Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VĖŽYS MODERNINIO MOKSLO ŠVIESOJE PDF Spausdinti El. paštas
(Tęsinys)
 
Bet visi šimtai ir tūkstančiai žmonių, kurie su vėžiu ateina pas gydytojus, yra gavę vėžį ne nuo rentgeno ar radžio spindulių, arba tų cheminių junginių. Visuomenė paprastai retai tesusiduria su tais agentais. Ultravioletiniai spinduliai, gaunami iš gyvsidabrio garų lempos (Höhensonne) gali sukelti vėžį. Didžiausias ultravioletinių spindulių šaltinis yra saulė. Dažnai žmonės klausia, ar saulės vonios gali sukelti vėžį. Amerikoje pietvakariuose yra daug odos vėžio ligų — 33.8%, Philadelphijoje — 13.9%, Chicagoje — 9.4%, Detroite — 8.4%. Tas didelis odos vėžio ligų kiekis pietvakariuose yra priskiriamas saulės sąskaiton. Bet, matyti, tas saulės spindulių kiekis, kuris pasiekia odą, turi būti didelis. Iš eksperimentų su žiurkėmis matome, kad jas reikia išstatyti prieš saulę kasdien po penkias valandas, ir tai per 7-10 mėnesių. Reikia atsiminti, kad žiurkės yra labai atsparios vėžiui. Galimas daiktas, kad žmogui tiek nereikės saulės, kad gautų odos vėžį. Bet iš kitos pusės nėra mokslinio pagrindo gąsdinti vasarotojus, kurie per atostogas mėgsta saulėje pagulėti.

Neseniai buvo atrasti naujos ir ypatingos rūšies spinduliai. Juos surado F. F. Hess 1912 m. ir pavadino kosminiais spinduliais. Tie spinduliai ne žemiškos kilmės, jie taip pat neina ir nuo saulės. Jie pripildo visą visatą, jie nėra elektromagnetinės prigimties, bet korpuskuliari-nės, nes juos veikia elektromagnetinis laukas. Jų penetracijos jėga yra stačiai pasakiška. Jie gali pereiti 80 metrų sniego sluogsnį, 200 metrų vandens sluogsnį ir 15 metrų plieno sluogsnį. Jų energija yra tokia didelė, kad gali skaldyti atomus, kaip atominėje bomboje neutronai skaldo atomų branduolius. Vėžio specialistai, arba onkologai, labai susidomėjo šitais spinduliais ir iškėlė klausimą, ar tie kosminiai spinduliai kartais neturi reikšmės vėžio genezėje. Ir jau atsiranda balsų onkologų tarpe, kurie tai tvirtina. Atsiveria nepaprastai įdomi sritis tyrimams. Jeigu kas tvirtina, kad saulė ar kosminiai spinduliai ar kas panašaus sukelia vėžį, tai tuojau turi laukti, kad jo paklaus: "Bet saulė ir kosminiai spinduliai šviečia ant visų, ir ant gerų ir ant paprastų, kodėl ne visi gauna vėžį, bet tik kai kurie?"

Yra keletas teorijų.
1. Iritacijos teorija. Ją labai gynė Vir-chovas. Šita teorija turėjo ir dar tebeturi daug šalininkų. Pagrindinė mintis yra paprasta ir labai logiška. Tai reiškia, kad gyvas audinys buvo išstatytas kokio nors stimulo ar akstino — visvien ar mechaninio, cheminio ar fizinio — chroniškam jaudinimui arba iritacijai.

Dabar jau niekas nebemano, kad vėžio atsiradimui pakanka kokios nors vienos priežasties. Greičiausia tų priežasčių yra daug, mažiausia trys:

1.    stimulo arba karcinogeno intensyvumas,
2.    dispozicija: rūšies, individo, o gal pakanka ir vieno organo,
3.    laiko faktorius.

Tie faktoriai turi veikti sinergetiškai ir sinchroniškai. Dar neaišku, kas greičiau veda prie vėžio genezės, ar vienas stiprus karcinogeniškas akstinas, ar daug mažų. Ar pakanka tik vien mechaninio stimuliavimo, ar prisideda ir cheminis, to mes tikrai nežinome. Paimkime keletą pavyzdžių. Vienas stalius gavo lūpų vėžį, nes jis turėjo įprotį, bedirbdamas, laikyti vinį tarp lūpų. Kitas, mėsininkas, gavo lūpų vėžį, nes jis, bemėsinėdamas, dažnai peilį tarp lūpų laikydavo. Kitas labai diskutuojamas klausimas, ar rūkymas sukelia lūpų vėžį. Jeigu rūkymas turi kokį etiologinį ryšį su lūpų vėžiu, tai gali būti tik dviejų rūšių stimuliacija — mechaninė ir cheminė — ir kiekvienu atveju, tai būtų chroniška iritacija. Vistik yra daug specialistų, kurie mano, kad rūkymas gali būti faktorių lūpos, taip pat gerklės ir plaučių vėžio. ,") Moters gimdos vėžys (carcinoma cervicis), kuris beveik išimtinai pasitaiko moterims, kurios gimdė, yra laikomas mechaninių sužalojimų išdava, neneigiant, kad paskiau gal ir cheminė iritacija prisidėjo. Iritacijos teorijai įrodyti dar yra primenami štai kokie pavyzdžiai. Kašmire žmonės mėgsta šaltame sezone nešioti priglaudę prie pilvo puodus su karštomis anglimis. Daugelis žmonių gauna ten pilvo vėžį. Vienintelis, atrodo, protingas išaiškinimas yra manyti, kad tai priklauso nuo tų karštų puodų, kurie nuolat erzina pilvo paviršių. Kitas pavyzdys. Ceilone ir Malajuose žmonės mėgsta čiulpti betelio medžio (Chavicoa betle) specialiai paruoštas dalis. Vietos žmonės taip mėgsta tuos "betle nuts", kad, net eidami vakare gulti, įsideda juos nakčiai į burną. Kadangi ten daugelis žmonių gauna burnos vėžį, manoma, kad tai priklauso nuo betelio chroniškos cheminės, gal drauge ir mechaninės iritacijos.

Žmonės dažnai klausia, ar kokie valgiai, nuolat įrituodami virškinamojo trakto paviršių, nesukelia vėžio. Kiti dar klausia, ar virimo ir kepimo indai neturi kokio ryšio su vėžiu. Teko girdėti žmones kalbant, kad iš aliuminijaus padaryti indai esą pavojingi vėžio atžvilgiu. Mūsų valgiai susideda iš proteinų, angliavandenių (karbohidratų), riebalų, druskų ir vitaminų. Su visomis šitomis medžiagomis daromi rūpestingi eksperimentai. Įrodyti proteinų įtaką vėžio augimui eksperimentai atliekami su amino rūgštimis, kurios yra proteinų dalys. Pastebėta, kad daugiau navikų kepenyse išsivysto, jeigu maistas teturi 12% kazeino, negu 24%. ) Bendra išvada: galimas daiktas, kad kai kurios vėžio rūšys gal priklauso kiek nuo proteinų, kaip antai hepatomai (proteinai taupo riboflavina, kuris yra vitaminas B ), bet apskritai yra manoma, kad proteinai neturi kitokios įtakos vėžiui, negu kad normaliems audiniams. Jeigu mažai teduosi proteinų, vėžys neaugs ar lėčiau teaugs, bet kartu ir visas organizmas neaugs, ar nyks ir skurs. Su proteinų reguliacija negalima pakenkti vėžiui, kartu nepakenkus ir visam organizmui.

Tą patį galima pasakyti ir apie vitaminus. Limf osar koma mažėja, jeigu pašalinsi iš dietos riboflavina, bet tada greičiau išsivystys hepatoma. Apie ryžių dietos naudingumą duomenys nėra vienodi. )

Riebalų atžvilgiu klausimas atrodo aiškesnis, bent laboratorijos gyvuliuose. Riebalai yra trigliceridai. Natūralūs riebalai turi savyje apie 0.5% cholesterolio. Bekepinant riebalus prie 400-500°C, cholesterolis oksiduojasi. Toks oksiduotas cholesterolis jau veikia kaip karcinogenas, sukeldamas virškinamojo trakto ir kepenų neoplazmas. Iš eksperimentų išeina, kad pridegę ir prisvilę riebalai yra karcinogeniški. )

Ar turi kokią reikšmę vėžio genezei maisto kiekis arba kalorijų skaičius? Jeigu laboratorijos sąlygose vieną pelyčių grupę maitinsi labai gerai, duodant jai apsčiai angliavandenių (krakmolinių substancijų) ir riebalų, o kitai grupei tų pačių medžiagų mažiau (žinoma, proteinus, vitaminus ir kitus maisto faktorius nekeičiant), tai pastaroje grupėje daug mažiau vėžio ligų tematysi. , ) Bendra išvada: atrodo, kad maistas turi vienu ar kitu būdu įtakos vėžio atsiradimui sveikame žmoguje, bet neturi reikšmės tame, kuris jau turi vėžį, nes vėžio destrukcijos procesas yra toks stiprus ir greitas, kad ir idealiausias maistas nebedaug gali ką suspėti pataisyti.

Su maistu pabaigiame egzogeninius stimulus.
Sekantys stimulai yra endogeniniai ir yra hormoninės rūšies. Mes žinome, kad sveikame organizme hormonai yra labai gerai suharmonizuoti. Jeigu vienos liaukos dėl kokios nors priežasties sumažina veikimą, kitos — antagonistinės — perdaug suklesti ir pradeda kenkti. Nuostabu, kad daugiausia vėžio ligų pasitaiko tame amžiuje, kada kai kurių hormonų veikimas pradeda mažėti, silpnėti ir nykti. Naujoji statistikos sistema reikalauja, kad būtų pažymima, ne tik kokiame amžiuje ligonis nuo vėžio mirė, bet ir kokiame amžiuje vėžys atsirado arba buvo pastebėtas. Kad daug vėžio ligų turi priežastinį ryšį su hormonais, nėra abejonės. Pavyzdžiui: krūties vėžio gydyme ovarinių hormonų eliminacija labai padeda. Taip pat labai gelbsti prostatos vėžyje lyties liaukų eliminacija. Jeigu duoti testosteroną moterims, kurios turi krūties vėžį, tuojau matyti žymus pagerėjimas. Vyrai, kurie turi prostatos vėžį, gauna estrogenus. Pelyčių ovarijų fragmentai, transplantuoti į kastruotų pelyčių blužnį, pavirsta į vėžį, kurį paskui galima bet kur nors ir po oda kitoms pelytėms persodinti iš kartos į kartą. )

Tiek apie iritacijos teoriją.
2. Embrioninė teorija. Visų pirma reikia pasakyti, kad yra tikrai embrioninių neoplazmų, kurios yra kilusios iš nediferencijuotų embriono audinių. Tie navikai vadinasi nefroblas-tomos, neuroblastomos ir retinoblastomos. Tai yra vaikų vėžio ligos, jie gimsta su jomis ir nėra gauti paveldėjimo keliu. Bet teorija daugiau sako. Ji sako, kad gal visos neoplazmos kyla iš užsilikusių celių, kada dar organizmas tebebuvo embrionas. Tos celės miegojo, bet vėliau dėl kokios nors iritacijos pradėjo daugintis arba, kaip moksliškai sakoma, proliferuoti. Šita teorija išaiškina kai kuriuos dalykus labai gerai. Vėžio celes yra embrioninės išvaizdos, nes jos iš embrioninių celių yra kilusios. Kaip įrodymą šita teorija mini teratomų atsiradimą. Teratcmos tikrumoje nėra vėžys, bet iš jų pasidaro dažnai vėžys. Teratomos yra tokios formacijos bet kokioje kūno vietoje, kuriose galima atrasti plaukų, dantų ir t.t. Tai rodo, kad jų susidaryme dalyvauja keli embrioniniai sluogsniai, kurie turėjo būti išsilikę nuo organizmo embrioninio periodo. Bet yra ir kitokių teratomų aiškinimų.13) Embrioninę teorija pateikė Cohnheimas (1833-1884).

3.    Celės autonomijos teorija, pateikta Roberto Remako (1815-1865). Normaliame audinyje visos celės yra sujungtos, surištos į vieną didelę, tvarkingą organizaciją. Ta jėga, kuri palaiko celes tvarkingoje padėtyje, vadinasi audinių tensija. Jeigu celė pasišalina nuo audinių tensijos, pasidaro autonominė ir pradeda augti savo atsakomybe, nebepasiduodama daugiau organizmo tvarkai ir reikalavimams. Ta teorija gerai išaiškina vėžio palaidą augimą, bet ir daugiau nieko.

4.    Mutacijos teorija. Tarp onkologų, arba vėžio specialistų, dar tebesitęsia senas ginčas, ar perėjimas iš normalios celės į Vėžio celę yra lėtas, ar staigus. Mutacijos teorija sako, kad tas perėjimas yra staigus, kaip kad staigus yra naujų gyvulių rūšių atsiradimas. Pavyzdžiui, žmogaus celė turi 48 chromosomus. Įsivaizduokime, kad kokioje nors audinio dalyje dėl kokios nors priežasties chromozomų skaičius pasikeitė. Tada gausis naujas audinys, kuris bus organizmui svetimas. Eksperimentai rodo, kad tokias somatines arba lokalines mutacijas galima pasiekti, kaip buvo pasiektos mutacijos švintinant rentgeno spinduliais lyties liaukas. Vėžio studijose pasirodė, kad panašias mutacijas galima pasiekti su methylcholanthrenu, kuris yra stiprus karcinogenas. Išeina, kad vėžys yra auglys, kuriame dėl kokio nors stimulo chromozomų skaičius ir apyvarta pakitėjo, kitaip tariant, genetika pasikeitė.

5.    Vėžys ir mikroorganizmai... Jau kaip ir galutinai įsitikinta, kad vėžys nėra bakterijų sukeliamas. Tiesa, vištiniuose yra žinomas vienas navikas, kuris turi savyje virusą, dar mažesnį organizmą negu bakterija. Tas navikas vadinasi Rouso sarkoma. 1910 m. Rousas pastebėjo, kad tos sarkomos košė, perleista per specialų filtrą, kuris nepraleidžia nė sarkomos celių, nei bakterijų, duoda skystimą, kuris įšvirkštas gali sukelti viščiukuose tokį pat sarkomą. Tą sarkomą pasisekė pernešti į antis, į karvelius, bet ne į žinduolius. 1933 m. Shope'as pastebėjo laukiniame kralike (Cotton tail rabbit) papilomą (gėrybinis epitelinis navikas), iš kurio išskyrė virusą. Ta papiloma nėra piktybinė, bet jeigu ją pernešti į naminį kraliką, ji pavirsta vėžiu. Tačiau labai įdomu — joje išnyksta virusas. Kadangi žmogaus vėžyje negalima rasti nei specifinių bakterijų nei viruso, iš to seka, kad vėžys nėra apkrečiama liga.

Vėžio Patologija

Jeigu vėžio audinį, tinkamai p;rucštą ir nudažytą, stebėsi pro mikroskopą, jį lengvai pažinsi ir atskirsi nuo šalia esančio sveiko audinio. Patologai nevartoja net stiprių padidinimų. Amerikos patologai sako: "It is not important to have a high power lens, but high power brain", vadinasi, būti patyrusiam. Bet genetikai dirba su labai dideliais padidinimais atrasti ir smulkiausiems skirtumams tarp normalios ir neoplastinės celės. Kuo vėžys yra piktesnis, tuo mažiau yra celės diferencijuotos, t. y. mažiau panašios į to audinio normalias celes. Tokie navikai vadinasi anaplastiniai. Naviką vadiname me-taplastiniu, kada vienos išvaizdos audinys tampa kitokiu, pvz., kada vienasluogsnis epitelis tampa daugiasluogsniu. Vėžio celė skriasi nuo normalios:

1.    Mitotinis celės skilimas yra sukrikęs: chromosomai dažnai reperskyla artn susiklijuoja ir tokiu būdu į vieną celę jų telpa daugiau, į kitą mažiau, ekvatorialinės plokštelės - esuspėja susidaryti. Pats svarbiausis pasikeitimas yra

2.    Cheminis, nuo kurio priklauso visi kiti citologiniai pasikeitimai. Ypatingos atidos nusipelnė celės branduolys su savo branduolėliu viduje. Branduolėlyje yra susitelkę "nukleariniai organizatoriai", arba genai, kurie gamina nukleines rūgštis. Vėžio celėje nukleinių rūgščių kiekis yra žymiai padidėjęs. Nukleinių rūgšč'ų padidėjimas veda celę prie nepaliaujamo dauginimosi, arba proliferacijos. Teoretiškai pakanka turėti vieną tokią pakrikusią celę, iš kurios gali išsivystyti didelis navikas. Kai kuriems yra pasisekę tai padaryti, bet procesas eira palengva. Procesas eina daug greičiau, jeigu tokių pakrikusių celių esama apie 200-300. Tos celės užima tiek vietos, kiek adatos dūris. Taigi matome, iš kokios mažos pradžios tokios didelės ir baisios pasekmės pasidaro.

TELESFORAS VALIUS   ŽVEJAI

Ar yra daugiau kokių nukrypimų vėžio celėje? Eksperimentai rodo, kad enzimų sistemą pakeičia, pvz., fosfatazė. Bet iš kitos pusės, kitos funkcijos labai įkyriai palaikomos, pvz., vėžio celė, kilusi kepenyse, nukeliavusi metastazės būdu į smegenis, apsigyvenusi visiškai skirtingoje aplinkumoje, bet vistiek sekretuoja tulžį, kaip ir sveika. Ovariumo navikas vietoje ar transplantuotas į blužnį vistiek gamina lyties hormonus. Labiausiai charakteringi vėžio celių bruožai yra proliferacija ir celių nesubrendimas. Ir mes nežinome, ar padidėjo akstinai, kurie veda prie proliferacijos, ar jėgos sumažėjo, kurios proliferaciją sulaiko. Normali celė turi mitotinę fazę, kuri tęsiasi 70 minučių, paskui seka poilsio fazė, kuri tęsiasi 7 dienas. Vėžio celė neturi poilsio, bet visą laiką dalinasi ir dalinasi. Iš kitos pusės žinome atsitikimų, kad ir vėžio celė gali pasilikti miegančiame stovyje, ypatingai po operacijų nuo 2 iki 5 metų. Ir nežinome, kodėl ji užmiega ir kodėl atsibunda. )

Vėžio Diagnozė
Vėžys nebūtų tokia problema, jeigu galima būtų anksti jo diagnozę nustatyti. Vėžys turi tą ypatybę, kad pradžioje nesukelia skausmo, nors turi pasigaminęs savo nervus. Tik žymiai vėliau, kada navikas padidėja, kada pradeda spausti ir tempti nervus, tada pradeda gelti. Charakteringas kraujavimas pasirodo tik tada, kada pragraužia kokius kaimyninius kraujo indus. Tada pasirodo būdinga žaizda, vadinama opa (ulcus) su kietais pakraščiais, kuri nenori ir nesiduoda užgydoma, o paskui, kada užsikrečia iš oro, dar blogiau pasidaro. Kadangi vėžio celės mažiau kalcijo savo sienelėse teturi, todėl jos lengvai ir greitai atsiskiria nuo savo kaimynių ir keliauja limfiniais indais kur kitur ir tokiu būdu sudaro naujas kolonijas, vadinamas metastazes. Nuo tos valandos vėžys nebėra suvaldomas.

Kokioje padėtyje yra dabar vėžio diagnozė?

1. Palpacija, t. y. delnu ir pirštų galūnėmis švelniai liesti kūno paviršių, ar nepastebėsime kur giliau kokio guzo. Šitą priemonę ne tik gydytojas, bet kiekvienas gali pavartoti ant savęs ar ant kitų. Iš tiesų, 98% moterų pačios atranda vėžį savo krūtyje. Praktika rodo, kad tas guzas jau yra 4-5cm diametro. 61% visų šitų vėžių jau turi metastazes pažastyje. Gydytojo pamokyta, moteris galėtų surasti krūtyje guzą, kuris turi diametrą nuo pusės iki vieno centimetro. Tokio didumo guzai tik nuo 5 iki 10% teturi metastazes pažastyje. Mažiausia 90% visų šitokių vėžių galima išgydyti. Moterims labai patartina pasiskaityti žemiau nurodytą knygą. )

2.    Biopsija, pirmą kartą pavartota prieš 70 metų. Tai yra labai gera priemonė anksti ir labai tiksliai atskirti piktybinį naviką nuo gėrybinio. Tam tikrais instrumentais išimamas naviko gabaliukas, kuris fiksuojamas, mikrotomu pjaustomas, dažomas ir tuojau pro mikroskopą stebimas. Tą tyrimą galima atlikti operacijos metu. Chirurgas tuojau sužino, kaip ir kiek plačiai reikia pjauti. Biopsija parodo, kad kartais operacija yra daug didesnė, negu kad pradžioje buvo manyta ir pacientui pasakyta.

3.    Vėžio celių dažymas. 1928 m. G. N. Papanicolaou išvystė naują diagnozės būdą, kuris vis daugiau ir plačiau pritaikomas. Pirmiausiai buvo pastebėta, kad moterų vaginalinė gleivė turi tam tikras celes, kurios yra charakteringos genitalinio trakto vėžiui. Metodas yra paprastas. Su švirkštu aspiruojant arba su vatos gabalėliu gaunama iš genitalinio trakto šiek tiek gleivės, tepama ant stiklelio ir dažoma. Paskui žiūrima pro mikroskopą. Gydytojai labai pataria, kad moterys, pasiekusios 35 metų, kas metai būtų šituo metodu tikrinamos, nes moteriai tada prasideda pavojingas periodas vėžio atžvilgiu. Šitas pats metodas neseniai pradėtas vartoti gerklės ir plaučių vėžio diagnozei. Visiškai neseniai tą patį metodą pritaikė ir prostatos neoplazmoms nustatyti. )

4.    Transplantacijos metodas. Imamas koks neoplazmos trupinėlis ir pernešamas į jūros kiaulytę; dažniausiai tas metodas vartojamas mokslo tyrinėjimams.

5.    Hematologiniai metodai. Nėra abejonės, kad vėžys, būdamas sisteminė liga, atsiliepia kraujuje. Vėžio ligoje proteinas, albuminai kraujuje sumažėja fibrinogenas padidėja. Vėžio ligonių pacientų kraujas šildant greičiau koaculiuoja. Jeigu yra kepenų vėžys, kraujuje geležies yra daug daugiau, net 200%. Yra dar kitokių pakitėjimų, kurie surandami laboratorijoje. Kadangi kraujas visus kūno kampelius aplanko, jis mums labiausiai gali ir pasakyti, kas kame dedasi. Jis pirmiausia ir susiduria su vėžiu. Ankstyvo vėžio diagnozė kaip tik iš kraujo ir laukiama, bet deja, kol kas praktiškos ir neabejotinos priemonės dar neturime.

6.    Biologiniai testai. Jau vieną minėjome, tai navikų transplantacija. Pastebėta, kad, jeigu įleisi vėžio ligonio serumą j kitus gyvulius, tai jų blužnis padidėja. Dabar daromi eksperimentai, kad sužinojus, kiek šitas fenomenas turėi reikšmės.

7.    Metodai su izotopais arba dirbtiniais radioaktyvuotais elementais. Principas yra aiškus.

Izotopas tada tik turi reikšmes, jeigu jis, įleistas į organizmą, daugiau koncentruojasi vėžio celėse negu kur kitur. Tokiu būdu galima bus Geigerio aparatu atrasti, kame kūne yra navikas.

8. Metodai su elektronais yra bandymų tarpsnyje. Čia nekombinuojamas mikroskopos ir televizijos sistema. Kai televizijos kamera pro miksroskopą pastebi sutankėjusių celių branduolius, ji tai atžymi elektroninėje lentoje. Išradėjai tikisi, kad po poros metų šie aparatai bus paleisti platesniam naudojimui.

Čia mes paminėjome tik mažą dalį visų tų mėginimų ir testų.  Gal kas paklaus, kodėl tie visi testai nėra plačiau vartojami. Atsakymas yra trumpas. Žmonių medicinoje testams yra statomi labai dideli reikalavimai. Jeigu testas neduoda 98% tikrumo, tai jo nevartoja. Mūsų atrasti testai neduoda didesnio tikrumo, negu 70-80%. Jeigu dar neturime testo labai ankstyvam vėžiui pažinti, tai ne todėl, kad per maža buvo daroma. Be galo daug mokslinio darbo atliekama visame pasaulyje, bet dar reikia daugiau.

Vėžio gydymas
Hipokratas sakydavo, kad vėžį reikia gydyti su geležimi ir ugnimi. Mes lygiai tą pačią mintį išreiškiame, jeigu sakome: kol kas geriausios priemonės vėžiui gydyti yra skalpelis ir radioterapija. Pirmosios vėžio operacijos buvo daromos krūtyje, nes tai lengviausiai prieinama vieta. Bet tų operacijų rezultatai nepatenkindavo. Priežastys, kaip mes dabar žinome, buvo tendencija kuo mažiausiai tepjauti aplinkui naviką. Gydytojų buvo labai geras ir girtinas noras negadinti perdaug žmogaus kūno. Vokietijoje R. Volkmannas (1830-1889) ir Amerikoje W. S. Halstedas (1852-1922) išdirbo operacijos techniką, kuri ir šiandien dar tebevartojama. Jie plačiai operuodavo, išimdami pažasties limbos liaukas ir pektoralinius raumenis. Dabar pasiekiama tuo iki 85% gerų rezultatų. Ch. Bilrothas (1829-1894) pradėjo daryti skilvio resekcijas, iš kurių kai kurios pasisekė, kitos nepasisekė, nes buvo per vėlu. 1878 m. F. F. Kaiseris įrodė, kad šuo ir be skilvio gali gyventi. Buvo kilus mintis taikyti tą operaciją žmogui, kur būtina. Amerikoje kasmet apie 40,000-50,000 žmonių su skilvio vėžiu ateina į ligonines ir tik 10,000 pasinaudoja resekcija, kiti visi atsitikimai yra pavėluoti. Faget pirmasis 1739 m. darė užpakalinės žarnos operaciją. H. H. Young pirmasis prieš 50 metų padarė prostatektomiją. E. Dowellis (1771-1830) pirmasis padarė 1809 m. ovarioektomiją dėl vėžio, todėl jis yra vadinamas "ovarioektomijos tėvu".
Pneumonektomija buvo panaudota pirmą kartą 1933 m. Dabar operacijos technika yra taip toli pažengusi, kad gydytojai moka net visus dubens organus išimti ir šlapumo ir skilvio takus išvesti į pilvo paviršių, taip kad ir plačiai pasklidęs vėžys gali būti pašalinamas. Chirurgijos dėka didžiausias nuošimtis vėžio ligonių išgelbimas, — daugiau, negu visais kitais metodais kartu ėmus.

Kitos gydymo priemonės yra rentgeno spinduliai ir radis. Gydymo principas štai koks. Juo celė jaunesnė, tuo greičiau ji pasiduoda sunaikinama rentgeno ir radžio spinduliais. Kadangi piktybinio naviko celės yra jaunos, embrionalinės, todėl jos švietimu greičiau sunaikinamos negu normalios celės, kurios yra šalia.
 
Čia visas menas yra parinkti spindulių kiekį taip, kad jis būtų mirtingas vėžiui, bet ne sveikam audiniui. Rentgeno ir radžio gamos spinduliai yra elektromagnetinės bangos. Jos, patekusios į vidų, ionizuoja audinį, celių branduoliai suirsta ir celė desintegruojasi. Be rentgeno, radžio yra dar izotopai, kurie jau pradedami vartoti su dideliu pasisekimu.

Neseniai pradėta gydyti chemoterapija. Tie cheminiai vaistai buvo atrasti visiškai pripuolamai. Uretanas yra anestetikas. Jis buvo pavartotas vieną kartą kaip vienas iš daugelio anestetikų prieš švitinant. Patikrinus pastebėta, kad uretanas vienas pats taip veikia leukemiją, kaip ir rentgeno spinduliai. Tokiu būdu uretanas tapo vaistu prieš limfatinį vėžį. Kitas cheminis vaistas irgi buvo atrastas visai pripuolamai. Jis vadinasi moksliškai methylbis (beta-chlorethyl) animo hidrochloridas, o paprastoj kalboje "nitrogen mustard"'. Šitas junginys buvo vokiečių naudojamas pirmame kare kaip cheminis ginklas. Amerikiečiai bijodami, kad vokiečiai vėl jo nepradėtų vartoti paskutiniame kare, pradėjo atlikinėti su tuo junginiu visokius eksperimentus ant gyvulių. Atrasta, kad šitas junginys sustabdo celių mitotinį dalimąsi. Čia kaip tik ir prisiminta, kad vėžio celės ir yra kaip tik nuolatinėje mitotinėje fazėje. Tas vaistas pasirodė labai geras gydyti limfomą, leukemiją ir Hodgkino ligą.

Yra dar visa eilė kitų cheminių substancijų, kurios veikia selektyviniai vėžio celes, t. y. daugiau atakuoja vėžio celes, negu kitas.

1.    Colchicinas, tai yra vaistas, gaunamas iš augalo Colchicum autumnale (vokiškai Herbstzeitlose). Tas vaistas turi tą ypatybę, kad sustabdo metafazės stadijoje mitotinį procesą. Metafazės stadijoje visi chromozomai yra ekvatoriuje gražiai susitvarkę. Lengva suprasti, vėžys nebeaugs, jeigu celių dalinimasis yra sustabdytas. Ligoninėse colchiciną retai tevarto-ja, nes jis yra nuodingas visam organizmui, bet labaratorijoje su colchicinu labai gražių eksperimentų atliekama.

2.    Podofilinas, gaunamas iš augalo Podophyllum, irgi stabdo neoplazmų augimą. Veikia labai mažuose kiekiuose, net 0.001%.

3.    Folinė rūgštis stabdo celių augimą.

Su šitais junginiais labai daug eksperimentuojamas nes iš jų daug laukiama. Vėžio draugija daug išdalina stipendijų tiems, kurie norį šitoje srityje dirbti. Jauni gydytojai, chemikai, biologai yrą raginami, remiami, kad sutiktų pašvęsti savo gabumus ir laiką vėžio biocheminėms, studijoms.

Vėžys ir visuomenė
Matėme, kad milžiniškas darbas yra atliekamas. Jeigu tas didelis darbas dar nedavė lauktų rezultatų, tuo kaltos yra kelios priežastys:

1.    Vėžys yra biologinis procesas. Sunku tą procesą sustabdyti, nesutrukdžius kitų, normalių, organizmo procesų.

2.    Vėžio problemai išspręsti reikia, kad kitos problemos, glaudžiai susijusios su vėžio problemomis, būtų išspręstos, pvz. proteinų, enzimų, hormonų ir kt. Tuos klausimus turi išspręsti kitos mokslo sritys, o ne onkologija.

3.    Kitas sunkumas: vėžys yra liga žmonių, kurie jau tam tikrą amžių pasiekę. Tiesa, ir jauni suserga vėžiu, ir jei jau suserga, labai sunkiai išgydomi, bet tai ne norma. Senesnius žmones sunkiau gydyti. Bet ir į tuos sunkumus atsižvelgiant, visgi reikia pasakyti, kad vėžio srityje paskutiniame šimtmetyje padaryta nepaprastai didelė pažanga.

Plačiojoje visuomenėje dažnai tenka išgirsti pesimistišką posakį: "Vėžys — nepagydoma liga". To jokiu būdu negalima pasakyti. Vėžys tinkamose sąlygose yra labiau pagydomas, negu pvz. tuberkuliozė ar dėmėtoji šiltinė. Jeigu plačioji visuomenė būtų vėžio atžvilgiu tinkamai išauklėta, paruošta, atidi, klausi ir kooperatyvi, tai vėžio problema tikrai nebūtų didelė ir po dabartinės mediciniškos pažangos. Yra senas posakis: geram gydymui reikia gerų gydytojų, geros ligoninės ir geros slaugytojos, o apie vėžį kalbant, reikia dar pridėti ketvirtą sąlygą: geros visuomenės. Kol kas vėžys yra gydomas tik viena sąlyga ir tai yra vienintele: ateiti pas gydytoją anksti, ir kuo anksčiau, tuo geriau ir gydytojui ir pacientui. Ir tikrai pacientas daugiausia naudos iš to turės: rezultatas bus tikresnis, sužalojimas mažesnis, išlaidos nežymios, greitai sugrįš į savo šeimą ne kaip našta, bet kaip naudingas narys ir pagaliau greit sugrįš prie savo įprasto darbo, prie savo profesijos.

Gydytojai nurodo, kada žmogus nė jokiu būdu neturėtų praleisti progos pasitarti su gydytoju:

1.    Kada pastebi bet kokią žaizdutę, kuri nepasiduoda užlydoma, ypačiai ant liežuvio, ant lūpų ir burnoje.

2.    Kada pastebi bet kokį gužiuką, ar sustorėjimą, kurio neskauda, net pirštais spaudžiant, ypačiai krūtyje, lūpoje ar liežuvyje.

3.    Bet koks kraujo pasirodymas, nors ir mažiausias, į!: krūties spenių, iš užpakalinės žarnos ar iš genitalinio trakto, kuris yra šiokiu ar tokių būdu nenormalus ar laiko ar kiekio atžvilgiu.

4.    Kiekvienas spalvos ar dydžio pakitėjimas karpoje ir įgimtose odos dėmėse.

5.    Dažniau pasikartojąs nevirškinimas, ypačiai kada vidurių užkietėjimas kaitaliojasi su palaidumu.

6.    Kada balsas yra nuolatos užkimęs, šiurkštus, kada yra toks keistas ir įtartinas kosėjimas, kuris nėra išaiškinamas peršalimu, ir kada sunku yra ryti.

7.    Jeigu vidurių funkciniai įpročiai pasikeičia. Kiekvienas begyvendamas išmoksta sekti savo kūno įpročius. Kiekvienas žino, kokie valgiai jam patikdavo ir visados eidavo į sveikatą, bet netikėtai jis pastebi, kad taip jau nebėra.

Jeigu kiekvienas pagal nurodytus septynis punktus save sektų ir pastebėtus pasikeitimus tuojau gydytojui nurodytų, tai dar pakankamai anksti būtų ir gydymas būtų sėkmingas. Pacientas, kuris per laimingą operaciją vieną kartą laimingai paspruko iš vėžio žnyplių, neturi užmiršti, kad kiti vėžio židiniai, naujos jo landynės gali atsirasti bet kokioje kūno vietoje, todėl ir jis vistiek turi save sekti, kaip ir visi kiti.

Vyrai daugiausia vėžiu miršta tarp 50 ir 60 metų. Moterims yra dvi bangos: pirma banga yra tarp 35 ir 45 metų, paskui atoslūgis, ir apie 50 metų ateina kita banga. Vyrams vėžio ligos pagal dažnumo eilę yra šios: odos, skilvio, prostatos, storosios žarnos, plaučių ir bronchų, o moterims: krūties, gimdos, storosios žarnos, skilvio ir ovariumo.

Nuo kokio vėžio dažniausiai mirštama? Vyrai pagal skaičiaus eilę: skilvio, prostatos, žarnų, plaučių ir užpakalinės žarnos. Moterys: krūties, gimdos, žarnų, skilvio ir ovariumo.

Dar vis tebesiginčijama, ar vėžio ligonių skaičius eina mažyn ar daugyn. Jeigu imsi visas neoplazmas krūvon, tai reikia sakyti, kad skaičius vis dar didėja. Iš kitos pusės atrodo, kad yra tam tikras satūracijos skaičius, po kurio nesimato daugėjimo. Britanijoje bendras skaičius vis dar didėja, bet kai kurių neoplazmų skaičius mažėja. Vyrams užpakalinės žarnos karcinoma vis dar didėja, o moterims per paskutinius 30 metų skaičius pasiliko tas pats. Moterims krūties ir ovariumo neoplazmų skaičius vis dar eina daugyn. ) Pastebėta, kad per karą ir tuojau po karo vėžio skaičius sumažėja. Ar tai maisto suvaržymas turi reikšmės, ar kad karas anksčiau suspėja pagrobti tas aukas, negu vėžys, ar mažiau tiksli ligonių registracija yra kalta, sunku pasakyti.

Dažnai žmonės klausia, ar vėžį galima paveldėti iš tėvų? Jei ne patį vėžį, tai gal palinkimą į vėžį? Dabar neabejojama, kad laboratorijos sąlygose galima  selekcijos  keliu išauginti veisles, kurios turi įgimtą palinkimą į vėžį. Žmonių tarpe gamta tikrai tokios selekcijos nedaro. Studijos dar nėra pakankamai pažengusios, kad galima būtų tą klausimą nuspręsti. Bet tik nurodoma šeimų, kuriose vėžys dažniau pasitaikydavo, pvz. Napoleonas I mirė nuo skilvio vėžio. Jo tėvas, brolis ir dvi seserys mirė taip pat nuo vėžio. Žinomos dvi identiškos dvynukės (vadinasi, kilusios iš vieno kiaušinėlio), kurios abi gavo identiškas neoplazmas gimdoje. ) Iš kitos pusės gyvybės draudimo bendrovės Amerikoje, kurios prieš sudarant sutartį labai uoliai studijuoja ligų istorijas, nedaro nė jokių kliūčių dėl šeimoje pasikartojusių neoplazmų. Neaišku, ar yra koks rasių skirtumas vėžio atžvilgiu. Atrodo, kad ispanai, italai rečiau serga vėžio liga, germaniškosios tautos — dažniau. Atrodo, kad žydai mažiau vėžio ligų teturi. Manoma, kad įsakytas bibliškas ir talmudiškas švarumas apsaugoja juos. Ar yra koks skirtumas tarp ištekėjusių ir netekėjusių moterų? Gimdos kaklelio (cervix uteri) vėžys dažniau pasitaiko ištekėjusioms moterims (96.9%). Krūties vėžys irgi dažniau pasitaiko ištekėjusioms moterims (83.5%), bet ir netekėjusios moterys sudaro geroką nuošimtį. Ištekėjusios moterys dažniau gauna krūties vėžį tos, kurios nepeni krūtimis savo vaikų.

Vėžio datos
1. Inkubacijos periodas yra tas laikas, kuris praeina nuo pradžios iki simptomų pasirodymo. Tas periodas žmonėse nėra tiksliai žinomas. Pagal tam tikrų duomenų spėjama, kad tas periodas gali būti nuo kelių savaičių iki 9-10 mėnesių, maždaug trečdalis to laiko, kuris praeina negydomas nuo simptomų pasirodymo iki mirties.

2.    Simptomų pasirodymas, t. y. tie septyni signalai, kuriuos jau minėjome.

3.    Diagnozė, t. y. vėžio konstatavimas. Ta data yra labai svarbi. Ji nulemia visą gydymo pasisekimą.

4.    Metastazų konstatavimas, tuo pačiu pasakoma, kad vėžys jau perėjo į tą stadiją, kada radikali operacija jau nebeįmanoma, tada belieka gydyti paliatyviškai. Toks vėžys vadinasi pažengęs arba nebeišgydomas.

5.    Mirtis. Jeigu pacientas miršta po operaciios renraėjus penkeriems metams, tada manoma, kad operuojant nepasisekė pašalinti visų vėžio celių. Jeigu miršta po penkių metų, tai manoma, kad tai naujas, skirtingas nuo pirmojo, procesas.

Kodėl žmonės pavėluoja su vėžiu?

1.    Pastabumo stoka: nepastebėjo krūtyje kokio gūželio, kuris galėjo būti pipiro ar žirnio dydžio, arba kokio kraujavimo iš genitalinio trakto, kuris buvo ne fiziologinis, arba iš užpakalinės žarnos, o jeigu ir pastebėjo, tai manė, kad hemoroidai.

2.    Nenori atsitraukti nuo savo kasdieninių pareigų: čia tiek nepabaigto darbo, pas gydytoją reikės ilgai laukti, visą prieš ar po pietį praleisti . . . "Kitą savaitę, kitą pirmadienį būtinai, bet jau būtinai". Ir tas būtinasis pirmadienis niekados neateina, arba labai vėlai.

3.    Giminių, namiškių, pažįstamų kaltė. Vyras, išgirdęs ką nors įtartino iš savo žmonos, ar žmona iš vyro, nekreipia pakankamo dėmesio ir vienas kitą neparagina ar stačiai nenuveda pas gydytoją. Moterys labai dažnai atlieka prastą patarnavimą viena kitai, sakydamos, kad jos mamytė, sesutė ar draugė turėjusios kažką panašaus ir nieko nebuvę. Tokia paguosta moteris nusiramina ir laukia, kol bus per vėlu. Kiekviena sąžininga moteris turi laikyti savo šventa pareiga pasiųsti tokią moterį pas gydytoją. Gydytojas, ir tik jis vienas, turi priemonių padėti.

4.    Kadangi vėžys dažnai pasitaiko moterims ar krūtyje ar gimdoje, vyrams prostatoje ar užpakalinėje žarnoje, tai kiti varžosi, nemėgsta tų tikrinimų, todėl ir delsia.

5.    Nežino tų visų priemonių, kuriomis valstybė, gydytojų draugijos kovoja su vėžiu. Yra vėžio detekcijos centrai prie universiteto ligoninių ir prie paprastų ligoninių, prie miesto savivaldybių ir t.t., kur galima nueiti ir pasitarti Jie ten pasakys, ar kas yra, ar nieko nėra.

6.    Gydymo brangumas. Amerikoje gydymas yra brangus. Ypačiai tai jaučia neseniai atvažiavusieji į Ameriką.

Istoriniai žmonės, turėję vėžį
Yra ligų, kurios daugiau lanko bakūžes, vargšus žmones. Apie vėžį to negalima pasakyti. Jis nesidrovi įšliaužti ar įsirioglinti į karalių rūmus, į kapitalistų vilas, į turtingųjų dvarus.

Paimkime keletą pavyzdžių.

Jau minėjome karalienę Atosą. Dar pridėkime, kad jos krūties vėžys įvėlė jos šalį Persiją į karą su Graikija. Paskalis, didysis prancūzų filosofas ir matematikas, mirė 1662 m. skilvio vėžiu. Napoleonas I mirė 1821 m. Šv. Elenos saloje skilvio vėžiu. Poetas Alfred de Vigny mirė 1863 m. skilvio vėžiu. Žymioji prancūzų rašytoja George Sand mirė 1876 m. nuo žarnų vėžio. Lemaitre, labai žymus prancūzų teatro arti t s, mirė 1876 m. nuo vėžio. Du Amerikos prezidentai, generolas Grantas (1885 ir Grover Clevelan-das (1908) taip pat mirė vėžiu. Fridirikas III, vokiečių kaizeris, mirė gerklės vėžiu. Serbiios karalius Petras mirė užpakalinės žarnos vėžiu. Liudviko XIII žmona, Ona Austrijietė, mirė abiejų krūčių vėžiu. Napoleono III motina Hartenzija mirė gimdos vėžiu. Wilhelmo II motina Frederiką mirė irgi vėžiu. Andrė Citroėnas, didviausias Prancūzijoje automobilių fabrikantas, mirė 1935 m. nuo skilvio vėžio. Žinomasis Clemenceau, vadinamas tigru, mirė 1929 m. žarnų vėžiu. Pilsudskis mirė 1935 m. kepenų vėžiu.

Le Bret apie vėžį yra pasakęs, kad jo atveju visa kas yra tragiška. Poetas Ovidius savo Metamorfozėje (knyga II, 825) vėžį vadina ((Malum inmedicabile".

Bet mes gyvenkime šviesesniais žodžiais, kuriuos yra pasakęs Galenus: "Gydytojas niekados neturi sakyti, kad liga ar sopulys yra neišgvdomi arba kad jau ligoniui nebegalima padėti. Jeigu gydytojas tai sakytų, tai jis neigtų Dievą, mūsų sutvėrėją. Jis platintų mintį nebepasitikėti gamta, kuri savo gerumu, paslėptomis jėgomis ir paslaptimis yra tam kad padėtų mums".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai