Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KATALIKIŠKA ŠEIMA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. AG. ŠIDLAUSKAITĖ   
Visiems žinoma, kas yra šeima. Juk iš šeimos kiekvienas esame išėję ir j šeimą daugumas mūsų vėl įeiname. Išeiname iš jos kaip savo tėvų vaikai, sugrįžtame į ją kaip savų vaikų tėvai. Šeimos sąvoka glaudžiai riša tėvą, motiną ir vaikus.

Norint nusakyti, kas yra šeima, reikia panagrinėti: 1) santykį tarp tėvo ir motinos, 2) jų abiejų santykius atžvilgiu į vaikus ir 3) kiekvieno atskirai: tėvo, motinos, vaiko santykius ir pozicijas (teises ir pareigas) šeimoje.

Nė vienas nesuabejos, manau, kad šeimos sąvoka nužymima gyvenimo tikrovė — tėvą, motiną ir vaikus jungiąs ryšys — yra žmogiškojo gyvenimo apraiška. Nors ir kaip glaudus beatrodytų ryšys tarp kaimenės gyvulių ar tarp paukščių pulko, jis esmėje skiriasi nuo šeimos tikrovės. Gyvuliai susijungia tik laikinai ir tik dalinai. Gyvulius suveda apsaugos ir seksualinis reikalas, kurs paskui individų nebesaisto. Pasitaiko, be abejo, tokių niuansų, kurie išoriai piršte perša stebėtojui ir gyvulių gyvenime įžvelgti žmogiškąsias apraiškas. Tačiau gilesnis žvilgsnis pastebės, kad gyvulių susibūrimai, jei jie ir patvaresni laike, yra daliniai; atseit: tas bendruomenes sudarantieji individai, drauge būdami, gyvena kiekvienas savo paskirą gyvenimą.

Šeima nėra vien materialinis drauge buvimas, bet visapusiškai vienas su kitu susietų žmogiškų individų bendravimas. Šeimos nariai vienas nuo kito ir vienas kitam priklauso; jie, sąmoningiau ar ne, gyvena vienas kito — o ne vien savo asmeninį — gyvenimą. Šeimoje asmenybė su būtinumu išvelkama iš savojo individualybės kiauto; šeimoje žmogus įvedamas į visuomenę.

Pilnutinėse, idealiose šeimose šis asmeninio "aš" palenkimas visų šeimos narių reikalavimams yra atskiro šeimos nario praturtinimas, pirmoji ugdymo ir ugdymosi mokykla. Mokykla, kurioje gaunama ir duodama noriai ir spontaniškai. Šeimose, kuriose nėra harmonijos, kurių nariai nesutampa kuriuo nors elementu, išauga sužalotos asmenybės, palaužto, nelygaus charakterio žmonės.

Šeima yra sunki ir drauge dėkinga tema. Sunku bus keliuose puslapiuose atžymėti tai, kas apie šeimą reiktų ir būtų galima pasakyti. Juk ši tema liečia žmogaus problemą. Tokiu atveju reikia turėti galvoj teologijos, filosofijos, psichologijos, biologijos reikalavimai. Bet gyvenime atskirus specialistus kviečiame tarti žodį tik nepaprastais atvejais. Čia kalbama paprasta, draugiška kalba, pasidalinama mintimis apie šeimą, be pretenzijos tą gilią temą išsemti.

I. — Tėvas ir motina

Tėvas ir motina, pirmiau negu tokiais tampa, yra vyras ir žmona. Kitaip tariant, vyras ir moteris, kurių drauge buvimas aptariamas "duo in carne una" — du glaudžioje vienybėje. Vyro ir žmonos santykiavimo pobūdis apsprendžia ir jų šeimos charakterį.
Kas suveda vyrą ir moterį į tą neišskiriamos vienybės ryšį?

Genezėj šis faktas perteiktas labai vaizdingai. Dievas sutvėrė žmogų Adomą — ir paleido jį rojuje, "kad ten veiktų ir jį saugotų". Bet tas pats Dievas pasakė: "Negera būti žmogui vienam, reikia jam lygaus draugo". Pavedė Dievas Adomui visus tvarinius; šio pastarojo išmintis išskaitė Dievo mintis, jis davė tvariniams vardus. Bet draugo sau lygaus jų tarpe nerado. Neliko kito, kaip tik sutverti tą draugą. Šiame tad tvariny atpažįsta Adomas, pirmasis žmogus, save; dar daugiau: savo išsiilgtą draugą. Dėl šio pastarojo, dėl jam sutvertos moters "palieka žmogus savo tėvą ir motiną ir susiriša su savo moterimi".

Adomas ir Jieva — tai pirmoji žmonių pora, pirmasis vyras ir žmona, kurie sudarė pirmąją šeimą. Ir ši pirmoji pora susidarė spontaniškai, ne iš prievartos. Viskuo pertekęs žmogus dar kažko ilgėjosi. Taip sutvėrė Dievas pirmąjį žmogų, kad jis savo laimės nerado patogume ir turte, bet ilgėjosi sau lygaus draugo. Kitas faktas: tas draugas nėra konkurentas, bet "adiutorium" — pagelbininkas. Ne tam jis Dievo duotas, kad būtų pirmojo pakartojimas, bet — jo papildymas; ne tam sutverta moteris, kad konkuruotų su vyru savąja išmintimi, bet kad neleistų jam jaustis vienam tarp jį supančių už jį mažesnės vertės tvarinių daugybėje.

Netikintieji ir abejingieji į šį Švento Rašto argumentą pasižiūrės su šypsniu. Tiek to. Šios kategorijos skaitytojus ir minty to jus norėtųsi tiktai paklausti: ar jų pačių gyvenimas, ar daugybės žmonių išgyvenimų liudijimai nepatvirtina tos Genezėj pavaizduotos psichologinės tikrovės? Kiek daug augštosios klasės vyrų yra išsižadėję pozicijų dėl tos, kuri pasirodė nepamainoma draugė? Kaip dažnai "sukompromituojamos" karjeros dėl moters. Neatsisakoma niekad to, kas gera, dėl nieko; neduodama daugiau dėl mažiau. Gali pasitaikyti apsirikimų, klaidų, bet tai nėra objektyvi norma. Taigi, praktiškasis gyvenimas, dailininkų šedevrai, apskritai kūrėjų darbai ir šiaip laimingųjų išgyvenimai liudija, kad draugo suradimas žmonoje yra didžioji gamtos dovana.

Pagal tai, kokį žmogus veda gyvenimą, jis pasirenka sau ir to gyvenimo draugą. Juk ne paslaptis, kad daug kas veda ir teka vien tam, kad apsidraustų senatvėje; vyras — tam, kad turėtų kas valgyt išverda, moteris — tam, kad nebereikėtų vargti. Didelė dalis — gal didžiausia šiandien — sueina moterystėn fiziologinio seksualumo suvesti. Pirmuoju atveju galime kalbėti apie brutalų "homo economicus", antruoju — "homo animal". Bet nei vienu nei kitu atveju tai nėra tikrasis ir pilnutinis žmogus. Šiuo pastaruoju atveju vyras žmonoje j ieškos jį suprantančios sielos; draugo, kurs juo domėsis tiek kūno, tiek jo dvasios reikaluose. Jei faktiškai iš moterų reikalaujama tik kraičio ir kulinarijos, jei pasitenkinama tik jų fiziologiniu moteriškumu, tai tik todėl, kad žmogiškumo idealas vyruose yra labai sumenkęs, kad juose nebėra jokio augštesnio troškimo. Didžiosios dvasios vyrai, genijai, jei gyvenime ir nevisada turėjo laimės sutikti, bet sieloj visada yra mylėję moteryje idealą.

Tai, ką skaitome Genezėj, ką randame patvirtinta gyvenimo praktikoje, skelbia ir Katalikų Bažnyčia. Kitaip ir būti negali: Atpirkimo doktrina atsako Tvėrimo minčiai ir tvarkai. Krikščionybė neprieštarauja sveikai prigimčiai, o tik atitaiso tai, ką prigimtoji ir kiekvieno žmogaus asmeninė nuodėmė yra pagadinusi.

Paliestieji vyro ir žmonos santykiai Katalikų Bažnyčios mokslo yra apibūdinami, kaip vienas iš trijų moterystės gyvenimą saistančių tikslų.

Moteris privalo paklusti vyrui. Bet tai klusnumas laisvai pasirinktam ir mylimam asmeniui. Klusnumas, kurs telieka dėkingumo pareiškimu tam, kurs neša šeimos išlaikymo naštą.

Vyras ir žmona turi būti vienas kitam ištikimi ir atsidavę. Bet ir tai tik gamtos ir Dievo įstatymo ribose. Vyro ir žmonos santykiai turi būti — pagal Bažnyčios mintį — normuojami skaistybės (santūrumo) ir ne kūninės, o artimo meilės sankcijų. Intymus šio pobūdžio dviejų asmenų bendravimas turi būti poilsio ir džiaugsmo vieta žemėje ir pasiruošimas Amžinybei. Vyras ir žmona turi būti vienas kitam šventėj imo akstinas ir priemonės: paskatinimas, pavyzdys ir draugiška pagelba tobulėti.

II. — Tėvai ir vaikai

Jei gyvenimo tikrovė verčia prieš tėvų sąvoką gvildenti vyro ir žmonos tarpusavio santykius, tai priežastingasis gamtos tikslingumas — teleologizmas — kalbėte kalba, kad atskiros lytys taip sutvarkytos ir tam leistos, kad jos susitiktų ir bendradarbiautų giminės pratęsime, gyvybės perteikime.

Genezės knygoje skaitome: "sutvėrė Dievas žmogų sau; pagal savo paveikslą sutvėrė jį: kaip vyrą ir moterį sutvėrė juos"; ir "palaimino juos: aukite ir dauginkitės, ir pripildykite žemę . . ." Kitaip tariant, sutvėrė Dievas žmogų kaip vyrą ir moterį. Sutvėrė tam, kad turėtų, kas Jį — Tvėrėją, stebuklų Dievą, — sąmoningai garbintų ir su meile dėkotų Jam už gyvybės dovana, už leidimą įsijungti į turtingąjį Dievo buvimą. Pirmajame Žmoguje Jis depozitavo, paslėpė savo kūrimo galią: "crescite et multiplicamini" — aukite ir dauginkitės. Dievo žodis yra ne tik apšviečianti, bet veikianti tikrovė, ne vien žinojimo, bet ir valios pareiškimas; noras ir jo realizavimas tam pačiame vyksme. Tad ir pirmiesiems tėvams drauge leido, davė įsakymą daugintis ir suteikė tam galių.

Biologijos mokslas suteikia šiandien labai įdomių duomenų apie gyvybės perteikimo procesą.
Niekas nebeteigia, kad toji pirmutinė ląstelė, iš kurios išsivysto žmogus, turi būti žmogus miniatūroje, t. y. pilnutinė žmogaus struktūra, tiktai sumažintoje formoje. Aišku, kad žmogus, kaip ir kiekvienas gyvis, prasideda iš apvaisintos sėklinės ląstelės — kiaušinėlio, — kuri savo sąranga yra visai tokia pat, kaip ir kiekviena kita kūno ląstelė.

Bet kurioj gyvo organizmo ląstelėj mokslininkai vargais negalais ir dirbtinėmis priemonėmis pajėgia atskirti citoplazmą nuo chromatinės medžiagos (chromozomų). Šios dvi protoplazmos sudėtinės dalys (citoplazmą ir chromo-zomai) esančios kiek skirtingos cheminės struktūros. Tie skirtumai tačiau vienodai liečia sėklų ir kūno — somatinių — ląstelių sudėtį. Iš vienų betgi išsivysto naujas organizmas, o kitos visą laiką liekasi tik eilinėmis kūno plytelėmis.

Taigi, išoriai į kūno struktūrinę ląstelę panaši gyvybinė ląstelė ilgainiui išsivysto į pilnutinį tobulą organizmą, į individą tos rūšies, iš kurios sėklinių ląstelių susiliejimo ji yra susidariusi. Tame menkutėly, chemiškai nieku ypatingu neišskiriamos medžiagos grūdelyje slypi stebuklinga galybė — gyvybės jėga.
Bet kurio gyvio, taigi ir žmogaus, brendimo fazės yra tiktai išorėj išryškėjimas tų formų, kurios potencijoj jau glūdi pirmajame gyvybės prade.

Kaip ūkininkas, nuberęs sėklą į juodą dirvą, yra bejėgis jos augimą ar neaugimą pašaukti, taip tėvas - motina yra tiktai toji causa acciden-talis — pripuolamoji priežastis — jų būsimojo kūdikio atžvilgiu. Suprantama, nuo to, kaip ūkininkas laikė sėklą, kaip paruošė dirvą ir kaip gins ją nuo piktžolių ar net nuo pačios sausros, priklausys jo pasėlio našumas. Ne tėvų rankose yra gyvybės užsimezgimo ir jos vystymosi paslaptis. Tai Dievo norėta ir jiems tik patikėta naujo žmogaus kūrimo dovana. Jie tačiau yra parinkti įrankiais ir tampa, jei tai nesąmoningai atlieka, eiliniais tarnais, o jei sąmoningai — Dievo bendradarbiais.

Ūkininkas, berdamas į žemę grūdą, nekartą stato "ore pilis". Tas pasėlis ne tiktai turi apmokėti jo triūsą, bet turi būti jo gerovės šaltinis, jo pasididžiavimas. Tai, kas nėra jo, o tik jam patikėta, pasidaro jo nuosavybe, kurią jaučia kaip savęs paties dalį. Dėl to tiek meilės ir tiek kančios pagimdo prisirišimas prie žemės ir, iš kitos pusės, tiek blogo žmonių santykiuosna įneša juos pavergęs turto apetitas.
Jei jau taip glaudžiai sutampa su žmogumi materialinė gėrybė, kuri tik išoriai yra jam patikėta, ką bekalbėti apie tą žmogaus esmę liečiantį turtą — gyvybės perteikimo galimybę, kuri jį daro vyru ir moterimi tik tam, kad jis būtų tėvu ir motina. Disponuodamas tąja gamtos dovana, žmogus praturtina savo asmenį ir objektyviai pasitarnauja, duodamas pasauliui ir Dievui naują žmogų.

Tik išsigimęs, liguistas žmogus leidžia atro-fizuotis savo sąnariams ar psichinėms galioms, jomis nesinaudodamas. Normalus žmogus veržiasi į gyvenimą pilnutine savo prigimties jėga. Gyvybės palaikymo instinktas ir tos pat gyvybės perteikimo instinktas yra du bėgiai, kuriais orientuojasi žmogiškasis gyvenimas per džiaugsmo saulę ir vargo bei kančios miglas į amžinybę. Tikėjimas — gyvenimo tikslo pažinimas, ir mokslas — žmogaus prigimties pažinimas — turi susitikti Dievo siekiančio ir save pažįstančio žmogaus praktiškam gyvenime. O tai ir yra ne kas kita, kaip moralės normos. Jos viską leidžia tam, kurs nenukrypsta nuo Dievo nustatytos tvarkos ir nepiktnaudoja prigimties išteklių.

Neišmintingu pavadintume žmogų, kurs nesiskaitytų su metų laikais ir atmosferos pakitimais sėjoje. Nedaug, faktiškai, padaro tie, kurie nedavę podirviui pailsėti dažnina sėjos metą, arba tie gyvulių kultivuotojai, kurie bekurdami "naujas" veisles nualina kultivuojamųjų gyvulių atsparumą. Gobšo žmogaus aistrą nubaudžia pati gamta — ji nebepaklusta. Taip lygiai yra ir su tais paviršutiniškais ir seksualinės aistros apakintais individais: gamta nubaudžia juos fizinėmis ir psichinėmis ligomis, moraliniu skurdu, kurs vietoj džiaugsmo į šeimą įneša nerimą, nepasitikėjimą ir pavydo kirmėlę. Be venerinių ligų, čia tenka priminti nerviniai pakrikimai, kaip įvairios sadizmo formos arba visiškas atbukimas vyruose; bendras nervingumas ar isteriška hegemonija moteryse. Suprantama, kad tokiais atvejais pašlyja žmogaus moralė nebe tiktai toje srityje, bet persimeta ir į visuomeninį gyvenimą — į darbovietę, į santykius su aplinka, į pragyvenimo šaltinių kokybinį ir kiekybinį ap-sprendimą ir išnaudojimą.

Žmogus, kurs nepamąsto, kodėl jam duotas apetitas, tam apetitui patenkinti organai, arba nualina organizmą, su tuo gamtos dėsniu nesiskaitydamas, arba suserga, sau tikslu pasidarydamas apetitą, o ne darnų gyvybės išlaikymą.
Žinodama Kūrėjo mintį, iš vienos pusės, ir pažindama prigimties galių piktnaudojimą žmonijoj amžių bėgy, iš kitos pusės, Katalikų Bažnyčia įsipareigoja būti vadove tikintiesiems gyvybės perteikimo užduoties įgyvendinime.

Teisingai, išeinant iš Dievo valios taško, pirmuoju moters ir vyro susijungimo uždaviniu Bažnyčia laiko kūdikių gimdymą. Juk tam žmogus ir yra sutvertas kaip vyras ir moteris.

Šis uždavinys nežemina žmogaus vertės, jei turima mintyje, kad tai neprivalo būti "žmonių gamybos" fabrikas, o Dievą pažįstančių ir Jį garbinančių sielų, Bažnyčios narių — šventųjų, skaičiaus praplėtimas.
Kad tokiu Dievo garbintoju ir tauriu Bažnyčios nariu galėtų būti žmogus, tėvų pareiga jau nebėra vien fizinis vaiko davimas pasauliui, bet jo išauklėjimas.

Jei tinkamas žmogaus išauklėjimas nėra nei vienos dienos, nei vienų metų reikalas, tai dar nereiškia, kad Bažnyčia propaguoja "vieno ar dviejų vaikų" sistemą, aprobuodama šeimoje prostituciją ir gimusių ar negimusių kūdikių žudymą. Kas vieno gimusio kūdikio laimės sąskai-ton žudo to kūdikio tikruosius brolius, tas žudo jau ir gimusį kūdikį. Tokie tėvai tik pridengia vaiko meile savo egoizmą ir savo materialistinį galvojimą. Jie savo pavyzdžiu ir pačiu savo buvimu pastumia savo vaiką į negyvo daikto — žaislo vietą. Toks, šeimoj buvęs gražiu žaisliuku kūdikis, vėliau, išėjęs į gyvenimą, tampa kai kam jau naudingumo įrankiu.

Negeriau yra ir su tais tėvais gudragalviais, kurie nežudo savo vaikų vien dėl to, kad neprileidžia, jog būtų užmegsta nauja gyvybė. Bažnyčia ir šį prigimties piktnaudojimą smerkia. Juk tai naudojimas priemonių ne tam tikslui, kuriam jos skirtos. Bažnyčia neverčia susijungusiųjų būtinai išnaudoti visas galimybes prokrea-cijai, priešingai, laimina net visai susilaikančių ryšį; bet ji laiko nusikaltimu — nuodėme — prasilenkimą su Dievo valios vykdymu. Bažnyčia nėra griežta, bet racionali. Ji gali neversti visų žūtbūt rinktis tobulybės kelią, bet ji turi budėti, kad nė vienas iš jai pavestų vaikų nepražūtų, kad jie laikytųsi bent tų normų, kurios yra būtinos išganymui. Tad tiems, kurie nejaučia tobulybės alkio, Bažnyčia leidžia išnaudoti visas, ne žmogaus "gudrumo" išgalvotas, bet pačioj prigimtyje esančias galimybes, kad gavus maksimumą juslinio malonumo, įdedamo šeimyninio gyvenimo vargo sąskaiton. Bet sykiu Bažnyčia, skelbdama šventaisiais šeimų tėvus ir motinas, kviečia visus vedusiuosius — pačius tėvus ir ne vien tik jų vaikus — į šventumą, į tobulybę; praktiškai — į santūrumą ir į klusnaus Dievo valios vykdymo kelią.

III. — Tėvas, motina ir vaikas

1. Vyras ir tėvas. Kūrėjas taip sutvarkė, kad išmintingas ir darbingas vyras negali būti sau tikslas. Ateina laikas, kada jis jaučia nerimą, liūdesį būdamas vienas; ir geidžia tiktai ne patarėjo profesininko, ne tarno, o jautrios sielos ir jo asmeniu, jo vidine būtimi besidominčio žmogaus. Atrodo, kad vyriškoje prigimtyje sukaupta tiek energijos ir tiek jėgos, jog jis būtinai nori su kuo nors pasidalyti, kam nors būti naudingas.

Pirmasis žingsnis į šeimą, vyro meile moteriai, yra jau didelis pliusas vyro charakterio formavime. Jisai išeina iš savęs, įsipareigoja gyventi nebesavanaudiškai. Jei pirmasis momentas ir yra reikalas surasti sau išsiliejimo ir poilsio objektą, sekantis jau aiškiai yra surištas su savojo "aš" auka. Tiesa, meilė naštą daro lengvą, bet sunkiausia pasidaro, kad ta našta nėra vienkartinė, bet nuolatinė. Tenka budėti, save kontroliuoti, jieškoti dvasinių išteklių, kad ištesėjus įsipareigojimus.

Jei vyro su žmona santykis ir pareikalauja iš vyro aukos, tai ji jam nėra sunki. Žmona — tai geistasis draugas, su kuriuo susikeičiama tik vertybėmis. Tai toksai sutapimas, kuriame vyras moterį tikrai palenkia sau, padarydamas savo — kilniosios ar tiktai gyvuliškos, tai jau nuo jo priklauso — būties dalimi.
Kas kita, kada paliečiama problema tėvo su vaikai didėjanti šeima teikia daugiau rūpesčių grynai *' conominės pusės. Motinos meilė vaikui dažniausiai "apvagia" vyrą; žmona nebe jam vienam priklauso. Ne viena moteris padaro ir gana stambią klaidą, dėl vaikų visai užsimiršdama esanti žmona, ir tikrai lieka neteisi vyro atžvilgiu.

Tėvas džiaugiasi naujagimiu, bet bodisi kūdikiu, darosi įkyrus jam vaiko smalsumas. Didžiuojasi tėvas jaunuolio pirmaisiais laimėjimais, kurie turi visuomeninį atspalvį, bet nepakenčia pirmųjų revoliucionieriškos dvasios apraiškų, ypač iš taip geidžiamo sūnaus pusės.

Taigi tėvystė iš vyro pareikalauja herojiškumo, pasiaukojimo darbe ir aukos moters meilės atžvilgiu.
2. Žmona ir motina. Moteris palinksta į tą, kurs, nusiskundęs savo vienatve ir savo dvasios prislėgimu, lyg kvieste kviečia ją užpildyti tą tuštumą. Ji savo meilėje išryškina atsiduodančios meilės bruožą. Jei žiauriai skamba visuomeniniam gyvenime paklusnumo žodis, tai jis negąsdina meilės kalba kalbančios moters. Jos džiaugsmas išskaityti tik tai, kuo ji galėtų pradžiuginti, pasitarnauti mylimajam asmeniui.

Didžioji tragedija moters sieloje atsiveria tik tuo atveju, jei tas, kuriam ji paklusta, pereina leistinumo ribas. Ne vienai lengva yra atsisakyti sveikatos, savo įpročių, bet nebeįmanoma suderinti paklusnumą vyrui, kurs ją verčia peržengti gamtos ir Dievo įstatymus.

Normalinėj tvarkoj meilė pareikalauja iš moters nebegyventi savojo gyvenimo, bet jį palenkti viešajam savo pasirinktojo vyro gyven-mui. Socialinis moters asmenybės bruožas išbraukiamas iš jai charakteringųjų. Ne be prasmės ištekėjusi moteris atsisako savo pavardes. Ji atsisako daugiau negu pavardės, ji atsisako savo, kaip individo, buvimo visuomenėj. Ji šiandien yra savo vyro žmona, rytoj — savo vaikų motina.

Šeima pareikalauja iš moters, objektyvine prasme, ne jos darbo vaisiaus, ne uždarbio, bet jos pačios. Nėra betgi su meile padarytos aukos, kuri nesugrįžtų dovana ją aukojančiam. Ir moteriai, jei jai nekartą yra sunku visai pranykti savo vyro šešėlyje, visai suprantama darosi gyventi tiktai vaiku ir dėl vaiko. Pakartotinis moters - žmonos klusnumo reikalavimas vyrui pereina į spontanišką moters - motinos atsidavimą vaikui.

Gamta taip sutvarkyta, kad kaip psichofizinė vyro struktūra šaukiasi moters, taip toji pat psichofizinė moters prigimtis reikalauja kūdikio. Moteris, atrodo, duota vyrui, kad jis jai patikėtų save per savo ir jos vaikus.

Vyrą meilė moteriai padaro ritieriu, įprasmina jo asmeninę veiklą, apsaugo nuo egoistiško individualizmo. Moterį meilė pridengia nuo pasaulio akių, nuo triukšmo, nuteikia nuolankumui. Tėvas liekasi šeimos globėjas, jos oficialusis atstovas; motina yra tikrasis šeimos "fac to-tum": ji faktinasis administratorius, ji mokytojas, ji šeimyninių nesusipratimų kaltininkas arba išmintingasis intymiųjų bylų sprendėjas. Vedybomis moteris susiaurina, apriboja savo veiklos plotą, bet jį praplečia funkcijų įvairume.

3. Vaikas—tai besiilginčios realizuotis ir atsiduodančios meilės vaisius; tai tėvo rūpesčių ir motinos svajų objektas. Vaikas tiek daug vertas, kad jo gimimui pati gamta palenkia tėvų būtį, JI gyvenimą. Vargiai vaikas supras, pirma negu pats taps tėvu, ką jis savo tėvams privalo.

Iš kitos pusės, vaikas gema ne savo valia, todėl jis teisus, kada verksmu, kaprizais, užsispyrimu reikalauja sau maisto, apsaugos, laisvės, meilės.

Neteisūs tėvai, kada palenkia vaiką savo egoizmui, daro iš jo žaisliuką, pelno šaltini, vergą-
Šeima tokiu būdu tampa tėvams auklėjimosi, tobulėjimo mokykla, vaikui gi — pirmoji jo auklėjimo — lavinimo įstaiga. Normaliose šeimose tas auklėjimo ir auklėjimosi darbas vyksta nepastebimai, pilnas džiaugsmo ir poezijos, be užmačių vienas kitam.

Jei nedaug tegalima duoti kūdikiui pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, tai daug jam tenka leisti. Ne jis prisitaiko, bet prie jo reikia taikytis.

Vėliau, ypač tarp 2 5 metų amžiaus, kada vaikutis viskam atviras, lyg fotografijos aparatas su jautriu negatyvu, tėvai turi kontroliuoti savo privatų gyvenimą net tada, jei jis būtų, objektyviai imant, korektiškas; kūdikiui jis gali būti per stiprus.

Klaidinga galvoti, kad vaikystės amžiuje vaikui namus gali atstoti mokykla. Priešingai, namai turi likti mokyklos pratęsimas ir jos pa- | pildymas. Vaikas turi pasipasakoti savo laimėjimus namie, o mokykloje turi turėti teisę pa- į siremti ir tėvų autoritetu ir pasididžiuoti namų aureole.

Jausminio atbudimo metais gal sunkiausia tėvų rolė, bet ji būtiniausia. Tėvams neišmintingai elgiantis, jų vaikas — paauglis — pasuks jau nebe į mokyklą, pas mokytoją klausti patarimo, bet į gatvę . . .
Pagaliau jaunystės audros, tos pat meilės, kuria ir tėvai savo laiku gyveno, ilgesys ir pašaukimo problemos ar nebus tik sunkiausia parei-
 

EL   GRECO — TRYS KARALIAI
 
ga tėvams, nes ateina metas, kad jie, meilėje pradėję, varge , rūpestyje puoselėję, tą savo me;l§s vaisių turi išleisti iš savo rankų.

Trumpai tariant, vaikas įpareigoja tėvus duoti, ir duoti iki savęs atsisakymo. Šeima — tai didžioji asketikos mokykla. Tėvai įpareigoti duoti tai, kaip ir jiems savo ruožtu buvo duota. Vaikas turi teisę gauti.
Tėvai nusideda ne tik tada, kai vaikus žudo, ar jų neleistinomis priemonėmis vengia, bet ir tada, kai atsisako auklėtojų rolės.

Neveltui psichoanalizė randa sau gausios medžiagos, besiknaisiodama pirmojoje neurotikų kūdikystėje. Jei kūdikio fizinė ar nervinė sveikata gali būti sužalota dar moters įsčioje, jo afekty vinis gyvenimas, jo subtilioji psichinė struktūra dažniausiai yra pažeidžiama augimo metu.

Negalima pateisinti tėvų daromos skriaudos vaikams nei jų nežinojimu, nei jų persikrovimu kitais darbais. Apie viską skaitoma, viskuo domimasi, randama laiko pomėgiams ir išsiblaškymams, nebelieka laiko tam, kurio gyvenimo priežastimi jie patys yra, ir nuo kurio suformavimo priklausys tiek vaiko, tiek jų čionykštis ir amžinasis džiaugsmas. Vaikai — tėvu vainikas ne tik laike, bet ir amžinybėje. Moteris-motina išeina jieškoti uždarbio ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad nesinori atsilikti nuo kitų puošnume, prabangoje, santaupose, dėl kurių — kai perdaug sutaupoma — dažnai tik barniai ir neapykanta. Vaikas gi paliekamas gatvei arba iš bėdos susitvėrusiam lopšeliui — darželiui, bet kuriai kitai anoniminei įstaigai.

Bažnyčia, puoselėdama bet kokią karitatyvi-nę iniciatyvą vaikų globos ir auklėjimo srity, nemano atleisti tėvų nuo jų tiesioginės pareigos. Globos įstaigoms užtenka našlaičių ir tų, kurių tėvai nėra verti savo kūdikio, nes, praradę bet kurį žmogiškumo bruožą, nebesupranta jo vertės ir nebežino savo pareigų jų atžvilgiu. Sveiki ir normalūs tėvai neturi jokio pasiteisinimo lengvinti savąjį gyvenimą, atsisakydami būti savo vaikų auklėtojais.

Šeima — žmogiškojo bendravimo, pilnutinio žmogaus buvimo apraiška. Bet pilnutinis žmogus nėra nei daiktas, nei eilinis gyvis. Tai asmuo, per kurį tiek negyvos gamtos jo kūne paslėpti elementai, tiek gyvių pasauliui bendras gyvybinis instinktas, ar gyvuliui savas juslingumas yra išvedami iš individualumo ir laikinumo ribų.

Nors į šeimą žmogus, atrodo, įeina spontaniškai, bet, faktiškai, šeimos institucija yra kažkas daugiau už atskirą jos narį. Užtenka akyliai įsiskaityti į senuosius istorijos dokumentus, paminklus, įsigilinti į įvairių tautų žmonių sąžinės balsą, pasireiškiantį per institucijas ir papročius, kad nustatytum, jog jau ir natūralinėj plotmėj moterystė yra sakralinio pobūdžio. Į ją visur ir visais laikais sveiko žmogaus žiūrima, kaip į kažką religiško, atseit, ne žmogaus valios suplanuoto, bet išplaukiančio iš slaptingųjų pačios prigimties gelmių.

Sąmoningai tikįs žmogus, nebe neaiškios intuicijos vedamas, bet logikos verčiamas, atpažįsta, kad moterystės autorius yra Dievas, kad šeima nėra žmogaus sukurta institucija. Moterystės religinis charakteris išplaukia iš jos dieviškos kilmės. Moterystės tikslas — gimdyti ir formuoti Dievui vaikus ir sujungti kilnios ir nepadalinamos, pilnutinės meilės ryšiu vedusiuosius. Dieviškos kilmės yra ir pats moterystės natūralinis aktas, nes tai Apvaizdos gamtai patikėta žmogaus tvėrimo, gyvybės perteikimo priemonė. Tuo natūraliniu aktu žmogus tampa Kūrėjo visagalybės instrumentu.

Katalikų Bažnyčia moterystės ryšį ne tik užgiria, bet pakelia į Sakramentą. Kodėl? Kristus, Dievo Sūnus, nepanaikino Tėvo-Kūrėjo nustatytosios tvarkos, — nes juk per Jį patį viskas buvo sukurta — o tik atitaisė, kas nuodėmės buvo pagadinta.

Nemąstantieji gudragalviai "piktinasi", kad Bažnyčia, esą, po sutuoktuvių leidžia tai, ką prieš sutuoktuves draudė . . . Taip, Bažnyčia leidžia prokreacijos aktą, nes ji interpretuoja Dievo mintį ne pagal žmonių seksualinio apetito įgeidžius, bet didžiosios susituokiančiųjų užduoties šviesoje. Jei nedaug kas tegyvena Bažnyčios normomis, tai ne Bažnyčios kaltė. Bažnyčia reikalauja iš susituokiančiųjų tikrosios meilės, ši gi yra santūri ir amžina, ne egoistiška. Tokią meilę Bažnyčia ir palaimina, tokia meile gyvenantieji jaučia jų ryšio palaimą, Malonės veikimą.

Kaip ne visi, besinaudojantieji šventa Komunija ir Išpažintimi, tų sakramentų yra pašventinami, taip ir moterystės sakramento efektyviajam veikimui kliūtį sudaro jo esme negyveną susituokusieji asmens. Moterystės sakramentas savyje turi tikslą ir galią tobulinti natūralinę meilę, stiprinti neišardomumo ryšį ir pašventinti susituokusius. Bažnyčia popiežiaus Pijaus XI lūpomis, "Krikščioniškosios Moterystės" enciklikoje, moko taip: "Sakramentas tuose, kurie jo veiksmui nestato kliūčių, ne tik padaugina pašvenčiamąją Malonę, dieviškojo gyvenimo nuolatinį pradą mumyse, bet suteikia dar specialių dovanų, gerų nusiteikimų, Malonės diegų; tokiu būdu sakramentas tobulina prigimties galias taip, kad vedusieji pajėgia ne tiktai suprasti, bet realiai norėti ir įgyvendinti praktikoj tai, ko iš jų reikalauja moterystės tikslai; sakramentas atidaro jiems kelią į aktualiosios Malonės pagelbą, kiekvienu atveju, kada jiems to reikėtų savo luomo pareigoms atlikti".

Sveiko žmogaus prigimtis susitinka su Dievo planu, žmogus palinksta Dievo valiai. Į šeimą žmogus linksta natūraliai, bet joje jis išlieka tik tada, kada gyvena nebe paviršutinišką biologinį gyvenimą, o įsimąsto į savo santykius su Dievu ir naudojasi antgamtiškomis priemonėmis.

Nepaslaptis: susituokiantieji nėra tobuli. Dažnai arčiau viens kitą pažinę, viens kito išsigąsta. Jie negyvena izoliuoti. Pasitaiko, kad dar vos iš bažnyčios išeidami, jau sutinka širdin nerimą įdiegiančius konkurentus . . . Hedonistinės pasaulėžiūros atstovams tai jau užtenkami motyvai nutraukti sudarytam — "per neapsižiūrėjimą" — ryšiui.

Ir kas, jei ne tas, kurs Bažnyčios mokslo šviesoje pažino savo teisių ribotumą paties savęs atžvilgiu, prisivers atsisakyti viliojančių pagundų ir palenks save Dievo valiai? Kas vėliau, jei ne santūrus tikintysis, išėjęs Bažnyčios aske-tikos mokyklą, pajėgs reguliuoti savo seksualinį apetitą, kad nenusikaltus Dievui — kūdikių žudymu ar prigimties piktnaudojimu? Pagaliau, kas kitas, jei ne krikščioniškos artimo meilės herojus atliks sunkią auklėtojo pareigą, nereikalaudamas iš savo vaikų daugiau, kaip jų pačių laimės?
Šeima, jei ji tokia gali būti, gali būti tiktai katalikiška. Šeimos institucija yra dieviškos kilmės, jai priklausą nariai turi būti save Dievo valiai palenkę, krikščioniškos asketikos pijonieriai. Suprantama: šiandien tikrai katalikiška šeima daugiau negu reta išimtis, tai stebuklas, nes reta išimtis yra ir šventasis, tauri pilnutinio žmogaus asmenybė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai