę temą ar ją abstrakcijos padiktuotą, gal kai kur pasigendi kokios netikėtos pabaigos ar labiau įtikinančio išsprendimo.

Aplamai imant, šiuose vaizdeliuose žymus rašytojo realisto nusiteikimas, rašytojo piliečio nusistatymas, daugiau rūpinantis ką nei kaip pasakyti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai