| |
|
|
1868 - 1955
Pelenų dieną literatūra neteko pačios didžiosios dabartinių laikų žvaigždes, kurios vardas — Paul Claudel. Jis buvo augščiausioji šiandienine viršūne ne tik prancūzų poezijoje ir teatre, bet ir paskutinis stambusis švyturys pasaulinėje literatūroje.
Į prancūzų raštus Paul Claudel žengė ta garsia grupe, kuri davė tokius vyrus, kaip Paul Valéry, André Gide, Marcel Proust, Romain Rolland, Péguy ir kitus. Per tuos ilgus metus, kada Paul Claudel rašė savo lyriką, dramas, apybraižas, studijas apie meną ir muziką, Švento Rašto aiškinimus ir eilę kitų veikalų, gimė, subrendo ir praeitin pasitraukė ištisi moderniniai literatūros sąjūdžiai, ir toje pačioje Prancūzijoje prasiverždami surrealizmo, Apollinaire ir kitokiais vardais. Visu tuo laiku, kaip kokia sunki kalnų viršūne, akiratyje niūksojo galinga Paul Claudelio asmenybe.
Iš pradžių ji buvo lyg ir nepripažįstama ir nepaisoma. Štai tokis G. Lanson savo literatūros istorijoje ilgai net jo vardo neminėjo, kada ten atsirasdavo vietos kai kurioms ir trečiaeilėms figūroms. Panašiai su juo susidorodavo ir kiti tradiciniai literatūros istorijos autoriai, kartais jį telkdamiesi atžymėti išnašoje — kad prie naujųjų simbolistų priklausąs dar ir tokis Paul Claudel. Kai 1937 metais jis pasibeldė į Prancūzų Akademijos duris, tai ši sena institucija vietoj jo į savo tarpą įsileido vidutinį beletristą Claude Farrére. Tik po dešimties metų Akademija, dabar jau ir nesibeldžiant į jos vartus, išsirinko Claudelį savo nariu. Per visą tą laiką jis augo visuomenės akyse, tačiau kiek tai liečia jo kūrybą, jis dalį savo geriausių veikalų, kaip "Apreiškimą Marijai", buvo davęs jau prieš beveik pusę šimto metų. Taip jisai lėtai iškilo į milžinus, kokių gan gausiai buvo pažėrusi jo gadynė įvairiuose kraštuose. Tik pabirai metus akį, iš anų jau tolimų laikų prabyla tokie žodžio burtininkai, kaip Hamsunas, Lagerloef, Čechovas, Gorkis, Rilke, George, d'Annunzio, Kiplingas, Yeats, Unamuno, Maeterlinck ir kiti. Vienas po kito jie traukėsi iš literatūros girios, kol ten paliko stovėti tas vienas kitus pranokstantis medis — Paul Claudel. Nūn ir jis, paskutinis, išnyko iš horizonto, kuris tapo lygesnis ir . . . tuštesnis: jame liko tik mirtingieji.
Tačiau Paul Claudelio kūrybos žodis nesiliauja gyvenęs.
Pirmame "Apreiškimo Marijai" veiksme viduramžių katedrų statytojas Pierre de Craon kalba:
"Vien tik bažnyčia bus mano moteris, kuri bus iš mano šono išimta, kaip akmeninė Jieva, man sielvarto miegu bemiegant.
"Kad galėčiau netrukus ant savęs pajusti kylant mano platų veikalą, padėti ranką ant šio nesuardomo daikto, kurį aš padariau, ant šio gerai susklęsto kūrinio, kurį būsiu pastatęs iš tvirto akmens, kad ten pradžią gautų principas, ant kūrinio, kuriame gyvena Dievas!"
Čia Paul Claudel prabyla ne tik apie anas nuostabias viduramžių katedras, didžiuosius architektūros meno šedevrus, bet nusako ir savo kūrybos gaires.
Pirmiausia — joje yra principas. Nuo tos Kalėdų dienos, kada jis 1886 metais atsivertė Dievo Motinos katedroje Paryžiuje, jam augš-čiausias vadovas buvo Dievas ir tikėjimas. "Nereikia pamiršti, — sako Jacques Madaule įžangoje į jo dramas, — kad, nuo vieno galo ligi antro, Claudelio teatras yra krikščioniškas teatras. Nuo viduramžinių misterijų ir nuo ispanų teatro jokis kitas teatras nebuvo tokis krikščioniškas, kaip šisai. Jisai tokis yra ne tik autoriaus intencija. Jisai tokis yra ir dėl tų variklių, kurie stumia veiksmą. Nebėra tai meiles ir atsitiktinumų žaidimai, arba žmogaus ir likimo; yra tai žmogaus ir malones drama".
Paul Claudelio kūryba plati ir masyvi, kaip toji katedra, apie kurią kalbama "Apreiškime Marijai".
Pirmiausia ji yra plati išviršiniu pavidalu. Savo literatūros mokytoju pasirinkęs avantiūristą ir maištininką poetą-vaiką Rimbaud, Clau-delis, pats būdamas audringas, besiveržiančios ir sunkiai beapvaldomos prigimties, netilpo kokiuose tradiciniuose rėmuose. Todėl jo ritmas daugiausia pasiliko laisvas, kokiu plaka pati gamtos širdis, kokį jaučiame prie marių kranto ar vasarą javų lysių liūliavime, ar girių ošime. Paul Claudelio poezijoje susibėga pati seniausioji tradicija, nuo antikines graikų dramos, ir naujos literatūrinės laisves. Štai dėl ko per jo raštus eina ir griežta menine disciplina, vedanti į bemaž klasikinio tobulumo veikalus. Iš čia ištrykšta itin įdomus jo raštų, ypač dramų, bruožas: kaip audri srovė, jos verčia varžtus, yra pilnos dinamikos ir jėgos, o drauge — ir "gerai susklęstos", čia turint galvoj pačius šauniuosius jo kūrinius — "Apreiškimą Marijai'", "Įkaitą" (L"Otage), "Vidudienio dalybas", "Šilkinį batelį", kuriame susintetinamos jo menines ir idėjinės pastangos.
Jubiliejinėje odėje, skirtoje Dantei, Paul Claudel gieda apie italų poeto "aistrą visatai". Tai lygiu būdu dera ir šiam prancūzui. Jo raštų turinys ir temos apima ištisus laikus ir kontinentus. Kai skaitome jo poeziją ir dramas, pro mūsų akis praeina šventieji, karaliai ir imperatoriai, popiežiai, naujų žemių atradėjai, nuotykių jieškotojai, žemdirbiai, motinos, sužieduotinės, — ir ištisa virtine kitų. Jis rašė apie tolimus praeities laikus ir apie mūsų amžių, apie Aziją, Europą ir Ameriką, apie visokius kraštus, neužmiršdamas ir tai, kas dėjosi mūsų pašonėj, — būtent, minėdamas lenkų tautos vergiją ir sukilimus. Štai iš kokios medžiagos Paul Claudel nuaudė savo "platų veikalą", jei vėl grįžti prie "Apreiškimo Marijai" žodžių. Kaip matyti, jo drama prasiplečia toliau už vieno žmogaus ar net vienos tautos likimą, nors ir kaip būtų konkretūs ir gyvi jo dramų personažai: jis byloja apie visų tautų likimą, susumuoja praėjusias gadynes ir lyg užvožia jų knygos lapus, stovėdamas moderninio amžiaus angoj. Gerai šia prasme sako Jacques Madaule: "Tai naujųjų laikų epopėja, kokios niekas nebuvo parašęs prieš Paul Claudelį, kokios niekas neparašys ir po jo, kadangi mes įžengėme į naują pasaulio amžių".
 Paul Claudel savo gyvenime buvo ne vien tik rašytojas. Daugeliui jis buvo geriau žinomas kaip diplomatas — konsulas, pasiuntinys, ambasadorius įvairiuose kraštuose — Vokietijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Belgijoje, Jungtinėse Valstybėse ir kitur. Eidamas oficialias pareigas, jis atrado laiko ir energijos savo kūrybai — dramoms, poezijai ("Penkios didžiosios odės", "Kantata trims balsams", "Mišios anakur", "Corona benignitatis Anni Dei") ir kitoms knygoms. Taip prieš mus atsiskleidžia dar vienas Paul Claudelio bruožas — pareiginis tikslumas, oficialus lukštas, žemdirbiškas realizmas, ir viena iš veržliausių bei šakočiausių sielų, kokių tik yra davę naujieji laikai. Buvo tai vyras "srovingos energijos, begalinių interesų, magnetines vaizduotės", kaip apie iį yra pareiškęs žymusis prancūzų kompozitorius Darius Milhaud. Šių begalinių interesų skalėje ir mes jam nebuvom svetimi. Jis savo ranka mums užrašė šiuos žodžius: "Siunčiu savo sveikinimą lietuviams, sovietinio žvėriškumo aukoms, ir jiems sakau turėti pasitikėjimą. Dievas yra už visus stipriausias".
— o —
Šiais keliais žodžiais tenorėjom pasakyti: JEU nėra Paul Claudelio su mumis. Mums pasilieka jo kūrybos galia, o jam pačiam tebūnie pritaikyti šie žodžiai iš "Apreiškimo Marijai":
"O nūnai aš žengiu į naktį, ir man jos nebaisu, ir aš žinau, kad ir tenai visa kas yra skaistu ir sutvarkyta anoje didžiojoje Dangiškoje žiemoje, kuri kiekvienam daiktui duoda judėjimą".
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
