Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TIPELIS PDF Spausdinti El. paštas
Pulgis Andriušis: TIPELIS. Humoristinis romanas. Išleido Gabija.
Tremtis Pulgį Andriušį kardinališkai pakeitė: iš laikraštininko padarė rašytoją. Tai gal perdaug pasakyta, nes tokia metaforzė vargu ar įmanoma. Laikraštininko pagrindinis privalumas, pagrindine sąlyga yra pastabumas. Jo darbas yra daugiau pastebėtus faktus bei reiškinius rinkti ir klostyti juos taip, kaip jie yra tikrumoje susidėstę. Ir literatūroje pastabumas yra reikalingas, tačiau jis nėra esminis, nes daug svarbiau tą medžiagą parinkti, išdėstyti ir suorganizuoti. Kitaip sakant, epinėje literatūroje pagrindinis dalykas yra fabulos pynimas.

Pulgis Andriušis pradėjo savo kelią lyrinių digresijų knyga "Anoj pusėj ežero". Joje jis apdainavo savo gimtinę tokiu jausmu ir grožiu, kaip reta mūsų rašte. Tuos vaizdelius sekė ilgesnis vientisas dalykėlis "Sudiev, kvietkeli". čia jau galima įžiūrėti šiokios tokios vientisos fabulos žymių, ir vietomis net vieną kitą intrygos   nuotrupą,  vieną kitą peripetijos užuominą. Pasitaiko net visai neblogai sukirpta ir tinkamai įterpta novelė (istorija su laišku). Ir čia pagrindinis motyvas yra gerai įsijaustas ir stipria nostalgija nušviestas sodžius. Pulgis čia jau paliečia ir miestą. Pradžioje tuos išėjusius laimės jieškoti mieste brolius ir kaimynus, kurie per dideles šventes, kaip paukščiai pavasarį, grįždavo iš tolimų kraštų pasididžiuotų dviem puslankiais nusvirusia per liemenę paauksuota laikrodžio grandinėle ir gal dar daugiau traukiami begalinės nostalgijos, virtusios didele ašara, kurią išspausdavo iš tolo pamatyti gimtos pastogės žirgeliai. Šios knygos gale pasirodo ir savas miestas. Ne laikinosios sostinės magistralė, bet patys miesto pakraščiai: Augštutiniai ar žemutiniai Šančiai, Žaliakalnis, Aleksotas. Tos antrosios knygos pabaigoje gale prasikiša, atrodo, ir patsai "tipelis", kurio garbei ir žygiams paskirta visa trečioji knyga.

Tipelis yra sodžiaus vaikas. Vaiku būdamas į miestą savomis priemonėmis (prisiplakęs prie sielininkų) atplaukė į Kauną ir jame, reikia pasakyti, šiaip vertėsi ir mito, nuo sunkaus darbo trūkio negaudamas.

Iš ligšiolinių pastabų turėtų sekti, kad tų trijų knygų (triptiko ar poliptiko) idėja ir apimtis labai didelė, apglėbianti apie keturiasdešimt metų. Nuo lopšio iki suaugusio vyro, nuo svetimoje vergijoje apleistos provincijos užkampio iki savarankiškos valstybės įsikūrimo savoje žemėje. Nuo vienalytės sodžiaus bendruomenės iki sudėtingos, politiškai, profesiškai ir luomiškai pasiskirsčiusios visuomenės susidarymo. Visa tai su meile ir užuojauta, o kartais pašaipa ir karteliu pavaizduota. Dėl to net jei autorius ir yra turėjęs kitus tikslus, visas šias tris knygas jungia laiko ir vietos veiksniai, ir tai nėra jau arba negali būti nei paskiro sodžiaus, nei paskiro Kauno priemiesčio, ne Pranculio ar Kvaraciejaus žygiai, o jau bendresnis ir platesnis vaizdas.

Ir kas visa tai jungia, kas visas tris ar vieną kurią atskirą knygą sieja ir žiedžia? Tik laikas ir vieta. Veikėjai auga ir sensta, kilnojasi iš vietos į vietą, ir tai yra visas fabulos pagrindas. Kitaip, techniška kalba tariant, fabulos kaip ir nėra. čia norėtume pasiaiškinti, kad autorius mūsų blogai nesuprastų: fabula ne būtinai turi būti sudėtinga ir labai gudriai sunarpliota. Kai kas mūsuose metasi į kitą priešingumą ir fa bulą padaro veikalo tikslu. Tačiau fabula turi būti organiška veikalo dalis. Ji turi būti gerai ir tinkamai organizuota, nes tai yra epinio veikalo (ir dramos) kaulai, kurie padeda veikalui atsistoti tvirtai ant savo kojų.

Antras po fabulos svarbumo eile yra chrarekteris, tipas, didvyris, veikėjas ar dar kaįp nors kitaip vadinamas. Pirmoje Pulgio knygoje charakterių nėra. Tai atskiri portretai. Antroje knygoje jau pora charakterių galima rasti. Gal jiems trūksta lankstumo, organiškumo, išbaigtumo, bet iš bėdos jie yra įmanomi bei pakenčiami. Tačiau jeigu mus kas paklaustų, ar "tipelis" yra tipas? Tektų atsakyti — ne. Galima suregistruoti visus žmogaus veiksmus ir visas mintis bei žodžius (tai būtų labai nuobodus dalykas), bet tai dar nebūtų charakteris, o tuo labiau romanas ar epopėja. Tai ir "tipelis" su visais ten matininkais ir Karaciejais nėra tipai, nėra literatūrinės figūros.

Apie tuos dalykus būtų netikslu kalbėti, jei autorius nebūtų dėjęs pastangų padaryti charakterius ir padaryti apysaką arba romaną, bet į tai sudėtos viltys nepasiteisino. Tiesa, knyga įdomiai, gyvai padaryta. Manytume tad, kad be reikalo autorius vargsta jungti į vienalytį vienetą nejungiamus dalykus. Ir visiškas fabulos nebuvimas tų dalykų vertės nei kiek nesumažintų. Juk knyga ne dėl to lengvai ir mielai skaitosi, kad vienas ar kitas dalykas taip ar kitaip pakrypsta, bet kad tai gyvas ano mielo, tiesa, specialaus Kauno paveikslas.

Tai aišku ir nekliudo, tačiau vaizdas būtų pilnesnis, jei kitu dėsniu knyga būtų buvusi padaryta.

Kyla klausimas dėl paties herojaus genezės ir juoba jojo paskirties. Kaip sakėme, norėtųsi jame matyti kažką bendra, ne "tipelį", kuris gana dažnai parodo smulkaus, tačiau ciniško niekšelio veidą: Pranciulis yra savanaudis, kuris nemirktelėtų, atrodo, prieš jokią niekšystę, bet jį laiko tik kažkokia komplikacijų baimė. Jis mielai agituotų emigrantus į Braziliją, bet jį nuo to sulaiko kelių litų skola ir kiti labai jau smulkūs ir pigūs dalykėliai. Vargu jame yra bent už centą idealizmo, štai jis ir ne charakteris; jis nesiryžta būti blogas, bet tingi būti geras, tasai "neohamletas" dargi literatūriškai nedvejoja.

Kas jis būtų? Andriušis jį "pagimdo" per kelis "žingsnius nuo Neries", "dzūkelis (?)", nors labai norėtųsi jį įtarti esant rytų augštaitį, juoba, kad autoriaus simpatijos labai aiškiai yra Pranciulio pusėje. Kai kurie daviniai aiškiai "tipelį" sutapatybintų su pačiu autorium, bet tada sunku būtų beįtiketi autoriaus atvirumu. Autorius buvo to "žiburėlio" auklėtinis. Vieną kitą to bendrabučio įnamių man teko asmeniškai pažinti. Jame "auklėjosi" ir Petras Cvirka. Tuo, sakysime, atžvilgiu būtų daug įdomiau, kad tai būtų reportažas (prisiminimas), o ne fikcija. Tas vienas bendrabutis gali būti visa epopėja.

Pulgiui Andriušiui gal reikėtų prikišti barbarizmų pamėgimą. O "grizą" pavadinus kirvarpa, manome, dar niekas augštyn kojomis neapsiverstų.

Bet šiaip knyga parašyta gyvai, meistriškai, skaitosi lengvai, pilna puikaus humoro. Reikia manyti, kad ji susilauks platesnio skaitytojo, o veikalas to tikrai vertas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai