Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"PLANETOS" LAUREATĖ PDF Spausdinti El. paštas


Į 1954 m. ispanų "Planetos" premiją kandidatavo 105 romanai, su tiek pat autorių. "Planeta" yra didžiausia šios rūšies įstaiga Europoje (neskaitant, žinoma, Nobelio premijos) ir laikoma antra pasaulyje, po Š. Amerikos Pulitzerio. "Planetos" premiją įsteigus, 1952 m. jos pirmuoju laureatu buvo Juan José Mora su romanu "Naktyje nėra kelių" (En la noche no hay caminos), antruoju (1953) Fernández Nicholás su "Pažadėtąja žeme" (Tierra de promisión) ir trečioji laureate ANA MARÍA MATUTE šią 100,000 pesetų premiją laimėjo už romaną "Mažytis teatras" (Pequeño teatro), kuris "Planetos" jury komisijos pripažintas geriausiu 1954 m. Ispanijoje išėjusiu romanu.

Ana Maria Matute turėjo šį kartą daug ir stiprių konkurentų, tačiau, nežiūrint visko, iš visos sudėtingos premijinės procedūros išėjo nugalėtoja. Iš rimtesnių kandidatų, su pagrindu pretendavusių į šiu metų 'Planetos" premiją, paminėtini: Ignacio Aldecoa ("El fulgor y la sangre" — Šviesa ir kraujas), Nunez Alonso ("Segunda agonía" — Antroji agonija), Juan Gcytisolo ("Duelo en el paraíso" — Gedulas rojuje), Rosa María Cajal ("Monica Villar"), J. Calvo Alfaro ("Sus huellas en el cielo" — Jo pėdsakai dangui), Josefina Dalmau ("Mi guerra"— Mano karas), Luis Vila "Los cínicos" — Cinikai), Miguel Ángel Castiella ("La esperanza de una canción" — Vienos dainos viltis), Maria Dolres Cortay ("Casa de huespedes" — Svečiu namas), Jose Maria Alvarez ("Las estatuas no hablan" — Statulos nekalba) ir daug kitų.

"Mažyčiu teatru" Ana Maria Matute pakartotinai įrodė savo brandų ir originalų talentą. Iš knygos dvelkia nepaprastas švelnumas ir poezija. Puikia surrealistine proza autorė šiame romane piešia vaiko, vardu Ilė Eroriak, portretą ir pasakoja jo nuotykius viename baskų kaime, kur gastroliuoja marionečių teatras. Jautraus vaiko susidūrimas su fantastišku ir nerealiu (jam — vieninteliu ir tikru) pasauliu yra sukreč'antis ir lemiamas pergyvenimas. Našlaitis įeina į šį "nerealų" pasaulį kaip į savą, jo jau savyje turėtą, tik nesąmoningai nešiotą ir sapnuotą pasaulį. Visa jo aplinka (kaime ir teatre, kur jį adoptuoja šeimininko duktė) rašytojos patraktuota su giliu įsijautimu į "paprastų žmonių-" gyvenimą ir į vaikų psichologiją.

Jos kūrybai pavaizduoti parinkome šią ištrauką iš "Pamišęs vaikas".

"Jis gyveno gatvės gale. Ten buvo toks vazonas, su labai raudonom garanijom, ir vaikas kiekvieną rytą eidavo prie lango pamatyti gėles ir paliesti ją: nes jis norėjo nudažyti sau pirštų galiukus ir kelius. Dėdavo sau žiedlapius į burną ir grįždavo juokdamasis, kad motina jį matytų. Tuomet jinai paimdavo jį ir prausdavo, o jis valgydavo žiedą su visais jo plyšeliais, kurie kėlė kosulį, lyg būtų plaučiai.

"Vakarais jis eidavo paupin ir svaidydavo akmenis, nes norėjo perskelti mėnulį, kurs skendėjo vandeny. Po to ateidavo juodi šunys ir vėjas ir jis grįždavo namo, virpėdamas.
"Jis lėtai žengė laiptais viršun, o kiekvienas laiptas buvo karstas su mažyčiu mirusiuoju viduje, kurs verkdavo, jausdamas žingsnius ties savimi.

"Motina viršuj turėio jau paruoštą vakarienę, o tai buvo baltas žvilgantis klanelis. Bet pamišęs vaikas norėdavo gerti švyturių šviesą. Ir tik tuomet, kai būdavo tamsoj, savo lovytėj, pajusdavo, kad troškulys jam pamažėli senka ir taip įžengdavo į sritį šešėlių ir upių, kurios plaukė nežinia kur. Ir nebesvarbūs jau buvo: nei mėnuo, nei šunys, nei vėjas, nei motina".

César Gonzalez-Ruano "Correo Literario" skiltyse paskelbtame interview paklausė "Mažyčio teatro" autorę, kodėl ji taip palinkusi į "infantilizmą" ir iš kur jos toks geras vaikystės pasaulio pažinimas. "Mane jis traukia — atsakė Ana Maria — jis mane domina ir aš jį gerai pažįstu. Aš niekad neužmirštu savo vaikystės. Vaikystėje vyksta daug dalykų ir, aš manau, vaikystėje pildosi viskas, absoliučiai viskas, kas vėliau kartojasi gyvenime".

Nekartodami čia ilgo pasikalbėjimo teksto, norėtume tik pacituoti kelis rašytojos atsakymų fragmentus, kad geriau išryškėtų jos portretas.

"Gilų įspūdį man yra padaręs Hermán Hesse "Damijanas", Dickensas. rusų romanai, Mamsunas. Bet niekas man nėra padaręs įtakos. Visa, ką parašiau, yra tik mano ir neturi jokio ryšio su tuo, ką esu skaičius...

"Kalbant apie moteris rašytojas, pilnai lenkiu galvą gal tik prieš Colette. Tik kad Colette visai į mane nepanaši. To, ką ji parašė, aš niekad negalėčiau parašyti. Bet ii man patinka ir aš ją labai gerbiu. Man ji vienintelė ir geniali. Kiek kita prasme žavi mane taip pat Katherine Mansfield ir Selma Lagerloef ir Margaret Kennedy ir Virginia Woolf...

"Mano įsitikinimu, moters rašytojos misija nieku nesiskiria nuo vyro rašytojo misijos. Kai sėdama rašyti, visiškai nesvarbu kas rašo, svarbu — ką rašo. Mano manymu, rašytojas turėtų būti aseksualus. Netikiu taip pat nei amžiaus, nei aplinkybių svarbą, rašant. Svarbu kūrinys...

"Literatūros kūriniui pirmoj eilėj reikia turinio, idėjos. Bet tai turi būti lydima korektiškos formos ir individualaus stiliaus. Tiesa, man trukdo blogai parašyti romanai, nors juose ir būtų kalbama apie įdomius dalykus. Bet labiausiai nepakenčiu romano labai gerai parašyto, bet nieko man nepasakančio"...

Ana Maria Matute, nors ir jauna (trisdešimties metų ribos neperkopusi) rašytoja, nėra kokia staigmena naujoj ispanų prozoj. Gana gausioj moterų rašytojų plejadoj (Carmen Laforet, Elena Quiroga, Rosa Maria Cajal, Eugenia Serrano, Mercedes Fórmica, etc.) ji jau turi užėmus išskirtinę ir svarią poziciją. Pradėjo ji rašyti labai anksti, vaikystėje. Premijuotąjį "Mažytį teatrą" parašė turėdama septyniolika metų ir tik dabar, peržiūrėjusi ir galutinai sutvarkiusi, parodė saulės šviesai ir laimėjo "Planetos" premiją. Romaną "Los Abel" (Abeliai) parašė turėdama dvidešimt metų. Po to sekė kiti kritikes ir skaitytojų su entuziazmu pasitikti dalykai: "Luciérnagas" (švi-tuliai), "Fiesta al Noroeste" (Šiaurvakarių šventė) ir daugybė ilgesnių ir trumpesnių pasakojimų, šiuo metu Ana Maria Matute ruošia spaudai naują romaną, vardu "Los hijos muertos" (Mirę sūnūs).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai