Aidai.eu Apžvalga

ŽMONIŠKUMO IDĖJA VYDŪNO DRAMOSE

Parašė Pr. Naujokaitis

žmogaus esmę ir jo gyvenimo prasmę Vydūnas suveda j vieną žmoniškumo sąvoką. Tai pagrindinė Vydūno veikalų idėja. Ji aiškinama jo filosofiniuose raštuose, ji ryškiai atskleidžiama jo draminių veikalų veikėjų konfliktuose ir kovose.

Kas tai yra žmoniškumas?

Pagrindinis žmoniškumo pažymys yra žmogaus sąmonė, arba savęs žinojimas. "Savęs žinojimas yra žmogaus žymis. Juo skiriasi žmogus nuo gyvulio ir kitų gyvių. Savęs žinojimas yra žmoniškumo pradžia ir pamatas. Ir jis spindi pasijautimu, manymu ir valia. Savęs žinojimas stato žmogų tarsi anapus gamtos valdymo skritulio. Tik save žinantysis tegali savaip gyventi: jausti, manyti ir norėti bei veikti" (Slėpiningoji žmogaus didybė).

žmogus yra laisvas veiksnys, savo valia turįs įvykdyti žmoniškumo pareigas ir kurti vertybių ir garbingumo amžių. "O kurti reikia nau'ą, kurt žmogaus, tautų vertybių, tikro garbingumo amžių" (Gaisras, 17). Nuo žmogaus priklauso žmonijos ateitis. "Jūsų valioj gludo ateitis. Bus, kokie jūs esate, nykimo arba atsigavimo arba gajos amžius" (Gaisras, 17).

žmonijos pažanga ir tobulumas priklauso nuo žmonių sąmoningumo. Jo laipsnis žmonėse yra labai nevienodas. Iš nesąmoningumo kyla žmonių nusikaltimai ir klaidos, šį dėsnį gražiai nusako "Ne sau žmonių" Vi-suomis: "Klausydami savo pačių troškimų, jūs ir ne sau žmonės" (71 psl.)... "Matai, jūs žmonės kaip šuneliai. Pasiundyki, ir draskys kaltą ir nekaltą. O kodėl?... Tai todėl, kadangi nežino atskirti, kas žmoniška, o kas ne. To supratimo reikia. Su tokiu supratimu pastoja žmonės žmonėmis, o galiausiai sau žmonėmis. Kas nežmoniška, nei vienai neturėtų daryti, nors jį ir žudytų!" (69 psl.).

žmoniškumas yra pačios Dievo valios dovana. Tas pats simbolinis Visliomis, vaikščiodamas po Lietuvą, skelbia žmonėms, kad Dievo valia yra juose pačiuose. Dievo valios supratimas ir jos vykdymas yra viso žmogaus gyvenimo pagrindas. Visuomio lūpomis Vydūnas tą gyvenimo principą taip išreiškia: "Dievo valia. .. kad žmogus sau-žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės kaip brolis broliui" (Ne sau-žmonės, 66).

žmogaus ryšys su Kūrėju.

Žmogaus ryšys su Kūrėju yra labai gilus. Tačiau tą ryšį pajunta tik tobulieji, pakilę į sau-žmonišku-mo laipsnį. "Gaisro" Magės lūpomis Vydūnas sako: "Numanykite, kad kiekvienas žmogus yra didžiojo Slėpinio, Amžinosios Meilės širdyje, ir čia kvėpuoja" (100 psl.). "Amžinoji Meilė gyvena mūsų širdyse — ir šventina jas. Ji yra mūsų norų ir linkimų valdytoja. Ji mus ves keliu, kuriuo žmonės eiti turi, norėdami gyvėti, tobulėti. Ji mus stiprins būti tikrai mūsų tautos atsigavimu ir kilimo gyvumu" (108 psl.). žmogaus kilnusis pašaukimas yra atstovauti žemėje Visumos Kūrėjui ir kurti ateitie, amžius: "Jūs kuriat amžius! žmogus — kūrėjas — nuolatai! Jis atstovauja Visumos Kūrėjui žemėje" (Gaisras, 18).

Vergas ir laisvas žmogus.

žmogus yra didelė vertybė, neįkainuojamas turtas. Ir nėra jėgos, kuri tą turtą įstengtų atimti, jeigu tik pats žmogus to nenori. "Nei vienas to negal paimti žmogui, kas jis patsai yra" (Vergai ir dykiai, 21). Tačiau žmogaus vertybė nevienodai reiškiasi, nevienodai šviečia. Tai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, nuo jo gyvenimo supratimo. Tas pats žmogus, būdamas net toj pačioj padėty, gali būti arba vergu, arba laisvu žmogumi. Tą dėsnį aiškiai nusako "Vergų ir dykių" Senutė: "Gyvent iš svetimųjų rankų ir tiesų, iš jų valios -dvasios — tai vergovė. Gyvent iš savo rankos, savo dvasios, parimt r,avy ir veikti žmoniškai, tai bu 5 dy-kybė, džiaugsmas ir palaima" (9 psl.).

Žmogaus ryšio tamprumas su jo Kūrėju žmogaus nedeterminuoja, neatima jam laisvos valios, žmogus yra laisvas pasirinkti: kilti prie amžinojo tikslo ar klaidžioti tamsoje. Net aptemusi žmogaus sąmonė patį žmogų gali paskelbti Dievu ir tik jam tarnauti, žemųjų instinktų pavergtas "Amžinos ugnies" Kraurys šaukia: "Patsai aš Dievas" (19 psl.). Tačiau šitoks sąmonės aptemimas ne tik pavergia žmogų ir aptemdo šviesą, bet ir išugdo milžinišką naikinančią jėgą. Toks juslių valdomas žmogus iškilmingai mokslo vardu paskelbia: "Nihil in intelectu, quod non ante in sensu" (Gaisras, 10), ir kala patrankas, kurioT sunaikins ir jų pačių kalėją. Tiksliai apibūdina šitokio žmogaus vaizdą šviesveidis moksleivis "Gaisre": Jūs rykaujat pasiekę, ko jūs troškot! Iš jūsų dvasios ir širdies — išaugo mašinos! Visus jūs savo troškimus į jas įdėjote! Visas gaMas savąsias jūs sukrovėte mašinose. Bet ar patiems širdies dar liko? Ar dvasios — sielos jums dar yra galios?" (22 psl.). Toks žmogus pats sau kalami nelaisvės grandinius. "Vergų ir dykių" Senutė taip sako: "Vis kaldinąs grandinius, kol ir nebliks žmogaus tarp geležų" (20 psl.).
žmogus yra ne tik evoliucijos reiškinys, bet Ir veiksnys.

Visų Vydūno dramų pagrindinis veiksmas rodo žmogaus dvasios kovą su materija, žmogaus tobulėjimą, veržimąsi į savo tikrąją tėviškę, į Dievybę. Del to jo vaizduojamas žmogus nėra pasyvus: jis kovoja su savimi, kovoja su brutaliu aplinkos pasauliu dėl kilnių idealų. Vydūnas visur skelbia veikimą ir žadina valios jėgas. "Prabočių šešėlių" Daiva ragina Tautvydą: "Nereik norėti rast, o būti. Ieškok veikimo, ne pasimėgimo" (14 psl.). Bet veikimo pasiekiama didelėmis pastangomis: "Pralaužia diegas irgi kietą žemę — augdamas" (Vergai ir dykiai, 14).

Dėl to, kad žmogus viena ar kita kryptimi veikia, vistiek kurio tikslo jis besiektų, gyvenime yra milžiniškos dinamikos dėsnis, kurį Vydūnas poetiškais vaizdais taip nusako: "Vieni rykauja, kiti raudoja! Nėra ant žemės gyvybės be mirties! Gaudžia gyvenimas tai kaip vėtra, tai kaip švelnus vakaro vėjelis" (Vergai ir dykiai, 110). Tačiau tas keitimasis dažnai vyksta beveik mechaniškai, žmogui visų reiškinių pilnai neap-imant savo sąmone: "Kas dieną eina žmonės kaip srovė ir velka savo jungo grandinį" (Ten pat, 7).
Būdamas evoliucijos reiškiniu ir kartu jos veiksniu, žmogus būtinai turi kisti. "Vergų ir dykių" Tautno-ro žodžiais: "Santykiams pasikeitu1-, o žmogui pasilikus, kokiam buvus, nieko nera pasiekta! žmogus turi keisties. Tame visas svarbumą'." (53 psl.).

Tačiau tame žmogaus evoliucijos kelyje turi šviesti tikras žmoniškumas, žmonių gyvenimo santykiai del to yra netikę, kad "žūva žmoniškas pasijautimas" (Ten pat, 54). Ir įgimtas žmogaus laimės troškimas pasotinamas tik sąmoningame veikime, vedančiame į galutinį žmogaus tikslą, "žmogus vis palaimingas, kad jis klauso sielos balse" (Vergai ir dykiai, 36). "Veiklieji yra džiaugsr.o kupini" (Likimo bangos, 14). "Darbas yra gyvenimo prasmė" (Gaisra", 164).

Pradėti nuo savęs!

Visos žmogaus taurėjimo pastangos turi prasidėti atskirame žmoguje. Pirmiausiai nuo savęs! "Vergų ir dykių" Tautnoras šitaip išreiškia Vydūno pažiūras: "Neraginu kitų do-rint. Kiekvienas turi nuo savęs pradėti. Kiti teka gerą paveikslą. Vėl gi iš kilnaus žmogaus spindi kilni gilybė. Taip iš pavienių žmonių žmoniškumo išeina gera sandora ir geri gyvenimo santykiai" (56 psl.).

Iš atskiro žmogaus vidaus spinduliuoja žmoniškumas j aplinkumą, lyg iš kokio šviesos ir gyvybės židinio: "Bet nepamirški niekadai, jog tik gyvybės nudalyt gali pats gyvas būdamas tikrai" (Pr. š., 22). žmoniškume gyvenančio žmogaus moralinė vidaus jėga yra nepaprastai galinga net sugedusiai aplinkumai: "Jau savo esimu žmogus paveikia žmogų. Stenkis atjausti tatai, kas gera, kas kilnu, ir niekam nekils noro tau kenkti'' (Gaisras, 99).

Visi svarbesnieji Vydūno Veikalų veikėjai yra išaugę savo viduje, pasiekę didelės moralinės augštumos ir sąmonės blaivumo. Kai kurie jų jau virsta simboliais, bet kovos centre visada stovi tikras ir gyvas žmogus — kovojąs, nerimstantis, siekiąs. Toji kova reikalauja aukų ir kančios. Bet visa tai sąmoningiesiems turi gilią prasmę. Veikėjai žūva, kad jų žuvimu dar labiau būtų pajusta jų dvasios jėga, kad dar labiau suspindėtų jų gyvendinami idealai.
šitoje kovoje skriaudėjams ir materializmo atstovams ateina likimo skirtoji bausmė ir atlyginimas.

Likimo problema.

Vydūno veikaluose likimas nėra nei senoviškasis aklas Fatum, nei ibse-niškas gaivališkoj prigimty glūdįs fatalizmas. Vydūno likimas veikia pagal Kūrėjo nustatytus prigimties ir moralės dėsnius. Tai lyg paties Dievo Apvaizda. Tas likimas verčia kovoti, kentėti, aukotis, savęs išsižadėti, bet jis taip pat ir baudžia. "Likimo bangos neša drąsųjį, kursai teisingo tikslo siekia" (Likimo bangos, 29). Tiesa, likimas laikinai kartais iškelia ir neteisųjį, kad tuo būdu teisusis būtų priverstas kovoti ir pagaliau laimėti. Bet neteisiajam likimas visa:'a kaupia bausmę už jo nusikaltimus. "Jūs dar kaupiate sau naują kaltę", sako "Gaisro" Magė sauvaliaujantiems vokiečiams. — "Per šimtmečius nuo kryžeivių laikų jūsų tauta nusižengė prieš mus! Likimas pats patieks jums sąskaitą. Savo gyvybe pasirašau jos ieškinį".
O tą likimo valią įvykdo patys žmonės. "Prabočių šešėlių" Visuomis gana aiškiai tai nusako: "Vargingo žmogaus pavidalo jūs bijotės — bet ne likimo — likimo, kurs užmok ir už menkiausią! Likimo valios aš vos mažas pirštas!" (77 psl.).

Pilnutinis žmogus yra tik savo tautoje

žmogaus dvasinės savybės pilnai gali atsiskleisti tik savo tautoje, jam paveldint gausų praeities amžių palikimą. Nuo savo tautos atitrūkstąs žmogus nustoja viso to svaraus kul-tūrinio-dvasinio palikimo, kurį jo tautoje yra sukrovusios ištisos buvusios kartos.

"Mūsų uždavinyje" ir "Tautos gyvatoje" Vydūnas yra ryškiausiai išdėstęs savo pažiūras į žmogaus gyvenimą ir jo uždavinius savo tautoje. "Moksle, mene, doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies p'asta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės". Tauta esanti tas laipsnis, be kurio žmogus negalįs pasiekti augštesnio sąmoningumo. Ir pati tauta esanti tiek verta, kiek ji tinkanti žmonijos pažangai, žmonijos kūrybos žengimui.

Konkrečiai kalbant, lietuvių tautai Vydūnas skiria labai didelius uždavinius žmonijos gyvenimo pažangoje. "Lietuvių tautos uždavinys todėl bus visuomet augint pagrindines arijų ypatybes, tai esti augint visa, kas žmones padaro kūrybos veiksniu žmoniškumo palaiminimui teikt visam pasauliui. Tuo tad lietuvių tauta ir patvirtins savo būvį. Yra, berods, ir naudinga ginkluotis ir kardu ginties prieš gyvėdžius. Bet pasitikėti reikia ne tiek materinėmis jėgomis, kaip dvasios gyvybe. Ją tyriausiai auginant, tauta saugojama kūrybos. Ir todėl nereikia niekuomet griebtis vyliumi, pasalumu ar panašiomis priemonėmis, kurios vartojamos yra silpnųjų. Mes nesame silpni. Su mumis yra kūrybos galia" (Mūsų uždavinys).

Tautos prisikėlimo ir laimėjimo kelias eina taip pat per žmoniškume. "Lietuvių tauta atsigaus! Tik reiks nuoširdžiai rūpinties tikruoju žmogaus tvirtėjimu, sielos vyravimu" (Gaisras, 247). Tie patys moralės dėsniai, kurie taikomi atskiro žmogaus gyvenimui, palaiko ir tautos gyvybę: "Tavo gyslose teka tyras lietuvio kraujas! Nepamirški: kūnui ir širdžiai nešvariems pastojus, nyksta visas žmogus, nyksta visa tauta" (Pr. š., 74-75).

Vydūno skelbiama kova yra idea'is-tinėje plotmėje. Tačiau skelbdamas žmoniškumo ir teisingam likimui atsidavimo idėjas, Vydūnas vis dėlto neliepia nulenkti galvą po neteisiojo kardu. "Teisinga yra gintis nuo gyv-ėdžių". .. Gintis yra kilnu ir garbinga, jei ginamas teisus reikalas. Tada pats žmogus tampa įrankiu likimo rankose baudžiant neteisųjį. Taia net ir pačios fizinės jėgos nusigręžia prieš neteisųjį, o padeda teisiajam kovotojui. Bet keršto jausmą Vydūnas smerkia.
Į visuotinj žmonijos kelią.

žmogus augdamas iš vidaus, gyvendamas savo tautos kultūroje ir jos gyvybėje, pagaliau turi išeiti j visos žmonijos kelią ir per meilę ir solidarumo jausmą tapti jos nariu ir aktyviai dalyvauti jos pažangoje.

Tą kelią Vydūnas nusako gana ryškiais "Prabočių Šešėlių" Tautvydo žodžiais": "Per gyslas tesilieja noras man, kad kaip ugninga ir gyva srove jis vykintų tik žmoniškumą, kad sau žmogum kiekvienas būtų; įvykintų vienybę, kad nesišalintų nei viens nuo kito, kad būtų vienšir-džiais tautos vaikai, ir žmonija gyventų broliškai! Lai susiranda Prabočių kiekvienas! Lai susiranda genijuj tautos, galiausiai genijuj žmonijos!" (Pr. Š., 179-180).

Labai brangus Vydūno veikalų savumas ir visų jo sprendžiamų problemų atspalvis yra skaidrus optimizmas ir tikėjimas žmonijos pažanga ir šviesia ateitimi. "Įvyksta senas sapnas! Žmonija jau virsta vienetu" (Gaisras, 21). Ir šitas žmonijos solidarumo pajutimas jau reiškąs tauresnių laikų užtekėjimą, jų pradžią.

Savo vizijoje Vydūnas jau mato galutinį žmonijos raidos idealą ir jį išreiškė "Prabočių šešėlių" Tautvydo apoteozėje: "Dabar teskamba amžinos aidi jos! Lai šviečia ir visi pasauliai! Tegied, kas gal apreikšt gyvybę, žmogaus, tautos, žmonijos giesmę! Ji tepakil liepsnodama dangun! Irgi liepsnų sparnai tepakelia mane! Aukoju meilei visiškai save!" (181 psl.).

Skaidrus Vydūno optimizmas ir tikėjimas šviesia žmonijos ateitimi teapšviečia giedros spindu'ėliu ir mūsų apsiniaukusį pasaulį!
Pr. Naujokaitis

Sukurta: Kretingos pranciškonai