Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUNIGAS IR DVASININKAS (DVASIŠKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR . SKARDŽIUS   
Dabartinėj lietuvių kalboj kunigas vartojamas jau nuo senesnių laikų, o dvasininkas, arba dvasiškis, tėra pradėtas vartoti visai neseniai, tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Pats žodis kunigas yra nelietuviškas — paskolintas iš vid. vok. augšt. (mittelhochdeutsch) kunig "karalius", kuris savo keliu toliau yra kilęs iš germ. *kuningaz: sen. vok. augšt., sen. saksų kuning, sen. anglų cyning (dabar king) ir kt. Ši germanų prolytė yra su priklausomybine priesaga -inga- sudaryta iš * kunja-(got. kuni, sva. kurini ir kt.) "giminė" ir iš pradžios reiškė "giminės, kilnios kilmės vyras"; čia germ. šaknis kun- atitinka liet. gim-: gimti, giminė ir kt.; plg. dar got. fulls iš germ. *fulnaz; liet. pilnas, got. ga^munds "atminimas": liet. mintis ir kt. Antram ar trečiam amžiuj po Kr. iš germ. *kuningaz suomiai yra pasiskolinę savo kuningas "karalius"; plg. dar suom. ansas "sija" iš germ. *ansaz: got. ans; suom. rengas "žiedas" iš germ. *ringaz: sen. island. hring, sen angl. hring (dabar ring) ir kt. Iš to pat šaltinio, tik gal kiek vėliau, yra kilęs ir slavų kunęgu, kunęzi (čia raidėmis u, i žymimi sen. slavų pusbalsiai, arba jerai): rus. knjaz' "kunigaikštis", ček. kniez "kunigaikštis; kunigas", lenk. ksiądz "kunigas" (XVI. a. dar ir "valdovas, viešpats") ir kt. Dėl to žr. dar K. Būga, Kalba ir senovė 69 t., K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen I 17 t., Fr. Kluge, Etym. Woerterbuch d. deutsch. Sprache (1934) 319, W. Streitberg, Urgerm. Grammatik (1943) 47, A. Preobraženskij, Etim. slovar' rus. jazyka I 324, A. Brueckner, Slownik etym. języka pol-skiego 277, M. Vasmer, Russ. etym. Woerterbuch 581.

Dabartinė liet. kunigo reikšmė "priest" yra pačioj lietuvių kalboj išriedėjusi iš senesnės reikšmės "viešpats, ponas". Visų pirma, kaip iš istorinių šaltinių žinome, senovėj lietuvių valdovai dažnai vadindavosi kunigais; plg. lenkų wielki ksiądz litevoski "didysis lietuvių kunigas". Žr. dėl to dar A. Šapokos Lietuvos istorija 32. Iš dalies senovinė kunigo reikšmė dar atsispindi ir tolimesniame darinyje kunigaikštis "duke", kuris su priesaga -aikštja- yra sudarytas iš kunigas. Dėl darybos plg. banda "kaimenė": ban-dykštis "bandos gyvulys, galvijas", šeimyna: šei-mykštis "šeimos narys" ir kt.; čia priesaga -ykštja- taip santykiauja su -aikštja-, kaip pvz. -aitja- su -ytja-, kaip antai: giminaitis "giminietis", kalvaitis "kalvio sūnus" ir žem. šiaulytis "šiaulietis", veliuonytis "veliuonietis, Veliuoniškis", taip pat pavardės Kumutaitis šalia Kumu-tytis (t. y. Kumučio sūnus) ir kt., žr. ŽD 356, 359t. Toliau kunigas "viešpats, ponas" dar vietomis sutinkamas senovinėj lietuvių raštų kalboj; pvz. 1605 m. rytiečių katekizmo prakalboj M. Daukša vadinamas kunigu (iš kunigas): nuog io milistos kungo Mikaloiaus Daukszos Kanoni-ko Bažniczios Zemayciu (žr. E. Sittig, Der poln. Katechismus des Ledezma... 11 psl.). Kunigo "pono" pėdsakų dar randame ir dabartinėj lietuvių kalboj, pvz. kunigysta "baudžiava, t. y. po-nysta, dvarysta" (Jušk. Žod. II 196) arba kunigystė "t. p." (Armoniškės, Lydos aps.), kunigys-tininkas "baudžiauninkas" (Liškiava, Alytaus aps.), kunigystinis "t. p." (Rėkliai, Panevėžio aps.) ir kunigiškis "t. p." (Rimšė, Zarasų aps.). Šalia kunigystinyko "baudžiauninko" E. Volteris (Ob etnografičeskoj pojezdkie po Litvie i Zmu-di lėtom 1887 goda, 25 psl.) iš Lydos, Ašmenos, Trakų, Kalvarijos ir Seinų apskričių dar mini posakį kunigystėn eiti "dvaryston, arba ponyston, eiti", t. y. eiti dvaran ponui dirbti. Plg. latvių kungs "ponas, Herr" (iš *kunigas) ir kunguos (t. y. kuniguosna) iet "baudžiavon eiti (zur Fron-arbeit gehen, idti na barščinu), baudžiavą atlikti, vergauti", kunga gaitas "baudžiava". Tame pačiame kelionės apraše (3-4 ir 25 psl.) dar minimos ir dvi liaudies dainelės, kur kunigas, atrodo, tebevartojamas "pono" reikšme. Pirmoji iš jų buvo J. Juškevičiaus 1867 m. rusų "Zapiski Imperatorskoj Akademii Nauk" XIII. tomo priedėly rusiškomis raidėmis paskelbta; dabartine rašyba pirmoji jos pastraipa maždaug šiaip skamba:'
Ko tujei, kunigėli, sudaičio!
Sudaičio, sudaičiulėle!
Ilgai pamiegėli?
Miegą bemiegantiem
Iškirto karelius,
Išpylė pylelę.

Antroji dainelė, rytų Lietuvoj Šventosios paupiais vaikų dainuota ir vysk. A. Baranausko E. Volteriui pranešta, yra tokia:
Rytoj, porytoj!
Ar bus giedri diena?
Kunigo rugius sėt.

Kodėl kunigas "ponas" yra, palyginti, neseniai išvirtęs kunigu "šventiku", tuo tarpu, dar kaip reikiant neištyrus visų aplinkybių, nelengva pasakyti. Galimas daiktas, kad seniau, veikiausiai dar prieš Lietuvos krikštą, kunigai vienu metu yra buvę ne tik "valdovai", bet ir "šventikai". Iš kitos pusės galima manyti, kad senesniam kunigui "viešpačiui, ponui" vėliau padėjo išvirsti kunigu "šventiku, priest" dar ta aplinkybė, kad seniau kunigai, ypač augštieji dvasininkai, daugiausia buvo bajorai arba kunigaikščiai, pvz. kunigaikštis vysk. M. A. Giedraitis ir kt. kt. A. Bruckneris l.c. mano, kad šiai reikšmės atmainai kiek įtakos galėję turėti ir lenkų ksiądz "kunigas" šalia ksiąžę "kunigaikštis".


Dabar šalia kunigo vartojamas dvasininkas arba dvasiškis nėra iš senesnių laikų paliudyti: pirmasis iš jų dar atmenamais laikais yra J. Jablonskio sudarytas ir paleistas apyvarton, o antrasis pradėtas kiek anksčiau vartoti, veikiausiai XIX. a. pabaigoje. Visai tikslios datos, kada atsirado dvasiškis, dabar, neturint reikiamų šaltinių ir esant svetur, visai tikrai negalima pasakyti, juo labiau, kad ir J. Balčikonio redaguoto "Lietuvių kalbos žodyno" II. tome neduodama užtenkamai pavyzdžių, iš kurių būtų aiškiai matyti jo pradžia: pats dvasiškis "dvasininkas, kunigas" čia duodamas tik iš J. Šlapelio "Lietuvių ir rusų kalbų žodyno", išleisto 1921 m. Vilniuje, o dvasiškija "dvasininkai" šalia to dar minima ir iš V. Kudirkos (1858-1899) raštų. Žymesnieji lietuvių kalbos (pvz. Ruigio, Miel-ckės, Nesselmanno, Kuršaičio, A. Juškevičiaus, Miežinio ir kt.) žodynai jo dar visai nepažįsta. Bet vysk. P. Būčys 1951 m. kovo 8 d. man rašytame laiške sakosi šalia kunigo savo gimtinėj, Šakių aps., besimokydamas lietuviškai šnekėti, jau girdėdavęs ir dvasiškį; su dvasininku jis susipažinęs vėliau, beeidamas augštesniuosius mokslus. Kun. J. Skvireckas, tuometinis Žemaičių Seminarijos profesorius, o dabar arkivyskupas, savo 1909 m. šv. Kazimiero Draugijos išleistoje knygelėje "Kunigaikštis Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas apaštalas" (anksčiau tai buvo spausdinta "Draugijoj") tevartoja dvasiškį ir dvasiškija. A. Lalys savo 1915 m. lietuviškai angliškame žodyne vartoja dvasiškija "clergy, churchman" I 82 šalia dvasiškasis "cler-gyman" II 102.

Tiek dvasininkui, tiek dvasiškiui atsirasti davė pagrindo ta aplinkybe, kad šalia kunigo pasidarė būtinai reikalingas naujas specialus terminas tam tikrai tikybinei sąvokai reikšti, būtent — kaip anglų priest (anglų saksų prėost iš vėlesniojo lot. presbyter, gr. presbyteros "senesnis") "kunigas", prc. prêtre, vok. Priester (tos pat kilmes, kaip ir angl. priest) "t. p." yra skiriamas nuo angl. clergyman "a member of the clergy", prc. ecclésiastique (iš lot. ecclësiasticus, gr. ekklėsiastikos "bažnytinis, bažnyčiai priklausąs") "membre du clergé", vok. Geistlicher "eine dem Priesterstand angehoerige oder sich ihm widmende Person", taip ir lietuvių kalboje ilgainiui kunigas "religinio kulto atstovas, kuris, priėmęs kunigystes sakramentą, atlieka kunigines (aukojimo, sakramentų teikimo ir Evangelijos skelbimo) pareigas" buvo pradėtas skirti nuo dvasininko (dvasiškio) "dvasinio (kuniginio) luomo (klero) nario, pašvęsto (pasišventusio) Dievo tarnybai". Pirmas dvasinio luomo (angl. clergy, prc. clergé, vok. Geistlichkeit) atstovas yra tonzūrą gavęs klierikas (lot. clericus). Toliau eina žemesniųjų ir augštesniųjų šventimų dvasininkai, būtent — akolitai, egzorcistai, lektoriai, ostiarai iš vienos ir kunigai, diakonai, subdiakonai iš kitos pusės. Čia pat priklauso ir ju-risdikciniai dvasininkai (vyskupai, kardinolai, popiežius) bei tituliniai (kanauninkai, arba ka-noninkai, prelatai). Taigi dvasininko reikšmė yra žymiai platesnė kaip kunigo: dvasininkas yra bendrinė sąvoka, o kunigas tėra dvasininko porūšis; dėl to plg. dar Liet. Enciklopedija VII 290t. Šiuo atveju dvasininkas savo sąvokos turiniu primena karininką, kuriuo lietuvių kalboj gali būti vadinamas ne tik karys, karo žmogus, bet ir karinių kvalifikacijų žmogus, karybos specialistas, aficierius, būtent — leitenantas, kapitonas, majoras, pulkininkas ir net generolas, o kunigas atitinka tik tam tikrą karininko laipsnį, maždaug leitenantą ar vyresnįjį leitenantą, o gal ir kapitoną. Dėl karininko darybos ir reikšmės plg. dar GK 1935, 10-13, 87-89.

Šitoks dvasininko ir kunigo sąvokų skyrimas yra keleriopai naudingas: jis padeda lengviau orientuotis tikybinėj terminijoj ir griežčiau vieną nuo kitos skirti reikiamas sąvokas. Pvz. tonzūruoti klierikai ir vienuoliai, kurie tėra padarę vienuoliškus įžadus, bet neatlieka kuniginių pareigų, yra tik dvasininkai, ne kunigai. Taip pat tam tikros dalies protestantų tikybos skelbėjai veikiau yra tik dvasininkai (mokytojai, pastoriai), ne kunigai, nes jie kunigystės iš viso nepripažįsta. Panašiai ir žydų rabinai, ne tik krikščionių, bet ir pačių žydų manymu, laikytini dvasininkais, mokytojais; plg. hebrajų rabbi "mokytojas". Pačioj lietuvių liaudinėj kalboj pažįstamas tik katalikų kunigas, kuris, be to, dažnai dar vadinamas dvasiškuoju tėvu arba tėveliu. Kitų tikybinių kultų atstovai čia įvairiai vadinami: evangelikų reformatų ir liuterių ku-ingai l;etuviams yra pastoriai arba, iš dalies kiek paniekinamai, bambizai (žr. J. Balčikonio Liet. Kalbos Žodynas I 515), stačiatikių (pravoslavų) šventikai yra popai, o žydų dvasininkai — rabinai.

Vytautas Kašuba   Nuėmimas nuo kryžiaus   D. Šulaičio nuotr.

Kaip patys lietuviai senų senovėj, dar tebebūdami pagonimis, iš tikrųjų yra vadinę savo kunigus, tuo tarpu tikrai nežinome. Lietuvių liaudies dainų kalboje (pvz. A. Jušk. Liet. dainose 1228) sutinkamas šventikas, atrodo, turėtų būti gana senas darinys: viena, šis žodis lietuvių kalboje dar vartojamas ir pavarde Šventikas, kuris visiškai sutinka su sen. prūsų asmenvardžiu Sventicke, žr. R. Trautmann, Altpreuss. Personennamen 172; antra, liet. šventikas savo daryba visai atitinka slav. svętici (čia raide i žymimi sen. slavų pusbalsiai, arba jerai), iš kurio yra kilęs rus. svjdtec (km. svjätca) "šventas, teisingas vyras", sen. čekų svietec, bulg. svetec "šventasis" ir kt. Dėl darybos plg. šventas: šventikas, didis: didikas "didžiūnas", naujas: naujikas "naujokas", rus. staryj "senas": stdrec (km. stdrca), serb. starac "senis" (iš starici) ir kt., žr. ŽD 127 t. W. Vondrąk, Vgl. slav. Gram. I2 621. Pirmykštė šio žodžio reikšmė galėjo būti "šventas žmogus, šventasis, šventuolis". Matyti, sen. lietuviai, kaip ir kaikurios kitos senovinės indoeuropiečių tautos, savo tikybinio kulto atstovus tarp ko kito bus vadinę ir nuo šventumo; plg. sen. graikų hiereūs "kunigas, aukotojas, žynys" (iš hieros "stiprus, galingas, dieviškas; šventas, pašvęstas"), lot. sacerdos (km. -dotis) "kunigas" (iš *sacro-dot-"šventadavis": sacer "šventas" iš *sacros ir dos, km. dotis "dovis"), rusų svjaščennik "šventikas, kunigas, popas" (iš svjaščennyj "pašvęstas, šventas") ir kt. Bet šventas, kaip ir sen. graikų hierds, be "sanctus", seniau veikiausiai dar reiškė "didelis, stiprus, galingas"; pvz. sen. liet. asmenvardis Šventaragas (arba Šventaragis, žr. K. Būga, Apie liet. asmens vardus 41) iš tikrųjų galėjo reikšti "turįs didelius, stiprius ragus", panašiai kaip rusų Svjatoslav, čekų Svatoslav iš pradžios yra reiškęs "turįs didelę šlovę" ir t.t. liet. Žr. Fr. Mikloisich, Die Bildung der slav. Personen-namen 309, A. Brueckner, Slownik etym. języka polskiego 190t. Taigi dėl to ir šventikas senovėj galėjo būti ne tik šventas "sanctus", bet ir "turįs galios, galingas žmogus".

Sprendžiant iš kitų kalbų atitikmenų, liet. šventikas daugiau ar mažiau gali atitikti dabartinį kunigą, nes senovinių (pvz. egiptiečių, romėnų, izraelitų ir kt.) tikybinių kultų atstovai, tam tikri tarpininkai tarp dievų ir žmonių, paprastai buvo laikomi šventais ir tarp ko kito atlikdavo aukojamas pareigas. Dabartiniai katalikų kunigai, laikydami aukai mišias, tarp ko kito taip pat atlieka daugiau ar mažiau panašias pareigas. Tačiau dėl to vargiai būtų įmanoma dabartinį germanišką kunigą keisti šventiku, kaip kad, atrodo, dabar būtų gana sunku senos slaviškos bažnyčios (iš gudų ar lenkų božnica) vietoje įpi-lietinti visai naują ir mažai kam žinomą, bet taip pat svetimą ekleziją (iš lot. ecclėsia, gr. ekklėsia "susirinkimas"), nors arkivysk. J. Skvireckas savo IV. laidos Naujojo Testamento (1947 m.) vertime ir mėgina tai atsargiai daryti, žr. 1952 Draugo Nr. 280. Vienur kitur šventiką galbūt būtų galima vartoti kunigo sinonimu; pvz. P. Andriušis tai yra savotiškai pavartojęs savo apysakoj "Sudiev, kvietkeli!": Vincą Našliūnas ... su kabliu vėl kėsnojasi kaip šventikas prieš altorių, vydamas kanapinę virvę (17 psl.).

Susipažinus šiek tiek su kunigo bei dvasininko (dvasiškio) istorija ir jų sąvokų skirtumu, toliau iš eilės galima mėginti atsakyti į klausimą, katras iš šių dviejų naujadarų yra teiktines-nis: dvasininkas ar dvasiškis? Dvasininkas J. Jablonskio supratimu yra tos pat rūšies darinys, kaip ir mokslininkas, kuriam ypač rūpi mokslo dalykai, reikalai, kurs tuo ir verčiasi, kurs tam yra ir atsidėjęs, arba kalbininkas, tautininkas, kuriam kalba tauta, kalbos tautos dalykai ypačiai rūpi, kuris kalbą atsidėjęs, kiek mokėdamas, tiria, kuris kalbos dalykais ypačiai verčiasi, kuris tautos reikalais yra ypačiai susirūpinęs (žr. R. Gr. 220 t.). Taip pat ir J. Balčikoniui dvasininkas yra tas, kam "pavesta rūpintis dvasios reikalais, kas dvasios ganymo yra mokytas" (mano pabraukta. P. S. Žr. GK 1935, 87). Jis, kaip ir J. Jablonskis, visą laiką yra vengte vengęs dvasiškio, ir todėl "Liet. kalbos žodyno" II. tome prie dvasiškio neduoda jokių pavyzdžių, pažymėdamas tik vieną jo pliką reikšmę "dvasininkas, kunigas". Iš dalies už dvasininkų ir aš esu pasisakęs GK 1935, 175, nes, tuometiniu mano supratimu, "priesaga -iškis mūsų kalboj daugiau žymi, kas iš kur yra kilęs arba kas kam priklauso", o "dvasiškis nežymi nei kilmės, nei priklausomybės". Kitų tuo atžvilgiu dar nevienodžiau elgiamasi. Pvz. M. Niedermanno, A. Senno ir F. Bren-derio "Liet. rašomosios kalbos žodyne" yra dvasininkas "Geistlicher, Priester", ds. dvasininkai "Geistlichkeit, Klerus", dvasiškija=dvasininkai ir dvasiškis —dvasininkas. Panašiai elgiamasi ir K. Tulsto-J. Talmanto "Liet. vok. žodyne": šalia dvasiškis, dvasiškija lygiaverčiai duodamas ir dvasininkas; dvasininkijos tame žodyne nėra. V. Pėteraičio "Liet. ang. žodyne" (1948) yra dvasininkas "clergyman, priest, minister", dvasininkija "clergy" šalia dvasiškija "t. p.", o dvasiškio visai nėra. V. Gailiaus "Vok. liet. žodyne" (1948), kurio lietuvių kalbos yra žiūrėjęs L. Dambriū-nas, vok. Geistlicher teverčiamas "dvasiškiu, kunigu", o dvasininkas visai praleistas. Tai, matyti, buvo sąmoningai daroma, nes tas pats kalbos taisytojas 1950 m. Ateities Nr. 6 mano, kad "dvasiškis, reiškiąs dvasinių ypatybių turėjimą, labiau tinka kunigui vadinti, negu dvasininkas, kuris reiškia tik žmogų, dirbantį dvasinėje srityje" (15 psl.). Dar aiškiau jis tą savo mintį išreiškia ankstyvesniame to paties žurnalo numeryje: "Pagal savo pagrindinę reikšmę, — rašo jis čia, — dvasininkas reiškia žmogų, kuris apskritai dirba dvasinį darbą arba kuris su dvasia ar dvasiomis turi reikalų. Dėlto vartojimas šio žodžio vien šia siaura (kunigo) reikšme nėra pateisinamas, ypač kad ta siauresne reikšme tas žodis ir nereikalingas: jo vietoje turime daug geresnį dvasiškį" 1950 Ateities Nr. 5, 162 psl.). Pagaliau "Lietuvių kalbos vadove" dvasininku vėl vadinamas "dvasios ganytojas, kunigas" ir toliau lygiaverčiai duodamas dvasiškis.

Norint patirti, kuri iš šių minėtųjų nuomonių yra teisingesnė, yra pravartu, nors trumpai, susipažinti su atitinkamais objektyviniais lietuvių kalbos duomenimis, visų pirma su žymesnėmis priesagų -įninka- ir -iškja- reikšmėmis. Kaip jau GK 1935, 88 esu pastebėjęs ir vėliau ŽD 140-150 gausiais pavyzdžiais įrodęs, priesaga -ininka-reiškia žmogų, kuris ne tik kokį darbą dirba, kuo verčiasi arba iš ko gyvena, bet ir ką nuolat arba profesionaliai daro, kuo yra ypačiai susirūpinęs arba į ką linkęs, turi tam tikrų būdo ypatybių, yra tam tikro luomo, gyvena tam tikroje vietoje it t.t., pvz.: barnininkas "kas nuolat barasi, yra linkęs bartis", dainininkas "kas gerai dainuoja ir mėgsta dainas; dainų kūrėjas", draugininkas "kas mėgsta draugystę, noriai draugauja; didelis draugas, bičiulis, bendras", kiemininkas "kas mėgsta kieminėti, šventą dieną sulaukęs per kiemus vaikščioja; vaišių mėgėjas, vaišininkas", klastininkas "apgavikas", kopininkas "kopų gyventojas", matininkas "žemės matuotojas", naudininkas "kas naudą krauna, savo naudos težiūri", pagalbininkas "kas kitam pagalbą teikia, padėjėjas", pelnininkas "kas pelnu susirūpinęs, kas ką įgyja, nusipelno", pradininkas "kas pirmutinis ką daro, pradeda, iniciatorius", raštininkas "kas rašo, atlieka rašomąjį darbą, rašytojas, vok. Schreiber", sekmininkas "sėkmių sekėjas, sekinius" (K. Sirvydo žodis), smuikininkas "kas smuiku griežia, moka smuikuoti", šermininkas "šermenų dalyvis", vdišininkas "kas mėgsta vaišes; kas Į vaišes parvežamas, vaišinamas", vardininkas "kas varduoja, ligas užkalba, žiniuonis", žvaigždininkas "žvaigždžių stebėtojas, aiškintojas" ir kt. Šitos rūšies ir daugeliu kitų panašių pavyzdžių remiantis, ilgainiui su šia priesaga buvo sudaryta visa eilė naujadarų, kurie dabar yra jau visuotinai įsigalėję, pvz.: apysakininkas "apysakų rašytojas", dailininkas "dailės kūrėjas", kalbininkas "kas rūpinasi kalbos dalykais, kas tiria kalbą, kalbatyrys, lingvistas", karininkas "specialiai išmokslintas karys, aficie-rius", menininkas "meno kūrėjas", tautininkas "kas pirmoj vietoj rūpinasi tautos reikalais, nacionalistas" ir kt. Šalia to net ir viena kita tarptautinė svetimybė yra jau panašiai aplietuvinta, pvz.: akcininkas "akcinės bendrovės narys, akcijos ar akcijų turėtojas, akcionierius", bankininkas "bankierius", märksininkas "Markso šalininkas, marksistas", reakcininkas "reakcionierius" ir kt.; dėl to žr. dar GK 1936, 90t., LKV 35. Taigi pagal tai ir dvasininkas gali būti ne tik tas, kas dirba dvasinį darbą arba aplamai rūpinasi dvasiniais reikalais, bet ir kas priklauso dvasiniam luomui, kas yra linkęs į dvasinį darbą, kas turi tam tikrų dvasinių ypatybių, kas specialiai yra mokytas dvasios ganomojo darbo ir tam darbui yra pasiruošęs. Šiuo atveju dvasininkas tiek savo daryba, tiek reikšme yra artimas dailininkui arba menininkui, kuris iš tikrųjų ne tik rūpinasi dailės meno dalykais arba dirba dailės meno srityje, bet ir yra linkęs į dailę meną, turi tam tikrų dailinių meninių ypatybių, yra dailę meną studijavęs, sugeba dirbti dailės meno darbą, įstengia dailės meno dalykus kurti. Savo reikšmės raida nuo dvasininko nesiskiria ir kalbininkas su karininku: pirmasis iš jų iš tikrųjų yra ne tiek paprastas kalbos mėgėjas, kuris kalbos dalykais rūpinasi daugiausia praktiniais sumetimais,—dėl to jis vieno kito juokais ir kalbovu tevadinamas, — kiek didesnis ar mažesnis kalbos žinovas, kalbos ar kalbų specialistas, tyrinėtojas, t. y. lingvistas, o antruoju dabar paprastai laikomas ne e'linis karys, karo žmogus, bet t^m tikrų karinių kvalifikacijų, specialiai kariškai mokslintas žmogus, karybos žinovas, t. y. aficierius.

Ta aplinkybė, kad priesaga -įninka- yra daugiareikšmė ir todėl dvasininkas gali būti kelia-reikšmis, nei kiek nekliudo jam būti "dvasinio luomo nariu, dvasios ganytoju arba mokytoju, šventiku, kunigu": viena, daugiareikšmiškumas yra ne koks nors kalbos trūkumas, bet jos kultūros ir pažangos išdava (dėl to pvz. prancūzų ar anglų kalbos pasižymi dideliu daugiareikšmiškumu); antra, reikiamą žodžio reikšmę mes sužinome ne vien tik iš jo darybos, bet dar daugiau iš žodžių junginio, iš konteksto, iš vartosenos ir taip pat iš jo paskirties; ir trečia, dvasininkas, kaip ir kalbininkas, karininkas ir kt., yra specialus, aiškiai apibrėžtos reikšmės tikybinis terminas, todėl jis pirmoj vietoj gali būti vartojamas savo specialine, susiaurinta reikšme. Tai yra visai natūralus reikšmės kaitos atvejąs, plačiai pažįstamas ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose. Ypač tai dažnai pasitaiko specialybinėj terminijoj, kur tam tikrų gyvosios kalbos žodžių bendroji, platesnioji, reikšmė prireikus esti tinkamai susiaurinama, suspecialinama, t. y. pritaikoma kuriai nors apibrėžtinei specialinei sąvokai žymėti. Tik čia svarbu yra, kad žodžių reikšmės ir prasmės reikiant būtų keičiamos tokiais būdais, kurie gali būti Dateisinti kalbos ir logikos mokslo dėsniais, žr. St. Šalkauskis GK 1935, 52. O priesaga -ininka- kaip tik gerai nusako specifinę dvasininko reikšmę — jo priklausomybę dvasiniam luomui ir, be to, dar tam tikrą pašaukimą ir atitinkamų kvalifikacijų turėjimą, pvz. vie-vienuolių įžado darymas, kunigų šventimas ir kt. Iš kitos pusės šitoji specifinė reikšmė dvasininką (kaip dvasinio luomo narį) tuo pat metu lengvai atskiria nuo tarminio, mažai kam tepažįstamo dvasininko "armonikos atkvapo (t. y. tam tikro vožtuvėlio su mygtuku armonikos orui, t. y. dvasiai, išleisti)" arba dvasininko "dvasių gaudytojo, kas turi reikalų su dvasiomis". Šiuo atveju liet. dvasininkas "clergyman, Geistlicher" savo reikšmės raida visai primena rusų duchovnik "dvasios tėvą, išpažinties klausytoją, šventiką", kuris su priesaga -nik C = liet. -ininkas) yra sudarytas iš būdvardžio duchovnyj "dvasinis, dvasiškas" ir šalia kurio dar vartojamas liaudinis duchovnik "krosnies atkvapas, garlaidė, otduš-nik". Taip pat latvių virsnieks savo daryba visai atitinka liet. viršininką "vyresnįjį piemenį, kerdžių", bet tai nei kiek nekliudo jiems tuo vardu vadinti "karininką, aficierių", o lietuviams turėti savo apskrities arba štabo viršininką, t. y. vyriausią apskrities arba štabo valdininką, vadovą: juk iš tikrųjų viršininkas yra ir gali būti tas, kas turi viršų arba, kaip J. Jablonskis seniau yra išsireiškęs, "viršenybę ant kitų žmonių" (žr. Jablonskio raštai IV 17). Visai panašiai senovinių liet. raštų kalbos karinyko (arba kariauny-ko) "kario, karingo žmogaus, karžygio" (žr. ŽD 142, 148) arba nepriklausomybės pradžios laikų karininko "kario, karo žmogaus" (žr. GK 1935. 87) vietoje dabar yra atsiradęs karininkas "karingų kvalifikacijų žmogus, aficierius" arba šalia latvių liaudinio valodnieks "kas daug kalba, visokius gandus nešioja, kitus apkalba arba daug kalbų moka" yra vėlesniais laikais pradėtas vartoti ir valodnieks "kalbininkas, kalbatyrys, lingvistas". Taigi visi šios rūšies pavyzdžiai aiškiai rodo, kad suspecialinta dvasininko reikšmė "dvasinio luomo narys, dvasios arba sielos ganytojas, šventikas, kunigas" ne tik neprieštarauja natūraliai reikšmės raidai, bet gerai dera ir su spe-cifl'nes terminijos pagrindais.
 
 
B.   VILKUTAITYTĖ - GEDVILIENĖ  MEDŽIAI (akvarelė) V. Maželio nuotr.
 
Kad dvasininkas iš tikrųjų yra ne kiekvienas, kuris rūpinasi tik dvasiniais reikalais arba dirba dvasinį darbą (plg. darbininkas "darbo žmogus", ūkininkas "kas turi ūkį, dirba ūkio darbus" ir kt.), bet tik tas, kas, be to, dar turi ir tam tikrą pašaukimą, kas savo tiesioginiam darbui yra paruoštas ir tam tikromis apeigomis (šventimu arba įžadais) yra įvesdintas į dvasinį luomą, rodo ir pats krikščionių mokslas. Pvz. The Catholic Encyclopedia IV 49 del to šiaip rašoma: "The clergy by Divine right form an order or state which is esentially distinct from that of the laity . . . Christ did not commit the preaching of the Gospel and the administration of the sacraments to the faithful in general, but to certain carefully defined persons (mano pabraukta. P. S.), as the Apostles and seventy-two Disciples. They also received the power of governing the flocks . . . That the distinction between clergy and laity was recognized in New Testament times is plain from St. Paul's statement that the bishops have been placed by the Holy Ghost (mano pabraukta. P. S.) to rule the Church (Acts, XX, 28), for the right to rule implies a correlative obligation to obey".

Visai kas kita yra dvasiškis: tai yra žymiai komplikuotesnis dalykas kaip dvasininkas. Visų pirma, sprendžiant iš analogijos pagal kitus atitinkamus pavyzdžius, šis darinys turi būti tolygios reikšmes, kaip ir kiti būdvardžiai arba daiktavardžiai su -inis, -ietis -ėnas ir kt., kurie reiškia priklausomybę arba kilimo vietą, būtent — dvasiškis "dvasinis". Plg. dar: daubiškis "daubos gyventojas", dvariškis "dvaro žmogus, darbininkas", gališkis "gale esąs, galinis", kaimiškis "kaimietis", kalniškis "kalno gyventojas, kalnėnas", karališkis "karaliaus, karalinis; karaliaus valdžiai priklausąs žmogus" (: karališkė lazla, ka-rališkiai ūkininkai = karališkiai), namiškis "naminis; kas namie esti, pasilieka, nameišis, namiegas, namsėda" (: namiškiai rūpesčiai, žem. namiškė karė), rytiškis (= rytinis) pienas, sodiškiai žmonės (= sodiečiai), šateikiškis ( = Šateikių, ša-teikinis) kunigas ir kt. Ypač įdomu, kad priesaga -iškja- (vs. vd.-iškis) kartais ta pačia reikšme vartojama pakaitais su priesaga -įninka-, pvz.: baudžiaviškis ir baudžiauninkas, kalniškis ir kainininkas "kalnėnas", kalviškis ir kalvininkas "kalvos gyventojas", pajūriškis, užmariškis ir pa-jūrininkas, užmarininkas "pajūrio, užmario gyventojas", popiežiškis ir popiežininkas "popiežiaus žmogus, šalininkas" ir kt. Žr. dar ŽD 144t, 158t.

Toliau yra pastebėta, kad tolimesnių vedinių priesaga -ja- (vs. vd. -is) dažnai žymi ne kokį nors visai naują dalyką, bet tik rūšinę pagrindinės reikšmės ypatybę. Todėl pvz. dvariškis, kai-miškis, kalniškis, namiškis, pajūriškis, rytiškis, vyriškis ir kt. tiek gali skirtis nuo dvariškas, kaimiškas, kalniškas, namiškas, pajūriškas, ry-tiškas, vyriškas, kiek drobinis, sidabrinis, vilnonis, pieningis (pv. nepieningė kumelė), ąsotis (t. y. asinis, su ąsomis, puodas), gyslotis "trauka-žolė", raupsuotis "sergąs raupsais" nuo drobinas, sidabrinas, vilnonas, pieningas, ąsdtas, gys-latas, raupsuotas ir kt. Vadinasi, būdvardžiai su -iškas, iš kurių sudaryti tolimesni dariniai su -iškis, iš pradžios galėjo būti tokios pat arba artimos reikšmės, kaip ir atitinkami vediniai, būtent — priklausomybinės. Ir šios reikšmės būdvardžių, kad ir neperdaugiausia, yra kiek išlikusių senesnių raštų ir retkarčiais dar gyvojoj žmonių kalboj, pvz.: dangiškas (= dangaus) tėvas (Kuršaitis), dangiškasis tėvai, išklausyk manęs (Jušk. žod. I 291); tu dangiškasis mūsų tėtuli (Donelaitis); garbinu tave, tėve dangiškasis (Valančius, Tamosziaus isz Kempis. . . 1852, 127); dvariškas (=dvaro, dvarui priklausąs) ašvienis (Jušk. žod. I 375); karališka giria "karal-girė" (Jušk. žod. II 35, Kupiškis); nugis karališkų girių nebėr (Valančius, Wajku kningiele 56); daleido . . . kirsti karališkose giriose (Žemai-tiu wiskupiste II 117); karališki žmonės (kurie seniau tiesiogiai priklausydavo karaliui ir neidavo baudžiavos, Subačius); akimis kūniškomis (Daukšos Post. 255); ką kūniškomis akimis matyti " etwas mit leiblichen Augen sehen" (Kuršaitis); namiškas "namui priklausąs, naminis" (Ruigio žod. I 92, Mielckės žod. I 177); namiškas (= naminis, namų) gyvenimas (Daukanto Giwatas Didiuju Kanvaidu 227); svetimus apsiėjimus girs, o namiškuosius peiks (Daukanto Būdas 103); namiška (=naminė, prijaukinta) antis (Nesselmano žod. 414); kauras persiškas (=iš Persijos, Persijoj daromas, K. Sirvydo Dic-tionarium 1); poniškus f = ponų) butus supleškina greitai (Donelaitis); prūsiškais dolerėliais (Jušk. Liet. dainos 1065); galvijus laikė — prūsiškos veislės (Vaižganto raštai VII 38); žemiški daiktai "irdische Dinge" (Kuršaitis) ir kt. Plg. dar iš Nesselmanno žodyno: dvariškas "dvare esąs, dvarinis" 158, giriškas "girioj augąs arba gyvenąs, girinis" 257, kalviškas "kalvei priklausąs, kalvinis" 175, velykiškas "apie Velykas įvykstąs arba Velykoms priklausąs, velykinis" 62 ir kt. Čia pat tenka priskirti ir A. Juškevičiaus žodyne (I 375) vartojamą priklausomybinės reikšmės būdvardį dvasiškas "dvasinis, bekūnis, susijęs su Dievu, bažnyčia, tikėjimu, žmogaus siela, su dvasininkais" (=duchovnyj, bezplotnyj, otnosjaščijsja k Bogu, cerkvi, vere, duše čelo-veka, k duchovenstvu). Taigi dvasiškis taip gali santykiauti  su   dvasiškas   "dvasios,   dvasinis", kaip pvz. dvariškis su dvariškas "dvarinis", kai-miškis su kaimiškas "kaiminis", karališkis su karališkas "karaliaus, karalinis", kunigiškis su kunigiškas "kuniginis", namiškis su namiškas "naminis", popiežiškis su popiežiškas "popiežiaus, popiežinis", rytiškis su rytiškas "rytinis", vyriškis su vyriškas "vyro, vyrų" ir kt.

Ypač yra įdomu, kad šalia darinių su -iškja-lietuvių kalboj pasitaiko ir priesagos -iška- darinių, kurie savo reikšme niekuo nesiskiria nuo pirmųjų, pvz.: berniškas "vyriškis, vyras" (: berniškas į namus ateina; bernišku būdamas, aš ne-siduočiau taip pajuokiamas), bobiškas "moteriškė" (: kur bobiškas pasisuka, tai visa bobiškai paverčia), kunigiškas "kunigas" (: einu į kleboniją su kunigišku pasikalbėti), moteriškas arba moteriška "moteriškė" (: pravirko kaip moteriškas; moteriško plaukas ilgas, o protas trumpas), poniškas "ponas", vyriškas "vyriškis, vyras" (: ten keli vyriški sustoję kalbėjosi) ir kt. Panašių darinių pasitaiko ir kitose kalbose, pvz. latvių meitisks, meitiska arba sievisks "moteriškė", vi:risks, "vyriškis, vyras", čekų ženska "moteriškė, moteris", sen. graikų nea:niskos "jaunikaitis" ir kr., žr. ŠD 154, J. Endzelynas, Latviešu valodas skan'as un formas 97. Atrodo, kad seniau šalia dabartinių sudaikta varde jusiu būdvardžių berniškas, bobiškas, moteriškas, vyriškas ir kt. galėjo būti dar koks pažymimasis žodis, visų pirma "žmogus"; plg. asinis "ąsotas puodas", kiaulinis "kiauliaganis", kunigystinis "baudžiauninkas", raistinis "(pelkinis) velnias", vaikinis "jaunas vaikinas, jaunuolis", vežiminis "tepalas (vežimams tepti)" ir kt. Tai iš dalies dar rodo tai, kad tokie dariniai kaip bobiškas, moteriškas "moteriškė", latvių meitisks, sievisks "t. p." ir kt. tebeturi išlaikę vyriškosios giminės galūnę -as. Antra vertus, tai matyti ir iš reikšmės: pvz. vyriškas arba vyriškis iš tikrųjų yra ne kas kita kaip vyriškajai (vyrų) lyčiai priklausąs, vyriškosios lyties žmogus, t. y. vyro asmuo, vok. Mannsperson, angl. male, rus. mužčina, lenk. męžczyzna, o moteriškas, moteriška arba moteriškė — moteriškos lyties žmogus, moters asmuo, vok. Frauensperson, Weibsbild, weibliches Wesen, angl. female, rus. ženščina. Vadinas, ir čia pirmoj vietoj tebeslypi priklausomybinė reikšmė, kuri labai aiškiai dar matyti pvz. latvių kalboj: čia šalia vi:risks, vi:risk'is "vyirškis, vyras" ir sievisks, sieviska "moteriškė, moteris" tomis pačiomis reikšmėmis dar vartojami ir vi.rietis, sievietis, sieviete, visai panašiai kaip liet. klaipėdiškis svėdasiškis šalia klaipėdietis, šiaulietis arba XVII. amžiaus pavardės Kulviškis šalia Kulvietis ir kt.

Šita priklausomybinė priesagos -isfca- (-išk-ja-) būdvardžių reikšmė iš dalies gali būti labai sena; plg. latvių a:risks (=oriškas) "ore esąs, orinis; geras, gražus", purvisks (=pufviškas/> "baloj augąs, balinis", vidisks "vidinis, vidurinis" ir kt. Ypač plačiai šios priesagos būdvardžiai buvo vartojami senovės germanų ir slavų kalbose priklausomybei ir vietai arba kilmei žymėti; plg. gotų judaitvisks "juedisch (t. y. žydų žydinis)", mannisks "menschlich (t. y. iš Man-naus kilęs)", sen. vok. augšt. burgisc "urbanus", dorįisc "iš kaimo kilęs" (vėliau "kaimiškas, sodietiškas"), įarrisc "taurinus", sen. slavų nebe-sisku (čia raidėmis i, u žymimi sen. slavų pusbalsiai, arba jerai) "dangaus, danginis", proro-čisku (rus. proročeskij )"pranašų, pranašinis", čekų mužsky hlas "vyro balsas", mužskė jmėno "vyro balsas" ir kt., žr. Fr. Kluge, Nominale Stammbildungslehre (1926) 104 t., K. Brugmann, Grundriss der vgl. Grammatik II2 1, 502, Von-drak, Vgl. slav. Gram. I2 624 t., aut. Archivum Philol. VII. 12t., ŽD 154t.

Dabartinėje lietuvių kalboje senų priklauso-mybinės priesagos -iška- reikšmės pėdsakų tėra likę visai nedaug, ir tai daugiausia tik senesnių raštų kalboj. Bet nemaža šios reikšmės būdvardžių dalis gali būti ir vėliau atsiradusi, iš dalies dėl svetimos (slavų) įtakos, pvz. kunigiškas (= kunigų) urėdas, lietuviškas liežuvis (plg. lenk. język litevski), popiežiška (= popiežiaus) kara-lysta, žydiškas (= žydų) rabinas ir kt. Šiuo atveju ypač yra įdomu, kad pačiuose senuosiuose raštuose dar daug kur sakoma danguje jis (= dangaus) tėvas, dangujis valdovas ir kt., žr. ŽD 66 t.; dangiškas tėvas (plg. lenk. ojcec nebieski) pradedamas plačiau vartoti tik vėlyvesniuose raštuose, o dangaus karalystė (angl. kingdom of Heaven, prc. royaume des cieux, vok. Himmel-reich) beveik kitaip ir nebuvo vadinama nuo pat pradžios. Taip pat geresniuose to meto raštuose užuot šios reikšmės būdvardžių su -iškas dažnai vartojamas kilmininkas, pvz.: žemės karalysta (=ziemskie krolewstwo) Daukšos Post. 27, žydų daktaras (=žydowski doktor) ib. ir kt., žr. ŽD 155t.

Pastaraisiais laikais senos priklausomybinės priesagos -inja- (vs. vd. -inis) vietoje kartais imama vartoti priesagą -iška- priklausomybei arba kilmei žymėti; pvz. šalia daubiniai Šepučiai (kurie dauboj gyvena), kareiviniai (=kareivių) žirgai, prūsinis ( = iš Prūsų parvežtas) spiritas, ry-ginė f = iš Rygos parvažiavusi) Petronienė, pil-viškinis (= Pilviškių) kunigas, urvinė kregždė, vidinės ( = \ vidų einančios) durys, žeminiai (= žemės) gyviai, žeminė uoga (— žemuogė) ir kt. dabar kartais jau naujai pasakoma ir daniškos (=iš Danijos kilusios) avižos, rusiškos (= ru-sų, rusinės) dešimtrublinės, švediški C = švedi-niai) dobilai ir kt., o spaudos kalboje savo laiku buvo plačiau pradėta vartoti ir valdiška ( = valdinė) įstaiga, valdiškas (=valdinis, valstybinis) miškas, taip pat kariškas (= karinis) laivas ir kt. Seniau (pvz. 1899 m. Varpe) pasitaikydavo net ir tokių kurioziškų dalykų kaip mergiška ( = mergaičių, moterų) gimnazija ir kt. Bet ši naujovi-nė vartosena dabartinėj žmonių ir juo labiau bendrinėj kalboj nėra labai išplitusi: čia priklau-somybinė reikšmė visdėlto daugiausia žymima priesaga -inja- (vs. vd. -inis), o priesaga -iška-visų pirma reiškiamas kokių nors būdingų ypatybių turėjimas, panašumas, kartais paprastas, paviršinis, bet dažniau vidinis, susijęs su pačia daikto esme, pvz.: čigoniškas f=kaip čigono) gudrumas, galvijiškas (=kaip galvijo, galvijui pritinkąs) darbas, giminiški f = tokie kaip giminės, geri) žmonės, kalviškas f = kaip kalvio) kūjis, kunigiški (= kaip kunigo, geri, puikūs) arkliai, moteriškas darbas (kurį moteris turi atlikti, kuris moterims tinka, yra joms privalus), piemeniškas f = kaip piemens, piemeniui pritinkąs) darbas, poniška (= tokia kaip ponų) liga, vely-kiškas f = toks kaip per Velykas esti, šiltesnis) laikas, veršiškas (= kaip veršio) džiaugsmas, vokiška (= panaši į vokiečių) kepurė, žydiškas (=kaip žydų) pyragas, žvėriškas (= kaip žvėris, piktas, bjaurus) grafas ir kt., žr. GK 1937, 149t., ŽD 150tt. Todėl J. Jablonskis teisingai pastebi, kad dvasiškas penas pagal žmonių kalbos pavyzdžius nereiškia "peno, pagaminto su dvasia, pačios dvasios" (plg. pieniškas, mėsiškas valgis, t. y. su pienu, su mėsa patiektas, iš vieno pieno ar vienos mėsos susidedąs valgis) ir todėl skirtinas nuo dvasios (= dvasinis, dvasios reikalams skiriamas) penas; plg. žmogaus maistas, širdies paguoda ir kt., žr. RGr. 222. Šią nuomonę patvirtina ir žmonių kalba, pvz.: dvasiškas ( = su dvasia, geras, doras, sukalbamas) žmogus, gėdiškas { =toks, kurio reikia gėdytis, nesąžiningas, nedoras) darbas, gėdiški žodžiai ir kt.

Tačiau ši vėlyvesnė, budinamoji, panašybinė, priesagos -iška- reikšmė visai nepaneigia ir nepašalina jos santykinės, priklausomybinės, reikšmės: tenka pripažinti, kad ši pastaroji reikšmė seniau buvo plačiau pažįstama, ir kad kaip tik ji (būtent — priklausomybinės reikšmės priesaga -iška-), ne kas kita, yra davusi pagrindo atsirasti priklausomybiniams būdvardžiams, vėliau daiktavardžiams su -iškis šalia -iškas; pvz. dvariškis, kaip jau minėta, tegalėjo susidaryti šalia dvariškas "dvaro, dvarinis", karališkis šalia karališkas "karaliaus, karalinis", kunigiškis "kuniginis, (vėliau) kunigystinis, baudžiaviškis, t. y. baudžiauninkas" (Kunigiškis yra ir pavardė) šalia kunigiškas "kuniginis", namiškis šalia namiškas "naminis" ir t.t., taigi ir vyriškis, moteriškė šalia vyriškas "vyro, vyrų", moteriškas "moteries, moterų". Pagal šitą santykį ilgainiui, be abejonės, yra atsiradęs ir dvasiškis šalia dvasiška "dvasios, dvasinis", taip pat kariškis šalia kariškas "karinis" ir kt. Plg. dar A. Lalio dvasiškasis "clergyman" šalia vyriškas "vyriškis" ir kt.

Taigi iš visa to, kad augščiau pasakyta, galime jau matyti, kad dvasiškis pagal atitinkamus lietuvių kalbos duomenis visų pirma yra "dvasinis, dvasiniam luomui priklausąs asmuo" (ne pasauliškis arba pasaulietis), visai panašiai kaip vyriškis yra "vyriškosios lyties asmuo" (ne moteriškė, moteris), dvariškis — "dvarinis, dvaro žmogus", kalniškis — kalninis, kalno gyventojas, kalnietis", kunigiškis — "kuniginis, kunigui (t. y. ponui) priklausąs žmogus, baudžiaviškis", namiškis —"naminis, namų gyventojas", po-piežiškis — "popiežinis, popiežiaus žmogus, popiežiaus šalininkas", rytiškis — "rytinis (pvz. pienas)" ir kt. Kas kita yra dvasininkas: kaip jau minėta, pagal savo darybą jis gali reikšti ne tik paprastą priklausomybę, bet ir tam tikrų dvasinių ypatybių turėjimą, palinkimą į dvasinius dalykus — tai, ko dvasiškis iš esmes neturi. Tuo būdu savo reikšme veikiau dvasininkas, ne dvasiškis gali būti lyginamas su kalbininku, karininku, menininku ir kt., būtent — kaip kalbininkas yra arba gali būti ne tik tas, kas bendrai rūpinasi kalbos dalykais, bet ir kalbos tyrinėtojas, lingvistas, arba karininkas yra ne tik karys (kariškis), bet ir karinių kvalifikacijų žmogus, afi-cierius, taip ir dvasininkas gali būti ne tik dvasinio luomo žmogus, dvasiškis, kuris rūpinasi žmonių dvasios arba sielos reikalais, kuris dirba dvasinėje srityje, bet ir tas, kuris turi tam tikrą pašaukimą, yra linkęs savo pasirinktuoju keliu eiti ir, be to, savo pareigoms yra dar specialiai pasiruošęs, t. y. mokęsis tam tikrų dvasinių mokslų, reikalingų dvasios arba sielos ganomajam darbui.

Tas faktas, kad dvasiškis yra truputį senė-lesnis už dvasininką, dar nerodo, kad dvasininkas iš tikrųjų būtų prastesnis už dvasiškį; priešingai, kaip jau augščiau sakyta, jis (dvasininkas) yra žymiai reikšmingesnis ir todėl, palyginti, kur kas geriau ir pilniau kaip dvasiškis nusako dvasios ganytojo arba mokytojo darbą, pareigas ir ypatybes. L. Dambriūno argumentai, kad dvasiškis esąs 1. senas žodis (jo nauja-darumo jis nei neprisimena!), 2. vienareikšmis ir 3. reiškiąs dvasios žmogų, turintį dvasinių ypatybių, o dvasininkas esąs 1. naujas, per nesusipratimą (!) atsiradęs žodis, 2. daugiareikšmis ir 3. rodąs, kurioje srityje žmogus dirba (žr. 1950 Ateities Nr. 6), nėra kaip reikiant suderinti su kitais atitinkamais lietuvių kalbos duomenimis, ypač su pagrindiniais semantikos bei terminijos reikalavimais ir pagaliau net su tų pačių žodžių istorija. Todėl jis taip lengvai galėjo pasidaryti augščiau minėtas dirbtines išvadas ir dar lengviau pasmerkti dvasininko sudarytoją, J. Jablonskį, nors, taip darydamas, jis jo vardo aiškiai ir nemini — tesako "vienas mūsų kalbininkas". Bet iš kitos pusės, kaip jau matėme, taip pat ir dvasiškis,   būdamas   aiškios   priklausomybinės reikšmės, pakenčiamai gali reikšti "dvasinio luomo asmenį" ir, vėliau suspecialintas, savo reikšme daugiau ar mažiau prilygti anglų clergyman, prc. ecclésiastique, vok. Geistlicher. Tuo būdu dvasininkas iš dalies suartėja su dvasiškiu, panašiai kaip baudžiauninkas su baudžiaviškiu, popiežiškas su popiežišfciu ir kt., todėl, atrodo, J. Jablonskio su J. Balčikoniu ir kt. buvo savo laiku kiek persiaurai žiūrima į dvasiškio darybą bei jo reikšmę. Už dvasiškį iš dalies kalba ir ligšiolinė jo vartosena.

Trumpai suglaudę visa, kas šiame straipsnyje pasakyta, galime sau pasidaryti tokias išvadas:
1.    Kunigas yra germaniškos kilmes, senesnė jo reikšme buvo "viešpats, ponas", kurios vietoje jau pačioj lietuvių kalboje atsirado "šventikas, priest".
2.    Dabartine savo reikšme kunigas skirtinas nuo dvasininko arba dvasiškio: pastarasis yra bendrine sąvoka, o pirmasis tik tam tikras jos porūšis.
3.    Dvasininkas tiek savo daryba, tiek savo reikšme yra visai tinkamas darinys ir todėl pirmoj vietoj gali būti vartojamas specialiniu tikybiniu terminu, juo labiau, kad jo darybą iš dalies patvirtina ir kitos kalbos; plg. latvių gari.dznieks "dvasininkas" (iš gari.gs "dvasinis, dvasiškas": gars "dvasia, siela" šalia ma:ci:ta:js "mokytojas; pamokslininkas, pastorius"), rus. duchovnik "dvasios tėvas, dvasininkas, šventikas, išpažinties klausytojas" ir kt. Bet šalia to iš dalies gali būti pateisintas ir lig šiol daugelio vartotas, bet taip pat nesenas naujadaras dvasiškis, ir todėl toliau jis nebeturėtų būti taip griežtai smerkiamas, kaip kad savo laiku anksčiau tai buvo daroma.

Dažnesnių šaltinių santrumpos:
GK=Gimtoji Kalba, Kaunas, 1933tt.
LKV=Lietuvių kalbos vadovas, 1950.
RGr.=Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika. 2. leidimas. Kaunas-Vilnius, 1922.
ŽD=Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius, 1943.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai