| |
|
|
|
VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI IR ŠOKIAI |
 |
 |
 |
|
Parašė L. Gendrutis
|
Kiekvienais metais, rengiant Vasario 16 minėjimus, iškyla šokių klausimas. Iš šalies žiūrint, atrodo jis toks paprastas, o vienok veda prie aštrumų, kai kuriose vietose grasindamas net šios iškilmės vieningumui.
Kaip paskutiniais metais spaudoje ir kasdieniame gyvenime pastebima, lietuviškoji visuomenė dėl šokių rengimo Vasario 16 šventėje yra pasidalijusi į dvi grupes — vieni nori, kad tą rimties dieną nebūtų šokama, kiti, kad, pasibaigus oficialiai programai, būtų pereinama prie pasilinksminimų, šis nuomonėmis pasiskirstymas nesiremia pasaulėžiūriniais arba religiniais motyvais. Čia eina reikalas apie skirtingas nuotaikas bei jausmus brangios šventės atžvilgiu.
Nerasi lietuvio patrioto, kuris bandytų neigti, kad Vasario 16 yra mums didžios rimties ir didžio tusi-telkimo diena. Ji anuomet mūsų tautai sušvito labai sunkiose aplinkybėse, kai gimtąją žemę buvo užplūdę svetimieji ir sprogstančių granatų trenksmas neleido ramiai sudėti akių taikiems gyventojams. Užtenka pažiūrėti j aną laisvės paskelbimą vaizduojantį paveikslą, kur dr. Jonas Basanavičius, apsuptas susirūpinusių Tarybos narių, skaito nepriklausomybės aktą, ir jau savaime tampa aišku, kaip ana valanda mažai ką bendra turi su šokiais.
Laisvės metais Vasario 16 buvo minima pamaldomis bažnyčiose, kuriose dalyvaudavo vyriausybė kariuomenė, mokyklos, organizacijos ir visuomenė. Oficialioji programos dalis prasidėdavo arba tuojau po pamaldų arba po pietų. Jei kur būdavo daromi šokiai, jie įvykdavo paprastai vakare — atjungtai nuo nuo akademinės minėjimo dalies. Tremtinių stovyklose Vasario 16 iškilmėje būdavo visiškai susilaikoma nuo šokių. Tik Amerikoje su nepriklausomybės paminėjimo programa pradėta jungti šokiai, prie kurių pereinama tuojau po akademinės dalies toje pat sa ėje. Argumentas gi statomas labai paprastas — šokiais norima sutraukti daugiau žmonių į Vasario 16 minėjimą ir tuo sukaupti daugiau aukų Lietuvos vadavimui.
Bet šis argumentas, matyt, nėra pakankamai stiprus ir įtikinąs, jei kasmet dėl šokių iškyla nepasitenkinimų visuomenėje. Per eilę praėjusių metų net spaudoje pakankamai buvo pareikšta nepalankių nuomonių Vasario 16 minėti su pasilinksminimais. Ypač griežtai prieš šokius pasisakė pernai gruodžio 14 d. Brooklyne įvykęs katalikiškų draugijų seimelis.
Toks pasisakymas, be abejo, turėjo sukelti nepasitenkinimą priešingai galvojančių tarpe. Taip ir įvyko. Vienas savaitraštis tokį seimelio elgesį itin smarkiai barė, išreikšdamas savo pasipiktinimą ir nutarėjus išvadinda mas "sabotuotojais", "grasinančiais suardyti vieningumą".
Bet ano savaitraščio užsidegimu kalbant apie vieningumą, tą arba kitą panašų žodį prisieitų taikyti ne tik minėto seimelio atstovams, bet ir visiems kitiems, kurie yra reiškę nepasitenkinimų šokiais. O tokie sudaro žymią lietuviškos visuoumenes da lį. Prie jų tektų skirti taip pat ir tuos, kurie pasyviai boikotavo šokius, po oficialiosios programos išeidami, nors ir mėgsta pasišokti. Bet tada juk ir galo nebūtų. Nėra abejonės, jog nuo to vieningumos dar labiau nukentėtų.
čia geriau tiktų rinktis tikresnį kelią — kreipti daugiau dėmesio į visuomenės pageidavimus. New Yor ko atveju Liet. Tarybos skyriaus valdyba, susirinkusi į savo posėdį, pagal partijų balsus sprendžia apie Vasario 16 minėjimo pobūdį. Jai labai ret ketų atsižvelgti ir j vyraujančias nuotaikas visuomenėje, kurios tik ne žymi dalis turi ryšio su politinėmis partijomis. Jeigu pavieniai asmenys didžiai branginą vieningumą, spau doje ir privačiai reiškia savo nepasi tenkinimą Vasario 16 linksmąja da limi, jeigu patys šokiai šioje iškil mėje praeina be ypatingo pasisekimo; jeigu pagaliau didelės apylinkės katalikiškų organizacijų atstovai mato reikalą tuo klausimu paskelbti net rezoliuciją, argi tai nerodo, jog bent toje vietovėje žmonėse vyrauja ne palankios nuotaikos šokiams?
Šį klausimą gvildant, prisimintinas senas ir gražus mūsų tautos paprotys tam tikrais metų laikais nesilinksminti. Reikia didžiai džiaugtis kad mūsų visuomenėje dar vengiama pramogų su šokiais Advente, Gavėnioje, Vėlinėse. . . Iki šiol dėl to jokių nepasitenkinimų nekilo. Net ir tie mūsų tautiečiai, kuriems Kristaus laukimo, Jo kančios bei mirusiųjų minėjimo dienos neprasiskleidžia religine prasme, bent kantria tyla pagerbia tikinčios visuomenės įsitikinimus. Kodėl gi panašiai negalėtų būti ir su Vasario 16? Ta iškilmė lietuviui patriotui yra begalinės rimties diena. Joje savotiškai koncen truojasi ir Advento, ir Gavėnios, ir Vėlinių nuotaikos. Tą didžią dieną ypatingai yra prisimenama ir daugumos giliai pergyvenama baisioji tautos tragedija; pagerbiamos kalėjimuos bei Sibiro šalčiuose nukankintųjų vėlės; pasigucdžima laisvės ir iš vergijos išsivadavimo viltim. Visa tai neturi jokio sąryšio su šokiais. Yra valandų, kuriose žmogus už jokius pinigus nesutiktų šokti. Prie jų ar tik nepriskirtina ir Vasario 16? Pagaliau jeigu pradėtų reikštis didelis noras linksmintis nepriklausomybės minėjime, ar kartais nebūtų ženklis, jog atbunka širdis tėvynei. Užtat kai-kas ir sako, kad Vasario 16 šokama ant savo tautos kapo.
Jei toje šventėje šokantysis pagalvotų, kad į jį žiūri kalėjimuose, kolchozuose, Sibire išverktos artimųjų akys, nereiktų ilgai atkalbinėti nuo pasilinksminimų. Bet kas gi išdrįstų neigti, kad kenčianti tauta tikrai tą dieną stebi savo sūnus ir dukteris, esančius laisvėje? Lietuvos gyventojai iš Amerikos Ba'so radijo transliacijų ir kitų šaltinių žino, kad už Atlanto ir kitur, kaip kadaise laisvės metais tėvynėje, iškilmingai yra minima Vasario 16, ir tai juos didžiai stiprina. Jeigu išgirstų, kad tą skaudžią gedulo dieną, kai laisvėj esantiesiems pritiktų visą laiką pasilikti dvasinio susitelkimo nuotaikoje, yra linksminamasi šokiais, tai jų nepaguostų, nors, žinoma, tą silpnybę atleistų. Galų gale, jei Vasario 16 giliau būtų įsijaučiamą į savo tautas tragišką padėtį, nėra abejonės, jog ir rinkliavos tėvynės vadavimui būtų gausesnės, ir tos brangios dieno-, įspūdis pasiliktų tvirtesnis. O jei°:u šokiais norima sukelti daugiau lėšų Lietuvos gelbėjimo reikalams, metų bėgyje juos galima rengti kitomis dienomis.
Visuomenei vadovaują asmenys turėtų dėti visas pastangas, kad minint nepriklausomybės šventę, būtų išvengta susiskaldymo. Vasario 16 privalo būti mums pati didžiausia rimties bei vieningumo manifestacija.
L. Gendrutis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
