Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARITAINAS IR MŪSŲ LAIKAI PDF Spausdinti El. paštas
1. Maritainas apie ateitį
Žinomas prancūzų filosofas ir sociologas Jacques Maritainas, kurio keliolika knygų išversta ir į anglų kalbą, ne vienoje jų paliečia kultūros filosofijos bei istoriosofijos problemas, o taip pat ir teorinės bei praktinės politikos klausimus. Kadangi Maritainas ne tik Europoje, bet ir Amerikoje plačiai skaitomas, tai su šio pažangaus kataliko kai kuriomis pažiūromis verta ir mums bent kiek susipažinti. Susipažinus palyginti, kiek mūsų svarstymai panašiais klausimais atitinka ar skiriasi nuo Maritaino pažiūrų.

Savo knygose Maritainas, priešingai kai kuriems kitiems autoriams, ) nekalba apie vakarų žlugimą ar apie greitą pasaulio pabaigą, bet apie ateinančią naują istorijos erą, kuri bus pasekmė tos vidaus dramos, kuri vystosi vakarų pasauly, graikų-romėnų kultūrai susidūrus su krikščionybe. Tos dramos tragiška užuomazga pradėjo reikštis 16-me amžiuje, t. y. humanizmo gadynėj. Tragiška todėl, kad nuo šiol gyvenimo centru pradėta laikyti ne Dievą, bet žmogų; teocentrinį humanizmą pamažu pakeitė antropocentrinis humanizmas, kurį Maritainas vadina nehumanišku humanizmu.

Tos antropocentrinės kultūros ryškiomis apraiškomis Maritainas laiko kapitalistinės ekonominės santvarkos su jos antisocialinėmis tendencijomis įsigalėjimą, krikščioniškojo pasaulio socialinės tvarkos bankrotą, pačių krikščionių nukrikščionėjimą, prieškrikščioniškų jėgų išsivystymą ir kt. Pastačius gyvenimo centre žmogų Dievo vietoj, t. y. sudievinus patį žmogų, nesunku nuo žmogaus pereiti prie klasės, rasės ar kitokių žemiškų stabų garbinimo. Šio antropocentrinio humanizmo tragedija ryškiausiai mūsų dienomis pasireiškė nacistiniu, komunistiniu bei kitokiais totalizmais, kurie žmogų visiškai suniekino ir pavergė.

Šių faktų akivaizdoje Maritainas daro išvadą, kad turi ateiti nauja era, kurią jis vadina naujais krikščioniškais laikais (new Christen-dom). Tačiau naujieji laikai negali ateiti anksčiau, kaip senuosius išgyvenus iki galo. Istorinių jėgų konfliktas turi atnešti savo vaisius. Maritainas sako, kad šis religiškas pasivergimas materialiniams dalykams, ar tai būtų mokslo ar valstybės forma, šios žmogaus pastangos išgelbėti pasaulį be Dievo turi baigtis neišvengiama katastrofa. Ir tik tuos istorinius konfliktus išgyvenus iki galo, ateis šie naujieji laikai. )

Anot Maritaino, žmonijos istorija negali pasibaigti dabartiniame tarpsnyje. Prie tokios išvados prieina ne tik krikščionis, bet ir filosofas. Krikščionybės požiūriu, evangelija gyvenime dar nėra realizuota. Krikščioniškųjų tautų kultūrai dar toli gražu iki socialinės krikščionybės realizavimo galimybių. Tuo atžvilgiu mes dar gyvename, anot Maritaino, tikrai priešistorinius laikus. Filosofiniu požiūriu, sunku pripažinti, kad žmonija jau būtų pasiekusi natūralią intelektualinės bei kultūrinės raidos galimybių ribą. Nėra sunku įrodyti, sako Maritainas, kad mūsų spekuliatyvinis ir praktinis žinojimas, mūsų elgsena bei gyvensena dar tebėra labai primityvi. Jeigu žmonijos istorija artėtų prie pabaigos, ta pabaiga, anot Maritaino, būtų nenatūraliai per ankstyva, ir gyvenimo knyga tebūtų atskaityta tik iki vidurio.

Todėl šitai istorinei erai praėjus, turi ateiti naujoji istorinė era, kurią kai kas nori vadinti naujaisiais viduramžiais. Maritainas šio termino nevartoja, kadangi jis sukelia klaidinančių asociacijų. Jis kalba apie trečiąją istorijos erą, pirmąja laikydamas viduramžius, o antrąja naujuosius laikus. Suprantama, kad ir toji treč'oji era nebus nei amžina, nei paskutinė, nes viskas, kas vyksta laike, nusidėvi ir pasensta. Šią trečiąją erą, kurios priešaušrį mes gyvename, Maritainas vadina integralinio humanizmo era arba, kaip jau minėta, naujaisiais krikščioniškais laikais. )

Kokia bus ta trečioji era, tie naujieu krikščioniški amžiai? Kad geriau išryškėtų jų pobūdis, Maritainas palygina juos su senaisiais krikščioniškais amžiais, t. y. su viduramžiais. Kas buvo būdinga viduramžiams ir kas bus būdinga naujiesiems krikščioniškiems laikams?

Viduramžiams,   pasak   Maritaino,   būdingibuvo šie penki dalykai: 1. siekimas maksim alinės organinės vienybės, 2. žemiškųjų dalykų laikymas priemone dvasiniams tikslams siekti, 3. politinių bei prievartinių priemonių naudojimas dvasiniams tikslams siekti, 4. socialinių klasių įvairybė (esminis skirtumas tarp valdančiųjų ir valdomųjų, paveldimas pasiskirstymas lucmais ir k.), 5. pastangos sukurti Dievo karalystę žemėje. )

Naujieji krikščioniški amžiai, Maritaino nuomone, ) žymėsis šiomis savybėmis:

1.    Pliuralistinė visuomenės struktūra. Pirmiausia tai bus ne sakraliniai, bet sekuliariniai amžiai, t. y. valstybė nestatys sau religinių uždavinių — kurti Dievo karalystę žemėje, nors pats visuomeninis gyvenimas bus persunktas krikščioniška dvasia. Pliuralistinė struktūra reiškia, kad visuomeniniame gyvenime turės vietos reikštis ne tik atskiri piliečiai, bet ir įvairiausio pobūdžio grupės — tautinės, religinės, ekonominės ir kt. Civilinė visuomenė yra sudaryta ne tik iš individų, bet ir iš socialinių grupių, kurias sudaro šie individai; pliuralistinė visuomenė pripažins šioms grupėms pilną autonomiją,
atitinkančią jų prigimtį.

Tačiau praktiškai reikšmingiausias bus juridinis pliuralizmas. Priešingai viduramžiams, naujoj krikščioniškoj eroj turėsime reikalą su daugeliu religijų bei pasaulėžiūrų, ir vėl priešingai negu viduramžiais, visų religijų žmonės, o taip pat ir netikintieji, naudosis tomis pačiomis teisėmis. Tai, žinoma, nereiškia, kad visos religijos, visi papročiai ar pažiūros būtų laikomos lygiavertėmis, bet "didesnei blogybei išvengti" įvairūs kultai, papročiai bei pasaulėžiūros bus toleruojamos. Nepaisant to, tokia visuomenė bus vieninga, tik toji vienybė čia nebus maksimalinė, kaip viduramžiais, bet minimalinė, kadangi ją riš ne antlaikiniai, transcendentiniai, bet šio gyvenimo interesai. Dėl to toji vienybė tebus bendrų gyvenimo uždavinių vienybė, "draugystės vienybė", kuri bus krikščioniška, kadangi krikščioniškoji gyvenimo samprata bus vyraujanti.

2.    Valstybės autonomiškumas. Tai reiškia, kad į visuomenines organizacijas nebus žiūrima tik kaip į priemonę transcendentiniams tikslams siekti. Valstybė pakeliama į tikslo rangą, nors pačiu augščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu ji ir nebus laikoma, kadangi tai bus kad ir pasaulinė (lay or secular statė), bet vis dėlto krikščioniška valstybė. Valstybės tiesioginis tikslas rūpintis žmonių žemiška gerove, o dvasiniams reikalams ji patarnauja tik netiesiogiai.

3.    Asmens laisvė. Tai trečia ypatybė, kuria skirsis naujieji laikai nuo viduramžių. Pri varlinių priemonių naudojimą sąži ės srity, e pakeičia laisvė. Maritainas nesmerkia viduramžių su jų prievartinių priemonių naudojimu; jis t k pripažįsta, kad prievartinės priemonės netinka mūsų laikams, kurie yra pasiekę augštesnį sąmoningumo laipsnį, yra jau subrendę (kaip geram, taip ir piktam) ir turi pakankamą ftíakn-gumo sąmonę, kad galėtų naudotis liisve. Būsimoji krikščioniškoji valstybė, pagal Marit'iną, kad ir nelaikydama visų religijų ar pasaulėžiūrų vienos vertės, garantuos eretikams, kaip piliečiams, tas pačias laisves, ir tai ne dėl to, kad būtų išvengta pilietinės nesantaikos, bet dėl to, kad ji gerbs žmogų.6)

4.    Klasių, luomų išnykimas. Tai ketvirta naujųjų amžių ypatybė. Juose nebus šių dienų klasių — kapitalistų, proletariato, buržu z jos, bajorų ir pan. Tai, žinoma, nereiškia, kad visuomenė nebus diferencijuota ar kad visi bus Visais atžvilgiais lygūs. Bus ir tada nelygybės, bet ji bus funkcinė, atitinkanti pareigas, ir tai nebus susieta su paveldėjimu. Jeigu jau bus koks augš-tesnis luomas, tai jis nebus nei kraujo aristokratija, nei pinigo aristokratija, bet darbo aristokratija. Tokią santvarką galima vadinti perso-nalistine demokratija.

5.    Broliškos žmonių bendruomenės idealas. Vietoj viduramžinių pastangų sukurti Dievo karalystę žemėje ar vietoj šių dienų klasės ar rasės idealo bus siekiama broliškos bendruomenės idealo. Čia, žinoma, negalvojama, kad valstybės uždavinys bus padaryti žmones gerus kaip brolius; greičiau bus siekiama tik tokios socialinės struktūros bei tokių socialinių institucijų, kurios bus sukurtos broliškos meilės dvasioje ir kurios savo ruožtu sudarys sąlygas šiai broliškai meilei stiprėti. Laisvės, lygybės bei brolybės idealų bus siekiama evangelijos nušviestu keliu.

2. Ką Maritainas siūlo dabarčiai?
Tokia visuomeninė struktūra, kokią Maritainas vaizduojasi būsiant ateityje, kad ir netobulai egzistuoja ir dabartyje, tik dabartis dar nėra visai sukrikščioninta, nes antropocentrinis humanizmas dar nėra išgyventas iki galo. Iš tikrųjų jau ir šiandien mūsų visuomenės struktūra yra pliuralistinė, valstybė nebėra laikoma tik priemone, asmens sąžinės laisvė visose demokratinėse valstybėse daugiau ar mažiau gerbiama, luomų, klasių ar rasių skirtumas nyksta ir siekiama broliškos bendruomenės ideilo. Dėl to Maritainas jau ir šių dienų gyvenimui stato tokius pat reikalavimus, kaip ir ateities krikščioniškai tautų bendruomenei. Ypač jis pabrėžia sąžinės laisvės gerbimo reikalą. Tiesą sakant, šį reikalą pabrėžia ir daugelis kitų katalikų rašytojų. Jų dažnai cituojamas Angį jos kardinolo Manningo laiškas valstybininkui Gladstonui. Laiške rašoma: "Jeigu katalikai turėtų rytoj valdžią Anglijoj, joks baudžiamasis įstatymss, jokia prievarta nebūtų taikoma kieno nors tikėjimui. Mes norėtume, kad visi žmonės tikėtų tiesą; bet prievartinis tikėjimas yra veidmainystė, nepakenčiama Dievui ir žmogui. .. Jeigu katalikai būtų rytoj valdančioji klasė šitoje karalystėje, jie nenaudotų politinės jėgos kitos religijos žmonėms apsunkinti. Mes neuždarytume nė vienos jų bažnyčios, kolegijos ar mokyklom. Jie naudotųsi tomis pačiomis laisvėmis, kuricmis naudojamės mes, būdami mažumoj". Pats Maritainas gi prideda: "Net jeigu vienas vienintel s pilietis skirtųsi nuo visų žmonių tikėjimo, jo teisė skirtis jokiu būdu negalėtų būti varžoma krikščioniškoj modernioj demokratinėj visuomenėj . . . Katalikai šitokio nusistatymo laikosi ne iš išskaičiavimo, bet dėl to, kad jie tai laiko moralės bei teisingumo reikalavimu".7)

Kitoje vietoje, kalbėdamas visuomenės moralas klausimu, Maritainas pažymi, kad krikščionys turi dvejopą įsakymą: pozityvų — visomis pajėgomis siekti gėrio ir teisingumo, ir negatyvų — nesielgti taip, tarytum mūsų pareiga būtų, atskiriant kviečius nuo raugių, uždaryti gyvenimo sąskaitas, t. y. pačią mūsų gyvenamą istorinę egzistenciją; mes neturėtume dėtis Dievo patikėtiniais istoriniam procesui apspręs!.8)

Gali kilti klausimas, kaip tokioj visuomenėj, kurios struktūra yra pliuralistinė, gali būti il-laikyta net ir ta minimali vienybė, kuri yra būtina sąlyga tos visuomenės egzistencijai? Kas riš tą visuomenę, kurioje reikšis tiek daug įvairių religinių bei pasaulėžiūrinių grupių?

Maritainas įvairiose savo knygose nuolat pabrėžta, kad toji vienybė negali būti remiama kokia nors bendra religija, bendra ideologija ar kokiu filosofiniu minimumu, nes tai nėra įmanoma. Tai pagaliau reikštų intelektualinį bailumą, vidutiniškumą bei tiesos teisių išdavimą.9) Tikroji demokratija, rašo Maritainas, ne<rali reikalauti iš savo piliečių kokio nors filosofinio ar religinio tikėjimo išpažinimo. Tai buvo ga'ima sakraliniame mūsų civilizacijos tarpsnyje, viduramžiais, kai norint būti piliečiu, reikėjo būti krikščioniu. Mūsų laikais tai privedė prie nežmoniškos stabmeldybės, kurią įvedė totalinės valstybės, versdamos tikėti ir garbinti savo dievus net policinėmis priemonėmis.10) Dėl to toji vienybė tegali būti grindžiama praktinių gyvenimo uždavinių bendrumu, kuris plaukia iš pačios žmonių prigimties bendrumo. Visi žmonės juk nori gyventi laisvėje, nori, kad viešpatautų teisingumas, kad visi būtų aprūpinti darbu ir duona ir t.t.

Tačiau branginimas laisvės, pripažinimas teisės visiems naudotis tokia pat laisve, vadinas, pripažinimas esminės visų žmonių lygybės, sekimas teisingumo ir visų gerovės jau suponuoja tam tikrą tikėjimą. Tik šis tikėjimas skiriasi nuo religinio, metafizinio tikėjimo. Maritainas jį vadina pilietiniu ar pasauliniu tikėjimu (the faith in question is a civic or secular faith, not a religious one). Kitur jis tai vadina bendru žmogišku tikėjimu, laisvės tikėjimu (common human creed, the creed of freedom).11)

Šis praktinis "pilietinis ar laisvės tikėjimas", be abejo, turi turėti savo gilesnį pagrindimą, tam tikrą metafizinį pagrindą. Tik šis pagrindas įvairioms pasaulėžiūrinėms grupėms ar religijoms gali būti skirtingas. Maritainas sako, kad "reikia griežtai ir aiškiai skirti iš vienos pusės tą praktinį pilietinį tikėjmą, kurs tėra bendrų praktinių išvadų visuma, ir iš antros pusės, teorinį tų praktinių įsitikinimų pateisinimą, pa-saulėžiūras ar gyvenimožiūras, filosofinius ar religinius įsitikinimus, kuriais tos praktinės išvados grindžiamos".12) Teoriniai pateisinamieji pagrindai gali būti skirtingi, bet praktiniai uždaviniai bendri.

Kas sudaro to pilietinio tikėjimo turinį demokratinėje visuomenėje? Maritainas nurodo tokius dalykus: asmens teisės ir laisvės; asmens teisės ir pareigos šeimoje, šeimos laisvės ir prievolės visuomenei; žmonių valdžia vykdoma per žmones ir tarnaujanti žmonėms (government of the people, by the people, and for the people); žmonių lygybė ir teisingumas, pilietinė draugystė ir broliškumo idealas; religinė laisvė, savitarpio tolerancija ir pagarba vienų ideologinių grupių kitoms; atsidavimas ir meilė tėvynei, gerbimas praeities ir jos kultūrinio palikimo, supratimas tradicijų reikšmės; kiekvieno asmens prievolės tautos gerovės atžvilgiu, kiekvienos tautos prievolės tautų bendruomenės atžvilgiu ir kt.

Visa tai Maritainas vadina demokratine charta. Ją sudaro, kaip matom, visos tos teisės ir laisvės, kurios paprastai surašomos demokratinių kraštų konstitucijose.

Maritainas pastebi, kad šito tikėjimo demokratine charta žmonės laikysis juo griežčiau, juo labiau jie bus religingi ir su krikščioniškomis idėjomis susigyvenę, nes ir pati toji charta, tai yra demokratiniai principai, yra evangelijos dvasios įkvėpti.

Suprantama, kad kaip kiekvienas, taip ir demokratinis tikėjimas turi ir turės savo priešų bei savo "eretikų". Demokratija, norėdama egzistuoti, turi nuo jų gintis, ne tik kovodama su jos pagrindų griovėjais, bet ir pozityviai auklėdama jaunąją kartą demokratinių principų dvasioje.

3. Ką rodo kai kurie dabarties faktai?
Nesunku pastebėti, kad tai, ką Maritainas skelbia savo knygose, daug kur vykdoma ir gyvenime. Šiandien dedama pastangų demokratinius idealus, tuos, anot Maritaino, demokratinės chartos principus, įgyvendinti kaskart plačiau ir pilniau. Tuo nemažai rūpinasi įvairios tarptautinės organizacijos, kaip Jungtinės Tautos su įvairiomis savo agentūromis, Tarptautinė Darbo Organizacija ir kt. Jungtinės Tautos yra priėmusios ir paskelbusios "Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją", kuri kad ir nėra privaloma atskiroms valstybėms, vis dėlto moraliniai įpareigoja deklaracijos paskelbtų dėsnių laikyas. Žodžiu, tiek politinėje, tiek ir ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje srityje siekiama pilnesnės laisvės bei lygybės principo realizavimo.

Reikia pastebėti, kad prie susitarimą žmogaus teisių klausimu Jungtinėse Tautose buvo prieita tuo pačiu praktiniu Maritaino nurodytu keliu, apie kurį čia kaip tik ir buvo kalbama. Pats Maritainas savo kalboje antroje Unesco konferencijoje dėstė, kad nėra kitos išsities, kaip susitarti dėl konkrečių gyvenimiškų klausimų sprendimo, paliekant kiekvienai pasaulėžiūrinei grupei surasti gilesnio pagrindo bei pateisinimo šitokiam sprendimui savoje pasaulėžiūroje. "Kadangi Unesco tikslas, — sakė Maritainas, — praktiškasis, susitarimas tarp narių gali būti pasiektas ne bendrų spekuliatyvinių principų, bet bendrų praktinių principų srity; nebūtų galima susitarti dėl bendros pasaulio, žmogaus ar žinojimo sampratos, bet galima susitarti dėl eilės bendrų įsitikinimų, liečiančių praktinę veiklą. Tai, žinoma, nėra labai didelis laimėjimas, tai yra paskutinė išeitis, siekiant susitarimo intelektualinėje srityje. Vis dėlto to užtenka dideliems darbams pradėti". )

Maritainas nuolat ir nuolat pabrėžia, kad šiandien neįmanoma susitarti "bendros spekuliatyvinės ideologijos ar bendrų aiškinamųjų, pateisinamų principų" klausimu, tačiau galima susitarti "praktinės ideologijos bei praktinės veiklos principų" klausimu.

Pažymėtina, kad to demokratinio idealo, to pilnesnio demokratinių principų realizavimo siekiama ne tik tarptautinėse institucijose, bet prie jo vis labiau artėjama ir atskiruose kraštuose (išskyrus, žinoma, komunistinius).

Nėra reikalo plačiau kalbėti apie Amerikos gyvenimą, kur demokratinių laisvių dėsnis turi gal plačiausią pritaikymą. Laisve čia naudojasi net ir tie, kurių ideologija yra priešinga pačiai demokratijai. Tik praktinė veikla čia varžoma tų, pvz. komunistų, kurie ta savo veikla sudaro grėsmę pačios demokratinės santvarkos egzistencijai.

Naujų būdingų reiškinių galima pastebėti po pastarojo karo ir Europoje. Tarp jų pažymėtinas naujų praktinės veiklos kelių jieškojimas ir naujų tai veiklai pagrįsti pagrindų svarstymas. Praktinėj veikloj pažymėtinas pvz. Vokietijos katalikų (Centro) partijos sunykimas. Šuo metu vakarų Vokietijoj katalikai sudaro žymiai didesnę dalį, negu visoj Vokietijoj, o vis dėlto jie tos progos nepanaudojo senai savo partijai sustiprinti. Vietoj to jie susidėjo su protestantais ir sukūrė naują platesniais pagrindais partiją (CDU). Įdomiai persitvarkė 1952 metais ir Austrijos katalikų partija (Volkspartei), seniau vadinusis Krikščionių Socialų Partija. Tiksliau kalbant, pasikeitė ne partija, kiek jos santykiai su katalikų Bažnyčia, kuri atsisakė išimtinai remti vieną kurią nors partiją. Jėzuitų laikraštis "America" (1952. 10. 11) tada rašė, kad "Vienos Katalikų Diena (kurioje priimta nauja deklaracija) žymi posūkį tiek Austrjos, tiek ir Bažnyčios istorijoj". Gi New York Times korespondentas iš Austrijos 1952 metų rugsėjo 15 rašė, kad tokio žygio iniciatyva išėjusi iš pačios Romos. Iš to nauda ta, kad partijai nesi-rišant su viena konfesija, lieka atviros durys į ją ir kitų konfesijų žmonėms ar net ir su jokia konfesija nesurištiems. Iš kitos pusės, yra naudos ir pačiai Bažnyčiai. Atsiribojusi nuo išimtinai vienos partijos rėmimo, ji neatgrasys nuo savęs tų, kurie priklauso kitoms politinėms partijoms.

Vienas šių faktų rodo, kad konfesiniais pagrindais pagrįsta partija šiandien yra nepopuliari, antras — įsitikinimą, kad partija neturi būti siejama su Bažnyčia.

Prie tokių išvadų prieinama ne tik praktinėj veikloj, bet ir teoriniuose samprotavimuose. 1953 metais įvykusiame Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Sąjungos kongrese New Yorke žinomas Brazilijos filosofas ir socialogas prcf. Lima savo pranešime pasisakė prieš konfesines politines partijas, prieš katalikų partijas net ir katalikiškuose kraštuose. Kyla klausimas, kodėl net ir katalikiškuose kraštuose politinė partija, kurios nariai yra paprastai tik katalikai, neturėtų vadintis "katalikų demokratų partija", o tik "krikščionių demokratų partija"? Suprantama, kad čia keliamas ne partijos pavadinimo ("katalikų" ar "krikščionių"), bet jos pobūdžio klausimas. Kuo gi tad šiuo atžvilgiu skiriasi katalikų partija nuo krikščionių partijos? O gi tuo, kad katalikų partija būtų konfesinė, siaurai pasaulėžiūrinė partija, o krikščionių partija nebe konfesinė (arba tarpkonfesinė), nes grindžiama bendraisiais įvairių krikščioniškų konfesijų principais. Vadinasi, krikščionių partija remiasi daug platesniais pagrindais, kurių esmę sudaro tikėjimas Dievu ir bendra krikščionška moralė.

Kodėl pasisakoma už platesnių pagrindų politines partijas, yra visai suprantama. Šiandien nėra krašto, kuriame gyventų tik vienos konfesijos žmonės. Net ir katalikiškuose kraštuose šiandien yra daugiau ar mažiau ir nekatrlikų arba nekatalikiškos pasaulėžiūros žmonių. Norint su jais rasti bendrą sugyvenimo pagrindą, nėra kitos išeities, kaip organizuoti politinį gyvenimą  platesniais,   nekonfesiniais  pagrindais.

Lygiai įdomių reiškinių pastebima ir Europos socialistų minties raidoje. Ne vieno jų veikėjo ar autoriaus pasisakoma prieš senas marksizmo dogmas, prieš klasių kovos dėsnį ir už respektą ar "pozityvų nusistatymą krikščionybės atžvilgiu". Pvz., Austrijos socialistas teoretikas Kari Czernetz marksizmą priima tik kaip metodą, bet ne kaip pasaulėžiūrą ar tikėjimą. "Demokratinis socializmas, rašo Czernetz, yra pagrįstas žmogaus etiniu pajautimu: žmogus tampa socialistu ne dėl to, kad Marksas būtų buvęs teisus, bet dėl to, kad nori iš pasaulio pašalinti neteisybę".15) Kaip informuoja "Draugas" (1954. 8. 23), dvylika Berlyno jaunų socialdemokratų paskelbė penkiolika tezių, kuriomis tarp kitko reikalauja atsisakyti būti klasės partija, o vietoj to tapti žmonių partija, apgundančia visas klases. Vokiečių socialdemokratų žurnalas sakosi norįs išlaisvinti socialdemokratiją iš doktrinos prietarų, o Berlyno kongrese prelegentas Eichler kalbėjęs, kad socializmas yra ne materialistinis tikėjimas, bet dorovė, kuriai nėra reikalo kovoti su religija.

Šie faktai tiek katalikų, tiek socialistų gyvenime rodo plačios ideologinės bazės j ieškojimą politiniam bendradarbiavimui; tokiam bendradarbiavimui, kuris įgalintų jau minėtos demokratinės chartos principų realizavimą, sudarant sąlygas tiek ideologinėms grupėms, tiek atskiriems individams kuo plačiausiai naudotis demokratinėmis laisvėmis.

4. Lietuvių katalikų politinės pažiūros
Be abejo ne visi pasaulio katalikai yra tokie pažangūs, kaip Maritainas ar prof. Lima. Brazilijoje pasirodė monsinjoro Perez brošiūra, kurioj Maritainas kaip tik smarkiai kritikuojamas. Jo krikščionybė slepianti savyje masonerijos idėjas, ji esanti ne kas kita, kaip Antikristo valstybė. Vokietijoj, kaip žinoma, ne visi katalikai pritaria krikščionių demokratų poliiikai. Tai rodo ir senos katalikų Centro partijos gyvavimas. Centro partijos vadas dr. Bruen^'no^as ne kartą pasisakė prieš taip pat kataliką Adenauerį. Panašių pavyzdžių rastume daug. Tačiau nėra reikalo jų visų suregistruoti, norint patvirtinti tiesą, kad kaip visur ir visada, taip ir šiuo metu katalikų tarpe esama pažangios ir konservatyvios srovės.

Lietuvių katalikų tarpe skirtingos pažiūros pasireiškė svarstant klausimą, kokia turi būti politika — pasaulėžiūrinė ar nepasaulėžiūrinė. Ligšioliniuose šio klausimo svarstymuose trūko precizijos, bet netrūko nesąžiningumo. Terminus "pasaulėžiūrinė" ar "nepasaulėžiūrinė politika" galima įvairiai suprasti. Jie gali būti vartojami absoliutine ir reliatyvine prasme. Absoliutine prasme pasaulėžiūrine politika gal ma vadinti tokią politiką, kuri valstybėj netoleruoja jokios kitos pasaulėžiūros, išskyrus valstybinę. Tokios politikos pavyzdžiu gali būti Sovietų Sąjungos politika. Absoliučiai nepasaulėžiūrinė politika galima vadinti nebent tokią politiką, kur valstybės valdžia neturi kitų tikslų, kaip patį buvimą valdžioje. Bet tai kraštutiniai atvejai, kurie kiekvienam demokratui ir kiekvienam krikščioniui negali būti priimtini.

Kai kalbama apie pasaulėžiūrinę ar nepasaulėžiūrinę politiką demokratinėj santvarkoj, paprastai šie terminai vartojami reliatyvine prasme, kaip ir daugelis kitų politinių terminų, pvz. laisvė ar lygybė. Nesąmonė juk būtų kalbėti apie absoliutinę piliečių laisvę ir lygybę, nes žmonės nėra nei absoliučiai laisvi, nei absoliučiai lygūs.

Reliatyviai pasaulėžiūrine politika galima vadinti demokratinę politiką, kuri praktiškai vykdoma daugely kraštų, pvz. Amerikoje. Ji yra pasaulėžiūrinė pirmiausia todėl, kad patys demokratiniai principai yra pasaulėžiūriniai. Antra, ji remiasi krikščioniškos moralės pagrindais. Sia prasme, kaip rašo A. Maceina, ir "nepasau-lėžiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė".15) Tačiau toji politika yra reliatyviai pasaulėžiūrinė, nes demokratinėj valstybėj pasaulėžiūriniai tėra tik patys bendrieji valstybinės santvarkos pagrindai. Ant tų pagrindų čia kiekvienas pilietis gali statyti savo skirtingą pasaulėžiūros rūmą, kuris naudojasi vienoda įstatymų globa. Kadangi čia visos konfesijos ir visos pasaulėžiūros (su labai retom išimtim) yra lygiateisės, naudojasi vienoda laisve, tai galima sakyti, kad valstybė, tiksliau valstybės valdžia, šių konfesijų ar pasaulėžiūrų atžvilgiu yra neutrali. O jeigu neutrali, tai tuo pačiu jos politika yra nepasaulėžiūrinė. Žinoma, reliatyviai nepasaulėžiūrinė, nes, kaip minėta, patys demokratiniai principai yra pasaulėžiūriniai. Sia prasme nepasaulėžiūrinės politikos terminas yra visai suprantamas. Tik kai jis kieno sąmoningai ar nesąmoningai imamas vartoti absoliutine prasme, tada, žinoma, nesunku įrodyti, kad nepasaulėžiūrinė politika yra "bloga" ar ir visai negalima.

Tuo būdu matom, kad demokratinė politika arba demokratinė valstybė nėra nei visai (totalistiškai) pasaulėžiūrinė, nei visai nepasaulėžiūrinė. Demokratiniai laisvės ir lygybės pagrindai, kad ir būdami pasaulėžiūriniai, yra betgi tuo ypatingi, kad jie tėra vienin.eliai, kur e valstybėje leidžia praktiškai reikštis įvairioms konfesijoms bei įvairioms pasaulėžiūroms.

Demokratinę valstybę galima palyginti su medžiu.

Žemė, kurioje auga medis, yra moraliniai pagrindai. Tai yra suprantama. Moraliniai dėsniai "neužmušk", "nevok" ir kt. yra senesni, negu pati demokratija. Dėl jų negali būti b lsuo-jama, nes be jų visuomeninis gyvenimas būtų neįmanomas. Ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Deklaracijoj 29 str. pasakyta, kad naudojimasis teisėmis ir laisvėmis turi atitikti teisingus moralės, viešosios tvarkos bei bendrosios gerovės reikalavimus.

Medžio liemuo yra, galima sakyti, tie demokratinės chartos principai, kurie trumpai vadinami laisvės, lygybės ir brolybės vardu.

Iš liemens išauga šakos ir šakelės — tai įvairios konfesinės, pasaulėžiūrinės bei ideologinės organizacijos. Lapai tai atskiri žmonės.

Kaip šakos bei šakelės, kad ir būdamos skirtingos savo forma bei kitomis ypatybėmis, remiasi tuo pačiu liemeniu, taip ir įvairios skirtingos pasaulėžiūrinės organizacijos, jų veikla, remiasi tuo pačiu demokratinės santvarkos liemeniu — laisve.

Dėl to kai vieni kalba apie pasaulėžiūrinę politiką, jie daugiau turi galvoj apačią — tuos moralinius demokratybės pagrindus. Kai kiti kalba apie nepasaulėžiūrinę politiką, jie turi daugiau galvoj viršų — tas įvairias ideologines šakas ir šakeles, kurios išauga iš laisvės lemens. Tai betgi nereiškia, kad pirmieji nematytų šakų ir jų įvairumo nepripažintų, o antrieji neigtų moralinių pagrindų reikalingumą. Čia vieni pabrėžia vieną, kiti kitą to paties dalyko aspeką. Bet jeigu šitaip, tai ar šios dvi pažiūros iš tikrųjų kuo nors skiriasi? Yra aišku, kad moralinių pagrindų klausimu katalikų nuomonės skirtis negali. Belieka viena galimybė — nuomonės gali skirtis tais klausimais, kurie iš tų pačių pagrindų yra išaugę. Iš tikrųjų taip ir yra. Ir demokratinėse valstybėse žmonių nuomonės skiriasi laisvės ribų klausimu.

Tai yra svarbus, bet kartu ir opus klausimas. Nors, kaip minėta, žmogus absoliučiai laisvas būti negali, vis dėlto ir galimybių ribose laisvės idealas dar toli gražu nėra realizuotas. Viena tik galime konstatuoti, kad pažanga šiuo atžvilgiu vis dėlto yra daroma. Seniau laisvės buvo žymiai mažiau, dabar jos daugiau ir, reikia manyti, ateityje bus dar daugiau. Demokratija daug pasitarnavo kovoje dėl vadinamųjų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Šiandien tarptautiniu mastu kovojama su visokeriopa diskriminacija, t. y. laisvės suvaržymu. Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Deklaracijoj paskelbtos visos tos teisės, kuriomis žmonės turėtų naudotis visame pasaulyje. Toje deklaracijoje nusakytos (str. 29) ir asmens teisių bei laisvių ribos: galimybė naudotis tomis pačiomis teisėmis bei laisvėmis visiems, teisingi moralės, viešosios tvarkos bei gerovės reikalavimai. Aiškiausias reikalavimas yra, kad tavo laisvė neturi varžyti ar neigti kito tokios pat laisvės: nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų.

Tačiau ir daugelyje tų kraštų, kurie šią deklaraciją pasirašė, toli gražu ne visos ten sužymėtos laisvės įgyvendintos. Diskriminacijos pavyzdžių iš įvairių kraštų gyvenimo galima būtų prirašyti ilgą sąrašą. Pasitenkinkim tik keliais. Štai kultūringa Šveicarija neleidžia moterims balsuoti renkant seimą. Prancūzija tik po paskutinio karo leido. Tai padarė ir dar 24 valstybės, o 17 valstybių dar ir šiandien tų teisių moterims nepripažįsta. Yra nemaža valstybių, kur teikiamos privilegijos valstybinei religijai ir varžoma laisvė kitų religijų, pvz. Švedijoj, Norvegijoj, Izraely, Italijoj, Ispanijoj ir kt.Hi) Kitur tėra galima tik bažnytinė santuoka, kaip buvo nepr. Lietuvoj ir Italijoj, kitur vėl visiems privaloma civilinė santuoka, kaip yra dabar vakarų Vokietijoj, Austrijoj ir kt. Yra kraštų, kur tikybos dėstymas valstybinėse mokyklose yra privalomas, ir yra kraštų, kur tikybos dėstyti valstybinėse mokyklose neleidžiama. Tokioj Amerikoj piliečiai, kurie nori, kad jų vaikai mokyklose gautų ir religinį auklėjimą, turi mokėti dvigubą mokestį — viešosioms ir privačioms mokykloms išlaikyti, nes šių pastarųjų valstybė neremia.

Šie faktai rodo, kad įvairiuose kraštuose žmonių nuomonės laisvės ribų klausimu skiriasi. Nenuostabu, kad jos skiriasi ir lietuvių ar net tų pačių katalikų tarpe. Vienoje prieš keletą metų pasirodžiusioje brošiūroje pavyzdžiui rašoma, kad "valstybė negali leisti, kad būtų viešai skelbiamas ateizmas", kad ateities "Lietuvoje būtų leidžiamas tik mokslinis katalikų tiesų ir doros dėsnių vertinimas", kad tais klausimais "nebūtų viešų diskusijų spaudoje" ir pan. Kiti čia, be abejo, greičiau pritars Maritainui, kad prievartinės priemonės tikėjimui ir dorovinėms pažiūroms apsaugoti galėjo tikti sakraliniame amžiuje, viduramžiuose, bet netinka šiandien.

Kitur vėl spaudoje buvo pasisakyta, kad valstybė, turėdama teisę ginti moralinius dėsnius, pvz. bausti už vagystes, žmogžudystes, tuo pačiu turi teisę ginti teisingas ir drausti klaidingas religijas ar pasaulėžiūras. Tuo tarpu Maritainas sako, kad net atskirų visuomeninių grupių gyvenimas pagal savo skirtingos moralės dėsnius tam tikrais atvejais neturi būti draudžiamas. ) Didesnės laisvės šalininkai, kartu su Maritainu ir kitais mano, kad žmonija žengia ne laisvė siaurinimo, bet jos išplėtimo linkme.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai