Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA SEPTINTOJOJ JUNGTINIŲ TAUTŲ SESIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. Narkėliūnaitė   

New Yorkas, kuris harmoningoje taikoje gyvenančiais jvairių tautų emigrantų milijonais skiriasi iš visų kitų pasaulio miestų, pereitais metais tapo pasaulio valstybių sostine. Miesto dangoraižių panoramoje išdygo Jungtinių Tautų rūmai, jų architektų sumanyti taip, kad pavaizduotų simbolį gėrio, nugalinčio blogį.

Lietuviui, šiapus ar anapus geležines uždangos, visuomet buvo svarbi pasaulio opinija. Ir jei anksčiau buvo susilaukiama tik užuojautos dėl mūsų tėvynę ištikusios tragedijos, tai vis dėlto Lietuvos vardas, kartu su kitomis Sovietų pavergtosiomis tautomis, šioje sesijoje buvo paminėtas dažniau, negu prieš tai. Dar daugiau, Lietuva su Latvija ir Estija šiame tarptautiniame forume dažnai buvo imama pavyzdžiu, norint įrodyti tikruosius sovietų kėslus pasaulyje ir sovietinio gyvenimo — jų vadinamojo rojaus — tikrovę.

Tuo tarpu kai kitų sesijų metu sovietai vykdė puolimą prieš visas demokratines vakarų valstybes, per šią sesiją pavergtųjų valstybių vardų priminimas ir jų pavergimo gyvas vaizdavimas privertė sovietus iš puolimo pereiti į gynimąsi.

Tie, kuriems Jungtinėse Tautose yra tekę dirbti nuo pat jų įsikūrimo dienų, tvirtina, kad šis tarptautinio forumo buvimas universalia prasme yra labai daug pakenkęs sovietams ir padėjęs laisvinimo veiksniams. Todėl jei anksčiau kiekvienam atskirai reikėjo brautis į paskirų valstybių duris ir aiškinti, kas yra sovietai, tai dabar, per tuos septynerius metus, pasaulis pats visa pamatė ir įsitikino. O juk nebe reikalo sakoma, jog asmeniškas patyrimas niekuo nepakeičiamas.

Šitaip ir palengvėjo pavergtųjų tautų kelias į Jungtines Tautas. Jei šiandien čia dar nereikalaujama, kad Lietuva, Latvija, Estija ir kitos sovietų pavergtosios valstybės būtų praktiškai atstatytos, tai jau daugelis jų pasigenda čia, nesidrovi jų vardo viešai minėti ir pasakyti atvirai, kad jos yra sovietinės agresijos aukos. Anksčiau gi sunku buvo ir to susilaukti. Todėl ta prasme ši septintoji Jungtinių Tautų sesija pavergtosioms tautoms, jų tarpe ir Lietuvai, davė daugiausia ateities vilčių.

Pirmąjį sykį Lietuvos vardas šioj sesijoj nuaidėjo 1952 metų spalio 20 d., kai tik ką susirinkusios pilnaties posėdyje Australijos užsienio reikalų ministeris Casey minėjo tautas, kurios, po pirmojo pasaulinio karo atsikūrusios nepriklausomam gyvenimui, nebeatsikėlė jam po antrojo karo. Jis kaltino sovietus ir padėtį vadino apgailėtina.

Lapkričio 12 d. Tautinės Kinijos atstovas Cheng socialinių, humanitarinių ir kultūros reikalų komisijoje, kai buvo svarstoma tautų apsisprendimo teisės, sakė: "Būtų dvigubai tragiška, jei tautų apsisprendimas vyktų tokia forma, kokia dabar yra Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Albanijoje".

Belgijos atstovas Fernand van Lan-gehove tų pačių debatų metu apžvelgė apsisprendimo klausimą — duodamas jo gyvą — prezidento Wilscno — pavyzdį, kurio deklaracijos rezultate ir Lietuva, Latvija, Estija ir daug kitų valstybių po pirmojo karo atsikūrė laisvos ir nepriklausomcs. "Stalino konstitucija irgi pripažįsta tautų apsisprendimą, bet dar ne vienai tautai nepavyko nuo sovietų atsiskirti."

Apie tautų apsisprendimo teisę JAV nuomonę, kuri nepakitęs nė naujai valdžiai atėjus, formulavo Eleonora Rooseveltienė. JAV nuomone, "būtų mūsų nelaimė, jei mes kalbėtume apie tautų apsisprendimą ir tą teisę suteiktume tiktai tautoms, kurios pačios dabar nesivaldo, o yra vadinamųjų kolonijinių valstybių globoje. Mes esame gyvi liudininkai, kai laisvos ir nepriklausomos tautos, laimingos ir darbščios, buvo nugalėtojų užimtos ir jų diktatoriškai pavergtos. Tos tautos turi turėti teisę savo laisvę atgauti."

Jei vieni probėgomis, kiti bendrai turėjo Lietuvą galvoje, kalbėdami apie sovietų pavergtąsias tautas, tai teisių komisijoj tuo metu, kai buvo svarstomas agresijos aptarimas, Pabaltijo valstybės buvo daugelio ir konkrečiai prisimintos.

Tai buvo lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Sovietai, jau kelinti metai iš eilės piršdami savo 1933 m. Litvinovo parengtąjį agresijos aptarimą, siūlė jį visiems priimti, tardami, jog jis yra pats tinkamiausias, jau praktikoje išbandytas. Pagal tą agresijos aptarimą, nepuolimo šutai
tys, kaip jie sakė, buvo pasirašytos su trylika valstybių, kurių tarpe buvo Lietuva, Latvija ir Estija.
šis planas sukėlė daug diskusijų, ir tuojau pat Višinskis buvo atremtas. D. Britanijos atstovas Fitzmau-rice lapkričio 24 d. demaskavo tą sovietinį pasiūlymą, tvirtindamas, jog sovietai tik kalba apie taiką, bet praktikoje vykdo agresiją ir todėl šį savo aptarimą siūlo priimti tik todėl, kad galėtų ir toliau laisvajam pasauliui pūsti miglas, o patys netrukdomai darbuotis. Peržvelgęs istoriją, Fitzmaurice teisių komisijoj įrodš, tos sovietų pasirašytos sutartys teturėjo naudos tik Sovietų Sąjungai, nes .septyni iš jų signatarų jau yra sovietų pavergtos, jų tarpe Lietuva, Latvija, Estija ir kt. Istorijos apžvalgoje britas faktais pavaizdavo, kaip sovietai pasaulyje vykdė agresiją nuo 1933 m., ties kuriais Višinskis buvo sustojęs savo kalbose, sakytum, ir istorija tais metais būtų buvusi nutraukta.

Lapkričio 25 d. ir JAV atstovas senatorius Creen patvirtino Fitzmaurice išdėstytas mintis, pažodžiui klausdamas: "Jei jau Sovietų Sąiunga didžiuojasi tomis savo sutartimis ir jų tobulumu, tai pažiūrėkime gi, kas at'itiko su tomis valstybėmis, su kuriomis tos sutartys buvo pasirašytos. Kas gi, pavyzdžiui, atsitiko su Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Rumunija nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos? Atsakymas nereikalingas."

Panašia prasme kalbėjo ir kitas JAV atstovas, John Maktos, pabrėžęs dar, kad JAV ir dabar tos aneksijos nepripažįsta ir Estiją, Latviją ir Lietuvą laiko nepriklausomomis valstybėmis, nors, sovietų akimis žiūrint, jos jau yra savo nepriklauscmybę praradusios. Olandijos atstovas dr. Roling Pabaltijo valstybių ir kt. pavyzdžiu taip pat sukritkav-) Višinskio atšildytąją Litvinovo 1933 m. agresijos aptarimo formulę.
Šitų debatų metu JT pilnaties pirmininkui, Kanados ministeriui Pear-son, Lietuvos įgaliotas ministeris Vašingtone Povilas Zadeikis įteikė notą ir memorandumą, kuriame išdėstyta, kaip sovietai įvykdė agresi'ą prieš Lietuvą, sulaužydami visas pasirašytąsias nepuolimo sutartis. Notoje JT prašyta, kad būtų padarytas galas tebevykstančiam lietuvių tautos naikinimui ir sugrąžinta laisvė ir nepriklausomybė, už kurią lietuviai nuo šimtmečių kovoja. Kartu su min. Žadeikių lankėsi ir E~tijos gen. konsulo pareigas einąs Kaiv, o memorandumai įteikti visų trijų Pabaltijo valstybių.

Ir antrukart buvo prireikę Pabaltijo įgaliotiems diplomatams kreiptis į Jungtines Tautas su specialiu memorandumu, kai Višinskis, savo agresijos planą gindamas ir badomas Pabaltijo bei kitų valstybių okupacija, atėjo jau ne pulti, bet teisintis į tą pačią teisių komisiją. Jis tada tvirtino, jog Pabaltijo valstybės savo valia įsijungusios į Sovietų Sąjungos broliškąsias respublikas ir, esą, netiesa yra, ką sakę apie tai JAV ir kitų valstybių atstovai, šituos Višinskio tvirtinimus vėl atrėmė min. Po v. žadeikis ir Estijos bei Latvijos atstovai, įteikdami dokumentuotą memorandumą. Gaila, jau tuo memorandumu niekas iš delegatų nepasinaudojo, kad galėtų vėl viešai prabilti, bet nors tiek laimėta, kad apie tai parašė pasaulio spauda, dar sykį iškeldama Lietuvos ir jos kaimynių lai-vės bylą.

Pagaliau net ir ekonominių ir finansų reikalų komisijoj, kuri jau, atrodo, visiškai nepolitiška, Lietuva susilaukė dėmesio. Svarstant pasaulio ekonominius klausimus ir sovietams giriant savąją kolchozinę sistemą, JAV ekonomistas Isador Lubin pavaizdavo, kaip gyvena Lietuvos valstiečiai, sovietų paversti kolchozi-ninkais. Jis nupasakojo, kaip lietuvis ūkininkas buvo priverstas pasirašyti vadinamąjį savanorišką pareiškimą j-f.toti į tą kolchozą, kaip paskui jis turėjo surašyti savo turtą ir jį sunešti į krūvą, ir kaip viskas nuo to laiko paliko jau ne jo, bet bendra nuosavybė.

"Jei jis atsisako taip padaryti, jis keliauja į priverčiamą darbo stovyklą, o jei pasirašo, tai netenka teisės kur nors kitur persikelti, pririšamas prie kolchozo. Jis tampa baudžiauninku ir dar didesniu, negu carų laikais,"  kalbėjo Lubinas.

Jis daug pasinaudojo ta medžiaga, kurią apie dabartinę žemės ūkio padėtį Lietuvoje buvo parengęs ir jam įteikęs Lietuvos Laisvės Komitetas prie "Free Europe". Jausdamas Lietuvai simpatijų, nes ir jis pats niekur nesislepia esąs lietuvio ūkininko vaikaitis, jis padarė išvadą, kad lietuvio kolchozininko gyvenimas yra panašus į visą Sovietų Sąjungos gyvenimą. Ir ta sistema jau veikia 20 metų, sistema, kuri turėjo sukurti žemėje rojų. Bet jis nurodė, kad sovietams nepavyko to įgyvendinti taip, kaip nepavyko ir visus ūkininkus suvaryti į kolchozus ir kaip nepavyksta jiems išplėšti iš širdies viltį ir tikėjimą, jog ateis diena, kai tie laikai pasibaigs, ir žemė vėl priklausys tikriesiems savininkams.

Šitokie ir panašūs žodžiai JT sienose tikrai stiprina viltį ir tikėjimą visų, šiapus ir anapus Atlanto esančiųjų. Nežinia, ką atneš antroji šios sesijos dalis, prasidėsianti vasario 24 d. Jeigu JAV prezidentas oficialiai įtektų Kongreso duomenis apie Katy-no žudynių tyrimą ir, kaip reikalaujama, prašytų tą klausimą .svarstyti pilnaties posėdžiuose, tai būtų proga kalbėti ir apie Lietuvoje bei Latvijoje ir Estijoje komunistų sovietų įvykdytas ir tebevykdomas žudynes.
S.   Narkėliūnaitė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai