Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VALENTINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Julius Banaitis   
Pastabos antrosios laidos proga

Pirmoji Antano Vaičiulaičio romano "Valentinos" laida išėjo 1936 metais. Taigi, šią antrąją laidą (Antanas Vaičiulaitis. Valentina. Romanas. Antroji pataisyta laida. Išleido Venta 1951 m.) nuo pirmosios skiria ilgas ir gausus įvairiais negandais ir katastrofomis šešiolikos metų tarpas. Po tiekos metų skaitydami, mes dažnai nebeatpažįstame knygų, kitados reiškusių naujus ir didelius pasaulius, nes jos sensta ir miršta kaip žmones. Vietoje fantastiškų šalių terandame nykios teatrines butaforijos liekanas; vietoje gyvų žmonių — Musée Grévin; vietoje gamtos — kapines ir iššalusius sodus po nevikriai nupieštu išblukusios dekoracijos dangum.

"Valentina" tvirtai atlaike sunkų šešiolikos metų bandymą ir išliko gyva. Ir šiandien nuo pat pirmųjų puslapių ligi pabaigos balsas prie balso, tema prie temos dëstosi šios skaidrios esti valines simfonijos žodžiai: peizažų lapai neapkritę dulkėmis; vargonai ūžia po skliautais; vėžiautojų balsai ir lempos skamba sutemose.

Literatūros teorijas vadovėliai reikalauja, kad romanas charakterizuotų epochą, išskirdamas tai, kas amžina, neatsitiktina. "Valentina" taip pat yra epochinis romanas, tik jo epocha yra ne istorine, bet psichologinė. "Valentinoje" autorius tarytum sąmoningai neduoda jokio realistinio kolorito — nei aiškiai apibrėžtos vietos nei laiko — norėdamas labiau išryškinti jokia chronologija nesuvaržytą epochą. Tai yra grynosios jaunystės epocha. Ji turi specifines formas ir sąvokas, specifinį pasaulėvaizdį, mažai ką bendro teturintį su normaliu gyvenimo supratimu. Tos specifinės sąvokos čia ir tegalioja. "Valentina" yra jaunystes kūrinys apie jaunystę, skirtas taip pat jaunystei, žmogus, nepastebėjęs savo jaunystes ir negyvenęs Hamsuno "Viktorijos", Akuraterio "Samdinio bernioko vasaros" ar Alain Fournier "Le Grand Meaulnes" nuotaikomis, nesupras ir šitos tolimos nuo realybes vasaros intermedijos prasmes. Ir A. de Lamartine "Graziella", ir Andrė Gide "La porte étroite", ir pagaliau Hamsuno "Viktorija" stovi žymiai arčiau kasdienybes, jos problemų ir tradicijos.

Visi šio romano epizodiniai personažai teturi grynai ornamentines reikšmes.   Išdėstyti  pavieniui   arba kompozicinėmis grupėmis, jie veikia nedaugiau, negu antraeilės paveikslų figūros. Pagrindiniai romano aktoriai — Antanas ir Valentina — esmėje yra irgi tik nuotaikos. Kartais jie rodosi, lyg būtų paimti iš XVIII amžiaus tapybos — Hubert Robert "Débarcadère" fantastines figūros, arba Fragonard "Fontaine d'amour" jaunuoliai. Jie nėra kaip Rheinhardt ir Elisabeth, du vedyboms pribrendę jaunuoliai. Jų tarpusavio santykis dar neturi nieko bendro su fatališka kūnų trauka ir noru realizuotis. Vaičiulaitis gerai moka operuoti savo personažais. Parenka tinkamą foną, gražiai išdėsto, nors kartais jų veiksmai nėra pakankamai motyvuoti, net ir šitam nimfiškame romano gyvenime. Tokiu laikytinas romano finalas su ežeru, audra, vienuolyno bokštu ir mirtį skelbiančiu varpu, kuris galėtų tikti aristokratiškos François Boucher idilijos pabaigai.
Vos keliais brūkšniais nupieštas klebonas, vitražinis veidas, taip pat gyvas tik meninio komponento gyvybe, kartais atrodantis, lyg būtų tik šios knygos iliustracija. Ir vėl kartais kaip claudeliško vasaros vidudienio apytamsių interieurų faunas, pasislėpęs vargonų muzikos pilnuose šventoriaus medžių lapuose.

Pirmajai romano laidai pasirodžius, kritika prikišo Va'čiu'aiciul laiko ir vietos kolorito stoką. Mano supratimu, kritikai klydo, nes romane veikiančiųjų asmenų interesai nesiekia tradiciškai suprasto kolorito. Jie gyvena pakeltoje nuo žemės realybėje, ir kažin ar realistinis kolorito inventorius nebūtų sudarkęs visos šios jaunystes poezijos. Aišku, "Herman-no ir Dorothėjos" vario raižinio aštrumo ir ryškumo koloritas romaną būtų pastatęs visais galimais matavimais išreiškiamoje realybėje ir suteikęs daugiau realistines jėgos, bet nuo to pats romano pobūdis būtų visiškai pasikeitęs.

Labai dideles reikšmes knygoje turi gamta, kuri čia galėtų būti rašoma didžiąja raide. Veiksmas ir personažų likimas "Valentinoje" yra esmingai susijęs su gamta. Kartais net ir nebeaišku, kur baigiasi gamta ir prasideda žmonės. Gamtos išgyvenimas ir jos tarytum suabsoliutinimas yra taškas, kuriame Vaičiulaitį pasiekia Hamsuno romanų įtaka — "Panas" ir "Viktorija". Tačiau gamtos panaudojimo literatūros veikale požiūriu Vaičiulaičiui daug artimesnis būtų prancūzų romanistas Francois Mauriac, kuris peizažinius elementus derina prie savo personažų psichologinės būsenos.

Vaičiulaitis "Valentinoje" yra vienas iš pačių geriausių mūsų literatūros peizažistų ir žanrinių tapytojų. Be abejo, tapybos terminas čia turi tik reliatyvios vertės, nes kurdamas Vaičiulaitis naudojosi skirtingais matavimais negu tapytojai.

Vaičiulaičio stilistinis instinktas ir smulkiausių žodžio bei sakinio niuansų jautimas dažnai stebina skaitytoją. Ir "Valentinoje" kiekvienas mažiausias pasažas turi savo "choreografiją", kiekvienas žodis žino ne tik savo vietą, bet ir judesį bei spalvą, žodžiai ir sakiniai nebėga pirmyn, besipjaudami su prasme, kaip avinų banda, nežinanti kur sustoti, (o tai labai dažnai pasitaiko mūsų naujausių beletristų darbuose), bet klauso kiekvieno autoriaus mosto.

Baigiant dar būtų galima pridurti, kad "Valentina" yra vienas iš nedaugelio mūsų dailiosios prozos darbų, parašytų ne vien patriotizmu, tradicija ir savosios žemės meile, kaip mūsų senųjų klasikų veikalai, bet intelektualine kultūra plačiausia šio žodžio prasme. Parafrazuojant Aistį, būtų galima pasakyti, kad tai yra ne vien tautiečio, bet ir žmogaus kūrinys.
Julius Banaitis

"Valentinos"   Autoriaus   pastaba:
"Valentina" niekad nebuvo suvoktas kaip romanas, — ir šis žodis nevartojamas pirmojoje laidoje. Antrojoj laidoj jis (romanas) atsirado be mano žinios. Todėl knygą nebūtų tikslu vertinti romano žanro mokslu. Be to, antrojoje laidoje pasiliko kiek korektūros  klaidų
A. Vaičiulaitis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai