Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VEIKSMAŽODINIAI DAIKTAVARDŽIAI SU - IMAS IR ]Ų VARTOSENA PDF Spausdinti El. paštas
Vienas iš painesnių bendrinės kalbos vartosenos dalykų yra veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas. Tai yra dėl to, kad panašūs atitikmenys kitose kalbose yra gana dažnai visai kitaip vartojami, negu mūsų liaudinėj kalboj, todėl, rašydami apie kokius specialesnius ar abstraktesnius dalykus, neretai nusekame svetimais pavyzdžiais ir imame rašyti sakyti taip, kaip kad kiti rašo sako, visai negalvodami, ar tai sutinka su mūsų kalbos įpročiais, ar ne. Ši aplinkybė ypač dar tuo yra komplikuota, kad vienas kitas, šio dalyko kaip reikiant neištyręs, savo sprendimuose yra neryžtingas arba sprendžia pergriežtai. Taigi pravartu yra į tai kiek plačiau pažvelgti.

Visų pirma tenka pastebėti, kad su priesaga -imas (-ymas) sudaryti daiktavardžiai yra nevienodos reikšmės. Vienais atvejais jais reiškiame veiksmą (pvz. gyvenimas, krovimas, nėrimas..., matymas, rašymas, statymas...), kitais pažymime veiksmo išdavą, kokį konkretų daiktą, pvz.: audimas "audinys, audeklas", degimas "išdaga, degsnis", kirtimas "kirtis, randas; iškirstas miško plotas," malimas "malamieji javai, molė, malinys"...; kinkymai "pakinktai", maišymas "užmaišyta duonos tešla", pūdymas "nenaudojama žemė" ir kt.

Būdami konkrečios reikšmės, šios rūšies daiktavardžiai vartojami tuo pat būdu, kaip ir kiti konkretūs daiktavardžiai, todėl kokių nors sunkenybių dėl jų vartosenos visai nesusidaro. Bet tos pat priesagos veiksminių daiktavardžių vartosena yra jau kitokesnė ir skirtingesnė (pvz. užuot jis rašo ta pačia reikšme paprastai nesakoma jis daro rašymą), ir dėl to vartotojui kartais kyla abejonių bei klausimų, kurių mūsų praktinės gramatikos bei kiti ligšioliniai šaltiniai arba visai neliečia, arba sprendžia siaurai, trūktinai. Pvz. L. Dambrauskas 1934 m. Gimt. Kalboj (37-39 psl.) yra nurodęs, kad mūsų bendrinėj kalboj galėtų būti vartojami tokie posakiai kaip daro bandymą, pratimus..., atmeta pasiūlymą; įvyko sukilimas, suruošė pasilinksminimą, priėmė įstatymo pakeitimą ir kt., bet jis plačiau nepaaiškino, kurie iš tos rūšies posakių yra teiktinesni bendrinei kalbai, kurie mūsų kalbai būdingesni ir kt. Antra vertus, jis niekuo neįrodė, ar tokie posakiai kaip gavo pakvietimą, pažymėjimą yra tos pat rūšies kaip daro lavono skrodimą, spaudimą (į ką nors), stato klausimą ir kt. Tai ypač yra dabar aktualu dėl to, kad šių dienų spaudos kalboj nuolat gali sutikti šiokių posakių: daro atominį sprogdinimą, kasdien daro pasivaikščiojimą, pasimatymą ir kt.

Norint tai geriau išsiaiškinti, pravartu yra iš pradžios susipažinti su šios priesagos vartosena gyvojoj žmonių kalboj, kur galima rasti tokių pavyzdžių: tėveliui akimas prasidėjo jau seniai (tėvelis jau seniai pradėjo akti); jau anksti pavasarį prasidėjo medžių apibedžiojimas (jau anksti pavasarį buvo pradėta apibedžioti medžius); arimo (arti) dar dviem dienom liko; kieta žemė — sunkus arimas (sunku arti); jaučiu mirties artėjimą (jaučiu mirtį artėjant); nebeišsimoka agurkų auginimas (nebeišsimoka agurkus auginti); be gar avimo mažas kopūstų aušimas (kopūstai negaruodami mažai aušta); aulinių batų apsiavimas nesunkus (nesunku apsiauti auliniais batais); menkas to griovelio prabadymas (menkai tas griovelis prabadytas), tai ir nebėga taip greitai; kuojų be baidymo (nebaidydamas) neįvarysi į tinklą; jūroj didelis bangavimas (jūroj didelės bangos, jūra didžiai banguoja); menkas tos pūslės barškėjimas (menkai ta pūslė barška), įpilk daugiau žirnių; kiek prabedimo, tiek ir nukasimo (kiek prabesta žemės bulvėms sodinti, tiek ir nukasta); tai užėjo visoms karvėms bėginėjimasis (tai pradėjo visos karvė bėginėtis, vaikytis); gal sietas kiauras, kad toks didelis grūdų birimas (kad tiek daug grūdų byra); prastas biržijimas (prastai biržyta), užtat taip ir javai sudygo; rytoj prasideda linų braukimas (rytoj pradedami linai braukti); brinkimas tų žirnių (kad ir brinksta tie žirniai) — tik pamerkiau, ir jau virsta iš puodo; kubilui reikia daugiau subrinkimo (subrinkti), tai ir nebetekės; toks musių burbulavimas (taip musės burbuliuoja), o nenukrausto stalo. )

Kaip iš šių pavyzdžių matyti, veiksmažodiniai daiktavardžiai su -imas (-ymas) gyvojoj žmonių kalboj dažnai vartojami ten, kur kitais atvejais paprastai pasakomos arba galimos pasakyti atitinkamos veiksmažodinės lytys, t. y. tam tikri veiksmažodiniai posakiai čia yra suno
minalinami. Ši nominalizacija dar daugiau pasireiškia tada, kai veiksmažodiniai daiktavardžiai papildiniais vartojami su tam tikrais veiksmažodžiais, pvz.: kiek ratas turi apibėgimų (apsisukimų, apsūkių); peilis aprūdijo, nebeturi blizgėjimo (blizgesio); žmonės neturi pasigailėjimo (gailesčio); jis neturi pasisekimo (sėkmės), pasitikėjimo, pašaukimo (lot. vocatio); gavo, davė patarimą; jaunimas šįvakar turi susibėgimą (pasilinksminimą, pobūvį); tėvai davė sūnui sutikimą vesti; vaikas gavo plaučių uždegimą (apsirgo plaučių uždegimu) ir kt. Čia veiksmažodiniais daiktavardžiais su -imas daugiau reiškiamas individualus veiksmo atvejąs, pati veiksmo išdava arba net visai konkreti reikšmė. Plg. dar: visą akėjimą (apakėtą dirvą) galvijai nutrypė: zakrastijonas padarė vyskupui tokį paaugštinimą atsistoti, kad žmones geriau matytų; visą užaudimą (užaustą vietą) reikės nukirpti; jis... daro suleidimus (sąlaidas) (P. Andriušio apysakoj "Sudiev, kvietkeli!" 116 psl.) ir kt.

Dabartinėj mūsų raštų ir spaudos kalboj galime dažniau sutikti panašių nominalizacinių posakių, perdaug nesikertančių su gyvosios žmonių kalbos įpročiais), pvz.: gavo įsakymą, leidimą, liudijimą, pakvietimą, sutikimą...: kelia, žadina tautos susipratimą (sąmonę); iškėlė sumanymą...; sukėlė abejojimą (abejonę), pasipiktinimą, nusistebėjimą (nuostabą), susidomėjimą...; pareiškė pageidavimą (norą), pasigailėjimą, pasitikėjimą...; priėmė, atmetė pasiūlymą, įstatymo pakeitimą (pakaitą)...; įvyko nesusipratimas, sukilimas, sumišimas (sąmyšis)...; surengė iškilmingą sutikimą, paminėjimą, priėmimą...; sušaukė, atšaukė susirinkimą; išleido, platino atsišaukimus ir kt.

Kiek ypatingesni yra posakiai, kur veiksminiai daiktavardžiai su -imas (-ymas) vartojami su daryti, atlikti ir kt., pvz.: inžinieriai ką projektuodami dažnai daro ir apskaičiavimus; mokslininkai daro bandymus, tyrimus (tyrinėjimus); jis padarė naują išradimą; archeologai daro (atlieka) kasinėjimus; jis padarė didelį nusikaltimą; visų buvo padarytas toks nutarimas; žodyno redakcija padarė apsčiau papildymų naujam leidiniui; ministeris padarė (turėjo) pasikalbėjimą su žurnalistais; rangovas padarė priimtiną pasiūlymą; visuomenininkai padarė (atliko) puikų pasitarnavimą Lietuvai; mes šiandien popiet padarėm gražų pasivaikščiojimą; plėšikas padarė naują plėšimą (įsilaužimą); pirmininkas susirinkime padarė pranešimą apie atliktus darbus; lakūnas padarė (atliko) kelis skridimus; gydytojas daro lavono skrodimą; visuomenė daro spaudimą į vyriausybę; teismas padarė sprendimą; rytoj darys (vykdys) atominį sprogdinimą; tardytojas padarė naują tardymą; priešas padarė netikėtą užpuolimą ir kt.

Šitos rūšies posakiai daugiausia sutinkami laikraštinėj, publicistinėj ir šiaip kaikurių vėlyvesnių raštų kalboj; gyvojoj žmonių kalboj jie beveik nepažįstami. Daugumas iš jų mažiau ar daugiau sutinka su atitinkamais kitų, ypač kaimyninių slavų ir vokiečių, kalbų posakiais; plg. daryti apskaičiavimus, kasinėjimus: rus. proizvesti (soveršit', delat) vyčislenija, raskopki; daryti nusikaltimą: rus. soveršit' prestuplenije, vok. ein Verbrechen begehen, pre. commettre un crime, angl. to commit (to do) a crime; daryti nutarimą: vok. einen Entschluss fassen, ein Urteil faellen, angl. to make a decision, to give (arba pass) judgment, pre. prendre une decision; daryti pa(si)tarnavimą: rus. okazatiuslugu (plg. okazat' meddvežju uslugu — padaryti meškos patarnavimą), vok. jenmendem einen Dienst leisten, pre. rendre service, angl. to do, to render service; daryti pasivaikščiojimą — rus. sdelat' progulku, vok. einen Spaziergang machen, angl. to make a walk; daryti pranešimą — rus. sdelat' doklad, vok. einen Bericht erstatten, pre. faire un rapport, angl. to make a report, to give an account; daryti spaudimą — rus. sdelat' (okazat') davlenije, vok. einen Druck ausueben, angl. to exert pressure ir kt.

Tas faktas, kad augščiau minėtosios rūšies posakiai turi nemaža lygmenų kitose kalbose ir daugiau pradėti vartoti raštų kalboj tik vėly-vesniais laikais, o gyvosios žmonių kalbos pavyzdžiais mažiau tegali būti paremti (pvz. šalia gydytojas daro lavono skrodimą turbūt niekas liaudiškai nepasakys: ūkininkas daro medžių kirtimą!), — tas faktas rodo, kad šiokių nominalizacinių posakių platesnį vartojimą galėjo nemažai paveikti kitų kalbų vartosena. Visų pirma ši įtaka galėjo pasireikšti verčiant laikraštines ir kitokias žinias iš svetimų kalbų, ypač tais atvejais, kai vartotojas nežino ar tuojau negali rasti reikiamų lietuviškų atitikmenų. Tuo būdu galėjo atsirasti tokie vertimai kaip jam pastatė, uždavė klausimą (plg. rus. jemu pasta-vili, zadali vopros), teismas išnešė sprendimą ir kt. Čia statyti, pastatyti, užduoti klausimą yra tos pat rūšies kaip pastatyti, sumušti pasaulio rekordą ir pn.

Toliau šiokių posakių galėjo atsirasti dar dėl to, kad nemaža skolintinių veiksminių daiktavardžių iš pradžios daugiausia buvo vartojama su daryti, atlikti ir kt., pvz. daryti kalkuliaciją, eksperimentą, konversaciją, promenadą, raportą ir kt. Ilgainiui, šių svetimybių vietoje ėmus vartoti lietuviškus atitikmenis, galėjo susidaryti tokie posakiai kaip daryti apskaičiavimą, bandymą, pasikalbėjimą, pasivaikščiojimą, pranešimą ir kt.
 

VIKTORAS  VIZGIRDA  FREIBURGO APYLINKĖS
 
Pagaliau naujų nominalizacinių posakių atsiradimas mūsų raštų kalboj gali būti iš dalies paveiktas ir paties jų pobūdžio, ypatingos reikšmės. Mat, individualus, konkretus paprastos veiksmažodinės lyties vaizdingumas ir raiškumas nevisados galėjo tikti abstraktinėms, specialinėms veiklos rūšims nusakyti, todėl jo vietoje buvo dažnai pradėta raštų kalboj vartoti aprašomus frazeologinius posakius, kur kaikurie veiksmažodžiai (daryti, atlikti ir kt.), paprastai reiškią veiksmą ar veiksmo išdavą, ilgs iniui buvo paversti jungiamaisiais veiksmažodžiais, o pačią veiksmo esmę, jo turinį imta šalimais žymėti atitinkamais veiksminiais daiktavardžiais. Pvz. šalia liaudinių posakių daryti apyrašą, apžadą, priekaištą, skriaudą dabar jau sakome ir daryti apyskaitą, daryti atgailą "atgailauti", daryti apžvalgą, daryti išvadą, daryti įtaką, daryti nuolaidą "daryti kompromisą, nusileisti", daryti prielaidą (premisą), daryti priesaiką "prisiekti" ir kt.; plg. dar: kirsti smūgį "smogti", paleisti šūvį "iššauti", gauti trūkį "patrukti" ir kt.

Ilgainiui, tokiems daiktavardžiams kaip apyrašas, apžadas, atsakas, apžvalga ir kt. rečiau bepasitaikant veiksminės reikšmės, vis dažniau buvo pradėta raštų kalboje tam reikalui vartoti veiksminius priesagos -imas (-ymas) daiktavardžius: daryti bandymą, daryti išradimą, daryti nusikaltimą ir kt. Čia mūsų pradėta beveik panašiai elgtis, kaip ir kaikurių kitų tautų. Pvz. rusų literatūrinėj kalboj šalia nanesti udar, pro-izvesti kražu, vesti razgovor, okazat' uslugu ir kt. sakoma ir delat' predložnije "daryti pasiūlymą, pasiūlyti", soveršit' napadenije "daryti užpuolimą, užpulti, soveršit' prestuplenije "daryti nusikaltimą, nusikalsti", nanesti oskorblenije "padaryti skriaudą, skriausti, įžeisti", proizvesti vyčislenije "daryti apskaičiavimą, apskaičiuoti" ir kt. Šitos rūšies posakiai dabartinėj rusų kalboj iš dalies yra kilę iš senovinės bažnytinės kalbos, iš dalies versti iš V. Europos kalbų. Pvz. delat' vlijanije na razumu yra versta iš prc. faire l'influance sur les esprits. Pačioj rusų liaudinėj kalboj veiksmažodis vlijat', vlivat' "pilti" tevartojamas su prielinksniu v, ne su na, pvz. vlivat' vino v bočku "pilti vyną į statinę". Todėl iš pradžios buvo mėginama sakyti ir: bednyje Ijudi imejut vlivanije v obšcija rassuždenija "beturčiai turi įtakos bendriesiems samprotavimams". Taip pat ir A. Puškinas dar 1814 m. vlijat' te-bevartojo pirmine reikšme su prielinksniu v; i mne bogini pesnopenja ješčio v mladenčeskuju grud' vlijali iskru vdochnovenja. Bet ilgainiui rusų literatūrinėj kalboj visdėlto įsigalėjo verstinis vlijanije na kogočto, ne vlijanije v kogo-čto; žr. V. V. Vinogradov, Očerki po istorii russ-kogo literaturnogo jazyka XVII-XIX v. (Leiden, 1949), 166 psl.

Panašiu svyravimo keliu tenka eiti ir mūsų kalbai. Pvz. kaip seniau ir kartais dar dabar pasakoma daryti įspūdį, įtaką į ką (pls. rus. delat' vpečatlenije, okazat' vlijanije na kogo-čto), — savo laiku tai J. Jablonskio buvo pakeista į daryti įspūdį, įtaką kam, — kaip dabar kartais, pvz. spaudos kalboje, vartojama daryti spaudimą į ką (plg. rus. okazat' davlenije na kogo-čto, vok. auf jemanden einen Druck ausueben-, nors sinonimu šalimais paprastai sakoma spausti ką, ne į ką, pvz.: paspausk jį smarkiau, ir jis tuojau tau sugrąžins pinigus.

Šituo būdu, mažiau vadovaujantis savo kalbos įpročiais ir neperdaugiausia stengiantis svetimuosius posakius priderinti prie savųjų, kartais nueinama ir gana toli svetimos arba dirbtinės nominalizacijos keliu. Štai pvz. V. Alantas savo "Karo pošvaistėse" (46 psl.) rašo: "Stalas ..., sofelė bei pora foteliukų sudarė visą kambario apibaldinimą". Čia apibaldinimas, sudarytas iš baldai, pagal darybą visų pirma turėtų būti "apkrovimas, apstatymas baldais" (plg. apauksinimas "padengimas auksu, apauksavimas", apsiplunksninimas "aplipimas plunksnomis" ir kt.), bet iš sakinio reikšmės tai, atrodo, yra ne kas kita, kaip patys "baldai" (plg. rus. meblirovka). Taigi viskas perdėm dirbtina: iš pagrindinio žodžio sudarytas veiksmažodinis rezultatyvinis daiktavardis nieko daugiau nepasako kaip pagrindinis žodis ir, be to, visą posakį padaro dar nenatūralesnį, dirbtinesnį. Daug paprasčiau, literatūrinei kalbai tinkamesnių būdu visą sakinį būtų buvę galima pvz. šiaip nusakyti: stalas . .. , sofelė bei pora foteliukų sudarė visus kambario baldus, buvo visi kambario baldai. Arba štai vėl 1935 m. Lietuvos Aido Nr. 182 sutinkame tokį sakinį: pas ūkininką VI. Paulauską įvyko drąsus dviejų plėšikų apiplėšimas. Čia visai neaišku: ūkininką VI. Paulauską plėšikai ar pas tą ūkininką kas nors kitas plėšikus apiplėšė. Būtų viskas aišku pasakius: ūkininką VI. Paulauską apiplėšė du drąsūs plėšikai, arba: du plėšikai drąsiai apiplėšė ūkininką VI. Paulauską. Plg. dėl to dar GK 1935, 100.

Dabartinėj mūsų spaudos kalboj irgi galima rasti nemaža dirbtinių, neįprastų nominalizacinių posakių, pvz.: mašina melagiams gaudyti įgauna kaskart didesnį pritaikymą; solistė sugebėjo dainai duoti tinkamą apipavidalinimą ir kt. Posakis gauti pritaikymą atitinka rus. na-chodit', najti primenenije arba vok. Anwendung finden, bet mūsų kalbai nėr gyvas, artimas; visai aiškiai, paprastai tai gali atstoti posakis būti pritaikomam, pvz.: mašina melagiams gaudyti yra kaskart vis daugiau pritaikoma. Taip pat ir duoti apipavidalinimą savo daryba beveik niekuo nesiskiria nuo sudaryti apibaldinimą: pats žodis apipavidalinimas reiškia "pavidalo davimą", todėl duoti apipavidalinimą tėra tik ištęstas tautologinis posakis, nieko daugiau nereiškiąs kaip 'duoti pavidalą, apipavidalinti". Tuo būdu nedirbtinai ir lengvai įmanomai visas sakinys gali būti pvz. šiaip nusakytas: solistė sugebėjo dainai duoti tinkamą pavidalą, sugebėjo dainą tinkamai apipavidalinti; plg. dar: iš vieno pasielgimo negali žmogaus kaip reikiant apibūdinti, charakterizuoti (ne: duoti žmogui reikiamą apibūdinimą).

Šitaip galvojant lengvai galima išvengti ir daugiau dirbtinių, mūsų kalbai nepritaikytų, svetimų nominalizacinių posakių. Pvz. angl. sakinį the deciphers made ingenious use of their knowledge of related languages, tuo būdu galime versti laisvai, savarankiškai: įskaitytoj ai (dešifruoto j ai) išradingai panaudojo savo giminingų kalbų mokėjimą. Taip pat ir vok. sakiniai er fasste den Entschluss abzureisen, der Gefangene machte den Versuch zu entfliehen, wir werden einen Spaziergang machen visų pirma verstini savaip, paprastai: jis nusprendė (nutarė) pasiryžo) ne: padarė nutarimą ar sprendimą) išvažiuoti; kalinys bandė (mėgino), (ne: darė bandymą ar mėginimą) pabėgti; rytoj eisime pasivaikščioti (ne: darysime pasivaikščiojimą). Pagaliau ir kaikurie augščiau minėtieji laikraštiniai posakiai, pvz. visuomenininkai padarė puikų pasitarnavimą Lietuvai, gydytojas daro lavono skrodimą ir kt., gali būti lengvai pakeisti: visuomenininkai puikiai pasitarnavo Lietuvai; gydytojas skrodžia lavoną.

Tačiau tie nominalizaciniai posakiai, kuriais pasakoma kokia nauja sąvoka ar ypatingi reikšmes atspalviai ir daugiau ar mažiau gali būti suderinti su mūsų kalbos įpročiais, vartotini bendrinėje kalboje, nes jais praturtinama mūsų kalba, ir stilistiškai ji nežalojama. Pvz. eksperimentą dabar vadiname bandymu, ne bandų ar kaip kitaip, todėl šalia daryti eksperimentą, eksperimentuoti galime sakyti ir daryti bandymus, t. y. atlikti bandomuosius darbus, kuriais norime įrodyti ar patvirtinti kokį dėsnį. Tos pat rūšies yra ir kiti posakiai: daryti tyrimus "atlikti tiriamuosius darbus", daryti papildymus (papildus, pvz. naujam žodyno leidimui) ir kt. Šitokiais nominalizaciniais posakiais mes daugiau nusakome bendrines, abstrakčias sąvokas, negu atitinkamomis paprastomis veiksmažodinėmis lytimis, kuriomis išreiškiame jau individualų, konkretų veiksmo pobūdį arba pačio veiksmo išdavą. Pvz. sakydami mokslininkas daro bandymą su kuo nors, mes norime pasakyti, kad jis tam tikram dėsniui surasti ar patvirtinti atlieka specialų darbą ką nors bandydamas, tam reikalui imasi specialių bandomųjų priemonių, o sakydami mokslininkas bandė naują aparatą, tik pažymime, kad jis mėgino, žiūrėjo, ar tas aparatas yra tinkamai padarytas, ar jis tinka tam tikram tikslui; plg. dar: pabandyk šį dalgį — pamatysi, kad gerai įtvertas; išbandyk, šelmi berneli, savo šėmus jautelius. Taip pat ir sakydami jis padare naują išradimą, mes norime pasakyti, jis išgalvojo ir padare naują dalyką, o sakydami jis išrado naują dalyką, mes daugiau pabrėžiame tik patį išradimo procesą, naujo dalyko išgalvojimą. Panašiai pagaliau būtų galima pasakyti apie posakius: jis pranešė ir padare pranešimą. Pirmuoju posakiu pasakome daugiau individualų veiksmo pobūdį, t. y. jis tam tikru laiku pareiškė, perdavė, suteikė kam kokią žinią, o antruoju posakiu norime pasakyti, kad jis padarė raportą, t. y. atliko formalų ar oficialų pranešamąjį uždavinį, pareiškė oficalią vyriausybės nuomonę dėl kokio svarbesnio dalyko, davė formalią kokio atlikto darbo apyskaitą ir t.t. Pranešimo (raporto) darymas ypač yra pravartus politinėj diplomatinėj praktikoj. Pvz. JAV vyriausybė yra įstatymo reikalaujama padaryti pranešimą apie savo darbą tam tikru laiku (is required by law to make a report on its work at certain times), bet Valstybės Sekretorius nedaro metinio administratyvinio pranešimo (does not make an annual administrative report).

Iš viso, kas augščiau pasakyta, galime pasidaryti tokių išvadų:

1.    Nominalizacija, pažįstama mūsų gyvajai žmonių kalbai, yra natūrali, mums artima, nors ir ne tiek plačiai vartojama, kaip kitose V. Europos kalbose.

2.    Laikraštinėj, publicistinėj ir šiaip vienur kitur raštuose pasitaiką nominalizaciniai posakiai nemaža dalimi yra verstiniai arba sudaryti kitų kalbų pavyzdžiais ir mūsų kalbai dažnai nepritaikyti.

3.    Bendrinei kalbai nauji nomilizaciniai posakiai pirmoj vietoj teiktini tie, kurie, ką nors naujo, specialaus pasakydami, savo reikšme skiriasi nuo paprastų veiksmažodinių lyčių ir daugiau ar mažiau yra pritaikyti mūsų kalbos tradicijoms bei įpročiams.

4.    Geresnėj literatūrinių raštų kalboj reikėtų kiek galint daugiau vengti šabloniškų, darytinių svetimų nominalizacinių posakių, kurių dažniau pasitaiko mūsų šių dienų spaudos kalboj.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai